Loch-Neso ežeras yra didžiausias iš trijų Glenmoro ežerų, dalijančių šiaurės Škotiją nuo Fort-Viljamo iki Inverneso. Vidutinis jo gylis 213 m. Pirmasis pranešimas, kad ežere “pastebėta didžiulė žuvis” pasirode dar 1868 metais. 1933-1934-ieji, laikomi šiuolaikinės legendos apie Nesę pradžia, kai pranešimai apie ežere gyvenančią pabaisą pasipylė kaip iš gausybės rago. Šiais metais pabaisa buvo pirmą kartą nufotografuota – atostogaujantis Londono ginekologas Robertas Kenetas Vilsonas užfiksavo keistą ilgu kaklu ir maža galva būtybę, šiek tiek primenančią pleziozaurą. Apgavystė buvo atskleista tik 1994-aisiais, kai šia istoriją buvo pradėta domėtis plačiau. Paaiškėjo, kad humoro jausmo nestokojantys atostogautojai nufotografavo pasigamintą baidyklės iškamšą, o lengvatikiai sensaciju ieškotojai mielai išgarsino gandus apie iki istorinių laikų reptiliją, kurios protėviai išnyko daugiau kaip prieš 66 milijonus metu… 1961m. įkurtas Loch-Neso reiškiniu tyrimu biuras, tačiau pabaisos niekas taip ir neaptiko.

Keista, kad paskutiniu metu ežerą aplanko tikrai daugiau turistų, negu anksčiau ir, atrodo, butu įtikėtina, kad gautume daugiau pabaisos nuotraukų ar vaizdo įrašų, tačiau yra atvirkšciai. Turimos fotografijos ir video juostos nepakankamai aiškios, kad padėtų identifikuoti objektą, o jokiu fizinių pabaisos egzistavimo įrodymų niekuomet nebuvo rasta, nors ši buvo pastebėta daugybę kartų. Roy Mackal savo knygoje “Loch-Neso monstrai” (“The Monsters of Loch Ness”) teigia, kad daugiau nei 85 % visų aprašytų dėmesio vertų pasakojimų pažymima, kad pabaisa buvo pastėbeta anksti ryte, būtent tuo paros metu, kada matomumas itin prastas ir objektai gali pasirodyti nenatūraliai didelių apimčių. Pūvant augalijai išsiskiriančių metano dujų burbulai kildami į paviršių sproginėja ir sukelia keisčiausius garsus, galinčius suklaidinti stebėtoją. Loch-Neso ežeras susiformavo kaip tik geologinio lūžio, vad. Didžiosios Gleno slinkties, besitesiancios nuo Airijos iki Škotijos salų, srityje. Ši sritis dar ir šiandiena tebėra seismiškai aktyvi – per šimtą metų čia įvyksta vidutiniškai trys 4 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimai. Iš daugiau kaip 3000 užregistruotų pranešimų apie pastebėtą pabaisą, Pikardi atrinko maždaug 250, kurių negalima paaiškinti medžių šakomis vandenyje, mačiusiojo girtumu ar kitais paprastais dalykais. Beveik visuose kalbama tik apie didesnes, nei įprasta, bangas, kurios galėjo kilti dėl seisminio efekto padarinių. “Kai skaitote žmoniu, mačiusių Nesę, pranešimus, daugelis teigia išgirdę didelį triukšmą, pastebėję vandens sujudimą ir dideles besiritančias bangas”, pastebi mokslininkas. Picardi mano, kad 1934-uju pranešimų srautas susijęs būtent su tų pačių metų rugpjūtį įvykusiu žemės drebėjimu. Anot mokslininko, Glen-Moro lūžyje seisminis aktyvumas pasireiškia kaip tik Loch-Neso regione. Požeminiai žemės drebėjimai vandenyje gali sukelti nedidelius cunamius, o sujudintame ežero dugne formuojasi dujų burbulai, kurie kildami į paviršių sukelia bangas ir neįprastus garsus. Ramiame ežere staiga pamačius bangas, stebėtojams gali pasirodyti, jog po vandeniu juda kažkoks didžiulis gyvunas. Iš toli ir pačios bangos gali būti panašios į pabaisos kupras. Kitą teoriją, galinčią paaiškinti pleziozauro pasirodymus žmonėms, pristatė Robertas Kreigas. Pirmiausia Kreigas atidžiai išstudijavo liudininkų, neva mačiusių pabaisą, pranešimus ir uždavė sau klausimą, kodėl iš daugiau kaip 500 Škotijos ežerų tiktai apie tris – Loch-Tej, Loch-Morar ir Loch-Ness sklando legendos, jog juose gyvena paslaptingos pabaisos? Visi trys ežerai gilūs, vandeningi ir apsupti miškų. Tada tyrinėtojas atkreipė dėmesį į visų trijų ežerų pakrantes. Paaiškėjo, kad skirtingai nei likusių ežerų, jos apaugusios spygliuočių mišku, kuriame dominuoja škotiškos pušys. Šios pušys daug smalingesnės už, tarkim, pušis, išaugintas medelynuose. Nuo senatvės išvirtę ar audros išrauti smalingi pušu kamienai pamažu nusileidžia į dugna ir pasineria į dumbla. Beržą ar buką vanduo supūdo ir paverčia trunėsiais gana greitai, tačiau su škotiškosiomis pušimis ne taip paprasta. Vandens slėgio veikiamas viršutinis smalingas sluoksnis susispaudžia į vandeniui beveik nepralaidų apvalkalą ir taip medį “užkonservuoja” ilgam laikui. Vis dėl to medžiui neišvengiamai yrant, pūvimo procesų metu kaupiasi dujos, kurios smalos sankaupas stumia prie mažiausią pasipriešinimą turinčių vietų – strampo galų ir šakų, kur susidaro smalos maišeliai. Dujų pagalvių stumiamas rastas anksčiau ar vėliau iškyla į ežero paviršių demonstruodamas “snukį”, “kuprą” arba “uodegą” – priklausomai nuo stebėtojo vaizduotes. Rastui kylant į paviršių gali girdėtis oro burbulu pliaukšejimas, besivartaliojančio rasto švilpesys ar smalos maišelių mikro sprogimai, kuriuose slėgis daug kartų viršija atmosferinį. Sprogus dujų maišeliams, kurie medį laikė virš vandens, pušis galutinai “išleidžia kvapą” ir dingsta ežero gelmesė. „Google Earth“ taip pat matė Lochneso pabaisą. Tariamą ežero pabaisą galite pamatyti į „Google Earth“ suvedę koordinates 57°12”52.13″N, 4°34”14.16″W.

Daugiausia komentuojami pranešimai