Černobilio avarija – pati baisiausia atominės energetikos katastrofa pasaulyje. Sovietu vadovybė bandė nuslėpti šia katastrofą, o vėliau smarkiai sumažinti jos mastus. Pirmieji požymiai, kad ivyko kažkas baisaus, paaiškėjo 1986 metu balandžio 28 diena 9 valanda ryto, kai Forsmorko (Švedija) atominės elektrines specialistai, atkreipė dėmesį į žalius pavojaus signalus monitoriuose. Prietaisai rodė neįtikėtinai dideli radiacinį užterštumą. Iš pradžiu buvo manyta, kad įvyko avarija Forsmorko reaktoriuje. Tačiau tyrimai parodė, kad to negali būti. Bet prietaisai rodė, kad radiacinis fonas keturis kartus didesnis už leistiną.

Buvo skubiai paįmti ir ištirti dirvos ir augmenijos aplink elektrine pavyzdžiai. Juose rasta neįtikėtinai daug radioaktyvių medžiagų. Švedija, kaip ir daugelis kitu Europos šaliu buvo užpulta klastingo, tylaus, nematomo, bespalvio, bekvapio žudiko. Šviesią, žvaigždėtą naktį, Leonidas Teletnikovas su 29 žmoniu gaisrininku komanda išvyko į elektrinę. Horizonte matėsi oranžinė liepsna. “Mes neturėjome jokios informacijos – vėliau pasakos Teletnikovas. Tik atvykus į elektrinę, aš pamačiau griuvėsius, apimtus blyksinčių, tarsi bengališkos ugnys, liepsnų. Vėliau pastebėjau melsvą švytejimą prie ketvirtojo reaktoriaus. Tyla ir mirksincios švieselės kėlė baugų, nemalonų jausmą. ”Apsaugoti tik paprastais batais ir gaisrininku kaukėmis, Teletnikovas su komanda bandė užkirsti kelią pačiai baisiausiai katastrofai, įvykusiai nuo pat atominių elektrinių eksploatacijos pradžios. Vėliau, už vyriškumą ir pastangas jis gaus Sovietų Sajungos Didvyrio vardą. Sugriuvęs ketvirtasis reaktorius iki šiol neša mirtis, ir ligas. Tūkstančiai žmonių, kurių vardų mes nežinome, mirė nuo piktybinių auglių, ar kraujo čiulpų pažeidimų, kuriuos iššauke atominis sprogimas. Žmonės ir gyvulius jonizuojančioji spinduliuotė veikė mutogeniškai, pasaulį išvydo įvairus mutantai. Viso pasaulio televizijos rodė gimusi penkiakojį kumeliuką… Žemė pasidengė ilgai gyjančiomis žaizdomis. Žmonija pirmą kartą susimastė – ar tokios nelaimės nenubraukia visos atominės energijos, net naudojamos taikiems tikslams, teikiamos naudos. Tuo metu kai Forsmarko mokslininkai aptiko padidėjusi radiacinį foną, stiprus vėjas išnešiojo radioaktyvias dulkes po visą Europą. Lengvas lietutis Bretanėje, pavertė ten besiganančių karvių pieną netinkamu naudoti, lietus, praėję Velso apylinkėse, avieną pavertę nuodu. Radioaktyvus lietus neaplenkė ir Suomijos, Švedijos, Vakaru Vokietijos… Švedu mokslininkai informavo savo vyriausybę, kad radioaktyvumo šaltinis yra SSRS teritorijoje. Tačiau komunistinė SSRS vadovybe tylėjo. Ir tik kai jau tylėti tapo neįmanoma, Maskvos vakaro žiniose buvo perskaitytas pranešimas: “Černobilio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktoriu pažeistas. Imtasi priemoniu incidentui pašalinti. Nukentėjusiems suteikta medicininė pagalba. Sudaryta vyriausybinė komisija įvykiui ištirti.” Po to diktorius jau skaitė apie žinias apie Taikos fondą. Paaiškinti kokią nelaimė ištiko milžiniškus Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos rajonus niekas nesiimė. Vakaru valstybės pradėjo diplomatinį spaudimą reikalaudamos paaiškinimų. Tačiau tuo metu buvo per mažai žmonių, kurie suvokė tragedijos mastą. Ją puikiai suvokė katastrofos vietoje buvęs Teletkinas. “Vos įejus pro vartus, aš supratau, kad tai nepaprasčiausias gaisras, vėliau pasakos jis. Buvo girdėti tik mašinu gausmas ir ugnies traškesys. Gaisrininkai žinojo, ką turi daryti ir puolė vykdyti savo pareigas. Radiacijos matavimo prietaisai rodė aukšciausia lygį. Samonėje dar šmekštelėjo mintis apie šeimą, bet ji tuoj užgeso. Niekas iš mūsų net negalvojo apie apšvitinimą. Labiausia gąsdino tai, kad mes neatsilaikysime iki pastiprinimo atvykimo. Po valandos, nuo stogo, esancio šalia degančio reaktoriaus, teko pašalinti žmones, radiacinio apsinuodijimo simptomai pas juos buvo akivaizdus. Kai aš paprašiau savo vyrų ištirti situaciją, penki iš ju puolė ant to stogo. Šiandien nė vieno iš ju nėra gyvuju tarpe.” Pas pati Teletkiną radiacinio poveikio rezultatai pasireiškė jam begesinant gaisra. Po to, kaip ir tūkstančiai kitų, jis vyriškai kovojo su sunkia, skausminga liga. Deja, ta kova baigėsi pralaimėjimu… O tuo metu, iki baltumo įkaitusi reaktoriaus šerdis, į atmosferą išmesdavo vis naujus milijonus kubinių metrų radioaktyvių dujų. Praėjus 48 valandoms po radioaktyvumo padidėjimo Forsmarke, ant JAV prezidento R.Reigano stalo jau gulėjo iš dirbtinio žemės palydovo gautos katastrofos nuotraukos. Juose matėsi tikras pragaras apie kurį nutylėjo sovietų funkcionieriai. 30 kilometru spinduliu nuo sprogimo vietos buvo vykdoma pilna evakuacija. Gyvenimas ir lankymasis toje zonoje buvo uždraustas. Gyvuliai, augalai, vanduo esantys toje zonoje, paskelbti kenksmingais ir netinkamais vartojimui. Atominės fizikos specialistai pradėjo teorines diskusijas, kas vis tik atsitiko Cernobilyje. Trumpai tai nupasakoti galima taip. Reaktoriuje dega (branduolinė reakcija) urano plokštės, ir išskiria šilumą, kurį kaitina vandenį, paversdama jį garu. Garas suka turbogeneratorių ir šis teikia elektros energiją. Didelį vaidmenį čia atlieka, vanduo, šaldantis urano plokštes. Butent jo pagalba termobranduolinė reakcija yra reguliuojama. Jeigu šaldančio vandens trūksta, arba jis nespeja atšaldyti urano plokščių, termobranduolinė reacija tampa nereguliuojama, atominis reaktorius virsta atomine bomba, kurios sprogimo sulaikyti jau neįmanoma. Panašu, kad kažkas atsitiko su aušinimo sistema. Reaktoriuje temperatūra smarkiai pakilo. Urano plokštės pradėjo lydytis, išskirdamos radioaktyvius garus. Šie reagavo su cirkonio apvalkalu, dalyvaujant vandeniui, išsiskyrė vandenilis, kuris ir sukėlė sprogimą. Nors sovietu oficialus asmenys visaip menkino katastrofos mastą, vis tik Bonoje buvo kreiptasi į atominės energetikos ministeriją, prašydami suteikti informacija apie atominio reaktoriaus šerdies gaisro likvidavimą. Su analogišku prašymu buvo kreiptasi ir į Švedijos vyriausybę. Įžymus Kalifornijos gydytojas ekspertas Robertas Geilis buvo pakviestas, suteikti medicininę pagalbą. O iki atvykstant specialistams Maskvos funkcionieriai bandė lokalizuoti gaisrą, pasitelkę armiją ir civilius. Daugelis iš jų jau kapuose, o gyvieji kankinasi nuo gautų milžiniškų radiacijos dozių pasekmių. Gaisras per savaite buvo užgesintas. Tačiau į atmosferą isiveržė nesuskaičiuojamas radioaktyvių dujų kiekis, tarsi paklodė apklojęs Europa ir vakarinę SSRS dalį. Netoli elektrinės esančiuose rajonuose žmonės pradėjo mirti nuo kraujo išsiliejimų ir apopleksijos priepuoliu. Juos netgi galima laikyti savotiškai laimingais – lėta, kankinanti mirtis, negyvi vaikai – mutantai, vaikai nuo gimimo sergantys vežiu – visa tai bus dar ateityje. Reaktoriaus likučiai buvo palaidoti užpilant jį šimtais tūkstančių tonu betono. Tai truko šešias savaites. Kartu reaktoriuje palaidoti ir dirbusiu prie katastrofos likvidavimo darbininku drabužiai… Užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju. Po ilgų biurokratinių vilkinimų buvo paskelbti ir statistiniai duomenys. Jie tikrai nedžiugino, pavyzdžiui vien Minske sergančiu leukemija po katastrofos padaugėjo dvigubai. Gili ekonominė krizė krečianti Baltarusiją ir Ukrainą, palieka mažai vilties, kad jie gaus tinkamą gydymą. Praradusi energetikų gyvenvietę Pripetę, Ukrainos valdžia pastatė energetikams naują miestelį Slavutac. Tai gražus miestelis, apsodintas augalais, žalias ir švarus. “Gyvenimas čia nuostabus,- sako jo gyventojai. Dėja, trumpas.” Šie liūdni žodžiai visiškai atitinka tiesą. Baisiausi tai, kad kiti Černobilio reaktoriai dirba. Sunki Ukrainos ekonominė padėtis neleidžia atsisakyti pigios elektros energijos. O ir išlaidos jų uždarymui nepakeliamos Ukrainai. Pasaulis cia turėtų prisidėti, vardan žmoniu išlikimo, vardan ateinančių kartų, vardan to, kad tokia katastrofa niekada nepasikartotų.

Panašūs pranešimai