Pasakų herojai košę išvirdavo iš kirvio, o šiuolaikiniai mėsos perdirbėjai dešras gamina iš įvairių papildų ir priedų. Šiek tiek ląstelienos arba karagenino – ir produkto savikaina krenta daugiau nei perpus.

Gamintojų džiaugsmas – ląsteliena

Mėsos gaminiai, „papildyti“ soja – niekam ne naujiena. Dabar gamintojai rado naują būdą gaminti mėsos produktus, naudojant kuo mažiau mėsos – į jų sudėtį įdėti ląstelienos.

Ląsteliena – tai maistinis audinys, išgaunamas iš morkų, įvairių grūdų, citrinų ir kitų augalų, kurio pagrindinė savybė – vandens surišimas ir išlaikymas. Ląsteliena yra bespalvė, beskonė, bekvapė medžiaga. Gamintojai teigia, kad ląsteliena padeda išgauti tokį kvapą ir skonį, kokio nori pirkėjas. Geriausia tai, kad ląsteliena labai gerai išlaiko vandenį ir didina mėsos gaminio svorį.

Mėsos produktuose naudojama hidratuota ląsteliena, o hidratacijos santykis gali būti net 1 su 11. Tai reiškia, kad iš 100 gramų ląstelienos galite gauti daugiau nei 1 kilogramą masės, o tokiu būdu produkto savikaina bus ženkliai sumažinta. Dėl ląstelienos gebėjimo išlaikyti vandenį ji naudojama ne tik maisto pramonėje, bet ir asfalto ar kačių kraiko gamyboje.

Pirkdami mėsą, įdėmiai perskaitykite sudėtį: jei ten paminėta ląsteliena, reiškia, kad vietoje mėsos ten buvo pridėta morkų, burokų ar grūdų skaidulų. Ląsteliena nėra pavojinga sveikatai, tačiau daugelis žmonių visgi mėsos skyriuje norėtų pirkti produktus pagamintus ne iš morkų ar burokų, bet būtent iš mėsos.

Stebuklai mėsos skyriuje

Gamintojas nėra įpareigotas savo produkto sudėtyje tiksliais procentais nurodyti mėsos dalį. Paimkite iš parduotuvės lentynos bet kurią dešrą ir paskaitykite sudėtį: kaip manote, kam reikalingi įvairūs nenatūralūs priedai?

Tačiau niekas nėra daroma be reikalo. Gamintojai žino paslaptį, kaip 1 kilogramą faršo paversti į du kilogramus dešrelių. Norint tai padaryti, į gaminio sudėtį dedama karagenino. Karageninas – tai gamtinės kilmės želatinos sudedamoji dalis. Žymimas kaip E 407, galintis brinkti ir pavirsti į želė, mėsos pramonėje jis naudojamas vandens sulaikymui. Todėl pirkdami mėsą jūs sumokate ir už vandenį.

Kaip atpažinti karageniną

Net neskaičius gaminio sudėties, galima suprasti, kada jame buvo panaudotas karageninas. Kepant grilyje ar ant laužo tokia dešrelė gali išsipūsti ir suplyšti jos apvalkalas. Tai ženklas, kad dešrelės apvalkalas yra nenatūralus.

Jei etiketėje parašyta, kad gaminys yra natūralioje žarnoje, o lupant ji plyšta, tai rodo, kad gamintojai meluoja ir tokios dešrelės valgyti nerekomenduojama. Jei kepama ar verdama dešrelė sprogo ir sutrūkinėjo kaip balionas, tai reiškia, kad gamintojas į faršą pridėjo karagenino. Kol dešrelės šaltos, karageninas jose puikiai laiko vandenį, bet verdant karageninas suyra ir praranda savo stebuklingas savybes. Perteklinė drėgmė pasišalina iš dešrelės, ji sumažėja ir praranda savo nepriekaištingą išvaizdą.
Norėdami išsiaiškinti, ar jūsų mėgstamos dešrelės turi karagenino, pakaitinkite jas vandenyje arba mikrobangų krosnelėje. Jei dešrelė išsipūtė arba susitraukė, reiškia, gaminyje yra daug karagenino. Būkite atsargūs – kai kurie žmonės yra alergiški šiam priedui.

Aut. teises: Grynas.lt

Žmogus yra vienintelis gyvas sutvėrimas Žemėje, vaikštantis dviem kojomis, neturintis kailio ir, lyginant su visu jo kūnu, turintis neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?

Tai gali būti didžiausia visų laikų mįslė.

Išties, modernusis mokslas mums leidžia suprasti neįtikėtinus gamtos reiškinius: mes daugmaž žinome, kaip „veikia“ Saulė, daugmaž numanome, kaip galėjo susiformuoti visata. Tačiau ar daug mes žinome apie… pačius save?

Žinoma, esame susidarę šiokį tokį vaizdą, iš kur ir kaip atsiradome Žemėje – už jį dėkoti reikėtų evoliucijos teorijos tėvui Čarlzui Darvinui (Charles Darwin). Tačiau, kalbant apie žmogaus atsiradimą, vystymąsi ir dominavimą, yra likę neatsakytų, nesuprastų mįslių, susivedančių į vieną klausimą – kaip mes tapome žmonėmis?

Dvi kojos

Pirmoji iš tų trijų didžiųjų „Homo sapiens“ mįslių – dvikojystės fenomenas. Vaikščioti dviem, o ne keturiomis, mums atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, jog retai tesusimąstome, kodėl žmogus atsistojo ant dviejų kojų. Beje, daugiau taip pasielgti sugalvojusių gyvių Žemėje nėra.

Tad kodėl dvikojystė? Anot Č. Darvino, pradėjus vaikščioti dviem kojomis, atlaisvėjo rankos – jas buvo galima „įdarbinti“ įrankių naudojimui. Tačiau archeologiniai radiniai byloja ką kita. Seniausi rasti hominidų įrankiai datuojami 2,5 mln. metų, o pirmieji hominidų protėviai vaikščioti dviem kojomis pradėjo gerokai anksčiau – prieš beveik 4,5 mln. metų.

Tad jei ne laisvos rankos, tai kas tada? Kitoje hipotezėje formuluojama tokia galimybė: hominidų protėviai pradėjo vaikščioti stati, kad iš toliau matytų plėšrūnus. Kiti samprotauja, jog žingsniuojant dviem kojomis galima nukeliauti toliau ir greičiau – tokiu būdu galima apeiti didesnę teritoriją.

Kuri iš versijų yra teisingiausia? O gal egzistuoja kitas, dar nesurastas dvikojystės fenomeno paaiškinimas?

Skausmingai nuogi

Kaip ten bebūtų, vaikščiojimas dviem kojomis žmogui suteikė aibę privalumų. O kokių privalumų galėjo suteikti… kailio netektis? Kailį turi beveik visi žinduoliai. Tam yra priežastis. Be kailio aplinkai būtų atiduota labai daug šilumos energijos. Kam išlaidauti? Ir kokia tada „nuogumo“ prasmė? Klausimas taptų dar aktualesnis, pamėginus nuogam palakstyti po mišką. Šakos, spygliai, dygliai, uodai…

Viena iš hipotezių yra tokia: kailio netekome vienos evoliucijos fazės metu, kai mūsų protėviai didžiąją dalį laiko praleisdavo… vandenyje. Visai kaip delfinai ar banginiai. Tačiau šios egzotiškos teorijos patvirtinimui stokojama archeologinių argumentų.

Kitoje teorijoje spėjama, jog protėviai „numetė savo kailį“, kai iš miško, džiunglių išėjo gyventi į atvirą vietovę – savanas. Taip galėjo nutikti prieš maždaug 1,7 mln. metų. Turint kailį, perkaitimas žmogaus organizmui būtų rimta grėsmė. Tad daugiau šansų išgyventi lyg ir turėtų tie, kurie ant savo kūno turi mažiau „vilnos“. Bet kodėl daugybė savanos gyventojų (liūtai, gepardai, hienos, beždžionės) kailį (ir dar kokį!) vis dėlto turi? Šios mįslės dar neįminėme.

Daug smegenų

Galiausiai – trečioji mįslė: didelės smegenys, pilkoji medžiaga. Ko turim, tai turim. Žmogaus smegenys yra beveik dvigubai sunkesnės už mūsų dydžio žmogbeždžionių. Kaip čia nutiko, kad mes taip išgudrėjome, o kitoms beždžionėms tai nepavyko?

Atsakymą mėginama susieti su viena tokia mutacija, kuri, paprasčiau tariant, paveikė mūsų protėvių raumenų struktūrą taip, jog „plotai“ aplink kaukolę buvo atpalaiduoti taip, jog sudarė sąlygos kaukolei pūstis. Taip toje kaulinėje dėžutėje atsirado daugiau vietos… visiškai teisingai, smegenims. Kuo jų daugiau, tuo paprasčiau sugalvoti, kaip prasimanyti maisto, apsiginti nuo grėsmių, susikurti gyvenimą lengvinančių įrankių ar sudėtingesnių technologijų.

Tačiau panašu, jog didžiausias postūmis smegenų vystymuisi galėjome būti… mes patys. Tiksliau, mūsų socialumas: gyvendamas su tokiais pat, kaip ir jis pats, žmogus dalijosi patirtimi, mokėsi ir taip tobulino savąsias smegenis. Mokslininkai yra linkę manyti, jog smegenų vystymąsi labiau skatino ne fizinės aplinkos grėsmės, o įvairūs socialinio spaudimo aspektai. Bet ar iš tikrųjų?

Esmė tokia: esame vieninteliai gyvi sutvėrimai Žemėje, vaikštantys dviem kojomis, neturintys kailio ir, lyginant su visu kūnu, turintys neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Rusijos kosminės technikos ekspertai bando identifikuoti nežinomos kilmės aparato fragmentą, nukritusį nedidelio kaimelio Sibire lauke.

Rusijos Novosibirsko srities Kuibyševo rajone, šalia nedidelio Otradnenkojė kaimelio esančiame lauke vietiniai gyventojai aptiko keistą metalinį daiktą, kuris atrodo kaip kosminio aparato nuolauža. Maždaug 2 metrų aukščio ir apie 200 kg radinį vietiniai įkėlė į priekabą ir parsivežė į kaimą.

Apie keistą nuolaužą buvo pranešta teisėsaugos ir vietinės valdžios pareigūnams, o šie savo ruožtu išsikvietė Rusijos federalinės kosmoso agentūros „Roskosmos“ specialistus. Iš pradžių visi manė, jog tai kurios nors Rusijos raketos, jos pakopos ar kosminio palydovo liekana, tačiau radinys nustebino: pasirodo, kosminės technikos specialistai negali nustatyti jo kilmės.

Patikrinus radiacinį foną paaiškėjo, kad nežinomos kilmės objektas nėra radioaktyvus. Pirminiais duomenimis, jis pagamintas iš titano.

Iš pradžių „Roskosmos“ specialistai buvo iškėlę versiją, kad šis radinys – gruodžio mėnesio pabaigoje į Kamčiatką paleistos bandomosios balistinės raketos kuro bako fragmentas. Tačiau vėliau „Roskosmos“ oficialūs atstovai tokią prielaidą paneigė, pridūrę, kad galutines išvadas bus galima daryti tik po kruopštaus tyrimo.
Taip pat manoma, jog tai gali būti 2011 m. gruodžio 23 d. iš Rusijos Plesecko kosmodromo nesėkmingai paleisto ryšių palydovo „Meridian“ nuolauža. Šis palydovas nukrito netrukus po jo paleidimo, jo nuolaužų buvo rasta kituose Novosibirsko srities rajonuose. Tačiau fragmentą apžiūrėję „Roskosmos“ specialistai tuo nebuvo tikri.

Aut. teises: balsas.lt

Praėjus beveik 100 metų po „Titaniko“ katastrofos, mokslininkai nustatė, jog tikroji nelaimės priežastis, kada lainerio kelyje pasimaišė ledkalnis, yra Mėnulis, skelbia „telegraph.co.uk“.
Remiantis naujausiu tyrimu, laineris atsitrenkė į kelyje pasimaišiusį ledkalnį dėl prieš tris mėnesius įvykusio keisto reiškinio, kai prie Žemės priartėjęs Mėnulis sukėlė ledkalnio pasislinkimą į „Titaniko“ maršrutą.

Mokslininkai nustatė, kad dėl neįtikėtinai reto astronominių aplinkybių derinio, kai Mėnulis prie Žemės priartėjo taip arti, kaip niekada to nebuvo per 1 tūkst. 400 metų, 1912-ųjų sausį vandens lygis pakilo neįtikėtinai aukštai.

Pirmą kartą įvykęs toks stiprus bangavimas išjudino didžiulius ledkalnius iš jų įprastos vietos netoli Kanados pakrantės ir nukreipė juos pietų kryptimi. Prireikė lygiai trijų mėnesių, kol ledkalniai pasiekė laivybos kelius, kur balandžio 14-ąją nuskendo „Titanikas“, nusinešdamas 1 tūkst. 500 žmonių gyvybes, mokslininkai skelbė žurnale „Sky&Telescope“.

„Lainerio kelyje atsiradęs ledkalnis sukėlė nelaimę, o Mėnulio įtaka paaiškina, kaip neįprasto dydžio ledkalnis atsidūrė „Titaniko“ kelyje“, – sakė prof. Donald Olson iš Teksaso universiteto. Tiesa, nelaimės būtų pavykę išvengti, jei laivas būtų iš anksto pastebėjęs ledkalnį ir aplenkęs jį saugiu atstumu. Tačiau čia irgi galėjo pamaišyti gamtos jėgos – apie tai rašėme straipsnyje „Titaniką“ suklaidino optinė iliuzija?

Įprastai padidėjęs vandens lygis būdingas pavasario potvyniams, kuriuos sukelia Mėnulio ir Saulės pozicijos, kada sustiprėja jų gravitacinės traukos jėgos. 1912-ųjų sausio 4-ąją Mėnulis priartėjo prie Žemės arčiau nei bet kada per 1 tūkst. 400 metų. Tai įvyko praėjus dienai po to, kai Žemė buvo arčiausiai per priartėjusi prie Saulės, kas nutinka kasmet. Šių keistų aplinkybių sutapimas sukėlė rekordinį pavasario potvynį lemtingais 1912-aisiais.

Aut. teises: alfa.lt

„Radiacija yra mano amžina palydovė”, – ketvirtadienį, Černobylio atominės elektrinės sprogimo 26-ųjų metinių išvakarėse, „Lietuvos rytui” ištarė 55 metų kretingiškis Vytautas Budrikis. 55 metų statybininkas V.Budrikis – vienintelis lietuvis, savo akimis regėjęs Černobylio atominės elektrinės sprogimą – tuo metu jis su keliais šimtais vyrų statė penktąjį jos bloką.

„Iš pradžių iš žemės kilo sprogimo garsas, o po to įsižiebė ryški pašvaistė. Netrukus pajutau metalo prieskonį burnoje. Naktinis dispečeris pranešė, kad visi liksime elektrinėje. Pamačiau, kaip autobusai, turėję mus parvežti po darbo į Pripetės miestą, pajudėjo tušti. Iš ryto mums buvo pasakyta, kad sprogo reaktorius, ir liepta kuo skubiau nešdintis. Visi gavome radiacijos. Kai kuriems pasisekė mažiau nei man”, – kalbėjo V.Budrikis.

„Po sprogimo mane paskyrė į radiacijos kontrolės būrį. Davė dozimetrą ir liepė stebėti, kad iš šios zonos nebūtų išgabenta radiacija užkrėstų daiktų. Bet tomis dienomis tikrieji šeimininkai buvo kariškiai. Jie aplinkiniais keliais iš sprogimo zonos veždavo baldus, statybines medžiagas – viską, kas buvo likę. Paskui parduodavo. Po sprogimo sandėliuose buvo likę 10 milijonų rublių kainuojančių vertybių. Reikėjo jas nurašyti.”

“Kartą aš sakau: vyrai, važiuokime pasižiūrėti. Nuvykę apstulbome – sandėliai tušti. Pradėjo man siūlyti pinigus, kad pasirašyčiau aktus. Vėliau tie veikėjai buvo suimti. Bet viskas iš tų sandėlių išvažiavo į švarią zoną!“, – pasakojo V. Budrikis.
Paklaustas, ar lygino sprogimą Černobylyje su pernai Japonijoje sprogusia Fukušimos atomine elektrine, jis sakė: „Niekuo nesiskyrė. Darbininkai plušo, jie buvo vadinami didvyriais, o paskui pamiršti“.

„Bandžiau (pranešti tėvams, kad saugotųsi – red.). Bet prisiskambinti nebuvo įmanoma. Niekas negaudavo ir telegramų. Vėliau viena pažįstama, dirbusi Kijevo pašte, pasakojo, kad tomis dienomis buvo gautas įsakymas priimti telegramas, bet jų niekur nesiųsti. Taip pat liepta rūpintis, kad iš pašto niekas neprisiskambintų į kitus miestus“.

Aut. teises: www.delfi.lt

Pietų Kinijoje rasti palaikai gali priklausyti iki šiol nežinomai žmonių rūšiai, teigia juos tyrę mokslininkai. Kaulų, priklausančių mažiausiai penkiems individams, amžius siekia nuo 11,5 iki 14,5 tūkst. metų. Tačiau mokslininkai juos vadina Tauriojo elnio urvo žmonėmis, pagal vienos vietovės, kur fosilijos rastos, pavadinimą, praneša BBC.

Anot tyrėjų, dar reikia atlikti detalesnę analizę, kad būtų galima juos priskirti naujai žmonių linijai.

„Šiuo metu bandome būti labai atsargūs aiškiai juos klasifikuodami“, – teigė vienas tyrimo vadovų Darrenas Curnoe iš Naujojo Pietų Velso universiteto Australijoje.

„Viena to priežasčių yra tai, kad žmonių evoliucijos arba paleoantropologijos moksle mes neturime visuotinai priimtino, biologinio mūsų pačių rūšies (Homo sapiens) apibrėžimo. Taigi tai ginčytina sritis“, – „BBC News“ aiškino jis.

Didžioji dalis medžiagos jau kurį laiką buvo Kinijos kolekcijose, tačiau tik dabar ją imta detaliai tyrinėti. Kai kurių individų palaikai atkeliavo iš Maludongo arba Tauriojo elnio urvo, esančio netoli Mengzi miesto Junanio provincijoje. Dar vieni griaučiai atrasi Longline, kaimyninėje Guangsi provincijoje.

Dviejose vietovėse rastos kaukolės ir dantys – labai panašūs, o tai leidžia manyti, kad abu individai priklausė vienai populiacijai. Tačiau jų bruožai gana smarkiai skiriasi nuo to, ką būtų galima pavadinti visiškai šiuolaikiniu žmogumi, teigia mokslininkai. Vietoj to, Tauriojo elnio urvo žmonės turi ir archaiškų, ir šiuolaikinių savybių.

Individai turi apvalias kaukoles su iškilia kakta. Jų kaukolės kaulai gana stori. Jų veidai gana trumpi ir plokšti, nosys – plačios. Jų žandikauliai atsikišę, tačiau jie neturi šiuolaikinių žmonių smakro. Smegenų ertmės kompiuterinės tomografijos nuotraukos parodė, kad jų kaktinė smegenų sritis atrodo šiuolaikiškai, tačiau parietalinė sritis – archaiškai. Šie žmonės taip pat turėjo didelius krūminius dantis.

D. Curnoe ir jo kolegos pateikė du galimus Tauriojo elnio urvo populiacijos kilmės scenarijus. Vienas jų teigia, kad jie reprezentuoja labai ankstyvą primityviai atrodančių Homo sapiens, kurie prieš išmirdami gyveno Azijoje atskirai nuo kitų formų, migraciją. Tačiau taip pat įmanoma, kad jie iš tiesų yra išnykę Homo sapiens, kurie evoliucionavo Azijoje ir iki visai neseniai gyveno greta mūsų rūšies. Trečiąjį scenarijų siūlo su šiuo tyrimų nesusiję mokslininkai. Anot jų, Tauriojo elnio urvo žmonės gali būti hibridai.

„Tikėtina, kad tai buvo šiuolaikiniai žmonės, kurie susimaišė ar dauginosi su senovės žmonėmis, kurie gyveno tuo pat metu“, – aiškino Isabelle de Groote, Londono gamtos istorijos muziejaus paleoantropologė.

„Kita galimybė – jų primityvesni bruožai išsivystė atskirai dėl genetinio nukrypimo arba izoliacijos, arba tai buvo atsakas į aplinkos spaudimą, pavyzdžiui, klimatą“, – teigė ji.

D. Curnoe sutiko, kad tai iš tiesų įmanoma.

Dabar bandoma iš palaikų išskirti DNR. Tai galėtų pateikti informacijos apie kryžminimąsi. Kad ir kur bebūtų jų vieta Homo šeimos medyje, Tauriojo elnio žmonės yra svarbus radinys vien dėl tinkamai datuotų, gerai aprašytų pavyzdžių iš tos pasaulio dalies trūkumo. O jų atradimas dar labiau praturtina ir taip stebinančią bei vis sudėtingesnę istoriją apie žmonių migraciją ir vystymąsi.

„Tauriojo elnio urvo žmonės gyveno Kinijoje labai įdomiu laiku, kurį mes vadiname epipaleolitu arba akmens amžiaus pabaiga“, – teigia D. Curnoe.

„Netoli Longlino yra gana gerai žinomos archeologinės vietovės, kur rasta vienų ankstyviausių epipaleolito radinių Rytų Azijoje. Šiose vietovėse gyveno labai šiuolaikiškai atrodantys žmonės, kurie pradėjo gaminti keramiką maistui laikyti. Jie jau rinko laukinius ryžius. Vyko ekonominis perėjimas nuo maisto ieškojimo ir rinkimo prie žemės ūkio“, – kalbėjo mokslininkas.
Kaip į šį paveikslą įsipaišo Tauriojo elnio urvo žmonės, kol kas neaišku.

Aut. teises: lrt.lt

Legendinis „Titanikas“ atsitrenkė į ledkalnį ir bejėgiškai nuskendo dėl atmosferinės kilmės optinės iliuzijos, tvirtinama naujoje katastrofos priežastis analizuojančioje knygoje. Britų istorikas Timas Maltinas (Tim Maltin) formuluoja naują katastrofos prielaidą: „Titaniko“ įgulą suklaidino super refrakcijos reiškinys – ypatingu būdu išlinkusios šviesos bangos, neleidusios laiku pastebėti lemtingojo ledkalnio.

Maža to, T. Maltino tvirtinimu, dėl minėtojo miražus sukeliančio super refrakcijos reiškinio pagalbon atskubėję laivai negalėjo surasti skęstančio „Titaniko“. Naujoji T. Maltino teorija gvildenama tik ką išleistoje knygoje ir kitą mėnesį TV ekranus pasieksiančioje dokumentinėje juostoje „Titanic’s Final Mystery“, skirtoje 100-osioms nelaimės metinėms.

Kaip informuoja portalas „Smithsonianmag.com“, publikavęs ištrauką iš T. Maltino knygos „A Very Deceiving Night“, super refrakcijos prielaida buvo iškelta ir paskutinio dešimtmečio britų tyrimo metu, tačiau ji buvo nagrinėta gana paviršutiniškai. T. Maltinas išstudijavo senus meteorologinius įrašus, įrašus laivo žurnale, išgyvenusių liudininkų parodymus, ir pagal visą šią informaciją aprašė 1912 balandžio 15 d. vyravusias atmosferines sąlygas.

Istoriko teigimu, atmosferinės sąlygos super refrakcijos reiškiniui susidaryti buvo kone idealios. Optinės iliuzijos susidarymą lėmė šiluminė inversija (angl. – „thermal inversion“), susiformavusi į pietus nuo Niufaundlendo salos, kur ir plaukė laivas. Šis neįprastas šviesos bangų lūžis sukūrė klaidingą horizonto perspektyvą, kuri uždengė laivo kelyje plūduriavusį ledkalnį.

Aliarmo signalas „Titanike“ pasigirdo tik tuomet, kai ledkalnis buvo už pusantro kilometro nuo laivo – kai buvo per vėlu. Tos pačios atmosferinės sąlygos galėjo nulemti ir pagalbon atskubėjusio laivo „Californian“ įgulos sutrikimą, ieškant ir nerandant skęstančio „Titaniko“.

Išsamiau T. Maltino versija pristatoma šioje “Smithsonianmag.com” publikacijoje.

Tyrinėdami I a. krikščionių kapavietę Jeruzalėje, archeologai aptiko akmeninį karsto dangtį su senoviniais įrašais, kurie, anot tyrimo autorių, gali įrodyti, jog ši kapavietė – išganytojo Jėzaus Kristaus amžino atilsio vieta. Naudodamiesi prie robotizuotos rankos pritvirtinta nuotolinio valdymo vaizdo kamera, tyrėjai sugebėjo išzonduoti vieną uždarą ertmę, kurioje aptiko ištisą I a. akmeninių karstų „arsenalą“. Ant vienos iš kalkakmenio karstų, kurie vadinami „dėžėmis su kaulais“ (angl. – „ossuary“), rastas užrašas graikų rašmenimis, kurį galima išversti „Dieve Jehova, prisikelk, prisikelk“.

Ant kito akmeninio karsto rastas žuvies su žmogystos figūra nasruose piešinys – manoma, jog jis gali būti susijęs su viena pirmųjų krikščioniškųjų istorijų apie Joną ir jį prarijusį banginį.

Kapavietė rasta vos už 60 metrų nuo anksčiau atrasto vadinamojo Jėzaus šeimos kapo, kurio atradimas devintajame dešimtmetyje sukėlė prieštaringų reakcijų bangą. Archeologai tuomet paskelbė, jog toje kapavietėje būta navų su kaulais, pažymėtų su Jėzaus šeima siejamų žmonių vardais.

Ankstesnysis atradimas sukėlė fantastiškiausių hipotezių protrūkį – vienoje iš jų buvo spekuliuojama, jog tame kape, šalia Marijos Magdalietės, palaidotas ir pats Jėzus, kuris buvo neva ją vedęs ir sukūręs su ja šeimą, skelbia dailymail.co.uk. Tačiau daugelis teologijos ir archeologijos ekspertų tada laiminti tokių sensacingų pareiškimų neskubėjo ir įvardijo juos kaip absoliučiai neturinčius pagrindo.

Vadinamasis Jėzaus šeimos kapas buvo tyrinėtas vos sykį, dar prieš amžino atilsio vietos ramybės drumstimu susirūpinusių žydų ortodoksų protestus. Šiems prasidėjus, kapavietės kasinėjimai buvo nutraukti, pati kapavietė – užantspauduota, o virš jos pastatyti namai.

Vis dėlto Biblijos tyrinėtojas iš Šiaurės Karolinos universiteto Šarlotėje (JAV) Džeimsas Taboras (James Tabor) kartu su dokumentinių filmų autoriumi Simča Jakoboviči (Simcha Jacobovichi) buvo užsibrėžę tikslą tęsti tyrinėjimus.

Tyrėjai 2010 m. gavo Izraelio vyriausybės leidimą aplinkinės teritorijos tyrimuose naudoti robotizuotą ranką ir gręžti skyles. Būtent šiomis priemonėmis Dž. Taboras ir S. Jakoboviči aptiko kitą – atskirą – kapavietę, kurią pavadino „Vidinio kiemelio kapu“ (angl. – „Patio Tomb“), nes jis yra tiesiai po vieno pastato vidiniu kiemeliu.

Būtent šioje kapavietėje ir buvo aptikti minėti kontroversiški įrašai graikų kalba. Atradimo autorių teigimu, minėti įrašai kape smarkiai padidina tikimybę, jog ši kapavietė, kartu su ankstesniu vadinamuoju Jėzaus šeimos kapu, yra Jėzaus Kristaus amžino atilsio vieta. Anot jų, abi kapavietės yra dalys to paties laidojimo komplekso, priklausiusio Juozapui iš Arimatėjos, kuris, kaip bylojama evangelijose, palaidojo Jėzų.

Ant vieno iš karsto akmenų rastas įrašas su prašymu Dievui „prisikelti“ arba kažką „prikelti“.

„Šis įrašas susijęs su mirusiojo prisikėlimu“, – tvirtina Dž. Taboras. – Prisikėlimą gali simbolizuoti ir piešinys su pranašo Jonos motyvu.“

Ankstyviausiuose evangelijų tekstuose „Jonos ženklas“, apie kurį yra kalbėjęs ir Jėzus, interpretuojamas kaip prisikėlimo simbolis. Jonos atvaizdai vėlesniuose „ankstyvosios“ krikščionybės vaizduojamojo meno darbuose (kurių rasta Romos katakombose) yra vienas iš dažniausių motyvų, aptinkamų krikščioniškose kapavietėse. Jis traktuojamas kaip krikščioniškojo prisikėlimo simbolis.

Rastasis kapas datuojamas anksčiau nei 70-ieji mūsų eros metai, kuriais romėnai sugriovė Jeruzalę, o nuo to laiko į kapą niekas nebebuvo laidojamas. Tai gali būti vieni iš ankstyviausių kada nors rastų archeologinių įrašų apie krikščionis. Labiausiai tikėtina, jog įrašus akmenyje paliko ankstyviausieji Jėzaus pasekėjai, po šio mirties praėjus keletui dešimtmečių. Šie įrašai yra gerokai senesni už pirmąsias rašytines evangelijas.

„Jei kas nors iki mūsų atradimo būtų pareiškęs, jog to laikmečio žydų kapavietėse surado kokią nors relikviją su prisikėlimo ar Jonos istorijos motyvu, būčiau sakęs, jog tai – neįmanoma, – tvirtina Dž. Taboras. – Mūsų komanda sunkiai galėjo patikėti, ką atrado. Tačiau įrodymai buvo tiesiai priešais mūsų akis. Jie perrašė visas anksčiau suformuluotas prielaidas.“

Dailymail.co.uk informuoja, jog dokumentinis filmas apie atradimą bus parodytas „Discovery Channel“ kanalu 2012-ųjų pavasarį.

Atradimas, ko gero, bus vertinamas itin kontroversiškai – dauguma mokslininkų galimybę rasti tokio ankstyvo laikotarpio krikščionybės radinių vertina labai skeptiškai. Ne mažiau kontroversiškas iš faktas, jog naujasis kapas rastas labai netoli anksčiau rasto Jėzaus šeimos kapo.

„Kontekstas archeologijoje yra nepaprastai svarbus, – pažymi Dž. Taboras. – Abu šie kapai, kuriuos skiria mažiau negu 60 metrų, buvo vieno laidojimo komplekso, kaip galima numanyti, priklausiusio turtingai to meto šeimai, dalys. Šį kapą tyrinėti pasirinkome todėl, kad jis buvo taip arti vadinamojo „Jėzaus kapo“. Mes nesitikėjome, jog čia rasime kažką neįprasto.“

Tokių akmeninių kapų iki šiol yra rasta apie 2 tūkst. Iš jų tik 650 pažymėti tam tikrais rašmenimis. Tiesa, nė vieni iš tų rašmenų nebuvo panašūs į tuos, kuriuos atrado Dž. Taboras. Keletas iš minėtų kapų pažymėti epitafijomis, tačiau, anot Dž. Taboro, šios akmenyje iškaltos žinutės dažniausiai būdavo įspėjimai laikytis atokiau ir nedrumsti palaidotųjų ramybės.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Nors visų žvilgsniai neramiai krypsta į asteroidą „Apophis“, tik ką įvykusiame Jungtinių Tautų specialios komisijos, skirtos netoli Žemės esančių objektų grėsmei (angl. – UN Action Team on near-Earth objects [NEOs] ), posėdyje daugiausiai dėmesio skirta naujam pavojui – dangaus kūnui 2011 AG5. Tai – asteroidas, kuris gali susidurti su Žeme 2040-aisiais.

Atrastas praėjusių metų pradžioje, 2011 AG5, kurio skersmuo – 140 metrų, tam tikra prasme išlieka mįslingas. Nors astronomai tiksliai žino jo dydį, tačiau turėjo galimybę stebėti tik maždaug pusę jo orbitos, o tai apsunkina galimybes suprojektuoti tikėtiną tokių objektų trajektoriją ateityje. Kad prognostinis modelis būtų patikimas, tyrėjams reikia tiksliai užfiksuoti (pamatyti) bent dvi pilnas orbitas. Nors tokios galimybės mokslininkai neturėjo, kai kurie iš jų prabilo apie galimą Žemės susidūrimą su šiuo asteroidu 2040 m.

Šiuo metu tokio įvykio tikimybė prilyginama santykiui 1 prie 625. Tikėtina įvykio data – 2040-ųjų vasario 6 d. Tačiau, kaip ir daugelis prognozių, šioji taip pat nėra šimtaprocentinė. Tiesa, laikotarpiu nuo 2013 iki 2016 m. asteroidas bus matomas iš Žemės – astronomams tai bus puiki galimybė patikslinti prognozę. Jei šie stebėjimai nesumažins įvykio tikimybės, dar bus likę nemažai laiko ką nors sugalvoti iki 2023-iųjų, kai asteroidas patogiai priartės.

Kaip ir asteroidas „Apophis“, kuris susidurs arba nesusidurs su Žeme 2036-aisiais, naujasis klastūnas 2011 AG5 orbitoje turi vadinamąją „raktinę zoną“ (angl. – „keyhole“) – regioną kosminėje erdvėje arčiausiai Žemės, pro kurį šis dangaus kūnas prakeliaus paskutinį kartą iki susiduriant su Žeme. Asteroido 2011 AG5 „raktinės zonos“ data – 2023-iųjų vasaris. Tuomet šis kosminis akmuo pro Žemę praskries vos 0,02 astronominio vieneto (maždaug 3 mln. km) atstumu.

NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos vertinimu, šios “raktinės zonos“ plotis – apie 100 km. Kosminėje erdvėje tai – ne kažin kas. Galima pasiguosti nebent tuo, jog 2011 AG5 „raktinė zona“ platesnė už grėsmingojo „Apophis“…

Jei paaiškės, jog 2011 AG5 pasieks „raktinę zoną“ po 2013-2016 m. stebėjimų, mokslininkai turės keletą metų sugalvoti, kaip pakeisti akmens luito trajektoriją ir išstumti asteroidą iš dabartinės orbitos 2023-aisiais, išvengiant po 17 metų gresiančios katastrofos. Kartu tai būtų ir puiki treniruotė prieš imantis susidorojimo su „Apophis“ – šis „raktinėn zonon“ atskries 2029 m.

Vaizdo siužetas

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Šventes reikia švęsti gausiai ir triukšmingai. Juk niekas nenori, kad netinkamai paminėta proga vėliau atneštų neigiamų pasekmių. Taip yra jau nuo senų senovės, būtent dėl to dar ir šiandien, Užgavėnių metu, žiemą iš kiemo stengiamės išvaryti kuo triukšmingiau. Tačiau kiekvienas žmogus asmeniškai pasirenka ką ir kaip švęsti. Vieni yra linkę gimtadienius paminėti taip, kad net stogas kilnotųsi, o vėliau dar kurį laiką būtų baisu pažiūrėti į gimtadienio nuotraukas, tuo tarpu kiti šią progą pamini tik artimiausių draugų ar giminaičių kompanijoje prie vyno taurės ar arbatos puodelio, na o treti gimtadienio visai nešvenčia ir nemato prasmės to daryti netgi jubiliejų proga. Tiesa, yra ir ketvirta gimtadienius švenčiančių žmonių rūšys, jie nešvenčia savo gimimo dienos, tačiau su malonumu sutinka ateiti į net ir menkiausio pažįstamo asmens gimtadienį, o kartais net ir pasirodyti nekviestas.

Bet kokiu atveju, šventės yra neatsiejamas dalykas nuo bet kurio žmogaus. Skiriasi tik jų šventimo būdai. Taip jau yra, kad šiandieninėje, pesimistiškomis nuotaikomis gyvenančioje Lietuvoje, šventės yra privalomas dalykas, nes tik tokiu būdu dauguma lietuvių gali užsimiršti apie juos slegiančius rūpesčius ir praleisti laiką geroje draugų kompanijoje.