Žemė Visatoje atrodo kaip mažytis taškelis, tačiau gyvybės formų įvairovė čia, ko gero, apstulbintų ne vieną ateivį. Anot mokslininkų, panašių į Žemę planetų gali būti daugybė, tik ar jose iš tiesų egzistuoja gyvybė? Nežemiškų civilizacijų paieškos programa neužfiksavo nė vieno tai įrodančio signalo, tačiau neatmetama prielaida, kad mes tiesiog jo nesuvokiame. Taigi šiandien mokslininkai atsiriboja nuo mastančių magnetinių laukų, protingų kalnų ar kitokių neapčiuopiamų gyvybės formų ir susitelkė ties panašių į mus paieškomis.

Gyvybės pradžia – tinkamos salygos. Pasak Molėtų astronomijos observatorijos lektoriaus ir ekskursijų vadovo Sauliaus Lovciko, mokslininkų bendruomenė yra sutarusi, kad jeigu mes ieškome gyvybės Kosmose, ieškome tokios, kaip mūsų. „Mes neieškome mastančių magnetinių laukų, protingų kalnų ar kokios nors gyvos planetos, kokią aprašė S. Lemas „Soliaryje“. Ieškome gyvybės baltyminiu pagrindu. Mes žinome jai egzistuoti reikalingas sąlygas – nuo lavos temperaturą atlaikančių bakterijų iki galinčių išlikti netgi Antarktidos šaltyje. Mes žinome būdus, kuriais reiškiasi gyvybė ir kurių metu išsiskiria tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, metanas. Jei randame planetą, kurioje yra padidintas metano kiekis, yra tikimybė, kad ten kažkas veikia. Tačiau tai dar nereiškia, kad ten bus gyvybė. Dažnai taip atrandamas dar vienas mechanizmas, kurio dėka išsiskiria metanas“, – pasakojo mokslininkas. Šiandien astronomai žino per 300 vadinamuju egzoplanetų, esančiu prie kitų žvaigždžių, tačiau pagal dydį į Žemę panašios vos pora ir tik viena iš jų panaši pagal salygas. Mat jei planeta yra kur kas didesnė už Žemę, ji netūrės kieto paviršiaus, taigi nebus tinkama gyventi. Astronomas pastebi, kad žmonės taip nori žinoti, kad kažkur egzistuoja planeta, į kurią katastrofos atveju jie galetų persikelti, kad bet kuri mokslininkų užuomina apie panašios planetos pastebejima žiniasklaidoje transformuojasi į antraštes, jog rasta tikra Žemės dvynė ir jau „be 5 minučių“ iškeliaujame į ją. “Tuo tarpu astronomai tik pasakė, kad toje planetoje galėtų būti skystas vanduo. Paklausti, ką tai reiškia, jie paaiškino: tai geriausias cheminių medžiagų tirpiklis, o tirpale gali vykti ivairios cheminės reakcijos, atsirasti sintezes elementų, junginių, kurie veliau gali formuotis į baltymus. Tačiau tai viskas. Tai tik hipotezė“, – pasakojo pašnekovas. Anot S. Lovciko, šiuo metu pasaulyje gaminami didžiuliai teleskopai, kuriu dėka tikimasi matyti ne tik žvaigždes, bet ir prie jų esančias planetas – „pagauti“ jų šviesą, išskirti spektrus, o iš jų sužinoti, kokių planetoje yra cheminių medžiagų, ir tuomet iškelti prielaidą, ar ten yra vandens bei kitos salygos tinkamos gyvybei egzistuoti. Rėkti Kosmose pavojinga. Gyvybei tinkamos planetos paieškos labai svarbios dar dėl vienos priežasties. Maždaug po 5 mlrd. metų Saulė ims gesti, jos branduolys trauksis, o išoriniai sluoksniai plėsis. Vidinės planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir galbūt Marsas – bus paprasčiausiai Saulės „suvalgytos“, o išorines – paleistos iš orbitos žūčiai Kosmoso platybėse. Taigi natūralu, kad jau šiandien mokslininkai ieško planetų, į kurias žmonija galėtų persikelti, jei, žinoma, per tuos 5 mlrd. metų, nespes susinaikinti. Be to, speciali nežemiškų civilizacijų paieškos programa „gaudo“ ivairius Kosmose sklindancius garsus ir bando nustatyti, ar tai nėra protingu butybiu siunčiami signalai. Iš pradžiu ši programa savo pavadinime turejo žodi „komunikacija“. Kai per ilgą laiką nieko nepavyko rasti, pavadinimas tapo konservatyvesnis – jo akcentu tapo žodis „paieška“. Yra daugybė versijų, kodėl iki šiol į mūsų siunčiamus signalus niekas neatsišauke. Viena iš jų – mūsų aparatūra skleidžia signalus neteisingu dažniu ar ne ta kryptimi, o gal apskritai kitoms butybėms nepatinka elektromagnetinės bangos ir jos bendrauja, pavyzdžiui, ultragarso ar kitokių bangų, kurių mums nepavyko nustatyti, pagalba. Kita versija – tokiu pat protingų butybių, kaip mes, tiesiog nėra. Kaip prieš porą metų kasmet rengiamame Mokslo festivalyje pasakojo Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto astrofizikas dr. Vladas Vancevicius, 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Kosmosa pradėtos siųsti ir užkoduotos žinutės apie mūsų egzistavimą Žemėje. Anot mokslininko, jų dėka apie mus visi norintys galėtų sužinoti net už 80 šviesmečių (per 9 mlrd. km). Tačiau pastaruoju metu prabilta apie tai, kad gana neatsakingas žingsnis rėkti, kad mes esame, nors nežinome, kam šią žinią siunčiame. Esą nežemiškos civilizacijos nebūtinai bus draugiškos mums.