Jei manote, kad Lietuvoje šalta – patikrinkite orų prognozę Jakutske. Tai šalčiausias pasaulio miestas. Vidutinė žiemos temperatūra ten retai būna aukštesnė nei –40 laipsnių Celcijaus, bet miestas gyvena įprastu ritmu. Atrodytų, kaip galima gyventi, kai vidutinė sausio temperatūra nukrenta 50 laipsnių žemiau nulio? Jakutsko gyventojai šypteli: mokiniams į mokyklą nereikia eiti tik jei temperatūra pasiekia 55 laipsnius šalčio.

Jakutijos respublikos sostinė įkurta dar 1632 m. Pastatyta tvirtovė tapo ekspansijos į rytus ir pietus centru. Greitai šalia įsikūrė ir gyvenvietė, bet miestas išaugo tik XIX a. pab., kada regione buvo atrasti dideli aukso ir kitų iškasenų klodai. Sovietmečiu Jakutijos neaplenkė industralizacijos vajus – įrengta daug kasyklų ir fabrikų. Darbuotojus Stalinas per prievartą atvežė gyvuliniais vagonais. Ištremti žmones neretai atsidurdavo šiame atšiauriame regione ir kūrėsi prie jau pripratusių čia gyventi. Taip Jakutskas išaugo iki dabartinių 270 tūkst. gyventojų.

Beje, apie tai, kodėl Jakutijos respublikoje galima rasti visą Mendelejevo lentelę, pasakoja legenda: Dievas po pasaulį iš maišo barstė tai, ką dabar išgauname iš žemės, bet kai jis skrido virš Jakutijos taip nušalo ranką, kad išmetė visą maišą.

Šiandien Jakutskas (neskaitant šalčio, geologinių turtų ir unikalios, „keliu į pragarą“ vadinamos neasfaltuotos automagistralės, jungiančios šį miestą su išoriniu pasauliu) – niekuo neišsiskiriantis Rusijos miestas. Netoliese net du oro uostai, yra daug viešbučių, kino teatrų, parduotuvių, gamybos įmonių, universitetas. Mieste žemas nedarbo lygis ir kiek didesnės pajamos lyginant su kitais Rusijos regionais.

Vienas Didžiosios Britanijos naujienų portalo independent.co.uk žurnalistas taip aprašė savo kelionę į šalčiausią pasaulio miestą: „Kelis metus gyvenau Maskvoje ir šaltos žiemos ten dažnos. Kartais būdavo ir 30 laipsnių šalčio, bet šilti drabužiai padėdavo iškęsti speigą. Į Jakutską vykau pasiėmęs visus šiltus drabužius kiek tik turėjau. Viešbučio kambaryje buvo labai karšta, bet apsirengiau viską ką turėjau: dvigubas apatines kelnes, ant jų dar vienas vilnones. Dvigubas vilnones kojines, dvigubas kumštines pirštines, pora megztinių, storus kailinius ir kailinę kepurę. Pamaniau, su tiek rūbų tikrai galiu iškęsti bet ką. Termometras rodė, kad lauke –48 laipsniai. Kol pasiekiau viešbučio fojė, jau buvau suprakaitavęs, bet vos įėjus į lauką akimirkai sustingau, galvojau, kad šaltis turėtų smogti iš karto. Bet… Nebuvo taip jau ir blogai. Žinoma, galėjau užuosti stingdantį šaltį, bet su tiek drabužių jaučiausi visai gerai ir po jais buvo šilta kaip prie židinio. Po kelių minučių pradėjau jausti veriantį šaltį ant neuždengtos veido dalies. Greitai nebejaučiau viso veido ir pagalvojau, kad tai jau pavojinga – vadinasi, kraujas nebeplūsta į viršutinius odos sluoksnius. Netrukus šalo jau visa galva – lyg nemūvėčiau kepurės. Nutirpo ausys. Vėliau sekė kojos ir rankos. Speigo neatlaikė nei mano dvigubos kelnės, nei pirštinės ir galiausiai aš visas tratėjau iš šalčio bei puoliau bėgti atgal į vestibiulį. Pažiūrėjau į laikrodį. Lauke išbuvau viso labo 13 minučių.“

Išgyvenimo taisyklės

Vietiniai juokiasi iš atvykėlių ir pasakoja kaip jie prisitaikė. Pirma taisyklė – niekad nenešioti akinių metaliniais rėmeliais. Šie gali akimirksniu prišalti prie veido. Juos teks nuimti tik gerai atšildžius (priešingu atveju nuplėštumėte sau odos gabalą).

Antroji – niekad neišjungti automobilio variklio, nes jam užvesti teks laukti pavasario. Po tuos kraštus keliavęs bičiulis pasakojo, kad automobiliai laikomi dideliuose, į angarus panašiuose, garažuose. Varikliai paliekami dirbti, o ant duslintuvų maunamos specialios žarnos, kad išmetamosios dujos iškeliautų į lauką. Tik taip gali būti tikras, kad atvažiavęs į darbą turėsi kaip grįžti namo. Kitas variantas – po užšalusiu automobiliu užkurti nedidelį laužą ir taip jį pašildyti. Šiuose kraštuose vertinami japoniški automobiliai, nes jie, pasak, vietinių, atsparesni šalčiams lyginant su kitais.

Gyventojams geriausia investicija (tai būtų trečioji taisyklė) – kailiniai. Be jų, čia neįmanoma išgyventi. Dažniausiai juos siuva vietiniai meistrai iš apylinkėse sumedžiotų gyvūnų kailių. Kainos labai įvairios. Pigiausi prasideda nuo beveik tūkstančio litų, o brangiausi gali kainuoti ir kelias dešimtis tūkstančių. Priklauso nuo jūsų poreikio madai ir prabangai. Tačiau populiariausi tarp miestiečių 2 – 3 tūkstančius litų kainuojantys, pernelyg neišvaizdūs, bet svarbiausia – šilti.

Ant amžino įšalo

Kita įdomi Jakutsko savybė ir savotiškas rekordas – tai didžiausias miestas, kuris pastatytas ant amžino įšalo. Žemė čia niekada neatšyla. Amžinasis įšalas dengia didelę dalį Sibiro, Kanados, Aliaskos ir visur vengiama statyti didelius ilgalaikius pastatus, nes tai tikras galvos skausmas inžinieriams. Jiems tenka specialiai projektuoti pastatus, kurie statomi tik specialių, į žemę įleidžiamų, strypų pagalba. Didžiausių pastatų strypai siekia net 25 metrų gylį.

Kai kurie mokslininkai Jakutską vadina nesusipratimų vieta. Cliffordas Gaddy, savo knygoje „Sibiro prakeiksmas“ rašo, kad jei ne lunatiškas Stalino ir kitų socializmo statytojų elgesys, tokio miesto kaip Jakutskas galėjo ir nebūti. „Jei palygintume Aliaskos ar Kanados panašias vietoves, tai jose nerastumėte didelių miestų, nes juos išlaikyti kainuoja per didelius pinigus. Protingos šalys elgiasi paprasčiau: kai klimatas pasidaro pakenčiamas skraidina ten darbininkus ir šie dirba kasyklose. Pamainos keičiasi kas kelis mėnesius, gamyba nesustoja ir niekam nereikia gyventi nesuvokiamomis sąlygomis“, – rašoma knygoje.

C. Gaddy kaltina Staliną tuo, kad šis užuot pasidomėjęs rinkos ekonomikos reikalais, žūtbūt siekė įrodyti, kad socializmo piliečiai gali viską. Vien didžiulei Sibiro magistralei nutiesti buvo paaukoti tūkstančiai vokiečių karo belaisvių ir Gulago kalinių. Svarbiausia Sibiro automobilių magistralė vadinama „Kaulų keliu“, nes dėl sekinamo darbo mirę kaliniai buvo laidojami po tuo pačiu keliu. Dabar neretai per šiltesnius mėnesius, per liūtis, išplaunamas ne vienas skeletas, arba komunizmo nusikaltimus iškelia atlydis.

Trauktis neketina

Vietiniai gyventojai tik gūžteli pečiais, kai jų paklausiama ar nenori kraustytis. Daugelis čia gyvena arba labai seniai arba yra čia gimę. Šias nesvetingai šaltas vietas jie vadina savo namais ir keltis nenorėtų. Vietiniai su šalčiu apsiprato ir prisitaikė: visad šiltai rengtis, o nesant svarbiam reikalui nelįsti į lauką.

Tiesa, prie taurelės ne vienas pripažintų, kad gyvenimas čia nelengvas. Galbūt dėl to jaunimas stengiasi ištrūkti ir nebegrįžta, bet tai nėra įprastas elgesys. Gyventojų mažėjimo klausimas čia ne itin aktualus.

Tiesa Jakutske galbūt ir nėra taip blogai kaip galėtų būti, nes čia nevyrauja stiprūs vėjai. Tai bene vienintelė priežastis, kodėl čia išgyventi įmanoma.

Minėtas independent.co.uk žurnalistas grįžęs iš Jakutsko į Maskvą apie tai papasakojo savo draugams: „Jie žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pabuvojęs Mėnulyje. Jakutskas – sako jie – tik adrenalino fanatikams“.

Aut. teises: Grynas.lt
Autoriai: Paulius Paulaitis

Antarktidoje dirbantys mokslininkai mano radę titanozauro, priklaususio gigantiškų žolėdžių dinozaurų šeimai, uodegikaulio fosiliją, rašo telegraph.co.uk.

Titanozaurai buvo zauropodai – keturkojai žolėdžiai dinozaurai su ilgais kaklais ir ilgomis uodegomis. Jų liekanų randama visame pasaulyje, tačiau tai yra pirmas įrodymas, kad šie sutvėrimai galėjo klajoti ir Antarktidoje.

Uodegikaulio liekanas Jameso Rosso saloje aptiko argentiniečio dr. Ignacio Alejandro Cerda vadovaujama archeologų grupė. Mokslininkai mano kad radinys kadaise buvo litostrotinei atšakai priklausęs titanozauras, gyvenęs vėlyvajame kreidos periode, maždaug prieš 70 mln. metų.

Radinys – maždaug 20 cm ilgio slankstelių rinkinys iš, kaip manoma, vidurinio dinozauro uodegos trečdalio.

Dr. I. A. Cerda iš Conicet tyrimų instituto (Argentina) su kolegomis vokiškame žurnale „Naturwissenschaften“ rašo: „Mūsų atradimas rodo, kad išsivystę titanozaurai buvo paplitę visame pasaulyje, bent jau vėlyvojo kreidos laikotarpio metu“.

Titanozaurams priskiriamas ir galingasis argentinozauras, kurio aukštis galėjo siekti 30 metrų.

Aut. teises: delfi.lt

Šįmet laukti kosminės katastrofos neverta, praneša NASA atstovas, sklaidydamas nuogąstavimus dėl galimų pasaulio pabaigos 2012 metais scenarijų.

Nors internete be galo daug pranašysčių apie tai, kas 2012 -ųjų gruodžio 21 dieną, pasaulio pabaigos nei tą, nei kokią kitą dieną NASA mokslininkai nenumato, praneša „Space.com“. Vienintelis dėmesio vertas dalykas – tą dieną įvyksianti žiemos saulėgrįža, jokių kitų įdomių reiškinių nesitikima, sakoma pranešime.

„Gruodžio 21-ąją miegokite ramiai“, – pataria astronomas Donas Yeomansas, NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje Netoli Žemės skriejančių objektų programos vadovas, komentuodamas gandus apie neva 2012 metais gresiančią Apokalipsę.

Pasak astronomo, daugelis šią dieną sieja su senovės majų kalendoriaus pabaiga. Senovės majai, kaip ir mes, metus buvo padaliję į 365 dienas. Tačiau jie turėjo ne tik metinius kalendorius, bet ir ilgesnius, skirtus dar didesniems ar trumpesniems laiko tarpams matuoti. Vadinamasis trumpasis kalendorius apėmė 52 metus, o ilgasis – net 5125. Būtent ilgasis majų kalendorius pasibaigs 2012 m. gruodžio 21 d., aiškina astronomas, tačiau tai nereiškia, kad laikas pasibaigs. Nuo gruodžio 22 d. prasidės naujas kalendorius, ir tiek: majai niekuomet nepranašavo, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga, sakė D. Yeomansas.

Jis nusistebėjo, kad tiek daug žmonių 2012 12 21 datą sieja arba su pasaulinio masto katastrofa, arba naujo Šviesos amžiaus pradžia. „Aš „Google“ paieškoje surinkau „2012 katastrofos“, ir gavau 35 milijonus rezultatų. Daugybė žmonių susirūpinę dėl šios datos“, – sakė astronomas.

Tarp populiariausių galimos katastrofos scenarijų minimas hipotetinės planetos Nibiru, dar vadinamos planeta X, priartėjimas prie Žemės, neva sukelsiantis globalią katastrofą. Tačiau D. Yeomansas pabrėžia, kad nėra nė vieno tokios planetos egzistavimo įrodymo, o prielaida, kad ji neva gali tykoti už Saulės ir dėl to yra nematoma, yra atmestina, nes tokia planeta negalėtų amžinai lindėti už Saulės ir vis tiek būtų pastebėta gerokai anksčiau.

Mokslininkas atmeta ir sąmokslo teorijos kūrėjų argumentą, neva astronomai yra susitarę apie gresiantį pavojų nekalbėti, kad pasaulyje būtų išvengta panikos. „Niekaip neįmanoma priversti viso pasaulio astronomų ką nors nuslėpti, mūsų pasaulyje nėra tokios jėgos“, – pabrėžė jis.

Tarp kitų populiarių Apokalipsės scenarijų minimas Saulės sistemos planetų išsirikiavimas viena linija 2012 metais. Esą tokio reiškinio gravitacinis efektas gali padaryti poveikį Žemei. Tačiau D. Yeomansas pastebi, kad 2012 m. gruodžio 21 d. jokio planetų „parado“ nebus, o netgi jei ir būtų, Žemei tai neturėtų įtakos. Vieninteliai dangaus kūnai, kurių trauka pasireiškia Žemėje matomais fiziniais reiškiniais, yra Saulė ir Mėnulis. Jie sukelia potvynius ir atoslūgius. Kitų planetų gravitacinis poveikis yra labai menkas, ir jį Žemė „neskausmingai“ jaučia milijonus metų, tad baimintis nėra ko, sako mokslininkas.

Dar kiti baiminasi 2012 metais pavojingai padidėsiančio Saulės aktyvumo. Nors stiprios magnetinės audros Saulėje gali Žemėje sukelti ryškias pašvaistes ir sugadinti palydovų bei elektros tinklų įrangą, tokia žala nebūtų visuotinė ir neturėtų pernelyg rimtų pasekmių, sako D. Yeomansas. Pasak jo, neįmanoma prognozuoti Saulės aktyvumo gruodžio 21 dieną, tačiau netgi itin galinga magnetinė audra nesukeltų pasaulyje Apokalipsės.
Astronomas sklaido nuogąstavimus ir dėl galimo Žemės magnetinio lauko ašigalių padėties pasikeitimo. Ji tikrai keičiasi, bet šis procesas trunka maždaug 500 000 metų, ir neįvyksta per vieną dieną ar naktį. Tačiau net jei taip ir nutiktų, didžiausia problema, su kuria susidurtume – reikėtų pakeisti kompasų žymėjimą, nes rodyklė rodytų į pietus, o ne į šiaurę.

Aut. teises: balsas.lt

Amerikiečių astronomai nustatė, kokios tiksliai spalvos yra mūsų gimtoji Paukščių Tako galaktika, praneša BBC.

Palyginus žvaigždžių tipus kitose galaktikose, gautas tikriausiai nestebinantis rezultatas: mūsų galaktika yra balta. Tačiau ne bet kokia balta, o primenanti pavasarinį sniegą praėjus valandai po saulėtekio arba valanda prieš saulėlydį. Tokie duomenys paskelbti 219-ajame Amerikos astronomų draugijos suvažiavime.

„Astronomams vienas svarbiausių parametrų yra tikroji galaktikos spalva“, – „BBC News“ teigė Jeffrey Newmanas iš Pitsburgo universiteto.

„Tai mums iš esmės pasako, koks galaktikoje esančių žvaigždžių amžius, kaip seniai joje pradėjo formuotis žvaigždės – ar jos formuojasi dabar, ar tai žvaigždės, gimusios prieš milijardų milijardus metų“, – pridūrė jis. Žinoma, sudėtinga pažvelgti į Paukščių Taką iš šono, kai esame jo viduje.

„Tačiau viskas dar sudėtingiau. Mes į Paukščių Taką ne tik žvelgiame iš vidaus, tačiau vaizdą mums užstoja dulkės. Bet kuria kryptimi galime matyti tik maždaug vieno ar dviejų tūkstančių šviesmečių atstumu“, – kalbėjo J. Newmanas.

Taigi J. Newmanas kartu su studentu Timu Licquia nusprendė Paukščių Taką palyginti su kitomis galaktikomis, kurias galime matyti.

Jie naudojo duomenis iš Slouano skaitmeninės dangaus apžvalgos projekto (angl. Sloan Digital Sky Survey), surinkusio informaciją apie maždaug milijoną galaktikų. Šiuos duomenis mokslininkai palygino su tuo, ką jie žino apie bendrą Paukščių Tako masę, žvaigždžių formavimosi dažnį, tarp kitų galaktikų ieškodami geriausių atitikmenų. Atrinkę į mūsų gimtąją panašiausias galaktikas, tyrėjai išvedė vidurkį ir gavo tikslų jos spalvos matą.

„Geriausias apibūdinimas, kurį galiu pateikti, būtų siūlymas pažiūrėti į šviežią pavasarinį sniegą likus maždaug valandai iki saulėlydžio arba valanda po aušros. Tuomet pamatysite tokį patį šviesos spektrą, kokį astronomai iš kitų galaktikų matytų žvelgdami į Paukščių Taką“, – kalbėjo J. Newmanas.

O ką spalva pasako apie Paukščių Tako vystymąsi? Ar tai kosminė naujokė, ar jau patį žydėjimą išgyvenusi galaktika?

„Atrodo, kad Paukščių Takas yra kažkur tarp šių dviejų stadijų. Remiantis nustatyta spalva, žvaigždžių formavimosi dažnis bėgant laikui mažėja. Paukščių Takas dabar išgyvena labai įdomią evoliucijos stadiją“, – teigė J. Newmanas.

Šaltinis: www.lrt.lt

Panašu, jog plačiai paplitęs įsitikinimas, neva neandartaliečai gyveno urvuose, gali būti nevisai teisingas. Prie Molodovos miesto (Rytų Ukraina) mokslininkai aptiko 44 tūkst. metų senumo neandartaliečių būstą, pastatytą iš mamutų kaulų, kurie buvo subtiliai išpuošti raižiniais ir išmarginti ochra. Iki šiol buvo manoma, jog maždaug prieš 30 tūkst. metų išnykę neandartaliečiai buvo primityvūs klajokliai, kurie glausdavosi urvuose. Panašu, jog jų gyvenimo būdas buvo kur kas sėslesnis ir kūrybingesnis.

Anot Paryžiaus Nacionalinio gamtos muziejaus tyrėjų, šis atradimas leidžia manyti, jog vieni iš mūsų protėvių tam tikrose teritorijose kurdavosi ilgesniam laikui ir ten statydindavosi būstą. Tyrimui vadovavusi archeologė Leticija Dymei (Laëtitia Demay) žiniasklaidai pareiškė, jog atrastoji iš mamutų kaulų pastatyta struktūra gali būti apibrėžiama kaip pamatai mediniam karkasui.

„Kaulo kaip statybinės medžiagos naudojimą galima vertinti kaip tam tikrus klimatinių sąlygų pokyčių lūkesčius, – tvirtina L. Dymei. – Prasidėję šalti orai ir medienos stoka toli nuo miškų, atviroje erdvėje gyvenusius žmones skatino užuovėjas statyti iš kaulų. Panašu, jog neandartaliečiai buvo seniausiai gyvenę žmonės, kurie iš mamutų kaulų rentė tam tikras struktūras.“

Apskritas maždaug 8 metrų skersmens namas pastatytas iš 116 didelių kaulų, tarp kurių rasta ir mamutų kaukolių, žandikaulių, stuburo ir kojų kaulų – juos neandartaliečiai atrinkinėdavo labai kruopščiai. Būsto viduje archeologai aptiko mažiausiai 25 ugniavietes, kuriose buvo rasta pelenų likučių. Manoma, jog neandartaliečiai medžiojo mamutus pirmiausiai dėl jų mėsos, o apie kaulų panaudojimą susimąstė kiek vėliau. Neandartaliečiai taip pat rinko natūraliai žuvusių gyvūnų kaulus.

„Nauja detalė komplikuotoje neandartaliečio dėlionėje byloja, jog šie žmonių giminaičiai toli gražu nebuvo buki urviniai, kaip kad populiaru manyti, – pastebi neandartaliečius tyrinėjantis Oksfordo Brukso universiteto (Oxford Brookes University) biologinės antropologijos ekspertas Saimonas Anderdaunas (Simon Underdown). – Šis atradimas beveik vienareikšmiškai patvirtina, jog neandartaliečiai buvo anaiptol ne primityvių žmonių rūšis.“

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Turbūt visiems žinoma Pompėjos – staiga pradingusio miesto – istorija. 79 m. po Kr. išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis klestintį senovės Romos metropolį palaidojo po vulkaniniais pelenais. Pompėjos liekanos, kaip Romos imperijos miestietiško gyvenimo laiko kapsulė, buvo iš naujo atrastos XVIII a. Bet miestai pradingsta ir mūsų laikais. Jūsų dėmesiui – keletas įspūdingiausių moderniojo pasaulio miestų, kuriuose dabar jau praktiškai niekas nebegyvena.

Bodis, Kalifornija

Vienas iš labiau žinomų JAV vakarų miestų-vaiduoklių – Bodis – dabar priklauso Kalifornijos valstijos istoriniam parkui. Kažkada čia buvo aukso ieškotojų stovykla, tačiau vėliau jie persikėlė į pelningesnes vietoves. Miesto gyventojų skaičius pradėjo mažėti apie 1912 metus, o 1915 m. Bodis jau buvo vadinamas miestu-vaiduokliu, nors net 1940 m. duomenimis vienas kitas namas šiame mieste vis dar buvo apgyvendintas.

Miestui 1961 m. buvo suteiktas turistinio objekto, o 1962 m. – parko statusas. Kadangi senųjų krautuvių vitrinose tebestovėjo kadaise neišpirktos prekės, miestas tapo tikru „sustojusio laiko“ pavyzdžiu. Šiandien jo pastatai prižiūrimi tik tiek, kiek reikia, kad nesugriūtų. O miestu vaiduokliu Bodis vadinamas ne be pagrindo – sakoma, kad čia tikrai vaidenasi.

Resčensė, Italija

Yra daug ežerų ir kitokių vandens telkinių, kurių dugne guli užmirštos gyvenvietės, bet tik vienas iš jų taip akivaizdžiai primena apie čia šurmuliavusį gyvenimą – Italijos Pietų Tirolio Resčeno ežere stūkso pusiau apsemta XIV a. bažnyčios varpinė.

1950 m. 522 hektarai žemės, su Grauno, Resčensės ir keletu kitų kaimų, buvo apsemti naujai susiformavusio ežero. Iš tiesų, po įvairiais vandens telkiniais yra tiek daug kažkada funkcionavusių gyvenviečių, jog jais susidomėjo ne vienas rašytojas. Literatūros specialistai netgi išskiria tokį povandeninių-kriminalinių romanų žanrą kaip Reservoir Noir.

Senasis Adaminabis, Australija

1957 m. tolimųjų Australijos ūkinių teritorijų miestas Adaminabis, kuriame tuo metu gyveno 700 gyventojų, turėjo užleisti vietą dirbtiniam Eukumbenės ežerui ir prie jo statomai hidroelektrinei. Kai kurie namai buvo perkelti į kaimynines teritorijas ir nuo jų prasidėjo Naujojo Adaminabio istorija, o likusius pastatus užliejo vanduo. Priverstinis perkėlimas ne itin patiko senojo miesto gyventojams, todėl į naujai kuriamą miestą persikraustė tik trečdalis rezidentų.

2007 m. visą Australiją nusiaubė didžiulė sausra ir dirbtinio Eukumbenės ežero vandens lygis nuslūgo, iškeldamas į paviršių Senojo Adaminabio miesto liekanas. Pirmą kartą per 50 metų pasirodė išsilaikiusios po vandeniu miesto dalys: sunykę medžiai prie sukiužusiu purvu nuklotų šaligatvių, pastatų pamatai ir Senasis Šešių Mylių tiltas.

Famagusta, Kipras

XX a. septintajame dešimtmetyje Famagusta buvo klestinti turistinė sala ir uostas su 60 000 gyventojų, pritraukiančiu dar apie 40 000 turistų sezono metu. Tačiau dėl 1974 m. turkų invazijos į Kiprą visas miestas turėjo skubiai evakuotis. Kadangi net ir po kurio laiko Kipro graikams nebebuvo leista čia sugrįžti, Famagustos miestas liko apleistas, atitvertas nuo likusios salos dalies.

Šiandien Famagusta – post-apokaliptinė laiko kapsulė: viešbučiai, prekybos centrai, restoranai liko tarsi užkonservuoti evakuacijos dienų vaizde. Tai retas netrikdomo nykimo pavyzdys. Nėra aišku, kaip ilgai dar Famagusta bus neliečiamai apleista. 2008 m. šis miestas buvo įtrauktas į „Pasaulio paminklų „100 labiausiai nykstančių vietovių“ sąrašą“ ir taip pat yra „Pasaulio paveldo“ 2010 m. sąraše kaip vietovė esanti „ant išnykimo ribos“.

Pripetė, Ukraina

Pripetės mieste kažkada gyveno apie 50 000 žmonių, kurių dauguma dirbo Černobylio atominėje elektrinėje. Nelaimei, šis miestas buvo per arti atominės elektrinės ir po Černobylio katastrofos laikas čia sustojo amžiams. Po 1986 m. atominės katastrofos visi miesto gyventojai buvo priversti evakuotis iš mirtino radiacijos lygio zonos. Jie manė, kad tik laikinai.

Šiandien, po 25 metų nuo nelemtos katastrofos, radiacijos lygis regione smarkiai sumažėjęs ir jau leidžiama atvažiuoti apžiūrėti šios apleistos zonos. Tiesa, dabartinis Pripetės vaizdas – niūrus: miestas negyvenamas, o jo pastatai pamažu nyksta, veikiami natūralios laiko tėkmės ir permainingų oro sąlygų. Kad ir kaip ten bebūtų, Pripetė tapo mėgstama filmų režisierių ir video žaidimų kūrėjų vietove. Ji vaizduojama paskutiniame „Transformerių“ filme, o jos rūdijantį apžvalgos ratą ir kitus miesto simbolius gali pažinti “Call of Duty 4: Modern Warfare” ir “S.T.A.L.K.E.R.” video žaidimų žaidėjai.

Šaltinis: www.Grynas.lt

Švedija gali susidurti su rimtais sunkumais, norėdama padėti Baltijos šalims ir siekdama užtikrinti savo pačios saugumą tuo atveju, jei iš Rusijos pusės būtų pademonstruota agresija. Tai pareiškė buvęs Švedijos nacionalinio karo koledžo lektorius bei Švedijos ginkluotųjų pajėgų generolas majoras Karlis Neretniekas.

Savo tyrime jis akcentuoja būtinybę sustiprinti strategiškai svarbios Gotlando salos saugumą bei priešraketinę gynybą – taip būtų suteikta parama NATO vykdomai Baltijos šalių gynybos misijai.

Specialistas analizuoja Švedijos Ginkluotųjų pajėgų strategiją po 2014 metų, įvertindamas tris galimus įvykių scenarijus, sietinus su Rusijos grėsme Baltijos šalių adresu.

Šios analizės strategija įtraukta į knygą „Till bröders hjälp“ (Broliška pagalba), kurią išleido Švedijos Karališkoji karo mokslų akademija.

Pirmasis scenarijus

Pirmajame scenarijuje aprašoma nekarinė krizė, primenanti situaciją su bronziniu kariu Taline, kuri tapo rimtos krizės tarp Rusijos ir Estijos pradžia. Dokumente teigiama, kad tokioje situacijoje gali atsidurti tiek Estija, tiek Latvija. K. Neretniekas mano, kad tokiu atveju karinio konflikto grėsmė buvo menka, tačiau Rusija elgėsi labai agresyviai ir NATO reikėjo parodyti savo solidarumą su Baltijos šalimis.

Pagal šį scenarijų NATO turi sustiprinti oro erdvės virš Baltijos šalių patruliavimą bei sutelkti savo pajėgas Baltijos jūroje, galimai pravesdama plataus masto karinius mokymus. Anot eksperto, iš Švedijos tokioje situacijoje reikėtų bendradarbiavimo bei galimybės naudoti Švedijos uostus ir oro bazes, kas Stokholmui nesukeltų jokių sunkumų.

Antrasis scenarijus

Antrajame scenarijuje analizuojama situacija, pagal kurią Rusijos veiksmai prieš Baltijos šalis vertinami kaip karinė grėsmė, o NATO mėgina veikti dar prieš prasidedant realiems kariniams veiksmams.

Tokiu atveju NATO tikslas – pademonstruoti Aljanso pasirengimą ir solidarumą su Baltijos šalimis, kad būtų užkirstas kelias Rusijos ketinimams parodyti savo karinę galią.

Pagal NATO veiksmų planą turi būti numatytas neatidėliotinas karinių pajėgų sutelkimas Baltijos šalyse, įtraukiant Švediją ir Suomiją. Numatoma, kad JAV ir Vokietijos karines pajėgas į konkrečią vietą galima būtų pristatyti oro transportu, o lenkų karius – sausuma.

Kiekvienoje Baltijos šalyje turi būti po vieną amerikiečių brigadą. Iš Švedijos ir Suomijos prireiks po vieną batalioną, kurie bus įtraukti į JAV ir Vokietijos brigadas. NATO planas taip pat numato lėktuvų dislokavimą Šiaurės Europoje.

K. Neretniekas spėja, kad tarptautinių karinių pajėgų dislokavimui Baltijos šalyse bei Švedijoje ir Suomijoje gali prireikti maždaug mėnesio.

Ekspertas nurodo, kad didžiausia grėsmė NATO karinėms operacijoms kyla iš Kaliningrado pusės ir su Baltijos šalimis besiribojančių rajonų, kur dislokuotos Rusijos priešraketinės gynybos sistemos.

Specialistas pabrėžia, kad pagal šį scenarijų Švedija gali susidurti su daugybe problemų. Pagal Švedijos gynybos strategiją valstybinės karinės pajėgos traktuojamos kaip bendra visuma, todėl gali kilti keblumų išskiriant vieną batalioną, kuris turėtų būti išsiųstas į Baltijos šalis. Dar viena problema – riboti Švedijos resursai priešraketinės gynybos sferoje ir problemos su strategine Gotlando salos gynyba.

K. Neretniekas tokiu atveju siūlo Švedijai, esant būtinybei, būti pasirengusiai siųsti karinį batalioną į Baltijos šalis, taip pat atlikti karinius mokymus kartu su NATO priklausančiomis šalimis.

Trečiasis scenarijus

Trečiasis galimų įvykių variantas – vadinamasis „gruziniškas scenarijus“, kai NATO turi reaguoti jau į įvykusį Rusijos įsiveržimą į Baltijos šalis.

„Jeigu visa Baltijos šalių teritorija bus okupuota, egzistuoja rizika
, kad Rusija gali panaudoti branduolinio puolimo grėsmę, kad atlaikytų puolimus prieš „teisėtą Rusijos saugumo zoną“, – rašoma tyrime.

Ekspertas nurodė, kad jeigu Rusijos įsiveržimas įvyks iki tol, kol NATO galės įvesti papildomas pajėgas į Baltijos šalis, Rusija visiškai okupuos Latviją, Lietuvą ir Estiją per kelias dienas.

Rusijos įsiveržimo į Baltijos šalis atveju NATO turi neatidėliotinai pradėti karines oro operacijas prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas, įsiveržusias į svetimą teritoriją, bei prieš Rusijos priešraketinės gynybos sistemas šiame regione.

Tikimasi, kad NATO ir JAV iškart praneš Švedijai apie neatidėliotiną jos oro erdvės panaudojimą karinėms operacijoms Baltijos šalyse, tuo pačiu metu paprašydamos galimybės naudotis Švedijos karinėmis oro bazėmis ir priešraketinės gynybos sistemomis.

Jeigu susiklostytų toks įvykių scenarijus, Gotlando salai tektų strateginis vaidmuo, nes mažai tikėtina, kad pati Rusija iki šiol neatkreipė dėmesio į strateginę šios salos padėtį.

Vis dėlto pagal šį scenarijų Švedijai vėl tektų susidurti su problemomis, nes šiuo metu Gotlando gynyba nėra pakankama. Pagal NATO planą švedų kariai gali būti dislokuoti dviejuose regionuose: Kuržemėje ir Estijai priklausančiose Saremos ir Hyjumos salose.

K. Neretnieko manymu Estijos salose būtina greitai išdėstyti švedų ir suomių karinius junginius. Būtina operatyviai dislokuoti ginkluotąsias pajėgas, kad būtų užtikrinta Gotlando salos gynyba nuo puolimo iš jūros ir sausumos.

„Mažai tikėtina, kad tokiu atveju pakaks Švedijos oro resursų, ypač jeigu tai susiję su mūšiais sausumoje ir oro erdvės gynyba Gotlando saloje ir kitose teritorijose. Tam prireiks glaudaus JAV, Švedijos ir Suomijos karinių oro pajėgų bendradarbiavimo“, – nurodė specialistas.

Savo tyrimo išvadose K. Neretniekas teigė, jog visuose aprašytuose scenarijuose jis daro prielaidą, kad Švedija kokiu nors būdu sutiks dalyvauti užtikrinant Baltijos šalių apsaugą tuo pačiu metu mėgindama išvengti tiesioginio Švedijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo kariniuose veiksmuose.

Šaltinis: www.Delfi.lt

10 įvairių formų ir dydžių inžinerijos stebuklų iš viso pasaulio. Jie – aukščiausi, ilgiausi, seniausi, drąsiausiai suprojektuoti, jais pravažiuoja didžiausi automobilių srautai. Visi šie tiltai išsiskiria tokiomis savybėmis, kad mūsų protėviai net nesapnavo, jog apskritai įmanoma ką nors panašaus pastatyti. Dvi upės, įlankos ar slėnio puses sujungiantys statiniai – žmonių sumanumo liudytojai bei funkcionalumo ir stiliaus dermės pavyzdžiai.

Aukščiausias: Mijo viadukas, Prancūzija

Dar visai neseniai Mijo miestelis pietų Prancūzijoje buvo žinomas tik dėl ten susidarančių transporto spūsčių – kiekvieną liepą ir rugpjūtį per šį miestelį pravažiuodavo daugybė turistinių automobilių, keliaujančių į Ispaniją.

Mijo viadukas buvo statomas 17 metų. Pirmieji projektai pasirodė 1987 m., o paskutiniai statymo darbai buvo atlikti 2004 m. Šis tiltas – architektūrinis šedevras net dėl keleto aspektų: jį laiko aukščiausios atramos pasaulyje (250 m aukščio) ir šio kelio-tilto paklotas yra aukščiausias Europoje (270 m). Bet visų svarbiausia tai, kad aukščiausiame taške jis siekia 350 m ir tai yra aukščiausias tiltas pasaulyje. Tikrai įspūdingi fiziniai parametrai, tačiau didžiausias viaduko daromas įspūdis – vizualus: baltas, blizgantis ir itin aptakios formos; šis tiltas – tarsi horizonto linija, dalinanti vaizdą į dvi dalis: žalią slėnį apačioje ir mėlyną dangaus skliautą virš jo, – ir tikras išsigelbėjimas, dabar jau ramaus, Mijo miestelio žmonėms.

Ilgiausias dengtas tiltas: Hartlando medinis stoginis tiltas, Naujasis Braunsvikas, Kanada

Kol Kanados vyriausybė dvejojo dėl tilto per Šv. Jono upę statybos, grupė piliečių nusprendė imtis iniciatyvos. Jie sukūrė „Hartlando tilto kompaniją“ ir 1901 m. 400 m ilgio tiltas buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti. Po penkerių metų, kai turėjo pasitvirtinti „ar mes jums nesakėm“ vyriausybinė pozicija, pati vyriausybė nupirko tiltą iš „Hartlando tilto kompanijos“ ir įsipareigojo jį prižiūrėti.

Šiandien dengti tiltai daug kam atrodo keisti ir nemadingi, tačiau ir tais laikais, kai tiltas buvo statomas, ginčų nebuvo išvengta. Tiltas su stogu dėl vietinių šaltų ir sniegingų žiemų buvo tikrai reikalingas, tačiau visuomenė nerimavo, kad toks tiltas gali paskatinti miesto jaunimą elgtis drastiškai ir rizikingai. Galiausiai tiltas buvo uždengtas, o miestiečių nerimas dėl galimo pavojaus jaunimui nepasitvirtino. Šio tilto legendoje sakoma, kad praeito amžiaus pradžioje vyrai taip išdresiruodavo arklius, kad jie sustodavo vidury tilto, o džentelmenai tuo tarpu pasalūniškai pabučiuodavo pakeleives damas.

Ilgiausias: Danijan-Kunšano tiltas, Kinija

Kai kalba eina apie tiltus, Kinija tikrai turi kuo pasigirti – šioje šalyje pastatyta 11 iš 15 ilgiausių tiltų pasaulyje. Trys iš penkių ilgiausių tiltų yra Pekino-Šanchajaus greitojo geležinkelio linijos dalis. Šis projektas kainavo 33 milijardus dolerių ir padidino kasmetinį keleivių srautą beveik dvigubai – iki 80 milijonų. Danijan-Kunšano tiltas buvo pradėtas eksploatuoti 2011 m. birželio mėn. ir išgarsėjo kaip ilgiausias tiltas pasaulyje. Jo ilgis – 165 km – o tai yra atstumas, ilgesnis nei kelias nuo Niujorko iki Filadelfijos.

Tiltas, kuriam pastatyti buvo sunaudota daugiausiai plytų: Goltš slėnio tiltas, Vokietija

Daugiau nei pusės kilometro ilgio Goltš slėnio tiltas rytinės Vokietijos žemėje Saksonijoje gali ir nepadaryti įspūdžio iš pirmo žvilgsnio. Tačiau jis išskirtinis ne dėl savo fizinių parametrų, o dėl statybinės medžiagos. Tais laikais, kai dauguma tiltų buvo statomi iš akmens ar metalo, šį tiltą pastatė iš 20 milijonų plytų.

Kur nors kitur tai būtų buvęs keistas (ir brangus) statybinės medžiagos pasirinkimas, bet čia, Saksonijos žemėje, kur buvo net keli dideli molio telkiniai, ši medžiaga buvo pasirinkta taupumo sumetimais. Iš tiesų, būtent iš tų pačių molio telkinių molio buvo pastatytas ir antrasis didžiausias plytinis tiltas pasaulyje – Elsterio slėnio tiltas (irgi Saksonijoje). Tai keista pirmojo kopija, pastatyta iš kiek mažiau – 12 milijonų plytų.

Dažniausiai fotografuojamas: Aukso Vartų tiltas, Kalifornija, JAV

Šis tiltas – vienintelis ir nepakartojamas: ryškiai oranžinės spalvos, pastatytas vaizdingose apylinkėse ir kiekvieną rytą tarsi iš naujo iškylantis, išsisklaidžius jį gaubiančiam rūkui. To lyg ir pakaktų, kad jis būtų dažniausiai fotografuojamas tiltas pasaulyje. Tačiau, anot Deivido Krendalo, Indianos universiteto informatikos profesoriaus-asistento, kuris savo paskutiniame tyrime studijavo 35 milijonų nuotraukų prierašus Flickr socialiniame tinkle, norėdamas išsiaiškinti, kokios vietos pasaulyje yra dažniausiai fotografuojamos.

Aukso Vartų tiltas konkuravo su Londono Bokštų tiltu, Florencijos Senuoju tiltu ir Niujorko Bruklino tiltu, tačiau San Francisko tiltas laimėjo dėl dviejų paprastų dalykų – dėl geografijos ir dėl dydžio. Šiame kalvų mieste yra tiek daug apžvalgos aikštelių, o tiltas matomas vos ne visose nuo jų atsiveriančiose miesto panoramose ir patenka į nuotraukas antrame plane netgi tada, kai žmonės neketina jo įamžinti.

Didžiausias eismas: Džordžo Vašingtono tiltas, Niujorkas, JAV

Praėjusiais metais per Džordžo Vašingtono tiltą, nutiestą per Hadsono upę iš Manhatano į Nju Džersį, pravažiavo 51 milijonas automobilių, autobusų ir sunkvežimių. Tilto konstrukcija apskaičiuota tokioms transporto apkrovoms: iš viso yra 14 eismo juostų (aštuonios aukštesniajame ir šešios žemesniajame lygyje).

Statistika, aišku, apima tik motorinių eismo priemonių judėjimą. Jeigu skaičiuotume absoliučiai visus, tiltą kertančius eismo dalyvius, neoficialus rekordininkas būtų Kalkutos Haora tiltas Indijoje. Aštuonias eismo juostas turinčiu tiltu kasdien pravažiuoja apie 80 000 transporto priemonių, pereina maždaug 1 milijonas pėsčiųjų ir daugybė karvių.

Ilgiausias pėsčiųjų tiltas: pėsčiųjų takas per Hadsono istorinį parką, Niujorkas, JAV

Kai šis 2 km ilgio gembinis geležinkelio tiltas per Hadsono upę buvo pastatytas 1889 m., jis buvo ilgiausias tiltas pasaulyje. 85 metus per jį važinėjo traukiniai, kol 1974 m. gaisras nepataisomai nuniokojo tiltą ir jį reikėjo uždaryti.

Po 35 metų, po keleto nesėkmingų rekonstrukcijų, ne pelno siekianti organizacija „Hadsono perėja“ tiltą suremontavo ir pradėjo jo eksploataciją 2009 m. spalio mėn., šį kartą tiltas buvo suprojektuotas pėstiesiems ir dviratininkams. Dabar šis tiltas – valstijos istorinio parko dalis ir ilgiausias pėsčiųjų tiltas pasaulyje. Jis sujungia pėsčiųjų, dviratininkų, bėgikų ir riedutininkų takus abiejose upės pusėse.

Seniausias: Karavanų tiltas, Turkija

Iš pirmo žvilgsnio šis tiltas – visai neypatingas. Išgaubta akmens plokštė, jungianti upės Melės krantus Izmiro mieste, Turkijoje, tęsiasi tik 13 m ir jo konstrukcija – visiškai paprasta. Tai kodėl gi jis įtrauktas į mūsų rekordinių tiltų sąrašą? Ogi todėl, kad šis tiltas yra labai senas.

Jis pastatytas 850 m. pr.m.e., taigi jam 2 861 m., ir yra žinoma, kad juo vaikštinėjo tokios istorinės asmenybės kaip Homeras ir Šv. Paulius. Kad ir kokie įspūdingi būtų kiti mūsų sąrašo tiltai, mažai tikėtina, kad jie tarnaus bent pusę Karavanų tilto amžiaus.

Ilgiausias kabantis tiltas: Akaši Kaikijo (arba Perlo) tiltas, Japonija

Įsivaizduokite kokį nors legendinį tiltą. Yra didelė tikimybė, kad jums į galvą šovė kabantis tiltas. Šios elegantiškos konstrukcijos sukuriamos pakeliant kelio pagrindą įtemptais ant pilonų plieno trosais. Šis stilius niekada neprilygs kitiems tiltų tipams – Danijan-Kunšano tilto tipo viadukams, iš apačios paremtiems pilonais ir dėl to galintiems išsitęsti neribotą atstumą. Tačiau kabantys tiltai vertinami dėl jų konstrukcijų lengvumo, stiprumo ir estetiškos išvaizdos.

Maždaug keturis kartus ilgesnis už Bruklino tiltą (JAV), Japonijos Akaši Kaikijo tiltas (taip pat žinomas kaip Perlo tiltas) yra savo kategorijos rekordininkas. Su trimis sujungtomis tarpatramėmis – dviem 1 km ir viena 2 km – Perlo tiltas tęsiasi 4 km. Jis eina per Akaši sąsiaurį nuo kosmopolitiško Kobės uostamiesčio iki Avadži salos (kurioje, beje, įsikūrusi Japonijos perlų industrija). Ne paslaptis, kad Japonijoje oro sąlygos gali būti katastrofiškos, tad šis tiltas, pastatytas 1998 m., sukonstruotas taip, kad atlaikytų net 290 km/h stiprumo vėjus ir žemės drebėjimus, neviršijančius 8,5 balų stiprumo pagal Richterio skalę.

Be to, šis tiltas – ir funkcionalus, ir gražus: juo galima pasiekti Japonijos perlų industrijos centrą ir pamatyti įspūdingą vaizdą tamsiu paros metu – tilto apšvietimo lemputės ant trosų išdėstytos taip, kad apšviestas tiltas atrodo lyg spalvingas perlų vėrinys.

Plačiausias: Sidnėjaus uosto tiltas, Australija

50 m ilgio tiltas su aštuoniomis eismo juostomis, dviem geležinkelio bėgių linijom, pėsčiųjų ir dviratininkų takais. Ne per daug visko? Ne, kai pagalvoji, kad šis tiltas jungia Sidnėjaus verslo rajoną su gyvenamaisiais Šiaurės Kranto rajonais ir yra pagrindiniame, iš priemiesčių į darbą mieste važinėjančių žmonių, kelyje. Galima būtų pagalvoti, kad tokios apimties tiltas – šio amžiaus statinys. Tačiau Sidnėjaus uosto tiltas buvo pradėtas eksploatuoti jau 1932 m. ir 2012 m. švęs 80-ies metų jubiliejų.

Šaltinis: www.Grynas.lt

Klausimas, ar pasaulio pabaiga yra tikėtina, domina tikriausiai ne vieną, rašo „The Guardian“. Augant žmonijos moksliniam išprusimui, atsakymas į šį klausimą ilgainiui tampa ne toks jau ir mistinis. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusius įvairių rūšių katastrofų filmus, nesunkiai galima numanyti, kad žmoniją pasaulio pabaigos tikimybė savotiškai žavi.

Realybėje neturime galimybės numatyti, kada ir kaip žmoniją ištiks pražūtis. Gyvybė, nuo pat atsiradimo prieš 3,5 mlrd. metų, nuolatos gyveno grėsmės šešėlyje. Įvairių gyvybės formų išnykimas Žemės planetoje yra taisyklė, o ne išimtis. Iš 4 mlrd. visų kada nors gyvavusių rūšių 99 proc. jau yra išnykę. Per pastaruosius 500 mln. metų žemėje įvyko 5 kataklizmai, kurie kaskart sunaikindavo virš 75 proc. visų gyvybės formų.

Vieną, o galbūt ir daugiau katastrofų sukėlė Holivudo scenarijaus vertas asteroido ir Žemės susidūrimas. Atsitrenkus pakankamo dydžio asteroidui, Žemės rutulį apskrietų milžiniškas cunamis ir žemės drebėjimų banga, o dulkės net keletą metų neleistu saulės šviesai prasiskverbti iki žemės. Kažkas panašaus nutiko prieš 65 mln. metų, kuomet 10 km. skersmens asteroidas nukrito prie dabartinės Meksikos ir išnaikino, kaip dabar manoma, planetos gyvybės likučius, išlikusius po milžiniško superugnikalnio išsiveržimo dabartinės Indijos teritorijoje.

Net nebejojama, kad panašus įvykis pasikartos, tačiau lieka neaišku, kada tai nutiks. Dauguma meteoritų suyra net nepasiekę žemės paviršiaus, tačiau kas kelis šimtus tūkstančių metų su mūsų planeta susiduria didesnis nei 1 km skersmens asteroidas, o kartą per 100 mln. metų Žemei tenka ištverti didesnio nei 6 km skersmens milžino smūgį.

Gyvybei grėsmę kelia taip pat ir staigūs klimato pokyčiai bei milžiniškų vulkanų išsiveržimai. Apie kai kuriuos pavojus žmonija sužinojo visiškai neseniai: Paukščių tako ir Andromedos galaktikų susidūrimas, juodosios skylės. Visoms šioms katastrofoms būdingas bendras bruožas – žmonija negali užkirsti joms kelio.

Vis dėlto labiausiai tikėtinas grėsmes žmonija sukuria pati. Mes – galbūt vieninteliai padarai Žemės istorijoje, kurie patys sugebame keisti planetą ir netgi kelti jai pavojų. Klimato kaita, užterštumas, išteklių naikinimas ir branduoliniai ginklai kelia pavojų mūsų pačių ir visos planetos egzistencijai. Beveik visi žmonijos išradimai gali teikti neišmatuojamą naudą ir tuo pat metu kelti pavojų gyvybei.

Buvęs Britanijos Karališkosios draugijos prezidentas Martinas Reesas teigia, kad žmonija turi tik 50 proc. tikimybę išgyventi iki XXII a. pradžios. Anot jo, didelį pavojų kelia galimybė itin lengvai naudotis moderniomis technologijomis, kurios tampa mirtinos blogų kėslų turinčių žmonių rankose. Ateityje žmonija susidurs su didžiule nanotechnologijų kontrolės grėsme.

Akis į akį su pasaulio sunaikinimu žmonija susidūrė susprogdinusi pirmąją atominę bombą. Tuomet buvo spekuliuojama mintimi, kad branduolinis sprogimas sukels grandininę reakciją ir sudegins visą planetos atmosferą. Žinoma, po bandymo paaiškėjo, kad tokia įvykių eiga yra neįmanoma, nepaisant to, žmonija pirmą kartą patyrė egzistencinės rizikos baimę.

Tobulėjant technologijoms daugėjo ir žmonijos egzistencijai pavojų keliančių grėsmių. Šiandien kompiuteriniai tinklai apraizgę visą žemės rutulį, mes tapome visiškai priklausomi nuo kompiuterizuotų sistemų, jų griūtis reikštų visišką modernios visuomenės žlugimą.

Įdomu, ką apie pasaulio pabaigą galvojo praeities mokslininkai? Isaacas Newtonas tikėjo, kad pasaulio pabaiga į žemę ateis XXI a., šį skaičių jis sugebėjo išskaityti Biblijoje. Kiti manė, kad žmonijos išnykimą lems milžiniškas karas, po kurio civilizacija nebesugebės atsitiesti, arba „Dievo pirštas“. Tačiau nė vienas iš tų šviesių protų nė nenumanė apie branduolinį ginklą, juodąsias skyles, ar kylantį jūros lygį.

Tik visiškai neseniai žmonija pradėjo gilintis į kvantinę fiziką ir suprato, kad vieną dieną tokie reiškiniai kaip laikas, judėjimas ir kryptis gali paprasčiausiai išnykti.

Kada nors Žemę neišvengiamai sudegins Saulė. Procesas prasidės po milijardų metų, kuomet Saulė evoliucionuos į raudonąją milžinę ir Žemę sudegins 1000ºC laipsnių kaitra. Žinoma, jeigu iki to laiko sugebėsime kolonizuoti kitas planetas, laiko turėsime dar labai daug. Savaime suprantama, per tiek turėtume išmokti gyventi ir be žvaigždžių, bet, matyt, visata paruoš dar ne vieną staigmeną.

Galbūt žmonių palikuonys ir sugebės gyventi amžinai, ar bent tol, kol egzistuos mūsų visata, tačiau kol kas statistika yra ne mūsų pusėje. Homo sapiens gyvena šioje žemėje dar tik 200 tūkst. metų, artimiausias mūsų giminaitis Homo erectus sugebėjo išsilaikyti 1,8 mln. metų, tuo tarpu atskiros žinduolių rūšys vidutiniškai egzistuoja 2,2 mln. metų.

Keisčiausi pasaulio pabaigos scenarijai

Mirtis dėl euforijos perdozavimo

Daugelis mūsų kasdien vartojame tokias psichotropines medžiagas kaip kofeinas ar nikotinas. Yra sukurta narkotikų, kurie pakelia nuotaiką ir padeda išlikti žvaliems net keletą dienų. Kuo toliau, tuo daugiau žmonija turi psichotropinių priklausomybių. Galbūt vieną dieną visi mirsime ne skausmuose, o apimti psichotropinio svaigulio?

Laiko pabaiga

Kas nutiks, jeigu laikas nustos egzistuoti? Fizikai teigia, kad tokia tikimybė yra visai galima. 2007 metais ispanų mokslininkai pasiūlė alternatyvią teoriją, paaiškinančią tamsiosios energijos poveikį. Pastaroji medžiaga sudaro 75 proc. visos mūsų visatos ir verčia galaktikas tolti vienas nuo kitų. Šių mokslininkų teigimu laikas nuolatos lėtėja, nes nuolatos išteka lauk iš mūsų visatos. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, galbūt vieną dieną laiko paprasčiausiai nebeliks.

Milžiniškas cunamis

Geologams nerimą kelia Kanarų salose esantis ugnikalnis, kurio išsiveržimas sukeltų vieno kilometro aukščio cunamio bangą ir nušluotų Atlanto vandenyno pakrantes.

Geomagnetiniai pokyčiai

Mūsų planetos magnetinis laukas apsaugo mus nuo pavojingos kosminės radiacijos. Retkarčiais žemės šiaurinis ir pietinis poliai susikeičia vietomis, vykstant šiam procesui magnetinis laukas susilpnėja arba visiškai išnyksta. Paskutinį kartą toks pokytis įvyko prieš 780 tūkst. metų.

Kosminė gama spinduliuotė

Paskutinėmis savo gyvavimo akimirkomis žvaigždės išsviedžia į kosminę erdvę koncentruotą gama spinduliuotės žybsnį. Jeigu toks pliūpsnis kada nors pataikytų į Žemę, būtų sunaikintas ne tik ozono sluoksnis, bet ir visa atmosfera.

Juodoji skylė

Juodosios skylės pasižymi stipriausia gravitacijos galia visoje visatoje. Žemė pakliuvusi į vieną tokių darinių būtų sudraskyta į atskirus atomus. Net ir labai toli esanti juodoji skylė galėtų išplėšti Žemę iš jos orbitos ir palikti vienišam klaidžiojimui kosminėje erdvėje.

Invazinės rūšys

Invazinės rūšys – tai augalai ir gyvūnai iš kitų kraštų, kurie pažeidžia vietos ekologinę pusiausvyrą, nes naujoji aplinka neturi priemonių apsiginti nuo atėjūnų. Ši bėda jau tapo aktualia problema pasauliniu mastu.

Robotai

Niekas nežino, kokia linkme pakryps biologijos ir technologijų sintezė, tačiau gali ateiti diena, kai žmogus išnyks, o skirtis tarp roboto, dirbtinio intelekto ir žmogaus nebeatrodys tokia paprasta. Gal būt kada nors mirs tik biologinis žmogaus kūnas, o jo protas ir toliau gyvens elektroninėje erdvėje.

Šaltinis: www.Ekonomika.lt

2012 metų pasaulio pabaigai iškilo netikėtų rūpesčių. Ir gana didelių. Nors iš pirmo žvilgsnio, lyg ir viskas gerai – majų kalendorius tikrai baigsis 2012 metų gruodžio 21 dieną, žymėdamas 5126 metų epochos pabaigą – puiki data pasaulio pabaigai. Tačiau neliko priežasčių, dėl ko ji galėtų įvykti…

Mažai tikėtina, jog majai buvo tokie galingi, kad Žemės planeta sukosi tik dėl jų kalendoriaus. Labiau tikėtina, kad majų protėvių skvarbus žvilgsnis per tūkstančių metų į priekį numatė kažką, kas sunaikins pasaulį. Ir nesvarbu, kad patys šiuolaikiniai majai to nepripažįsta – jaunoji karta visada pamiršta senolių išmintį, tai per kelis tūkstantmečius belieka džiaugtis, jog bent jau nepamiršo savo tautybės. Kokia dar ten protėvių išmintis.

Tačiau apčiuopiama apokalipsės priežastis vis tiek turėtų kokia nors būti. Tam idealiai tiktų paslaptinga Nibirų planeta. Pagal hipotezes, šis slaptasis dangaus kūnas už Žemę didesnis net keturis kartus – įsivaizduojat, kas būtų jei jis įsibėgėjęs įsirėžtų į mūsų vargšę planetą! Planetos likučiai papildytų asteroidų gretas, o gyvybė pranyktų kaip rytmetinis sapnas.

Na gerai, toks scenarijus gal kiek per daug fantastiškas net ir lakiausios fantazijos savininkams. Tačiau nebūtinas tikras susidūrimas su Nibiru – pakaktų jos priartėjimo prie Žemės ir dėl didžiulės gravitacijos pas mus pakiltų potvyniai ir cunamiai, nušluosiantys ištisus miestus ir valstybes.

Čia jau geriau. Jei tik ne tie kietakakčiai NASA specialistai, nenustojantys kartoti, jog nėra tokios planetos Nibiru arba kitaip sakant – „Planetos X“. „Nėra jokių Nibiru egzistavimo įrodymų. „„Deja“, bet nėra jokios Nibiru planetos, nėra jokios „Planetos X“ ir niekas link mūsų neskrieja“, – tvirtina Donas Yeomansas iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos.

Sakykim NASA šį karta teisi. Bet gal apokalipsę gali sukelti ne Nibiru, o koks nors kitas dangaus kūnas? Pavyzdžiui, tam puikiai tiktų Elenino kometa – ji galėtų būti netgi užsimaskavusia Nibiru planeta ir atskriejusi su didžiuliu įniršiu, galėtų nušluoti gyvybę nuo Žemės paviršiaus. Gaila, kad pati Elenino kometa nesuprato, koks didingas vaidmuo jai buvo paskirtas – šiais metais ėmė ir skriedama pro Saulę išdavikiškai suiro.

Tad kur čia bet koks save gerbiantis apokalipsės pranašas gali gauti ramybę? Nebėra nei Nibiru planetos, nei Elenilo kometos. Lieka vienintelė viltis – didėjantis Saulės aktyvumas. Nors jis yra ciklinis procesas, besikartojantis daugybę metų, bet kas trukdo 2012 metų pabaigoje taip vožtelėti Žemės kryptimi plazmos šūvį, jog iš mūsų teliktų skrudintas „šašlykas“? Tuo labiau, jog ir liaudies išmintis sako – „viena kartą ir lazda iššauna“.

Deja vėlei su tuo nenori sutikti NASA mokslininkai, rašo SPACE.com. Net jei 2012 metais ir ateitų pasaulio pabaiga, Saulė dėl to tikrai nebus kalta, tvirtina NASA specialistai. Priešingai nei tai, kuo bando įtikinti kai kurie pesimistai, mūsų žvaigždė nesugebėtų sugeneruoti tokio galingo Saulės žybsnio, kuris mūsų planetą visiškai sudegintų, teigia kosmoso agentūra.

„Saulėje paprasčiausiai nėra pakankamai energijos, kad ji galėtų pasiųsti 149,6 mln. kilometrų nuotoliu ugnies kamuolį žudiką ir sunaikinti Žemę“, – pranešime teigia NASA pareigūnai.

Mokslininkai sutinka, jog Saulė iš tiesų netrukus pasieks 11 metų aktyvumo ciklo viršūnę. Tačiau jo tikimasi 2013 ar 2014 metais, o ne kitąmet, teigia tyrėjai. Be to, per daugybę metų nesuskaičiuojami Saulės aktyvumo maksimumai atėjo ir praėjo, o Žemė vis dar gyvuoja.

Tačiau šie samprotavimai yra antraeiliai, palyginus su esminių argumentu – deginantis žybsnio karštis negali atkeliauti iki mūsų planetos, tvirtina tyrėjai. Tiesa, Saulės aktyvumas gali kitaip paveikti mūsų planetą. Pavyzdžiui, žybsniai gali laikinai įelektrinti Žemės atmosferą, dėl to gali sutrikti palydovinis ryšys. O vainiko masės išvaržos (angl. coronal mass ejections, CME), didžiuliai Saulės plazmos išsiveržimai, į kosmosą ištrykštantys 5 mln. kilometrų per valandą ar didesniu greičiu, gali sukelti dar daugiau problemų. Jos gali pažeisti visuotinės padėties nustatymo sistemų (GPS) signalus, radijo ryšį ir elektros tiekimą.

Taigi, galinga, tiksliai nukreipta išvarža mūsų vis labiau nuo technologijų priklausančiai visuomenei gali padaryti rimtos žalos. Tačiau ji tikrai nesunaikintų planetos ar žmonijos, teigia mokslininkai.

Tad kokie dar galimi apokalipsės scenarijai? Nejaugi teks eilinį kartą pripažinti, kad mus aplenkė dar viena „garantuota“ pasaulio pabaiga?

Parengta pagal: Šaltinis