1908 m. birželio 30 d. po 7 val. ryte (vidurnaktį pagal Grinvičą) Sibiro Uolotosios Tunguskos (Podkamennaja Tunguska, Krasnojarsko krašte) upės baseine (60°55” š.pl. 101°57” r.ilg.) ivyko milžiniškas sprogimas, kurio galia prilygo 10-40 mln. tonu trotilo (kaip vidutinė termo vandenilinė bomba). Sprogimą užfiksavo observatorijos visame pasaulyje. Manoma, kad tai buvo 50 m skersmens akmeninis meteoroidas, įsiskverbęs kelių dešimčių kilometrų per sekundę greičiu į Žemės atmosferą. Dėl staigaus stabdymo jis sprogo 8 km aukštyje ir išsisklaidė atmosferoje. Tačiau kritimo vietoje nebuvo rasta nė vieno meteorito gabalo, tik meteoritinių dulkių. Šiuo metu manoma, kad tai buvo kometos branduolys, nes panašūs reiškiniai vyko ir 2002 m. rugsejo 25 d. nukritus Vitimsko meteoroidui.

Keletą sekundžiu iki sprogimo Jenisiejaus baseine buvo matomas ryškus, tarsi Saulė, bolidas, skriejęs į šiaurės-vakarus. Sprogimas buvo girdimas apie 1000 km nuo epicentro. Taigos medžiai (apie 80 mln.) buvo išguldyti 2000 km2 plote. Sprogimo sukeltos seisminė ir smūginė oro bangos užregistruotos net Vakarų Europoje. Kelias dienas teritorijoje nuo Atlanto iki Vidurio Sibiro buvo stebimas neįprastai šviesus dangus ir švytintys (sidabriniai) debesys. JAV Smitsoniano astrofizikos, o taip pat Vilsono kalno observatorijos kelis mėnesius fiksavo sumažėjusį atmosferos skaidrumą. 1938 m. L. Kuliko dėka padarytoje aeronuotraukoje matoma, jog sprogimas išguldė medžius didelėje, drugelio pavidalo teritorijoje. Tiesai po ore įvykusio sprogimo buvusiame plote medžiai liko stovėti stati, tačiau sprogimo banga ne tik nudrėske visas šakas, bet netgi nulupo nuo kamienų žievę. Nebuvo matyti jokio sprogimo palikto kraterio. Panašūs reiškiniai po daugelio metų buvo stebėti po bandomūjų atominių užtaisų sprogdinimų atmosferoje. Tačiau radiacijos pedsaku irgi neaptikta (Genadijaus Plechanovo ekspediciju metu). Palydovinėse nuotraukose toje vietoje pastebimas mažesnis miško tankumas, o centre – plynas maždaug 1 km2 plotas.

tanaguska

Stebina, kad toks ivykis nesukėlė didelio mokslinio susidomėjimo. Jei į sprogimo vietą ir buvo pasiūstos kelios ekspedicijos, tai jų ataskaitos yra dingę. Apklausiami vietiniai gyventojai minėjo, kad 1909-10 m. netoli įvykio vietos pabuvojo vietinio medžiotojo K. I. Suzdalevo Tunguska. Slash at Khurgim river; I. M. Suslov, October 1928 būrys. Jie ežere prie Cambos upės stebėjo neįprastus vandens sūkurius. Evenkų medžiotojai minėjo keistus reiškinius – Pietinėje pelkėje iš po žemių besiveržiantį fontaną, naujų šaltinių prie Cambos atsiradimą, “veidą deginantį vandenį”, švytinčius akmenis, “sausą upę” ir pan. 1911 m. rugsėjį-spalį geodezininko ir rašytojo V. J. Šiškovo būrys grįždamas praėjo ryčiau įvykio vietos esančią miško išvartą (Chugdos upes aukštupyje). Pirmoji žinoma ekspedicija atvyko tik 1921 m. – tai buvo mineralogas Leonidas Kulikas (1883- 1942). Jis ragino vyriausybę surengti ekspediciją tikindamas, kad ten galima rasti geležies, taip reikalingos tarybinei industrijai. Tada meteoritas dažnai vadintas Filimonovskii, nes galvota, kad nukrito netoli Kansko. Kuliko ekspedicija sprogimo vietą pasiekė 1927 m. Jų nuostabai, nebuvo jokio kraterio. Per sekančius 10 m. surengtos dar trys ekspedicijos. 6-7 dešimt. ekspediciju metų dirvoje rasta mikroskopinių stiklinių rutuliukų. Cheminė analizė parode juose esant nemažą nikelio ir iridžio procentą, kas sustiprino nežemiškos sprogimo priežasties versiją. Tačiau sritis pasižymi padidintu vulkaniniu aktyvumu ir joje gausu iridžio. Sistemingas liudininkų parodymų rinkimas pradėtas 1959 m. Alternatyvios hipotezės Sprogimą paaiškinti buvo bandoma įvairiai. Šiuo metu daugelis hipotezių tėra įdomios tik istoriniu aspektu. Iš žemės išsiveržusio didelio metano dujų debesies sprogimas. Sprogimo vieta yra labai senoje vulkaninio aktyvumo zonoje, ir vieną sykį šioje vietoje buvo stebėtas kelias valandas trukęs radono dujų išsiveržimas. 1994 metais toks metano debesis išsiveržė ir sprogo Ispanijoje, ties Cando kaimu. Anihiliavosi antimaterijos gabalas (nors apie tokių egzistavimą astronomai duomenu neturi, o jie tūretų skleisti gama spindulius) – hipotezė, kurią 1965 m. pasiūlė Cowan, Atluri ir Libby. Maža juodoji skylė, kuri pervėrė Žeme kiaurai (1973 m. , Albert A. Jackson IV ir Michael P. Ryan, Jr.). Tačiau nėra duomenu apie antrą panašų sprogimą, kuri tokią skylę turėjo palikti išlėkdama kitoje Žemės pusėje. Be to, pagal Stephen Hawking hipoteze apie juoduju skylių spinduliavimą (vadinamas Hawking radiaciją) juodoji skylė turėjo būti seniai išgaravusi iki pasiekiant Žemę. Dėl stiprių magnetinių audrų stratosferoje savaime prasidėjusi termobranduolinė reakcija. Pvz., 1984 m. V. K. Žuravliovas ir A. N. Dmitrijevas pasiūlė “heliofizikini” modelį, kuris remiasi Saulės išsviestais “plazmoidais”. Tai Nikolos Tesla eksperimento su Wardenclyffe bokštu, atlikto vieno iš Roberto Peary žygių į Šiaurės polių, pasėkmę (Oliver Nichelson hipotezė). Sakoma, kad Tesla pasiuntė tam pranešimą su įspėjimu apie “neįprastą pašvaistę”. Tačiau Tunguskos įvykio metu dauguma darbų Wardenclyffe bokšte buvo baigti ir projektas beveik nutrauktas dėl finansavimo sunkumų. Tačiau įtikinėjama, kad būtent finansavimo nebuvimas vertė Teslą panaudoti transmiterį neįprastu rėžimu, kad būtų tyrinėjamos belaidės energijos perdavimo galimybės. NSO avarija Tunguskoje sprogo ateivių kosminis laivas (NSO avarija). Šios “priežasties” ištakas randame 1946 m. Aleksandro Kazancevo fantastiniame romane – marsiečių branduoliniu kuru varomas erdvėlaivis, sėmęs gėlą vandenį iš Baikalo ežero, sprogo ore. Autorių ikvėpė 1945 m. pabaigoje aplankyta Hirosima. Veliau branduolinio NSO ideja panaudojo Th. Atkinsas ir Dž. Baksteris knygoje “Ugnies atėjimas” (1976). 1988 m. TV seriale “Slaptieji KBG NSO failai” įvykis vadinamas “Rusijos Rozvelu” tikinant, kad ten buvo rasto erdvelaivio nuolaužos. Jas radę teigė ir 2004 m. Rusijos tyrinetoju grupė. Kai kurie liudininkai yra pranešę, kad prieš sudūždamas objektas padarė du posūkius 45 laipsniu kampu. Praėjus kelioms dienoms po sprogimo apšašo žverys, tiesiogiai neapdegė sprogimo metu. Sprogimo vietą aplankę vietiniai susirgo ir viduje juto deginančius pojūčius. Sibiriečiai regėjo keistą pilką butybę netoli įvykio vietos, kuri skynė uogas ir gėrė vandenį. Ji buvo virš 8 pėdų aukšcio ir jie pamanė, kad tai legendinis cucunaa (jietis), tačiau geriau įsižiūrėję pastebėjo, kad jis ne plaukuotas, o dėvi išpieštus pilkus drabužius. Ta būtybę matė keletą kartu kol pagaliau 1941 m. ją nušovė Dagestane, kai pulkininkas V.S. Karapetianas su buriu buvo pasiustas ištirti “žvėries pavidalo” butybę, gasdinančią kaimiečius. Jis ja apraše taip: “Ji prieš mane stovejo kaip milžinas su į prieki atsikišusia galinga krūtine. Jos akys man nieko nesake. Jos buvo abejingos ir tušcios – gyvūno akys ir nieko daugiau… laukinio žmogaus tam tikra prasme”. Kareiviai užspeite ja oloje ir nušovė. Kuno jie neskrodė. Čia reikia prisiminti, kad rajonas yra netoli Baikonuro kosmodromo ir nuolat apiberiamas kosminių raketu nuolaužomis, ypac Vostok 5 bandomojo skrydžio avarijos metu 1960 m. gruodžio 22 d., kai kapsulė su dviem šunimis (kurie, beje, išgyveno) nukrito netoli Tunguskos sprogimo vietos.

Panašūs pranešimai