Mamutai išnyko ne todėl, kad juos išmedžiojo žmonės, o todėl, kad ėmė mažėti pievų, teigia mokslininkai. Kaip atskleidė Durhamo universiteto mokslininkų tyrimas, po šalčiausio paskutiniojo ledynmečio laikotarpio prieš 21 tūkst. metų, dramatiškai sumažėjo ganyklų, kuriose maitinosi mamutai.

Vilnomis apaugę mamutai kadaise buvo gana plačiai paplitę visose Europos dalyse. Prieš 14 tūkst. metų jie pasitraukė į šiaurės Sibirą, o maždaug prieš 4 tūkst. metų visai išnyko. To priežastys kol kas nežinomos ir kursto karštas mokslines diskusijas, praneša BBC.

Kai kurie mokslininkai tvirtino, kad tai nutiko dėl klimato pokyčių, kiti laikosi nuomonės, kad prie to prisidėjo besiplečianti žmonių populiacija ar net nukritęs meteoritas. Tačiau dabar, pasak Durhamo universiteto profesoriaus Briano Huntley`aus, šis ginčas išspręstas. „Mūsų tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad besikeičiantis klimatas ir jo poveikis augmenijai buvo esminis dalykas, lėmęs mamutų ir kitų stambių žolėdžių populiacijos sumažėjimą, o galiausiai – visišką išnykimą“, – teigė jis.

B. Huntley`us ir jo kolegos naudodami kompiuterį atkūrė augmeniją, prieš 42 tūkst. metų buvusią Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie tai padarė įvertinę to laikotarpio klimatą ir tai, kaip skirtingomis sąlygomis auga įvairūs augalai. Mokslininkai nustatė, kad ledynmečiu vyravęs šaltis ir sausra, o taip pat sumažėjusi anglies dvideginio koncentracija nebuvo palanki medžiams augti.
Tad vietoje miškų vyravo dideli pievų plotai, o tai buvo idealu stambiems žolėdžiams, tokiems kaip mamutai. Tačiau kai ledynmečio pabaigoje klimatas tapo šiltesnis ir drėgnesnis, padidėjo anglies dvideginio koncentracija, ganyklos apaugo medžiais. „Ledynmečiu mamutai ir kiti stambūs žolėdžiai turėjo daug maisto. Tačiau po ledynmečio, žolių ekosistemą pakeitė medžiai, smarkiai sumažinę jų ganymosi plotus“, – kalbėjo B. Huntley`us.

Šaltinis: lrt.lt

Rugpjūčio 19 dieną sukako lygiai 50 metų nuo tos dienos, kai du keturkojai – Belka ir Strelka kosminio laivo „Vostok“ prototipu sėkmingai pakilo į kosmosą.

Skrydžio raketa įtaka gyvūnų organizmui mokslininko konstruktoriaus Sergejaus Koroliovo iniciatyva imta tirti 1948 m. Tinkamiausiu biologinių tyrimų objektu pripažintas šuo.

Jaunos, gražios, protingos
Pirmasis keturkojų būrys buvo surinktas 1951 m. Jį sudarė paprasti kiemsargiai šunys. Mokslininkai nusprendė, kad benamiai mišrūnai, kas dieną privalantys kovoti už išgyvenimą, bet greitai priprantantys prie žmonių, labiausiai tinka užsibrėžtam tikslui įgyvendinti. Gyvūnai skrydžiui buvo ruošiami Aviacinės medicinos institute. Dėl ypatingos kosminio laivo kabinos konstrukcijos eksperimentui pasirinkti 6–7 kilogramus sveriantys, jauni, 2–6 metų, sveiki šuneliai, atsparūs ligoms ir neigiamai aplinkos įtakai. Be to, eksperimento dalyviai turėjo būti draugiški žmogui ir pasižymėti didele kantrybe.

Mokslininkai vien praktiniais sumetimais pasirinko išskirtinai kalytes – joms buvo lengviau pasiūti specialius kostiumus. Be to, jų kailis turėjo būti šviesus, kad labiau išsiskirtų tamsoje. Mokslininkai suprato, kad pavykus eksperimentui visuomenėje kils didžiulis susidomėjimas, tad laikraščiai spausdins didvyrių nuotraukas. Vadinasi, šuneliai turi būti mieli žmonių akiai – grakštūs, gražūs, protingais snukučiais.

Pretendentai skristi į kosmosą tuos eksperimento metus buvo mokomi ėsti iš automatinių šėryklų, juos treniravo ramiai elgtis būnant ilgą laiką uždaroje ankštoje patalpoje. Be to, vyko daug specialių treniruočių: kalytės buvo sukamos centrifugose, pratinamos prie vibracijos, katapultuojamos ir galiausiai ilgą laiką laikomos uždaroje, sandarioje kapsulėje, kurioje buvo sukurtos analogiškos kosmosui sąlygos.

1951 m. liepos 22 d. raketa su pirmuoju šuneliu–kosmonautu pakilo į dangų. Nuo tų metų liepos iki 1962–ųjų rugsėjo įvyko 29 šunų skrydžiai į stratosferą – 100–150 kilometrų aukštį. Aštuoni skrydžiai kosmonautams baigėsi tragiškai dėl kabinos išsihermetinimo, parašiuto atsisakymo ar gedimo gyvybinių funcijų palaikymo sistemoje.

Pirmoji sėkmė
1960–ųjų pradžioje buvo sukurtas pirmasis į Žemę grąžinamas kosminis laivas. Pirmasis jo startas baigėsi nesėkme. 1960 m. rugpjūčio 19 d. 15.44 val. iš Boikonuro kosmodromo į Žemės orbitą sėkmingai pakilo raketa „Voschod“ su Belka ir Strelka.

Kosminiame laive buvo sumontuota tuo metu moderniausia įranga, fiksuojanti kalyčių organizmo pakitimus per visą skrydį. Specialiai šiam skrydžiui keturkojėms kosmonautėms buvo pagaminti raudoni ir žali kostiumai.

Be žymiųjų kosmoso užkariautojų, kosminiame laive buvo 12 pelių, vabzdžių, grybelinių kultūrų, kukurūzų, kviečių, žirnių, svogūnų sėklų ir kelios rūšys mikrobų. Taip pat atskiroje nekatapultuojamoje raketos kabinoje dar skrido 28 laboratorinės pelytės ir dvi baltosios žiurkės.

1960 m. rugpjūčio 20 d. kapsulė su gyvūnais sėkmingai nusileido ant Žemės paviršiaus. Belkos ir Strelkos skrydis truko 25 valandas. Per šį laiką laivas–palydovas 17 kartų apskriejo planetą.

Nepamirštos iki šių dienų
Grįžusios kalytės–kosmonautės tapo didvyrėmis, po paros net dalyvavo spaudos konferencijoje. Dar po kelių dienų sovietų televizija parodė Belkos ir Strelkos skrydžio kadrus. Vėliau Belkos ir Strelkos sėkmę pakartojo kiti šuneliai. Būtent pirmieji išbandė visus skrydžio į kosmosą etapus, kurie 1960 m. laukė pirmojo į kosmosą pakilusio žmogaus – Jurijaus Gagarino. Sklando gandai, kad grįžęs po pirmojo skrydžio jis juokavo: „Iki šiol nesuprantu, kas aš – „pirmasis žmogus“ ar „paskutinis šuo“.

Na, o Belkai ir Strelkai tai buvo pirmas ir paskutinis nuotykis gyvenime – daugiau jokiuose eksperimentuos jos nedalyvavo. Kalytės liko gyventi tyrimų institute, kartais buvo vežamos parodyti vaikams į vaikų darželius ir mokyklas. Belka ir Strelka sulaukė gilios senatvės. Strelka po savęs paliko gražų būrį palikuonių. Vienas jų, vardu Pušokas, asmeniniu tuometinio komunistų partijos sekretoriaus Nikitos Chruščiovo pavedimu buvo padovanotas pirmajai JAV poniai Žaklinai Kenedi.

Rusija iki šių dienų nepamiršo keturkojų kosmoso užkariautojų. Taip Maskvoje atsirado trimetrinis paminklas pirmajai kosmoso keliautojai Laikai, kuri nesėkmingai pakilo 1957–aisiais. O apie Belką ir Strelką visai neseniai sukurtas pilnametražis 3D animacinis filmas, kuriame apie šauniųjų kalyčių žygdarbį pasakoja Strelkos palikuonis – Pušokas.

Autorinės teisės: Respublika

Mokslininkai atrado, kaip manoma, seniausio žmogaus protėvio – dantyto, po medžius laipiojančio Homo gautengensis – palaikų fosilijas. Pietu Afrikos Respublikoje, Gautengo provincijoje, Sterkfonteino uolų komplekse rastos nuo 800 tūkst. iki 2 mln. metų senumo fosilijos – kaukolės dalelės, žandikauliai, dantys ir kiti kaulai. Fosilijas radęs antropologas dr. Darrenas Curnoe teigia, kad ši nauja žmonių giminė atsirado prieš daugiau kaip 2 mln. metų ir išmirė maždaug prieš 600 tukst. metų.

Australijos „New South Wales“ universitete dirbantis dr. D. Curnoe teigia, kad ant palaiku aptiktos žaizdos leidžia manyti, kad seniausi žmogaus giminaičiai buvo kanibalai. Ant kaukolės esancios žymės byloja, kad „nuo jos buvo pašalinti audiniai, arba dėl ritualinio laidojimo, arba kanibalistinio vartojimo”, – teigia mokslininkas. Tačiau apdegę kaulai ir kitos specifinės rastos žymės leidžia teigti, kad surastas individas „tikrai buvo įtrauktas į kitų Homo gautengensis meniu”, – pridūrė mokslininkas. Homo gautengensis, kuris, kaip manoma, buvo maždaug metro ugio ir svėrė šiek tiek daugiau nei 44 kg., nebuvo vien tik mėsėdis. Žmonių giminaičiai turėjo akivaizdžiai augalams valgyti pritaikytus dantis – mat pastaruosius, anot mokslininkų, reikėdavo ilgai kramtyti, kas lėmė specifinę dantų evoliuciją. Netrukus mokslininkų tyrimo rezultatai bus paskelbti žurnale „Homo”. Lyginant su šiuolaikiniais žmonėmis, žmonių giminaičiai turėjo proporcingai ilgas rankas, labiau atsikišusį, šimpanzės snukį primenantį veidą, didesnius dantis ir mažesnius smegenis – bet ne per daug, nes galėjo bendrauti žodžiais. „Tikėtina, kad Homo gautengensis turėjo kalbą, – žurnalui „National Geographic” teigė D. Curnoe. – Ji galėjo būti daug paprastesnė nei mūsų, be sudėtingų tonų ir gramatikos, kurie būdingi visos žmonių kalboms”. Dėl trūkstamš sugebėjimų, anatomijos ir geologinio amžiaus, mokslininkai mano, kad Homo gautengensis galėjo būti artimas žmogaus giminaitis, bet nebūtinai tiesioginis žmonių protėvis.
Šaltinis: delfi.lt

Didžiosios kinų sienos ilgaamžiškumo ir tvirtybės priežastis slypi lipniuose ryžiuose, kurie buvo naudojami gaminant kalkių skiedinį. Statybininkai, maždaug prieš 600 metų statę Mingų dinastijos sienos dalį, maišė lipnių ryžių miltus ir gesintas kalkes, įprastine skiedinio sudedamąja medžiaga, teigė mokslininkas Zhangas Bingjianas. Lipnus ryšiu skiedinys plytas sulipdė taip tvirtai, kad daugelyje vietų vis dar neželia jokie augalai. Vis dėlto, sienos statybą palaikė ne visa tauta – tam priešinosi pietų Kinijos gyventojai, nes Mingų imperatoriai reikalavo, kad šalies pietuose užauginamo ryžių derliaus užtektų ne tik darbininkams maitinti, bet ir skiediniui gaminti, rašo telegraph.co.uk.

„Senovinis skiedinys – ypatingas organiniu ir neorganiniu medžiagu mišinys. Organine sudedamoji dalis – amilopektinas, gaunamas iš lipnios ryžiu košės, kuri buvo dedama į skiedinį “, – teigė chemijos profesorius Zhangas Bingjianas ir Zhejiango universiteto rytų Kinijoje. „Amilopektinas sukuria mikrostrukturą, suteikiančią Didžiajai kinų sienai patvarumo ir didesnės mechaninės tvirtybės“, – leidinyje „Journal of the American Chemical Society“ rašė chemikas. Mokslininko teigimu, lipnių ryžių, pagrindinio maisto produkto Rytų Azijoje, naudojimas buvo vienas iš didžiausių tų laikų technologinių išradimų, padėjusių Mingams statyti kapų rūsius, pagodas ir sienas, atlaikančias žemės drebėjimus ir kitas katastrofas.

Šaltinis: lrt.lt

Dar prieš trejetą dešimtmečių, pamačius žmogų su tatuiruotėmis, būdavo beveik neabejojama, kad tai už grotų pabuvęs kriminalinio pasaulio atstovas. Vis dėlto jau sovietmečiu tatuiruotės buvo populiarios ne tik tarp kalinių. Jomis „dabindavosi“ ir Sovietų Sąjungos užkampiuose privalomąja karine tarnyba atliekantys vaikinai, ir užsienio uostuose apsilankantys jūreiviai. Kai kurie romantikai rankas ar krūtines pasiženklindavo išbadytu mylimosios vardu ar strėle perverta širdimi, o vėliau, pasikeitus garbinimo objektui, nesėkmingai mėgindavo tatuiruotes panaikinti.

Patyręs tatuiruočių meistras Andrius Lobovas tikina, kad anuomet buvo ir nemažai mūsų tautiečių, kuriems slapta išsibadyti Gedimino stulpai ar Vyčio ženklas buvo protestas prieš sovietinę santvarką. Meistrui ne karta teko perdarinėti kokiais 1980–1985 metais primityvia adata išbadytus ir tušu paryškintus piešinėlius, kurių sąvininkai tuo esa mesdavę iššūkį okupantams. Leninas ir gyvatė. Visai kita reikšmę tūrėdavo anuometinėse pataisos darbų kolonijose pasidarytos tatuiruotės. Rusijos kolonijose buvo griežtai laikomasi kalinių „įstatymo“, kas kokiais ženklais gali žymėtis. Pasidaręs savo padėties neatitinkančia tatuiruotę kalinys galėjo būti sužalojamas ar net nužudomas. Tai buvo savotiška piešinių ant kūno kalba, kurią suprantant buvo galima nesunkiai nustatyti, kokiai kastai priklauso nuteistasis, kokius nusikaltimus jis darė laisvėje ir kaip ketina elgtis. Pažemintiems, homoseksualiems, prasižengusiems ar kortomis prasilošusiems ir skolų neatiduodantiems nuteistiesiems jų „kolegos“ kai kuriuos ženklus išbadydavo prievarta ir drausdavo naikinti visą gyvenimą. Kadaise ant kalinių krutinių ištatuiruotas Lenino profilis reikšdavo anaiptol ne meilę didžiąjam „Spalio revoliucijos vadui“. Ši simbolį kaip atpažinimo ženklą buvo pasirinkę vagys, mat pirmosios Lenino titulą sudarančių rusišku žodžių raidės ir sudaro žodį „vagis“ rusų kalba. Kaukolės ar karūnos tatuiruotę ant nusikaltėlio krūtinės simbolizavo norą tapti vadeiva, tačiau karuna ant nugaros jau rodė priklausymą prie pažemintūjų ar polinkį į homoseksualumą. Tik kaliniu hierarchijos viršunės atstovai turėjo teisę pasidabinti gyvatės ženklu. „Raudonojoje zonoje“ gaidys – vis vien gaidys. Savaime suprantama, jog tatuiruotis laisvės atemimo vietose buvo ir tebėra draudžiama, tačiau kone kiekvienuose pataisos namuose iki šiol tebėra tokias paslaugas noriai atliekančių „specialistų“. Dažniausiai tai „vietos dailininkai“ iš nuteistuju, kuriems prieinami tušas ar šiam tikslui būtini įrankiai. Anksčiau tušas tatuiruotėms buvo daromas taip: sudeginami kerzinių batų padai, o ju pelenai sumaišomi su vandeniu ar šlapimu. Pagal „zonos“ tradiciją klientas prieš darba virdavo „cefyru“ vadinama arbatos koncentratą – jį su meistru gurkšnodavo viso seanso metu. Už tatuiruotės buvo atsilyginamą cigaretėmis, arbatžolėmis ar pinigais. Nuteistieji turėdavo daug laiko, tad kai kurie piešiniai per visą nugarą buvo kuriami visus metus ar net keletą metų. Jei tatuiruojant pastebėdavo prižiūrėtojai, tai į drausmės izoliatorių keliaudavo ir meistras, ir klientas. A. Lobovas tikina, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose tatuiruočių reikšmėms niekuomet nebuvo skiriamas toks dėmesys, kaip Rusijoje. Visų pirma, jau nuo seno mūsų pataisos darbų kolonijos buvo laikomos „raudonosiomis zonomis“, kur beveik nebūdavo aukšto rango kriminalinių autoritetų. Čia dažniausiai bausmes atlikdavo iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių atvežti nusikaltėliai, kuriuos persekiojo saviškiai. Savaime suprantama, jog tokie asmenys nesiveržė į lyderius, o tuo labiau nesigyrė tatuiruotėse įamžintais savo „nuopelnais“. Tad vietiniai kaliniai galėjo nesivaržydami tatuiruotis beveik ką tik nori, nebijodami, kad už tai kada nors reikės atsakyti. Tiesa, gaidžio atvaizdo ant peties nepageidavo ir vis dar nepageidauja niekas. Nors štai Kinijoje gaidys yra kovos simbolis ir įprasmina didvyriškumą. Pastaruoju metu Lietuvos įkalinimo įstaigose itin populiarios drakonus, tigrus, erelius ir kitus plėšrūnus vaizduojančios tatuiruotės, mėgstami kryžiai, kaukolės, kita su smurtu ir mistika susijusi tematika. Nors pastaruoju metu į zonas nelegaliai atnešami aukštos kokybės tatuiravimo įrankiai bei importiniai spalvoti tušai, A. Lobovui teko perdaryti ne vieną atmestinai sukurtą tatuiruotą. Bandymai pačiam panaikinti tatuiruotes būna nesėkmingi. Net plastikos chirurgai panaikinto piešinio vietoje palieka randelius, kuriuos užmaskuoti galima tik kita tatuiruote. Degtuku dežutės ir cigarečių pakeliai. Geri meistrai ir laisvėje skaičiuojami ant pirštu, todėl jų darbas vertinamas nepigiai. Įdomu, kad net oficialiai veikiančiuose salonuose tatuiruočių plotai tebematuojami iš įkalinimo įstaigų atkeliavusiais „matais“: degtuku dežutėmis ir cigarečių pakeliais. Už degtukų dėžutės dydžio tatuiruotę, priklausomai nuo piešinio konfigūracijos ir sudėtingumo, prašoma nuo 50 iki 200 litų, o cigarečių pakelio dydžio papuošimas atsieis nuo 180 iki 300 litų ar net daugiau.

Autorines teises: Remigijus Rainys

JAV mokslininkų sukurta nauja technologija galėtų padėti patikimai nustatyti, ar dinozaurai buvo šaltakraujai, ar šiltakraujai. Kalifornijos Technologijos instituto mokslininkai pristatė jų teigimu pirmąjį tiesioginį metodą, kuriuo remiantis galima išmatuoti didžiulių išnykusių stuburinių gyvūnų kuno temperaturą, naudojant jų dantų, kaulų ir kiaušinių lukštų izotopų analizę. Apie tai paskelbta moksliniame leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“, praneša naujienu agentūra AFP. „Tai ne tas pats, kaip nukeliauti laiku ir termometru pamatuoti gyvio temperatūrą. Tačiau tai vis gi panašu“, – teigė mokslininkas Johnas Eileris.

Norint tirti, kaip keitėsi išnykusių gyvūnų temperatura, reikia žinoti, kokia ji kažkada buvo. Mokslininkai temperatūrą nusprendė tirti remdamiesi dviejų retų izotopų – anglies izotopo 13C ir deguonies izotopo 18O – analizę. „Sunkieji izotopai linkę susijungti arba spiestis į grupes, ir šis grūpavimosi efektas priklauso nuo temperaturos. Esant labai aukštoms temperaturoms, šių izotopų pasiskirstymas buna labiau atsitiktinis. Žemesnėse temperatūrose pastebima daugiau grūpavimosi“, – teigė tyrimui vadovavęs Robertas Eagle`as. Išbandę šį metodą su gyvais drambliais ir rykliais, mokslininkai ėmėsi išnykusių gyvūnų. Jie ištyrė 12 mln. metų senumo raganosio giminaičio bei šaltakraujų aligatorių šeimos nario fosilijas. „Nustatėme, kad galime išmatuoti senovinio ir greičiausiai į raganosį panašaus žinduolio tikėtina kūno temperaturą. Be to, pamatėme, kad jo ir aligatoriaus giminaičio temperatūra skiriasi maždaug 6 laipsniais pagal Celsijų“, – aiškino R. Eagle`as. „Tirdami dantų emalį nustatėme gyvūno galvos temperaturą tuo metu, kai dantis augo. Tačiau jei norėsite nustatyti, kokia buvo jo kojos nykščio temperatūra po dviejų metų, jums nepasiseks“, – teigė J. Eileris. Naudodami šį “paleotermometrą”, mokslininkai nori tirti mažiau žinomų stuburinių kūno temperatūras. „Mes neturime jokio supratimo, kokia buvo senovės gyvūnų, gyvenusių prieš žinduolius ir paukščius, fiziologija“, – tvirtino R. Eagle`as. Tad dabar atėjo eilė dinozaurų temperatūros matavimui. „Tiriame kiaušinių lukštus ir dantis ir bandome išsiaiškinti, ar labiausiai išsiskiriančių rušių dinozaurai buvo šiltakraujai, ar šaltakraujai“, – aiškino J. Eileris.

Šaltinis: lrt.lt

NASA klimatologai ir D. Britanijos Meteorologijos tarnybos specialistai perspėja, kad 2010-ieji gali tapti karšciausiais metais visoje meteorologinių stebėjimų istorijoje. Didžiausio pasaulyje Žemės klimato stebėjimo centro – NASA Goddardo kosmoso tyrimu instituto (JAV) – direktorius Jamesas Hansenas Paryžiuje surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad ši vasara Europoje gali būti pati karšciausia per visą meteorologinių stebėjimų istoriją.

„Per pastaruosius 12 mėnesių Žemės atmosferos vidutinė paros temperatūra buvo didžiausia per 130 praėjusių metų, – sakė profesorius J. Hansenas. – O 2010 metų sausio – balandžio mėnesiais vidutinė temperatura pasaulyje priartėjo prie absoliutaus rekordo ribos. Matematiniai modeliai liudija, kad temperatūra kils ir artimiausiais mėnesiais, todėl visiems mums, gyvenantiems Šiaurės pusrutulyje, teks išgyventi pačią karšciausią vasarą per visą meteorologinių stebėjimų istoriją“. Nepriklausomai klimato pokyčius tiriančios NASA ir D. Britanijos Meteorologijos tarnybos mokslininkų grupės netrukus paskelbs savo tyrimų rezultatus, praneša britų dienraštis „Times“. Jie patvirtina prognozuojamą tendenciją, kad šių metų pradžioje užfiksuota vidutinė temperaturos didėjimo tendencija tesis ir antrąjį 2010-ūjų pusmetį. D. Britanijos Meteorologijos tarnybos klimato kaitos prognozavimo programos vadovė Vicky Pope dienraščiui sakė, kad nors ši žiema Europoje buvo labai šalta, tačiau viso pasaulio mastų 2010-ūjų pradžia (sausis – kovas) buvo septintoji pagal šiltumą visoje meteorologinių stebėjimu istorijoje. „Egzistuoja didesnė nei 50 proc. tikimybė, kad šie metai pasieks temperaturos rekordą“, – pareiškė ji. Vidutinė planetos paviršiaus temperatūra apskaičiuojama remiantis tūkstančiu visame pasaulyje veikiančių meteorologinių stočių ir Žemės palydovų matavimų duomenimis. Šie duomenys yra nepriklausomai renkami ir analizuojami JAV Nacionalinio klimato duomenu centro ir D. Britanijos Meteorologijos tarnybos specialistų. Naujausi mokslininkų tyrimai leidžia manyti, kad šiuo metu stebimas pasaulinis atšilimas yra stipriai susijęs su laikinais Ramiojo vandenyno srovių pokyčiais, tai yra, vadinamuoju El Nino reiškiniu, dėl kurio vandenynas išskiria į atmosferą didelį šilumos kiekį, rašo „Times“. Neseniai JAV nacionalinė Vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) informavo, kad 2010 m. balandžio mėnuo buvo pats šilciausias meteorologinių matavimų istorijoje. Vidutinė oro temperatura planetoje balandžio mėnesį buvo 14,5 laipsnių pagal Celsijų. Tai visų laikų temperaturos rekordas balandžio mėnesį, teigia JAV mokslininkai. Be to, NOAA nacionalinio Klimato duomenų centro atstovų teigimu, 2010 m. sausio – balandžio mėnesių vidutinė temperatūra pasaulyje taip pat pasiekė rekordą: šiuo laikotarpiu buvo užfiksuota 13,3 laipsnių šiluma. Nurodytu laikotarpiu šilčiau nei įprastai buvo Kanadoje, Aliaskoje, rytinėje JAV dalyje, Australijoje, Pietu Azijoje, šiaurės Afrikoje ir Rusijos šiaurinėje dalyje. Šalčiau nei paprastai buvo Mongolijoje, Argentinoje, Rusijos Tolimuosiuose rytuose, vakarinėje JAV dalyje ir daugumoje Kinijos provincijų.

Šaltinis: balsas.lt

Mocarto kūrinių klausymas negerina žmogaus protinių gebėjimų, skelbia Austrijos mokslininkai, kurie paneigė 1993 m. atlikto tyrimo išvadas. Tuomet mokslininkai teigė, kad egzistuoja taip vadinamas „Mocarto efektas“, o klausantis kompozitoriaus muzikos žmonės gali geriau atlikti užduotis, tačiau eksperimentinio patikrinimo metu teorija nepasitvirtino. Naujajį tyrimą atliko Vienos universiteto psichologijos fakulteto komanda, kuri nerado jokių fenomeno egzistavimo įrodymų, rašo AFP. 1993 m. atlikto tyrimo autoriai teigė irodę, kad paaugliai geriau atliko protinius testus patalpoje, kurioje skambejo Mocarto sukurta muzika negu tie, kurie sėdėjo tyloje. Naują tyrimą atlikę tyrėjai išnagrinėjo 3 tūkst. individualių atvejų, surinktų iš 40 tyrimų, atliktų visame pasaulyje. Jų teigimu, „Mocarto efekto“ jokie tyrimai nepatvirtina. Esą 1993 m. buvo ištirta tik 36 studentai.

„Tie, kurie atlikdami testus klausėsi Mocarto ar Bacho, pasiekė geresnių rezultatų negu tie, kurie užduotis atliko tyloje, bet mes seniai žinojome, kad žmonės geriau dirba stimuliuojami“, – sakė tyrėjas Jakobas Pietschingas. Pasak jo, 1993 m. atliktas tyrimas – tipiškas šališko darbo pavyzdys. Kai tyrimas apie „Mocarto efekta“ buvo paskelbtas, vaikams JAV buvo pradėta dažniau leisti Mocarto kurinius, o naujagimių tėvams dalinti nemokami kompaktiniai diskai su kompozitoriaus kūriniais. „Aš visiems rekomenduoju klausytis Mocarto, bet vis dėlto tai nepagerins jūsų gebėjimų, nors dalis žmoniu taip ir norėtų teigti“, – sakė J. Pietschingas. „Mocarto efektas“ buvo įvardintas 6 numeriu ir garsioje JAV psichologo E. Lilienfeldo knygoje „50 didžių populiariosios psichologijos mitų“.

Šaltinis: lrt.lt

Istoriniame majų mieste Meksikoje atrasta senovinė vamzdynų ir vandens pumpavimo sistema, rašo News.discovery.com. „Pasirodo, dar iki atvykstant ispanų konkistadorams, majų civilizacija jau buvo sukonstravusi savas vamzdynu, vandens pumpavimo ir cirkuliavimo sistemas“, – žurnale „Journal of Archeological Science“ rašo mokslinikai.
Palenkos miestas buvo nedidelis, jame gyveno 250–600 gyventojų. Mieste yra nemažai urbanistinių statinių, kurie yra sujungti vamzdynu ir akvedukų sistemomis. Geriamą vandenį miestui teikdavo netoliese esantis šaltinis, kuris atitekėdavo akvedukais. Majų sukurta vandens tekėjimo sistema yra skirtingų aukščių, kai kurios akveduko vietos beveik 10 metrų aukštesnės už kitas. Mokslininkai negali tiksliai atsakyti, kaip vanduo patekdavo iš žemesnio akveduko į aukštesnį, tačiau jie daro kelias prielaidas. Viena jų – majai vandenį į aukštesnes vietas užkeldavo liftu, sukonstruotu sverto principu. Kitas teorinis vandens cirkuliavimo modelis yra fontanas su didele ciurkšle. Panašus buvo aptiktas miesto rūmuose.

Šaltinis: alfa.lt

Rusijos televizija trečiadienį pirmąkart parodė interviu su vienu iš svarbiausių Raudonosios armijos vadų per Antrąjį pasaulinį karą, kuriame jis pripažįsta, kad Sovietų Sąjunga buvo atsidurūsi prie pralaimėjimo slenksčio. 1966 m. duotame interviu, kuris niekada anksčiau nebuvo rodytas, Sovietų Sąjungos maršalas Georgijus Žukovas pripažino, kad jo šalis vos nepralaimėjo karo su nacistine Vokietija 1941 m., taip pat skundėsi dėl blogo kovinių operacijų planavimo ir atskleidė savo nesutarimus su tuometiniu SSRS diktatoriumi Josifu Stalinu.

Interviu buvo parodytas tuo metu, kai Maskvoje ruošiamasi gegužės 9 d. paminėti nacistinės Vokietijos sutriuškinimo 65-ąsias metines. Panašu, kad Rusija pastaruoju metu ryžosi sulaužyti kai kuriuos tabu, susijusius su Sovietų Sąjungos vaidmeniu Antrąjame pasauliniame kare. G.Žukovas sakė, kad 1941 m. spalį Raudonosios armijos generolais abejojo, ar Vermachto puolimą pavyks sustabdyti prie Možaisko gynybos linijos į vakarų nuo Maskvos ir išvengti vokiečių įsiveržimo į Sovietų Sąjungos sostinę. “Ar vadai tikėjo, kad sugebėsime išlaikyti tą gynybos liniją ir sustabdyti priešą? Turiu atvirai pasakyti, kad nebuvome visiškai įsitikinę, – maršalas sakė duodamas interviu Sovietų Sąjungos rašytojui Konstantinui Simonovui. – Buvo galimybių sulaikyti priešakinius priešo dalinius, tačiau jeigu jis būtų greitai pasiuntęs pagrindines pajėgas, jas būtų būvę sunku sustabdyti.” Rusijos valstybinės televizijos “Pervyj kanal” parodytame reportaže G.Žukovas pasakojo, kaip gripu susirgęs Stalinas iškvietė jį į Maskvą 1941 m. spalį, reikalaudamas išgelbėti byrančią gynybą Vakarų fronte netoli Maskvos. “Atvykau į Maskvą vakare ir iškart nuėjau į Stalino apartamentus. Stalinas sirgo gripu, tačiau dirbo, – sakė maršalas. – Jis man parodė fronto žemėlapį ir pareiškė: “Pažiūrėkite, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte. Negaliu gauti nei vieno aiškaus raporto, kas ten dabar vyksta. Kur mūsų pajėgos?””Pasak G.Žukovo, atvykęs į frontą jis sužinojo, jog iki tol sutelktos gynybos pajėgos buvo “visiškai nepakankamos”. “Padėtis buvo nepaprastai pavojinga. Iš esmės visi keliai į Maskvą buvo atviri, – sakė jis. – Mūsų kariai Možaisko gynybos linijoje nebūtų galėję sustabdyti priešo, jeigu jis pajudėtų į Maskvą.”"Paskambinau Stalinui. Pasakiau, jog kuo skubiausiai reikia užimti Možaisko gynybos liniją, nes kai kuriuose Vakarų fronto ruožuose iš esmės nėra sovietų karių”, – pridūrė G.Žukovas. Tuojau po to Stalinas paskambino G.Žukovui ir pranešė, kad skiria jį Vakarų fronto vadu. Po pergalės Antrąjame pasauliniame kare Stalino santykiai su G.Žukovu pašlijo dėl pastarojo populiarumo. įtarus diktatorius skyrė maršalui įvairius nesvarbius postus Odesoje ir Urale, tačiau G.Žukovas suėmimo išvengė. 1945 m. G.Žukovui buvo suteikta garbė vadovauti Raudonosios armijos pergalės paradui Maskvos Raudonojoje aikštėje, į kurią maršalas ijojo baltu žirgu. Kai kurie istorikai mano, jog Stalinas pavydėjo charizmatiškam generolui ir baiminosi, kad šis gali mėginti užimti jo vietą. Po J.Stalino mirties 1953 m. G.Žukovas vadovavo Gynybos ministerijai, tačiau tebebuvo laikomas kontroversišku veikėju, o sovietų pareigūnai nurodė sunaikinti to maršalo interviu įrašą. Vis dėlto viena jo kopija išliko archyve. Pasak G.Žukovo, neabejotina, kad nacių pajėgu pralaimejimą prie Maskvos iš dalies nulėmė itin atšiaurūs Rusijos orai, tačiau Vermachtas “pervertino save ir nepakankamai įvertino sovietų karius.” Kalbėdamas apie Sovietų Sąjungos pergalės priežastis, maršalas nė karto nepaminėjo J.Stalino, kuriam nacių pajėgų įsiveržimas į šalį buvo netįkėtas. Suprantantys rusiškai gali peržiūrėti ir patys išklausyti pilną G.Žukovo interviu. Jeigu nerodys video, jį galima surasti kanalo 1tv svetaineje

Šaltinis: delfi.lt