Vakarų interneto svetainėse galima aptikti tik primityvių, plačiajam vartotojui skirtų straipsnių šia tema. Netgi sumokėję už rimtesnę informaciją reikalaujamą mokestį, ne ką gausite. Vertinga mokslinė medžiaga apie klanus taip įslaptinta, kad yra daug pigiau pačiam ją kaupti, o ne ieškoti internete.

Taigi kokios yra pagrindinės analizės išvados?

I. JAV administraciją ir stambiausių korporacijų vadovus slapta kontroliuoja mafijos struktūros

Nors tokia išvada iš pažiūros paradoksali, būtina atsižvelgti į vieną svarbią aplinkybę: daugeliui mafijos grupuočių faktiškai vadovauja buvusieji (arba dabartiniai) Amerikos specialių tarnybų darbuotojai.

Tai faktas, kurį galima ir Rusijoje konstatuoti.

Kitas abiejų šalių specialiųjų tarnybų bendras bruožas: amerikiečių ‚čekistai“ taip pat aktyviai verčiasi tarptautine narkotikų prekyba ir nelegaliu ginklų pardavinėjimu. Tokiu būdu “uždirbtas“ milžiniškas lėšas jie po to gali investuoti į nelegalių mafijozinių struktūrų kūrimą, kurias pasitelkę faktiškai užgrobė valdžią JAV. Dabar pasaulyje vyksta plataus masto tos valdžios ekspansija (mafijozai kontroliuoja ir kai kurių šalių vyriausybes).

Yra tik vienas didelis Rusijos ir Amerikos skirtumas nagrinėjant klausimą šia plotme. Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimo tarptautiniame narkotikų biznyje tema dar menkai ištirta.

Jungtinėse Valstijose – kitas vaizdas: ten šimtuose interneto svetainių galima šį bei tą rasti apie amerikiečių specialiųjų tarnybų dalyvavimą kriminaliniame versle. Bene šimte svetainių bent prabėgomis užsimenama apie tai, jog ir CŽV dalyvauja tarptautinėje kokaino prekyboje. Tai konstatuojama kaip banali, visiems žinoma tiesa, kuri plačiau nekomentuojama.

Tiesą sakant, JAV jau sukurta tikra „industrija“ šiai temai gvildenti, dešimtys profesionalių tyrėjų iš to pelno duoną: leidžia knygas, suka filmus ir pan. „Kiečiausi“ tokių specialiųjų tarnybų demaskuotojai – buvę CŽV karininkai, savo laiku patys dalyvavę narkotikų prekyboje ir kituose tamsiuose darbeliuose (užtat jų rašliavoje ir dabar jaučiama profesionalo išmonė ir eksponuojama turtingu faktų asortimentu).

Šis ilgametis Amerikos tyrinėtojų, demaskuojančių šalies specialiųjų tarnybų nusikaltimus, darbas nenueina veltui: daugelis amerikiečių (išskyrus nebent ultrapatriotus) dabar CŽV bei kitų specialiųjų tarnybų darbuotojų nekenčia ir jų bijo.

Pavyzdžiui, priminsime tokį akivaizdų faktą: visi amerikiečiai žino, kad CŽV iš kriminalo gerai pasipelno. Bet kam leidžiamos tos milžiniškos lėšos, kai jos pereina per ištisą bankų virtinę ir yra „išplaunamos“, niekas kažkodėl ne žodeliu neužsimena. Žmonės tylomis daro prielaidą, kad visus tuos narkodolerius tarpusavy pasidalina specialiųjų tarnybų karininkai, dalyvaujantys narkobiznyje. Internete kartais galima aptikti ir tokią įdomią versiją apie tai, kur plaukia kriminalinio verslo pajamos: Amerikos specialiųjų tarnybų vadovybė iš tikrųjų sukūrė papildomą slaptą fondą (Senato ar Kongreso plepiai apie jį nė nenutuokia) ir iš jo finansuoja itin slaptas operacijas.

Amerikiečių interneto svetainėse mes nė karto neaptikome tokios paprastos minties: juk šį milžinišką „slaptą fondą“ CŽV vadovybė galėtų panaudoti tam, kad užgrobtų šalies valdžią. Tam neprireiktų jokių perversmų, užtektų „demokratinių“ priemonių ir kryptingai finansuotų rinkimų!

Greičiausiai visa tai išties pavyktų padaryti. Tačiau galima spręsti, kad Amerikos „čekistai“ slapta jau užgrobė valdžią šalyje dar tuomet, kai mūsiškiai tik svajojo tai padaryti. Amerikos „nematomo fronto kariams“ tai buvo daug lengviau padaryti: niekas jų taip „totaliai“ nekontroliavo, kaip anksčiau tai darė mūsų partiniai organai.

JAV 1980-ieji buvo atitinkamos „pertvarkos“ metai, kai prezidentu buvo išrinktas „didysis Reiganas“. Nė vienasis rimtų analitikų nė neabejoja, kad prezidentas Reiganas iš tikrųjų buvo tik savo aplinkos marionetė ir faktiškai visai nedalyvavo šalies valdyme (tuo jis panašus į prezidentą Jelciną). Ronaldas Reiganas tik atliko JAV prezidento vaidmenį ir tai darė labai talentingai ir profesionaliai! Po to Reigano viceprezidentu tapo Džordžas Bušas – vyresnysis, buvęs CŽV direktorius (1976-1977 metais). Nuo tų laikų amerikiečių specialiosios tarnybos ir pradėjo slaptai (kartais ir nelabai slaptai) valdyti savo šalį.

Tiesa, tos draugiškos komandos branduolys pradėjo formuotis žymiai anksčiau, dar prezidento respublikono Niksono laikais. Tačiau negalima tvirtinti, kad jau tuomet CŽV buvo pasigriebusi Amerikos valdžios vadžias. Prezidento rinkimų kompanijos metu prezidentas Niksonas įsivėlė į neteisėto savo konkurentų pokalbių pasiklausymo skandalą ir buvo gėdingai pašalintas iš pareigų (1974 metais). Tai paaiškintina tik dviem priežastimis: arba Ričardas Niksonas dar nebuvo tapęs nuo specialiųjų tarnybų visai priklausoma marionete, arba CŽV mafija tuomet buvo dar per silpna, kad pajėgtų apginti savo prezidentą nuo apkaltos.

Mafijos įsigalėjimo JAV specialiosiose tarnybose metais bent kol kas sąlyginai laikysime 1980-ųjų metų rudenį, kuomet prezidento rinkimus laimėjo Reigano-Bušo pora.

II. Rusiją valdanti čekistų mafija dar 1994 metais suskilo į du klanus, nors menkai įslaptinta šių klanų kova buvo jaučiama jau nuo 1993 metų.

Pirmoji iš jų – tuoj po prezidento Klintono inauguracijos (1993 metų sausis) pirmasis po ilgo tylos laikotarpio šalį sudrebinęs teroro aktas – 1993 metų vasario 26 dieną Niujorko Prekybos centre nugriaudėjo sprogimas, nusinešęs 6 žmonių gyvybes. Tai buvo “musulmonų „Al-Qaeda“ terorizmo“ pradžia. Vargu ar jis sietinas su priešiškų klanų tarpusavio kova. Greičiausiai, to teroro akto amerikiečių specialiosioms tarnyboms prireikė tam, kad įrodytų, jog ir tarybinei imperijai žlugus, jų negalima atsisakyti, nes rasis daug darbo (na, kad ir gaudyti ben Ladeną!).

Mūsų, rusų, požiūriu, po rinkimų įvykęs teroro aktas beveik neturi jokios reikšmės – jei mūsų čekistai ką ir sprogdina, tai tik prieš rinkimus… Vadinasi, minėtas sprogimas Amerikoje buvo CŽV tik papildomas koziris, padedantis daryti spaudimą naujos sudėties kongresui: specialiosioms tarnybos asignuotų lėšų negalima pernelyg sumažinti…

Antrasis teroro aktas buvo daug pavojingesnis: 1995 metų balandžio 19 dieną Oklahomos mieste, susprogdinus pastatą, žuvo 168 žmonės. Šią nelaimę taip pat galima sieti (ir su nemaža tikimybe) su kokios tai nežinomos specialiosios tarnybos operacija, kurios tikslas – ne tik Amerikos reikalai… Niekas to nusikaltimo deramai neištyrė, neatskleidė jo užsakovų: amerikiečių valdžia visą kaltę suvertė trim maniakams, kuriems „nuvažiavęs stogas“. Todėl jie prie vietinės administracijos būstinės pastatė sunkvežimį, prikrautą sprogmenų. Po šešerių metų buvo gana pompastiškai įvykdyta mirties bausmė pagrindiniam „maniakui“ Timočiui Makvėjui, o du jo bendrus ilgam įkalino. Po to viskas nurimo. Nors spaudoje buvo kai kurių užuominų apie tai, kad teroristų komandoje buvo daugiau dalyvių, jų arba nesugebėjo sučiupti, arba rimtai neieškojo…

Matyt, Ameriką tiesiog užtvindė čekistinio „tarptautinio terorizmo“ banga, kuri 1995 metų pavasarį ir vasarą pasklido beveik visame pasaulyje. Vos mėnesiui likus iki sprogimo Oklahomos mieste, totalitarinė sekta „Aum sinrike“ surengė teroro aktą Tokijo metro (zerimu buvo apnuodyti 5 tūkstančiai žmonių, 12 iš to skaičiaus – mirtinai). Tai įvyko 1995 metų kovo 20 dieną. O kitą vasarą Paryžiuje prasidėjo „musulmonų ekstremistų“ vykdytų sprogdinimų serija. Pirmasis iš jų įvyko 1995 metų liepos 25 dieną (tai vienintelis iš serijos sprogimų, kuris pareikalavo aukų).

Vargu ar pastaroji sprogimų serija aiškintina atsitiktiniu sutapimu. Būtent tuo metu Rusijoje vyko įnirtinga kova tarp maskviečių ir Koržakovo vadovaujamų KGB klanų. Būtent šis čekistų klanų susidūrimas nulėmė pirmąjį Čečėnijos karą. 1995 metų vasarą mūsų šalyje darėsi velniava: birželio 14 dieną Basajevo būrys Budionovske užgrobė ligoninę ir paėmė tūkstančius įkaitų.

Vien per keturis 1995 metų mėnesius visame pasaulyje vykusios teroro aktų serijos negalima laikyti atsitiktiniais sutapimais.

Tais metais, pirmosios prezidento Bilo Klintono kadencijos laikotarpiu, įvyko dar viena mįslinga istorija. 1993 metų balandžio 19 dieną Teksase vyko FTB speciali operacija: federalinė valdžia šturmavo totalitarinės sektos „Dovydo šakelė“ gyvenvietę. Gerai ginkluoti sektantai gynėsi iš paskutiniųjų, iš viso žuvo daugiau kaip 80 žmonių. Abejojome, ar čia iš viso verta minėti tą tragediją. Juk bepročių Amerikoje į valias, o ginklų ten visur galima laisvai įsigyti. Rašome apie tai todėl, kad specialiosios tarnybos visada domėjosi tokiomis sektomis. Tai, matyt, sietina su eksperimentais, kaip daryti masinį poveikį žmonių psichikai ir patikrinti veiksmingumą slaptų technologijų, įgalinančių valdyti žmones. Klausimas apie „Teksaso eksperimentą“ ir dabar ne visai aiškus: gal „eksperimentas“ tapo nevaldomu, gal susikivirčijo keli „eksperimentuotojų“ klanai…

III. Trečias didysis Rusijos čekistų mafijos skilimas įvyko 1997 metų vasarą, kuomet Koržakovo klanas pasidalijo į Čiubaiso ir Berezovskio klanus, o tarp pastarųjų užvirė karas

Štai šiam skilimui galime ieškoti atitikmenų ir JAV gyvenime. Tačiau du panašūs procesai abiejose šalyse nėra visiškai tapatingi.

Pirmiausiai, Klintono administracija liko vieninga: prezidentui Klintonui buvo smogiama iš išorės, tai darė respublikonų opozicija. Tuo tarpu Rusijoje konfliktas įsiplieskė valdžios viršūnėlėje.

Antra vertus, liūdnai pagarsėjęs Monikos Levinsky skandalas JAV imtas eskaluoti 1998 metų pradžioje, t.y. likus pusei metų iki klanų karo Rusijoje.

Rusijos skaitytojui minėto Amerikos skandalo dingstis gali pasirodyti juokinga. Tačiau Amerikoje kitas dorovės supratimas: dėl to prezidentas Klintonas tuomet pateko į pavojingus juridinius spąstus ir tik vargais negalais išvengė apkaltos.

Kodėl būtent tik 1998 metais buvo paviešintos tokios Klintono išdaigos, nors jis jau 5 buvo valstybės galva? Juk niekam ne paslaptis, kad kažkuo panašiu jį galėjo bet kada apkaltinti: dingsčių tai padaryti buvo į valias Jau nekalbant apie kitas Klintono draugužes.

Mūsų versija būtų tokia: laikas atskleisti šį skandalą ne atsitiktinai parinktas. Tai sietina su Amerikos konstitucijos ypatumais: ji jokiomis aplinkybėmis nenumato pirmalaikių prezidento rinkimų.

Todėl vien prezidento Bilo Klintono nušalinimas nuo valdžios respublikonams beveik nežadėjo nieko gero: Baltuosiuose Rūmuose nelikus Bilo Klintono, prezidentu taptų viceprezidentas Bilas Goras (įstatymo ir jam savo ruožtu buvo numatytas dubleris). Tai ar verta bėgti nuo vilko, kad užbėgtum ant meškos?

Suprantama, visas šis spektaklis, beje, stipriai išklibinęs tarptautinę JAV reputaciją, buvo surežisuotas ne tam, kad Klintoną ištrauktų iš prezidento kėdės. Juk iš tikrųjų Bilas Klintonas niekam netrukdė.

Visi puikiai žino, kas per vienas prezidentas Klintonas. Tai žavus žaliūkas, kuris puikiai išmanė, kaip mėgautis gyvenimo malonumais, ir beveik visai nesidomėjo politika, ekonomika ir kitomis nuobodybėmis. Tai yra, žmones pavadinę tikraisiais vardais, Klintoną laikytume tik marionete rankose tų žmonių, kurie tuomet iš tikrųjų valdė valstybę. Šis mielas žmogus buvo toks pat „televizijos prezidentas“, kaip ir Ronaldas Reiganas ir visi kiti po jo prezidentavę asmenys.

Iš tikrųjų respublikonai (tiksliau sakant, už jų nugaros stovėję žmonės) laiko požiūriu visą šį balaganą labai tiksliai apskaičiavo, pasistengė, kad skandalas su Monika apogėjų pasiektų 1998 metų rudenį. Žodžiu, pasistengta, kad nuo rinkimų į Senatą ir Kongresą skandalą skirtų kuo mažiau laiko! Jungtinėse Valstijose minėtos institucijos turi labai didelę valdžią (jos nėra ko lyginti su Rusijos Dūmos galiomis). Vadinasi, respublikonų opozicijai buvo labai paranku būtent prezidento rinkimų išvakarėse gėdingai išvyti Klintono iš prezidento posto. Jeigu Klintoną būtų pričiupę, pavyzdžiui, 1997 metų vasarą, tai per metus šis skandalas užsimirštų ir apkalta nebebūtų efektinga…

Kaip žinia, prezidento nepavyko pašalinti, jo apkalta nepavyko. Matyt, labai laiku, kaip tik išvakarėse svarbių Kongreso posėdžių, kuriuose turėjo būti sprendžiamas prezidento Klintono likimas (pašalinti jį ar nepašalinti iš prezidento posto), vieną gražią dieną (1998 metų rugpjūčio 7 dieną) „Al-Qaeda“ ėmė ir susprogdino dvi amerikiečių pasiuntinybes Afrikos šalyse – Tanzanijoje ir Kenijoje. Tai prezidentui Klintonui leido pačiu kritiškiausiu momentu prisirinkti politinių taškų: jis įsakė raketomis smogti į „musulmonų teroristų bazes“ Afganistane ir Sudane. Jo reitingas Jungtinėse Valstijose tuoj pat šoktelėjo į neregėtas aukštumas (gerai žinoma istorija, ar ne?).

IV. Pereiname prie prezidento Bušo – jaunesniojo valdymo laikų (pradžia 2001 metų sausis)

Mums taip ir nepavyko tiksliai nustatyti to momento, kada prezidento Bušo – vyresniojo laikais vienybe garsėjęs respublikonų elitas suskilo į du atskirus klanus. 2001 metais šis skilimas jau buvo akivaizdus – prezidento Bušo administracija faktiškai buvo koalicinė vyriausybė. Beje, tarp klanų nebuvo jokios teisių lygybės. „Saikingųjų neokonų“ rankose buvo JAV prezidento postas, jų nominaliu vadovu buvo laikomas pats Džordžas Bušas- jaunesnysis. Šis klanas taip pat kontroliavo svarbiausia laikoma finansų ministeriją, o taip pat kai kuriuos kitus pagrindinius postus. O viceprezidento Ričardo Čeinio klanui JAV vyriausybėje atstovavo aiški mažuma. Faktiškai šie „vanagai“ visiškai kontroliavo tik vieną svarbią žinybą – Pentagoną. 2001 metais gynybos ministru buvo paskirtas Donaldas Ramsfeldas, ištikimas Ričardo Čeinio bendražygis.

Nereikia ilgai aiškinti, kas yra prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis. JAV prezidentu jis buvo išrinktas tik todėl, kad yra savo tėvo sūnus. Kitų privalumų jis neturi. Kaip ten bebūtų, prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis bent buvo stipri asmenybė ir mokėjo išeiti į viešumą. Tiesa, daugeliui Amerikos rinkėjų Bušas – vyresnysis atrodė pernelyg protingas ir išsilavinęs. JAV prezidentui tai, žinia, rimtas trūkumas…

Užtat dabartinio prezidento Bušo – jaunesniojo tokiomis ydomis tikrai neapkaltinsi! Beje, nuo 1980 metų (o gal ir nuo ankstesnių laikų) jokios Amerikos prezidentų asmeninės savybės jau nebeturi didesnės reikšmės: tai dabar iš esmės reprezentacinė pareigybė, kurią atliekantis žmogus dalyvauja įvairiose iškilmingose ceremonijose, kaip, beje, daro ir Anglijos karalienė… O faktiškai federalinei vyriausybei geriausiu atveju vadovauja JAV prezidento padėjėjai, o kartais ir kažkokie neaiškūs žmogėnai, kurie yra tikri tamsoje vykstančių muštynių profesionalai.

Kai dėl antros pagal svarbą figūros prezidento Bušo administracijoje – viceprezidento Čeinio, tai jis irgi menkas intelektualas, daugelis jį laiko storžieviu (pagal amerikiečių standartus tokį įvertinimą nelengva pelnyti). Vis dėlto netenka abejoti, kad kaip asmenybė Čeinis visa galva pranoksta Bušą – jaunesnįjį.

Viceprezidento Čeinio ir jo klano problema ta, kad įstatymas JAV viceprezidentui faktiškai nesuteikia jokių realių galių, jis yra tik dubleris, galintis pakeisti prezidentą tuo atveju, jei pastarasis nebegalėtų vykdyti savo pareigų.

Viceprezidentas turi ir kai kurių teisių, pavyzdžiui, gali naudotis visa slapta informacija, kurią gauna šalies prezidentas, privalo išmanyti visus valstybės reikalus.

Kita, daug svarbesnė viceprezidento funkcija yra ta, kad jis yra tarsi potencialus „princas – sosto paveldėtojas“, vienas iš realiausių savo partijos kandidatų į prezidento postą per artimiausius rinkimus. Jo nebūtina per rinkimus „stumti“ į prezidentus, nes šis žmogus kasdien šmėščioja televizorių ekranuose, taigi partijai, agituojančiai už jį per artėjančius prezidento rinkimus, nereikia pradėti nuo nulio (taip sutaupoma daug reklamai skirtų lėšų).

Tiesa, viceprezidentui Čeiniui vis dėlto pavyko tapti gana įtakinga prezidento Bušo administracijos figūra. Už tai jis turėtų būti dėkingas savo įtakingiems rėmėjams. Kita vertus, per pastaruosius 25 metus apskritai stipriai išaugo viceprezidento vaidmuo JAV vyriausybėje.

Yra vienas unikalus informacijos šaltinis šia tema, iš kurio mums pavyko gauti vertingų duomenų apie prezidento Bušo administracijos klanus. Tai politologo Sergejaus Kurginjano pranešimas, kurio atskiras dalis jis 2006 metų kovo-gegužės mėnesiais perskaitė savo klubo „Turininga vienybė“ posėdžiuose. Tiesa, asmeninėje Kurginjano interneto svetainėje šis pranešimas neilgai egzistavo ir buvo išimtas. Tačiau po to jį persispausdino Filino bandos svetainė.

Iš Kurginjano straipsnių galima sužinoti labai vertingų dalykų, kurių niekur kitur neaptiksite. Todėl, kad visi kiti „kompetentingi žmonės“ arba tyli, arba begėdiškai meluoja…

Todėl dar pasistengsime sugrįžti prie šio unikalaus pranešimo.

Sergejus Kurginjanas taip suvokia pasaulio politinį žemėlapį: yra oficialių, „atvirų sistemų“, kurios ir veikia atvirai (tai visa tai, ką matome TV ir skaitome laikraščiuose); ir yra „uždarų sistemų“, kurios užsiima tokiais dalykais, apie kuriuos laikraščiai paprastai nerašo. Būtent šios „uždaros sistemos“ savo rankose laiko visą tarptautinį narkobiznį ir nelegalią ginklų prekybą. O taip pat padeda įsigyti masinio naikinimo ginklų tiems diktatorių režimams, kuriems prireikia savos atominės bombos arba nuodingų dujų…

Mūsų knygoje tokios „uždaros sistemos“ (toks jų Kurginjano kiek supoetintas pavadinimas) tiesiai šviesiai vadinamos „čekistų mafija“.

Kalbėdamas apie mūsų analogines organizacijas, Kurginjanas apsiriboja viena fraze, kad ir Rusijoje yra savo „uždarų sistemų“, kurios glaudžiai susijusios su tokiomis pat Vakarų struktūromis. Pasak Sergejaus Kurginjano hipotezės, tos „uždaros sistemos“ sudaro vieningą tinklą, kuris yra apraizgęs visą planetą. O tikrosios pasaulio politikos esmė – vienų „uždarų sistemų“ kova su kitomis…

Kalbant apie prezidento Bušo administraciją, tai ši sistema taip atrodo: paties Bušo klaną („saikinguosius“) kontroliuoja „uždara sistema“, sukurta CŽV bazėje. O Bušui priešiškas Čeinio klanas atstovauja visam kariniam-pramoniniam JAV kompleksui ir yra kontroliuojamas karinės žvalgybos (RUMO).

Toliau Sergejus Kurginjanas gana išsamiai gvildena JAV administracijos klanų tarpusavio kovą, pateikia konkrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, jo pranešime pasakojama apie tai, kaip per karą Irake, 2003 metų pavasarį Bušo klanas Čeinio klano žvalgybiniams sutrukdė jau pirmosiomis karo dienomis nužudyti diktatorių Sadamą Huseiną (nurodoma, jog Sadamas faktiškai buvęs informuotas apie jam gresiantį pavojų ir spėjęs pasprukti iš bunkerio, kurį amerikiečiai netrukus subombardavo).

Pasirodo, „saikingiesiems neokonservatoriams“ būtų labai neparanku, jeigu JAV kariuomenė užimtų Iraką be didesnių nuostolių. Jei diktatorius Sadamas būtų žuvęs, minėtas variantas būtų įmanomas. Pernelyg triuškinanti pergalė būtų sustiprinusi karinę Čeinio grupuotę. Todėl „nuosaikiesiems” reikėjo nedidelių amerikiečių kariuomenės nuostolių.

Nors šia istorija sunku patikėti, Kurginjanas ją išsamiai aprašė, nurodė šaltinius (pateikiamas žinomame amerikiečių laikraštyje išspausdintas straipsnis, kuris Sadamui karo išvakarėse buvo tarsi perspėjimas).

Kol kas plačiau neapsistosime ties kalbamu pranešimu ir tęsime savo analizę.

V. Taigi, kaip mano politologai ir žurnalistai, Jungtines Valstijas valdantį elitą sudaro trys pagrindinės grupuotės: 1. Demokratų partijos, t.y. Klintono klanas. 2. Respublikonų Bušų klanas (vyresniojo ir jaunesniojo). 3. Respublikonų Čeinio-Ramsfeldo klanas.

Tačiau tokį politinių jėgų išsidėstymą galima matyti tik iš oficialių „atvirųjų sistemų“ pozicijų. Pažvelgę į „uždarųjų sistemų“ pasaulį, JAV įžvelgtume tik dvi pagrindines jėgas, kurios tarpusavy kovoja dėl valdžios, – CŽV ir karinę žvalgybą.

Čeinio klanas – tai karinės žvalgybos ir Pentagono veiklos oficiali priedanga. O demokratinis Klintono klanas iš tikrųjų yra toks pat CŽV ginklas, kaip ir Bušų respublikonų klanas.

Nors Klintono klano demokratai masinės informacijos priemonėse į miltus mala prezidento Bušo administraciją, tačiau analitikai pastebi, jog daugeliu iš tikrųjų svarbių klausimų Bušo respublikonai veikia išvien su demokratais prieš Čeinio respublikonus.

Taip pažvelgę į jėgų išsidėstymą atspindintį vaizdą, matome, jog Klintono ir Bušo klanai – tiktai dvi vienos ir tos pačios politinės jėgos iškabos. Tai faktiškai vienas klanas, kurį kol kas sąlygiškai vadinsime „Klintono-Bušo“ klanu.

Pateiksime tik keletą pavyzdžių, kurie nors ir nebūdami tvirtais pateiktos hipotezės pagrindimais, vis dėlto kelia kai kurių minčių.

Vienas ryškiausių šios srities pavyzdžių – tai, kas nutiko buvusiam CŽV direktoriui Džordžui Tenetui. 1997 metų kovo mėnesį prezidentas Klintonas Tenetą paskyrė CŽV direktoriumi. Ministrai demokratai buvo išvyti iš vyriausybės, prezidentas Bušas juos pakeitė respublikonais, tačiau CŽV direktorių Tenetą paliko ankstesnėse pareigose! Būtent jo vadovaujama Amerika pasitiko savo košmaro dieną – 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Tada visi buvo įsitikinę, kad po viso to prezidentas Bušas būtinai ir gėdingai išvys demokratą Tenetą. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Matyt, Tenetas buvo pernelyg vertingas, kad jį būtų galima atleisti dėl kažkokio menkniekio (apie būsimuosius teroro aktus jis kai ką žinojo, tik nesiėmė jokių priemonių).

Tik 2004 metų liepos 3 dieną Džordžas Tenetas buvo atleistas iš pareigų „jam pačiam prašant“, „dėl asmeninio pobūdžio priežasčių“. Iš tikrųjų Tenetas okupuotame Irake neaptiko jokių masinio naikinimo ginklų pėdsakų. O juk būtent tokie ginklai ir buvo dingstis įsivelti į karą Irake. Beje, prezidentas Bušas viešai pareiškė apgailestaująs dėl minėto pareigūno atsistatydinimo („Baltuosiuose Rūmuose mes visi labai pasigesime Džordžo Teneto“)…

Kitas pavyzdys gal atrodys ne toks ryškus, bet iš tikrųjų jis gali dar labiau papiktinti. Tai Henrio Polseno, stambaus banko „Goldan Sachs“ valdytojo paskyrimas (2006 metų rugpjūtį) finansų ministru. Minėtas bankas gerai žinomas – jis priklauso įtakingiausių Volstrito bankų grupei. Taip pasielgęs, prezidentas Bušas faktiškai pats patikėjo valstybės biudžeto trilijonus šio demokratų partijos ramsčio kontrolei. Prezidentui Bušui šis bankas kažkodėl irgi buvo prie širdies, naujasis prezidento administracijos vadovas Džonas Boltenas (atsakingas už kadrus) anksčiau taip pat darbavosi banke „Goldan Sachs“.

Visa tai, galima sakyti, tik įžanga, šiame skyriuje beveik nėra ko nors visai naujo. Šis tas šviežesnio pasakyta tik Sergejaus Kurginjano pranešime. Jame užuominų apie tai, jog JAV „uždaros sistemos“ niekaip nesusijusios su partine priklausomybe (tiesa, teiginys plačiau nekomentuojamas).
Žodžiu, kalbėti iš esmės tik dabar ruošiamės pradėti.

Olegas Grečenevskis, Rusijos žurnalistas
Vertimas “Karšto komentaro”

Panašūs pranešimai