Dar prieš trejetą dešimtmečių, pamačius žmogų su tatuiruotėmis, būdavo beveik neabejojama, kad tai už grotų pabuvęs kriminalinio pasaulio atstovas. Vis dėlto jau sovietmečiu tatuiruotės buvo populiarios ne tik tarp kalinių. Jomis „dabindavosi“ ir Sovietų Sąjungos užkampiuose privalomąja karine tarnyba atliekantys vaikinai, ir užsienio uostuose apsilankantys jūreiviai. Kai kurie romantikai rankas ar krūtines pasiženklindavo išbadytu mylimosios vardu ar strėle perverta širdimi, o vėliau, pasikeitus garbinimo objektui, nesėkmingai mėgindavo tatuiruotes panaikinti.

Patyręs tatuiruočių meistras Andrius Lobovas tikina, kad anuomet buvo ir nemažai mūsų tautiečių, kuriems slapta išsibadyti Gedimino stulpai ar Vyčio ženklas buvo protestas prieš sovietinę santvarką. Meistrui ne karta teko perdarinėti kokiais 1980–1985 metais primityvia adata išbadytus ir tušu paryškintus piešinėlius, kurių sąvininkai tuo esa mesdavę iššūkį okupantams. Leninas ir gyvatė. Visai kita reikšmę tūrėdavo anuometinėse pataisos darbų kolonijose pasidarytos tatuiruotės. Rusijos kolonijose buvo griežtai laikomasi kalinių „įstatymo“, kas kokiais ženklais gali žymėtis. Pasidaręs savo padėties neatitinkančia tatuiruotę kalinys galėjo būti sužalojamas ar net nužudomas. Tai buvo savotiška piešinių ant kūno kalba, kurią suprantant buvo galima nesunkiai nustatyti, kokiai kastai priklauso nuteistasis, kokius nusikaltimus jis darė laisvėje ir kaip ketina elgtis. Pažemintiems, homoseksualiems, prasižengusiems ar kortomis prasilošusiems ir skolų neatiduodantiems nuteistiesiems jų „kolegos“ kai kuriuos ženklus išbadydavo prievarta ir drausdavo naikinti visą gyvenimą. Kadaise ant kalinių krutinių ištatuiruotas Lenino profilis reikšdavo anaiptol ne meilę didžiąjam „Spalio revoliucijos vadui“. Ši simbolį kaip atpažinimo ženklą buvo pasirinkę vagys, mat pirmosios Lenino titulą sudarančių rusišku žodžių raidės ir sudaro žodį „vagis“ rusų kalba. Kaukolės ar karūnos tatuiruotę ant nusikaltėlio krūtinės simbolizavo norą tapti vadeiva, tačiau karuna ant nugaros jau rodė priklausymą prie pažemintūjų ar polinkį į homoseksualumą. Tik kaliniu hierarchijos viršunės atstovai turėjo teisę pasidabinti gyvatės ženklu. „Raudonojoje zonoje“ gaidys – vis vien gaidys. Savaime suprantama, jog tatuiruotis laisvės atemimo vietose buvo ir tebėra draudžiama, tačiau kone kiekvienuose pataisos namuose iki šiol tebėra tokias paslaugas noriai atliekančių „specialistų“. Dažniausiai tai „vietos dailininkai“ iš nuteistuju, kuriems prieinami tušas ar šiam tikslui būtini įrankiai. Anksčiau tušas tatuiruotėms buvo daromas taip: sudeginami kerzinių batų padai, o ju pelenai sumaišomi su vandeniu ar šlapimu. Pagal „zonos“ tradiciją klientas prieš darba virdavo „cefyru“ vadinama arbatos koncentratą – jį su meistru gurkšnodavo viso seanso metu. Už tatuiruotės buvo atsilyginamą cigaretėmis, arbatžolėmis ar pinigais. Nuteistieji turėdavo daug laiko, tad kai kurie piešiniai per visą nugarą buvo kuriami visus metus ar net keletą metų. Jei tatuiruojant pastebėdavo prižiūrėtojai, tai į drausmės izoliatorių keliaudavo ir meistras, ir klientas. A. Lobovas tikina, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose tatuiruočių reikšmėms niekuomet nebuvo skiriamas toks dėmesys, kaip Rusijoje. Visų pirma, jau nuo seno mūsų pataisos darbų kolonijos buvo laikomos „raudonosiomis zonomis“, kur beveik nebūdavo aukšto rango kriminalinių autoritetų. Čia dažniausiai bausmes atlikdavo iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių atvežti nusikaltėliai, kuriuos persekiojo saviškiai. Savaime suprantama, jog tokie asmenys nesiveržė į lyderius, o tuo labiau nesigyrė tatuiruotėse įamžintais savo „nuopelnais“. Tad vietiniai kaliniai galėjo nesivaržydami tatuiruotis beveik ką tik nori, nebijodami, kad už tai kada nors reikės atsakyti. Tiesa, gaidžio atvaizdo ant peties nepageidavo ir vis dar nepageidauja niekas. Nors štai Kinijoje gaidys yra kovos simbolis ir įprasmina didvyriškumą. Pastaruoju metu Lietuvos įkalinimo įstaigose itin populiarios drakonus, tigrus, erelius ir kitus plėšrūnus vaizduojančios tatuiruotės, mėgstami kryžiai, kaukolės, kita su smurtu ir mistika susijusi tematika. Nors pastaruoju metu į zonas nelegaliai atnešami aukštos kokybės tatuiravimo įrankiai bei importiniai spalvoti tušai, A. Lobovui teko perdaryti ne vieną atmestinai sukurtą tatuiruotą. Bandymai pačiam panaikinti tatuiruotes būna nesėkmingi. Net plastikos chirurgai panaikinto piešinio vietoje palieka randelius, kuriuos užmaskuoti galima tik kita tatuiruote. Degtuku dežutės ir cigarečių pakeliai. Geri meistrai ir laisvėje skaičiuojami ant pirštu, todėl jų darbas vertinamas nepigiai. Įdomu, kad net oficialiai veikiančiuose salonuose tatuiruočių plotai tebematuojami iš įkalinimo įstaigų atkeliavusiais „matais“: degtuku dežutėmis ir cigarečių pakeliais. Už degtukų dėžutės dydžio tatuiruotę, priklausomai nuo piešinio konfigūracijos ir sudėtingumo, prašoma nuo 50 iki 200 litų, o cigarečių pakelio dydžio papuošimas atsieis nuo 180 iki 300 litų ar net daugiau.

Autorines teises: Remigijus Rainys

Panašūs pranešimai