ACTA (anti counterfeit trade agreement), lietuviškai verčiama kaip „Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu“ – tai prekybos sutartis, ankstyvosiose savo sudarymo stadijose buvusi itin slaptu dokumentu, apie kurį beveik niekas nežinojo tol, kol nebuvo viešai išplatintas interneto erdvėse dėl informacijos nutekėjimo.

Sutartis sudaryta siekiant apginti intelektinę nuosavybę (autorių teises ir pan.) bei saugoti ekonomiką nuo klastočių keliamo pavojaus ekononiam stabilumui. Tai skamba patraukliai ir naudingai. Tačiau ši prekybos sutartis iškelia intelektinės nuosavybės autorių teises virš keleto fundamentalių žmogaus teisių, nes leidžia:

• Tikrinti Tavo asmeninių elektroninių laikmenų (mobilaus telefono, kompiuterio, mp3 grotuvo ir t.t.) turinį muitinės zonose.
• Konfiskuoti Tavo asmeninius daiktus, jeigu kažkas įtaria, kad galbūt Tu sieki ekonominės naudos, vienaip ar kitaip naudodamas intelektinį turtą.
• Įvairioms institucijoms gauti visą informaciją apie Tave iš Tavo interneto teikėjo, jeigu yra įtariama, kad galbūt Tu neleistinai naudojiesi intelektiniu turtu.
• Naudoti visas technines ir teisines priemones, (Tavo interneto srauto sekimą, Tavo daiktų konfiskavimą ir pan.), kurios užkirstų kelią intelektinio turto savinimuisi.
• Įvairioms institucijoms veikti savo iniciatyva, be intelektinės nuosavybės savininkų pageidavimo, norint surasti ir nubausti prasikaltusius.

Perskaityk ACTA pats, gali parsisiųsti šią sutartį lietuvių kalba: www.lrs.lt archyvas

Arba skaityk detalią analizę žemiau:

„Prekybos sutartis dėl kovos su klastojimu“ (čia ir toliau – ACTA)

Tai prekybos sutartis, ankstyvosiose savo sudarymo stadijose buvusi itin slaptu dokumentu, apie kurį beveik niekas nežinojo. Dėl sutarties detalių oficialiai imta tartis 2008 metais, tais pačiais metais, dėl informacijos nutekėjimo, apie ją buvo paskelbta internete. Tačiau oficiali besitariančių šalių išviešinta ACTA versija buvo paskelbta tik 2010-ųjų balandį. 2011-ųjų spalį daugelis šalių (JAV, Naujoji Zelandija, Pietų Korėja ir kt.) pasirašė šią sutartį Tokijuje. Europos Sąjungos atstovės dalyvavo ceremonijoje, bet pasirašyti nutarė vėliau. Tai jos padarė 2012-ųjų sausio 26 dieną.

Sutartis sudaryta siekiant apginti intelektinę nuosavybę (autorių teises ir pan.) bei saugoti ekonomiką nuo klastočių keliamo pavojaus ekonominiam stabilumui. Tai skamba įprastai bei patraukliai.

Tačiau ši prekybos sutartis nebuvo pakankamai detaliai nagrinėjama, ir derėtų pabrėžti, jog:

Šis dokumentas buvo sudarytas asmenų, kurie nėra demokratiškai išrinkti atstovauti žmonių interesams, t.y. jie nėra nei mūsų valstybės, nei Europos Sąjungos įstatymų leidėjai.

„Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas (suprantama, kad Šalis nėra įpareigota numatyti galimybę lygiagrečiai taikyti įkalinimą ir pinigines baudas), kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.“ (ACTA, 24 strapsnis)

Tokio sunkumo kriminalines sankcijas, kokios bus taikomos patvirtinus ACTA (minimos 24 straipsnyje), derinti išvengiant viešo demokratinio proceso yra itin neįprasta. Vienintelė paguoda dėl 24 straipsnio yra ta, jog Šalis nėra įpareigota lygiagrečiai taikyti įkalinimą ir pinigines baudas. Tačiau tuo pačiu verta pridurti, jog Šalis ir nėra įpareigota to nedaryti.

Europos parlamento nariai beveik vienbalsiai pasisakė prieš šį dokumentą pareikšdami, jog „Ekonominės bei inovacinės rizikos privalo būti apsvarstytos bei įvertintos prieš įvedant kriminalines sankcijas, jei civilinės priemonės tam jau seniau įtvirtintos.“ Taip pat pridūrė, jog visi su derybomis susiję dokumentai privalo būti paviešinti. Tačiau piliečiai neturėjo galimybių pamatyti dokumentų, kuriuose aprašomos derybos dėl šios sutarties. Viskas buvo daroma slapta, neviešai.

Taip yra dėl to, jog ACTA apėjo įsteigtas daugiašales organizacijas, kaip WIPO (World Intellectual Property Organization) ir WTO (World Trade Organization), kurios veikia besiremdamos demokratiniais principais bei atvirumu ir turi aiškias procedūrines garantijas.

Tikriausiai jums užkliuvo Europos parlamento pareiškimas? Taip, ACTA iš esmės nekeičia jau egzistuojančių valstybės įstatymų, liečiančių intelektinę nuosavybę. Tačiau tuomet peršasi klausimas, koks tikslas įvesti šią sutartį, jei įstatymai šiuo klausimu jau egzistuoja? Paprastas atsakymas būtų toks: norima, remiantis esamais valstybių įstatymais, praplėsti procesus bei galimybes, kuriomis naudojantis galima atitinkamai teisiškai persekioti prasižengusius asmenis. Labiausiai tai bus taikoma internetinėje erdvėje bei muitinėse.

ACTA šalininkai nori neaiškiu procesu įsteigti komitetą, neįvardindami garantijų ar įsipareigojimų, jog šis organas veiks skaidriai ir bus suteikta galimybė jį viešai nagrinėti. (pagal ACTA, 36 straipsnis)

36 straipsnis ne tik neįvardina, kaip bus įsteigtas šis komitetas ir kas jam vadovaus ar bus jo dalimi, bet ir leidžia minėtam komitetui būti visiškai atsakingam už sutarties vykdymą bei interpretaciją. Jis taip pat turės teisę be jokios viešos atskaitomybės pasiūlyti pataisas sutarčiai, kai ji jau bus įsigaliojusi. (Kitaip tariant, komitetas iš esmės gali bet kada pakeisti sutarties punktus, tačiau ACTA priėmusi šalis negalės nesulaužydama sutarties keisti ar plėtoti savųjų intelektinės nuosavybės, autorių teisių bei klastotės įstatymų. Tai yra demokratiškos įstatymų plėtros ribojimas.)

„Šiame Susitarime nėranuostatų, kuriomis iš Šalies būtų reikalaujama atskleisti:konfidencialią informaciją, kurios atskleidimas trukdytų vykdyti teisės aktus ar kitaip prieštarautų viešajam interesui, arba konfidencialią informaciją“ (ACTA, 4 straipsnis)

4 straipsnis juridiškai suteikia ACTA priėmusioms Šalims teisę neatskleisti taip vadinamos „neteisėtos“ arba „įslaptintos informacijos“, jei šios informacijos atskleidimas neva turėtų potencialą trukdyti viešajam interesui ar trukdytų vykdyti teisės aktus. Taip išsisukama nuo galimo ACTA vykdomų teisinių veiksmų viešo nagrinėjimo.

„Šalis nustato, kad jos kompetentingos institucijos būtų įgaliotos nurodyti areštuoti prekes su įtariamai suklastotu prekių ženklu arba įtariamai autorių teises pažeidžiančias piratines prekes, visas susijusias medžiagas ir priemones, naudotas atliekant įtariamą veiką, dokumentinius įrodymus, susijusius su įtariama veika, ir visą turtą, gautą tiesiogiai ar netiesiogiai vykdant veiklą, kuria įtariamai pažeidžiamos teisės.“ (ACTA, 25 straipsnis, 1 punktas)

Nėra apibrėžta, kas yra „netiesiogiai vykdoma veikla, kuria įtariamai pažeidžiamos teisės“, šioje vietoje interpretacijoms palikta tiek daug vietos, jog pagrįstu gali tapti daugelio bijomas nuosavybės areštas už tokias trivialias buitines smulkmenas, kaip laimėtas smulkus piniginis prizas linksmiausio namų video konkurse, kuomet video klipo fone skamba autorių teisėmis saugoma daina.

Vien jau į šiuos dalykus nėra atsižvelgiama pakankamai kritiškai. Nekalbant apie bandymą slaptai sudaryti visų mūsų gyvenimus paliesiančią sutartį, jos neaiškumus ir interpretacijai paliktas vietas jautriose temose, didžiausią dėmesį derėtų atkreipti į konkrečias implikacijas, kurias ACTA turės skaitmeninei erdvei, žodžio laisvei bei asmens privatumui.

Pavojus internetui, žodžio laisvei, privatumui bei kultūros prieinamumui:

Intelektinės nuosavybės savininkų interesai bus iškeliami virš žodžio laisvės, privatumo ir kitų pagrindinių žmogaus teisių.

Visų pirma, ACTA duotų galimybę privačioms kompanijoms reguliuoti žodžio laisvę, nes sutartis nustato įpareigojimus trečiosioms šalims, pvz., interneto teikėjams, reguliuoti skaitmeninį turinį. Vėlgi, ACTA pasilieka teisę koreguoti savo sutarties punktus ir

„Imtis efektyvių veiksmų kovojant su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais skaitmeninėje erdvėje, įskaitant skubias taisomąsias priemones pažeidimams išvengti ir taisomąsias priemones, kurios atgrasytų nuo tolesnių pažeidimų.“ (ACTA, 27 straipsnis, 1 ir 2 punktai)

Pagal susitarimą, interneto paslaugų teikėjai bus priversti, esant reikiamybei, atskleisti jūsų asmeninį identitetą bei informaciją apie jūsų veiklą skaitmeninėje erdvėje, kuri iki šiol buvo saugoma privatumo įstatymais, nekalbant apie LR Konstituciją! Tai vienas iš absurdiškiausių visos sutarties punktų.

“Šalis gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo“ (ACTA, 27 straipsnis, 4 punktas)

Dėl minėto 27 straipsnio 4 punkto, padidėjus trečiųjų šalių atsakomybei, internetinių paslaugų teikėjai būtų netinkamai verčiami sekti savo tinklą ir įvesti nepageidaujamas bei įkyrias priemones skirtas identifikuoti tariamus pažeidėjus. Viena tokių priemonių būtų plataus masto komunikacinis stebėjimas per vadinamąją „giluminę paketų inspekciją“ („deep packet inspection“), taip būtų įteisinti didžiuliai vartotojų privatumo pažeidimai.

Taigi, konkrečiai 27 straipsnio 4 punktu ACTA tiesiogiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį:

„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą [Ne pagal prekybos sutartį ir pateiktą skundą - aut. pastaba]. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.”

,,Siekiant apsaugoti elektroninę informaciją apie teisių valdymą (Šiame straipsnyje elektroninė informacija apie teisių valdymą yra:

a) informacija, pagal kurią atpažįstamas kūrinys, jo atlikimas arba fonograma, kūrinio autorius, atlikėjas arba fonogramos gamintojas arba bet kokios teisės į kūrinį, jo atlikimą arba fonogramą turėtojas;

b) informacija apie kūrinio naudojimo, jo atlikimo arba fonogramos naudojimo nuostatas ir sąlygas;

c) visi skaičiai arba kodai, kuriais perteikiama a ir b punktuose aprašyta informacija, kai tokia informacija pridedama prie kūrinio, jo atlikimo arba fonogramos kopijos arba pateikiama skelbiant arba viešinant kūrinį, jo atlikimą arba fonogramą.)

Kiekviena Šalis nustato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingus teisinės gynybos būdus kiekvienam asmeniui, kuris sąmoningai be leidimo atliko kurį nors toliau nurodytą veiksmą žinodamas arba, civilinių gynybos būdų atveju, turėdamas pagrindo žinoti, kad jo veiksmai sukels, leis padaryti, palengvins ar nuslėps autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimą:

a) panaikina arba pakeičia elektroninę informaciją apie teisių valdymą;

b) platina, platinimo tikslais importuoja, transliuoja, skelbia arba viešina kūrinių, jų atlikimo ar fonogramų kopijas, žinodamas, kad elektroninė informacija apie teisių valdymą be leidimo buvo panaikinta ar pakeista.“ (ACTA, 27 straipsnis, 7 punktas)

ACTA taip pat trukdys naudotis visuomenės kultūriniu palikimu, nes sutartis sustiprina bausmes bei riziką nusikalsti parsisiuntus ar platinant darbus, vaizdus, muziką ir kt., kurių savininkus ar autorių teisės savininkus sunku arba neįmanoma nustatyti bei surasti (taip vadinami „kūriniai našlaičiai“). Tuo pačiu jei visiškai atsitiktinai į, tarkime, jūsų įkeltą video klipą fone įsivėlė intelektinės nuosavybės įstatymais ginamas prekės ženklas ar fone girdima daina, ACTA suteikia teisę video klipą pašalinti, o jus nubausti.

Taip pat, kaip minima 27 straipsnio 7 punkte, internetinėje erdvėje norima įvesti informacinę sistemą, kuri, beje, butų ginama teisiškai, ir prie visų įmanomų kūrinių bei darbų „prisegti“ tam tikrą informaciją. Joje bus aprašoma darbo autorių teisių identifikacija, t.y. autoriai, prodiuseriai ir t.t. bei naudojimo sąlygos. Nenusikalstant platinti bei turėti turinį be šios informacinės priesagos bus negalima. Net jei platinate ar parsisiunčiate turinį, kuriame ši elektroninė informacija jau buvo pakeista ar panaikinta anksčiau, ir teismo metu bus nuspręsta, jog neva turėjote „pagrindą žinoti“, jog taip buvo, jūs laikomas nusikaltėliu ir bus taikomos sankcijos.

Negana, kad ACTA sutartimi kėsinamasi į interneto paslaugų teikėjų (ITP) nešališkumą; kad ITP gali būti priversti įdiegti stebėjimo sistemas bei kada nors atskleisti jūsų asmeninę informaciją; dar siekiama ir kiekvienam egzistuojančiam meno kūriniui, dainai ar parsiunčiamai programinei įrangai prisegti informacijos priedą! Šiais metodais interneto laisvė, kuri iki šiol tenkina daugumą piliečių Lietuvoje, bus stipriai sukompromituota bei iškreipta. 27 straipsnio 8 punkte minimos išimtys bei lengvatos neturi būti privalomai pritaikomos, o išimtys visiškai neįvardijamos nei nuostatomis, nei pavyzdžiu.

Susitarimo galutinė formuluotė, kuri veikiausiai nebus paaiškinta iki ACTA sutarties patvirtinimo, yra neapibrėžta ir gali būti interpretuojama tokiais būdais, kuriais didelį piliečių skaičių paversime nusikaltėliais už smulkius bei nežymius pažeidimus. ACTA sutarties neapibrėžtumas (apie tai bus rašoma toliau) palieka atviras duris šalims įvesti vadinamąją „trijų prasižengimų taisyklę“ ar kitus nepamatuotus teisinius veiksmus, kurių pasekmė galėtų būti interneto paslaugų nutraukimas, jei autorių teisėmis apsaugoto turinio siuntimasis tęsiamas.

Terminų aiškumo trūkumas ir formuluočių neišbaigtumas:

ACTA sutarties formuluotė yra neaiški, o tai sukuria teisinių abejonių dėl įvairių joje minimų raktinių terminų:

„galima imtis efektyvių veiksmų kovojant su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais skaitmeninėje erdvėje, įskaitant skubias taisomąsias priemones pažeidimams išvengti ir taisomąsias priemones, kurios atgrasytų nuo tolesnių pažeidimų.“ (ACTA, 27 straipsnis, 1 punktas)

Nėra terminų „skaitmeninė erdvė“ bei „skubios taisomosios priemonės“ apibrėžimų.

„kiekviena Šalis taiko teisių gynimo tvarką kovojant su autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimais skaitmeniniuose tinkluose…“ (ACTA, 27 straipsnis, 2 punktas)

Nėra jokio termino „skaitmeninis tinklas“ apibrėžimo.

„Kiekviena Šalis nustato, kad bent tyčinio prekių ženklo klastojimo arba autorių teisių ar gretutinių teisių piratavimo komerciniais tikslais atvejais turi būti taikomas baudžiamasis procesas ir sankcijos. Šiame skirsnyje komerciniais tikslais vykdomi veiksmai apima bent veiksmus, vykdomus kaip komercinė veikla siekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos.“ (ACTA, 23 straipsnis, 1 punktas)

Terminas „komerciniais tikslais“ nėra aiškiai apibrėžtas. Nėra tikslaus įvardijimo, kas yra „tiesioginė ar netiesioginė ekonominė ar komercinė nauda.“ Vėlgi, paliekama vietos šių savokų interpretacijai ir, atitinkamai, interpretatyvių nuostatų vykdymams. Sąvokos „komercinis tikslas“ neapibrėžtumas yra vienas labiausiai kritiškai vertinimų sutarties objektų dėl esamos jautrios ekonominės situacijos pasaulyje.

„Šios procedūros neturi būti dirbtinai sudėtingos ar brangios, taip pat neturi būti nepagrįstai ribojamas ar nepateisinamai vilkinamas laikas.“ (ACTA, 6 straipsnis, 2 punktas)

Kitaip tariant, procedūros turės būti paprastos, pigios, o esant vadinamam „pagrįstam pateisinimui“, galima procedūros laiką pratęsti arba prailginti. Nėra jokių paaiškinimų kas yra „pagrįstas pateisinimas“, ir visiškai nekalbama apie išimtis. Žodžiai palikti interpretacijai, o procedūros trukmė turi didelę įtaką teisingumo įvykdymui ir tuo pačiu plačias piktnaudžiavimo galimybes. Besistengiant kuo labiau sumažinti neapibrėžtas išlaidas, galima neigiamai įtakoti procedūrų sklandą.

ACTA nepasiekia esamų tarptautinių teisinių dokumentų standartų, nes pateikia aukštesnius, nei šiuo metu egzistuojantys (pvz. TRIPS sutartis) vykdymo reikalavimus intelektinės nuosavybės klausimais ir neapibrėžtas bei teismine tvarka neginamas garantijas. ACTA suformuluoja (o kai kuriais atvejais visiškai nesuformuluoja) savo raktinius terminus neapibrėžtai ir neaiškiai, lyginant su pvz. sutartimi TRIPS. Taip yra paliekama vietos interpretacijai ir efektyviai kliudoma tinkamų sprendimų intelektinės nuosavybės klausimais vykdymui. (pagal ACTA 23 straipsnį)

ACTA neatitinka Europos Tarybos įvardytų interneto universalumo, atvirumo ir integralumo apsaugos bei propagavimo standartų. Taryba pareiškė, jog „Atsižvelgiant į standartus, pripažintus tarptautiniuose žmogaus teisių apsaugos įstatymuose, ir į tarptautinių įstatymų principus, valstybė privalo užtikrinti, kad jos veiksmai neturėtų neigiamo tarptautinio poveikio interneto prieigos bei naudojimo kausimais.“

„Šiuo Susitarimu nedaromas poveikis Šalies teisės nuostatoms, kuriomis reglamentuojamos intelektinės nuosavybės teisės, jų įgijimas, taikymo sritis ir išlaikymas. Šiame Susitarime nėra nuostatų, kuriomis būtų nustatytas Šaliesįs ipareigojimas taikyti priemones, jei intelektinės nuosavybės teisė pagal jos įstatymus ir kitus teisės aktus nesaugoma.“ (ACTA, 3 straipsnis, 1 ir 2 punktai)

Trečiuoju straipsniu duodama suprasti, jog ACTA neva liečia tik intelektinės nuosavybės įstatymų vykdymą, o ne jų keitimą. Tačiau nėra konkrečiai nurodoma, kokias intelektinės nuosavybės sferas ACTA gins. Pats ACTA, kaip akronimas, įvardina klastotes, tačiau iš tiesų savo turiniu sutartis paliečia ir teisių pažeidimus. O kai kalbama apie teisių pažeidimus, derėtų įvardinti, ar kalbama apie autorystės teisės pažeidimus, prekių ženklo nuosavybės pažeidimus ar patento autorystės teisės pažeidimus, tuo pačiu, – kokia įstatymų vykdymo metodika bus pritaikoma kiekvienai atskirai sferai. Tokiu būdu, plečiant konkrečių minėtų svarstomų sferų problemos ribas, palaipsniui aprėpiami skirtingi kiekvienos jų ir joms būdingų problemų sudėtingumo klodai. Mėginimas sukonstruoti universalią sistemą kiekvienai iš intelektinės nuosavybės sferų yra absurdiškas.

Inovacijų vystymo varžymas ir neigiamas poveikis prekybai bei ekonomikai

Nors ES ACTA taptų juridiškai įpareigojančia sutartimi, Jungtinės Amerikos Valstijos jau aiškiai pareiškė, jog jiems ACTA bus neįpareigojantis „susitarimas“. Tai galėtų sukelti teisinių abejonių dėl ACTA statuso ir suteikti JAV didesnį politinį lankstumą, dėl ko JAV turės konkurencinį pranašumą prieš ES.

ACTA sutartyje aprašomi punktai, kurie turės poveikį privatumui ir žodžio laisvei. Grėsmė šių teisių pažeidimui bus proporcingai didesnė šalyse, kuriose trūksta fundamentalių žmogaus teisių įstatymų.

Intelektinės nuosavybės bei autorių teisių apsaugos industrijos argumentuoja, jog derėtų įvesti ACTA tam, kad vadinamasis „piratavimas“ nekeltų pavojaus jų industrijai, padedančiai išlaikyti ekonominį stabilumą. Tai baimės taktika: siekiant, kad argumentas atrodytų įtikinamas, bandoma pasinaudoti esama jautria ekonomine situacija pasaulyje.

Tiesa ta, jog egzistuoja daugybė kompanijų, kurios naudoja internetą kaip tarpininką informacijai skleisti. Šios kompanijos yra apsaugotos įstatymais, kurie pritaikomi joms kaip išimtys būtent tam, kad jos galėtų skleisti informaciją legaliai ir be rizikos būti teisiškai persekiojamomis.(ACTA,Iskyrius,3straipsnis,1,2punktai)

ACTA keltų pavojų tokioms kompanijoms kaip Wikipedia, Google, FairUse, SafeHarbors ir pan. Šios kompanijos taip pat esti milžiniškos pasaulio ekonomikos plėtotojos, galbūt net didesnės už intelektinės nuosavybės gynėjus. Taip pat derėtų paminėti, jog šalys, kurios laikomos labiausiai įsivėlusiomis į intelektinės nuosavybės „piratavimą“, nėra įtraukiamos į šią sutartį! Kils tarptautinis nesusipratimas, kai į ACTA neįtraukta šalis (pvz. Kinija) plėtos nuorodas į autorių teisių saugomą turinį šaliai.

ACTA gali išvystyti nesąžiningus barjerus tarptautinei prekybai, kaip jau minėta Kinijos pavyzdžiu. Neformalūs ir įstatymiškai neparemti susitarimai su interneto paslaugų teikėjais gali būti lengvai išnaudojami, kaip betarifinis (angl. non-tariff) barjeras prekybai. Be to, griežtos bausmės neigiamai paskatins verslo kūrimąsi, nes pradedantys verslininkai neišgalės susimokėti už teismines bylas, kad šių bausmių išvengtų.

ACTA kenks konkurencijai, nes kontrolės atsakomybė primetama interneto teikėjams. Mažesnės internetinių paslaugų teikėjų kompanijos nebus pajėgios įdiegti kontrolės sistemas ar išpildyti ACTA reikalavimus. Tai duos žymų pranašumą didesniems konkurentams.

ACTA sutartis turės neigiamų pasekmių ir inovacijų vystymui. Naujovių kūrimas, kaip pavyzdžiui, programinės įrangos plėtojimas, dažnai vykdomas teisiškai „pilkose zonose“ . ACTA neišvengiamai kliudys ir varžys naują skaitmeninių bei kitų industrijų iniciatyvą dėl gresiančių didelių finansinių sankcijų ir baudžiamųjų priemonių, kurios bus taikomos už netyčinius intelektinės nuosavybės pažeidimus. (Pagal ACTA, 23, 24,25, 26 straipsnius)

Išvados

ACTA sutartis kelia rimtų implikacijų riziką, nes ji visiškai nesugeba rasti deramo balanso tarp intelektinės nuosavybės gynimo ir fundamentalių žmogaus bei visuomenės teisių – žodžio laisvės, privatumo bei prieigos prie informacijos ir kultūros – gynimo.

Tai neva paprasčiausia prekybinė sutartis (dėl ko ji ir buvo derinama slaptai įvairių valdančių organų be viešo demokratinio proceso įtraukimo). Tačiau ji turi potencialą ženkliai keisti ne tik civilinių, bet ir baudžiamųjų įstatymų vykdymą Šalyse, kuriose ji bus priimta bei patvirtinta vyriausybės. Net ES sutartį tvirtintų nenoromis, nes, pagal esamus ES įstatymus, nėra autorystės teisių įstatymų, kurie būtų kriminalinio lygmens.

Sutarties punktai gali būti pakeisti vėliau po jos pasirašymo ir iš naujo patvirtinti neaiškiomis sąlygomis įsteigto vadovaujamo organo (ACTA komiteto), kuris bus atsiskyręs nuo jau egzistuojančių tokių komitetų (WTO/WIPO, JT, ES). Dėl sutarties Šalys negalės plėtoti savo jau egzistuojančių įstatymų intelektinės nuosavybės klausimais ir turės leisti ACTA komitetui daryti sprendimus, kurie nebus demokratiškai priimti šalių piliečių. Tuo tarpu komitetas neturi jokių įsipareigojimų atskleisti informaciją jos viešam nagrinėjimui, atvirkščiai, komitetas turi teisę įslaptinti savo veiklą.

Europos Parlamentas jau išskyrė problematiškus ir ginčytinus klausimus ACTA sutarties analizėje, įskaitant jos rimtus teisinius trūkumus, pareikšdami, jog „Sudėtinga įvardinti reikšmingą naudą, kurią ACTA suteiks ES piliečiui, be jau egzistuojančių tarptautinių įstatymo struktūrų.“ Analizė perspėja, jog „besąlygiškas sutikimas būtų netinkamas atsakas iš Europos Parlamento, dėl esamų ginčytinų klausimų ACTA sutartyje.“

Sutarties turinys užkrauna daug reikalavimų, bet tuo pačiu atkakliai tvirtinama, jog sutartis nesukuria barjerų teisėtai prekybai bei veiklai, nes turi apsaugas nuo piktnaudžiavimo ir išsaugo fundamentalius principus, tokius kaip žodžio laisvė, tinkami teismo procesai ir privatumas. Tai nėra vien absurdiški teiginiai, tačiau visgi, pagal duotą sutarties kontekstą, esti labai sudėtinga atskirti teisėtus veiksmus nuo intelektines teises pažeidžiančios veiklos.

„Šalis gali patvirtinti arba išlaikyti procedūras, taikomas įtartinoms tranzitu gabenamoms prekėms arba kitose situacijose, kai prekėms taikomas muitinis tikrinimas, kurį atliekant: a) jos muitinė gali veikti savo iniciatyva, kad sustabdytų įtartinų prekių išleidimą arba sulaikytų įtartinas prekes, ir b) jei reikia, teisių turėtojas gali prašyti jos kompetentingų institucijų sustabdyti įtartinų prekių išleidimą arba sulaikyti įtartinas prekes.“ (ACTA, 16 straipsnis, 2 punktas)

Nors ir neprivaloma pritaikyti pasienių kontrolės prekėms, kurios vežamos per vieną Šalį į kitą, kontrolė gali turėti žymų nuostolingą efektą tarptautinei prekybai ir teisingumui. Jau yra užfiksuotų atvejų, kai medikamentai, vežami ne iš ES šalies, tačiau per ES, (pvz. medikamentų tiekimas iš Indijos ar Pietų Amerikos skurstančioms Afrikos šalims), yra konfiskuojami dėl patento autorių teisių pažeidimo ir reikalinga pagalba nepasiekia kenčiančių Afrikos gyventojų. Buvo visiškai neatsižvelgiama į tai, jog medikamentai buvo legalūs visose šiose šalyse ir ES nepatyrė dėl jų plėtros jokių realių nuostolių. ACTA sutarties įtvirtinama pasienio kontrolė tik dar labiau gilintų šią problemą.

Daugelis ACTA sutartį palaikančių asmenų daro prielaidą, jog sutartis yra priemonė pažaboti taip vadinamą „piratavimą“. ACTA taikosi į gerokai platesnį intelektinės nuosavybės įstatymų vykdymų spektrą. Be to, derėtų paminėti, jog piratavimas ir klastotė nėra tie patys dalykai. Klastotė paprastai reikalauja, jog žmogus gautų kopijuotas prekes manydamas, jog tai – originalioji prekė. Jérémie Zimmermann iš prancūzų lobistų grupės „La Quadrature du Net“ aiškina: „Šis sąvokų prilyginimas mums pažįstamas, vadiname jį „autorystės teisių Talibanu“. Jei su kinų gamintojais, kurie gamina klastotus DVD filmus ar medikamentus, elgsimės taip pat, kaip su individais, kurie ne dėl ekonominės naudos dalinasi savo namuose – turėsime didelių nemalonumų“.

Mes skatiname žmones ir Lietuvos vyriausybę pilnai suprasti ir apsvarstyti ACTA keliamas implikacijas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, jog neturime patenkinamo ACTA sutarties patvirtinimo iš Europos Komisijos ir iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo. Atsižvelgdami į masinius protestus pasaulio mastu, mes primygtinai prašome Lietuvos vyriausybės nepatvirtinti šios Japonijoje, Lietuvos piliečiams už nugaros, pasirašytos prekybinės sutarties, kuri reikštų galą savarankiškai įstatymų plėtrai, informacijos prieigai, interneto bei žodžio laisvei, asmenų privatumui bei, visų svarbiausia, Demokratijai.

Skleisk šią informaciją naudodamas skrajutes

FaceBook grupė prieš ACTA Nuoroda

Tarptautinė peticija prieš ACTA Nuoroda

Lietuviška peticija Nuoroda

Parengta pagal: www.stop-acta.lt informacija

2012 metų pasaulio pabaigai iškilo netikėtų rūpesčių. Ir gana didelių. Nors iš pirmo žvilgsnio, lyg ir viskas gerai – majų kalendorius tikrai baigsis 2012 metų gruodžio 21 dieną, žymėdamas 5126 metų epochos pabaigą – puiki data pasaulio pabaigai. Tačiau neliko priežasčių, dėl ko ji galėtų įvykti…

Mažai tikėtina, jog majai buvo tokie galingi, kad Žemės planeta sukosi tik dėl jų kalendoriaus. Labiau tikėtina, kad majų protėvių skvarbus žvilgsnis per tūkstančių metų į priekį numatė kažką, kas sunaikins pasaulį. Ir nesvarbu, kad patys šiuolaikiniai majai to nepripažįsta – jaunoji karta visada pamiršta senolių išmintį, tai per kelis tūkstantmečius belieka džiaugtis, jog bent jau nepamiršo savo tautybės. Kokia dar ten protėvių išmintis.

Tačiau apčiuopiama apokalipsės priežastis vis tiek turėtų kokia nors būti. Tam idealiai tiktų paslaptinga Nibirų planeta. Pagal hipotezes, šis slaptasis dangaus kūnas už Žemę didesnis net keturis kartus – įsivaizduojat, kas būtų jei jis įsibėgėjęs įsirėžtų į mūsų vargšę planetą! Planetos likučiai papildytų asteroidų gretas, o gyvybė pranyktų kaip rytmetinis sapnas.

Na gerai, toks scenarijus gal kiek per daug fantastiškas net ir lakiausios fantazijos savininkams. Tačiau nebūtinas tikras susidūrimas su Nibiru – pakaktų jos priartėjimo prie Žemės ir dėl didžiulės gravitacijos pas mus pakiltų potvyniai ir cunamiai, nušluosiantys ištisus miestus ir valstybes.

Čia jau geriau. Jei tik ne tie kietakakčiai NASA specialistai, nenustojantys kartoti, jog nėra tokios planetos Nibiru arba kitaip sakant – „Planetos X“. „Nėra jokių Nibiru egzistavimo įrodymų. „„Deja“, bet nėra jokios Nibiru planetos, nėra jokios „Planetos X“ ir niekas link mūsų neskrieja“, – tvirtina Donas Yeomansas iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos.

Sakykim NASA šį karta teisi. Bet gal apokalipsę gali sukelti ne Nibiru, o koks nors kitas dangaus kūnas? Pavyzdžiui, tam puikiai tiktų Elenino kometa – ji galėtų būti netgi užsimaskavusia Nibiru planeta ir atskriejusi su didžiuliu įniršiu, galėtų nušluoti gyvybę nuo Žemės paviršiaus. Gaila, kad pati Elenino kometa nesuprato, koks didingas vaidmuo jai buvo paskirtas – šiais metais ėmė ir skriedama pro Saulę išdavikiškai suiro.

Tad kur čia bet koks save gerbiantis apokalipsės pranašas gali gauti ramybę? Nebėra nei Nibiru planetos, nei Elenilo kometos. Lieka vienintelė viltis – didėjantis Saulės aktyvumas. Nors jis yra ciklinis procesas, besikartojantis daugybę metų, bet kas trukdo 2012 metų pabaigoje taip vožtelėti Žemės kryptimi plazmos šūvį, jog iš mūsų teliktų skrudintas „šašlykas“? Tuo labiau, jog ir liaudies išmintis sako – „viena kartą ir lazda iššauna“.

Deja vėlei su tuo nenori sutikti NASA mokslininkai, rašo SPACE.com. Net jei 2012 metais ir ateitų pasaulio pabaiga, Saulė dėl to tikrai nebus kalta, tvirtina NASA specialistai. Priešingai nei tai, kuo bando įtikinti kai kurie pesimistai, mūsų žvaigždė nesugebėtų sugeneruoti tokio galingo Saulės žybsnio, kuris mūsų planetą visiškai sudegintų, teigia kosmoso agentūra.

„Saulėje paprasčiausiai nėra pakankamai energijos, kad ji galėtų pasiųsti 149,6 mln. kilometrų nuotoliu ugnies kamuolį žudiką ir sunaikinti Žemę“, – pranešime teigia NASA pareigūnai.

Mokslininkai sutinka, jog Saulė iš tiesų netrukus pasieks 11 metų aktyvumo ciklo viršūnę. Tačiau jo tikimasi 2013 ar 2014 metais, o ne kitąmet, teigia tyrėjai. Be to, per daugybę metų nesuskaičiuojami Saulės aktyvumo maksimumai atėjo ir praėjo, o Žemė vis dar gyvuoja.

Tačiau šie samprotavimai yra antraeiliai, palyginus su esminių argumentu – deginantis žybsnio karštis negali atkeliauti iki mūsų planetos, tvirtina tyrėjai. Tiesa, Saulės aktyvumas gali kitaip paveikti mūsų planetą. Pavyzdžiui, žybsniai gali laikinai įelektrinti Žemės atmosferą, dėl to gali sutrikti palydovinis ryšys. O vainiko masės išvaržos (angl. coronal mass ejections, CME), didžiuliai Saulės plazmos išsiveržimai, į kosmosą ištrykštantys 5 mln. kilometrų per valandą ar didesniu greičiu, gali sukelti dar daugiau problemų. Jos gali pažeisti visuotinės padėties nustatymo sistemų (GPS) signalus, radijo ryšį ir elektros tiekimą.

Taigi, galinga, tiksliai nukreipta išvarža mūsų vis labiau nuo technologijų priklausančiai visuomenei gali padaryti rimtos žalos. Tačiau ji tikrai nesunaikintų planetos ar žmonijos, teigia mokslininkai.

Tad kokie dar galimi apokalipsės scenarijai? Nejaugi teks eilinį kartą pripažinti, kad mus aplenkė dar viena „garantuota“ pasaulio pabaiga?

Parengta pagal: Šaltinis

Rusijos specialiosiose tarnybose yra išlikusi ir, matyt, dažnai naudojama keršto už išdavystę tradicija, rašoma prancūzų laikraštyje „Le Monde“, analizuojančiame ganėtinai keistus Rusijos slaptųjų agentų mirties atvejus, praneša newsru.com.
Balandžio mėnesį elektra vonioje mirtinai nutrenkė buvusį diplomatą Jevgeniijų Todorovą, pabėgusį į Kanadą.

Liepą Floridoje kepsniu paspringo buvęs diplomatas JTO Sergejus Tretjakovas. Rugpjūčio mėnesį Sirijoje paskendo antras pagal svarbumą Rusijos karinės žvalgybos žmogus Jurijus Ivanovas. O spalį žuvo jo draugas Viktoras Čevrizovas, kuris buvo atsakingas už Rusijos VRM specialiąsias operacijas.
„Kokios keistos mirtys!“, – teigia straipsnio autorius, aprašydamas generolo J.Ivanovo mirties aplinkybes. Generolas J.Ivanovas buvo pagrindinės žvalgybos valdybos (PŽV) generalinio štabo vadovo pavaduotojas. Patyręs nardytojas J.Ivanovas atvyko į Siriją inkognito. Ganėtinai išgėręs, jis nuėjo maudytis, teigė spauda. Jo kūną rado turkų žvejai Viduržemio jūroje.

Nors J.Ivanovo nekrologą publikavo laikraštis „Krasnaja zvezda“, tačiau tolimesnių paaiškinimų nebuvo. Jo draugo Viktoro Čevrizovo mirties priežastis – savižudybė, teigiama laikraštyje, kuriuo remiasi InoPressa.ru.
„Patriotus“ apdovanoja ir giria, o perbėgėliai taip pat gauna ko nusipelnę, rašoma laikraštyje „Le Monde“, primenant, kad dešimt Rusijos slaptųjų agentų, demaskuotų šią vasarą JAV, Rusijoje buvo sutikti labai iškilmingai. Premjeras Vladimiras Putinas susitikime su jais perspėjo: „Išdavikams visada blogai baigiasi“.
Nesenai žiniasklaidoje buvo atskleistas išdaviko, kuris išdavė amerikiečiams rusų slaptųjų agentų tinklą, vardas. Tai pulkininkas Ščerbakovas, ilgą laiką tarnavęs rusiškos žvalgybos amerikiečių skyriaus padalinio „S“, užsiimančio darbu su nelegaliais imigrantais, viršininku. Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad jam tai ne naujiena: „Aš apie tai žinojau su visomis smulkmenomis tą pačią dieną, kai tai nutiko.“
JAV Ščerbakovas jau yra saugomas FTB, o Rusijoje tuo metu svarstoma, ar patikimos nacionalinės specialiosios tarnybos, o ypač užsienio žvalgybos tarnyba. Paslaptingų mirčių ir išdavysčių seka verčia tuo suabejoti, teigiama laikraštyje „Le Monde“.

Šaltinis: www.Delfi.lt

Tragiškų įvykių kodas „Rugsėjo 11-oji“ (amerikiečiai jį dar trumpina: 9/11) žinomas visam pasauliui. 2001 m. rugsėjo 11-osios rytą, 8.46 val., Niujorke buvo susprogdintas Pasaulio prekybos centro (PPC) šiaurinis pastatas, o po 20 min. – ir pietinis. Po pusvalandžio dar vienas „Boeing 757“ smigo į Pentagono rūmus Vašingtono priemiestyje, o dar po 26 min. Pensilvanijos valstijoje į žemę krito ketvirtas keleivinis lėktuvas. Per dar negirdėtus teroro aktus žuvo 2752 žmonės – didžioji dalis prie Brolių Dvynių Niujorke.

Devynerius metus vis dar aiškinamasi, kas dėl to kaltas, ar negalima buvo tragedijai užbėgti už akių, skelbiama įvairiausių versijų, kurios dar labiau įaudrina visuomenę. Kai kurie autoriai pradėjo įrodinėti, esą pati JAV valdžia buvo suinteresuota šiais teroro aktais, nes taip jai buvo atrištos rankos pulti Afganistaną, Iraką ir Iraną, kad netgi tuometinis Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas dėl savo ryšių su įtakingais naftos šeichais, o kartu – su „Al Qaeda“, galėjo inspiruoti šią tragediją. Apie tai buvo sukurtas ir dokumentinis filmas „Tikroji Rugsėjo 11-osios tragedija“ („Loose Change 9/11“).

Žuvusiųjų – nebeprikelsi, Amerikos ir viso pasaulio žmonėms tragedija ilgam išliks kaip viena didžiausių netekčių XX šimtmetyje. Tačiau apie JAV valdžios kaltę pasaulio žiniasklaida visai neseniai prakalbo kita prasme. Štai Londono „The Guardian“ pernai lapkritį rašė, kad vis daugiau Niujorko gelbėjimo tarnybų darbuotojų, kurie tą dieną dirbo sugriautuose pastatuose (iš viso tokių suskaičiuojama apie 70 tūkst.), diagnozuojama apsinuodijimai pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir vėžiniai susirgimai. Vien per tris praėjusio rudens mėnesius nuo vėžio mirė penki ugniagesiai ir policininkai. Laikraštis rašo, kad 1,8 mln. tonų nuolaužų krūvoje Niujorke buvo daug nuodingųjų medžiagų, pavyzdžiui, 90 tūkst. litrų aviacinių degalų, pasipylusių iš dviejų sprogusių lėktuvų, apie 1000 tonų asbesto, kuris anais laikais buvo naudojamas PPC bokštų statyboje, švino miltelių iš tūkstančių kompiuterių, gyvsidabrio, kitų kancerogeninių produktų, išsiskyrusių degant plastikui, kitoms cheminėms medžiagoms.

Visai neseniai kitas Londono laikraštis „The Daily Mail“ pridūrė, kad žuvusių ir mirštančiųjų skaičius sparčiai artėja prie 3000. Paskelbtame ekspertų pranešime tvirtinama, jog pavojus tebegresia dešimties tūkstančių žmonių, dalyvavusių gelbėjimo darbuose, sveikatai ir gyvybei. Mat dulkėse, kurios ilgai tvyrojo sugriuvus pastatams, buvo pavojingų cheminių toksinų, jais kvėpavo netgi į savo biurus grįžę darbuotojai, – asbesto, švino, dioksino, polivinilchlorido, net gyvsidabrio iš 500 tūkst. sudaužytų liuminescencinių šviestuvų. Gydytojai tvirtina, kad daug gelbėtojų dabar serga vėžiu, o 70 proc. jų vargina kvėpavimo takų ligos.

Tragedijos valandomis ir dar ilgai po jų žmonės dirbo be apsauginių drabužių, o praėjus savaitei darbuotojams buvo leista grįžti į savo biurus ir rinktis asmeninius daiktus. Niujorko sveikatos apsaugos departamentas jau užregistravo 817 mirties atvejų tarp tų žmonių, kurie likvidavo teroro aktų pasekmes. Dar 20 tūkst. yra gydytojų įskaitoje. Taigi, Rugsėjo 11-ąją „The Daily Mail“ lygina su 1986 m. Rytų Europą ištikusia Černobylio tragedija.

Net jeigu JAV valdžios ir nekaltinsime aplaidumu ir nepasiruošimu tokiems ekstremaliems atvejams, pasenusi Brolių Dvynių apdaila ir įranga (du 110 aukštų dangoraižiai buvo statomi 1966–1973 m.) niekada nebuvo kapitališkai atnaujinama ir nerūpėjo nei PPC, nei Niujorko vadovams. Net ir šiandien daugelis nukentėjusiųjų nėra gavę kompensacijų, o teismai atmeta jų ar jų artimųjų ieškinius. JAV Kongresas šių metų liepą ir vėl nepritarė Baracko Obamos administracijos pateiktam Įstatymui dėl kompensacijų teroro akto aukoms ir nukentėjusiesiems. Štai tokia padėtis, kaip rašo „The Daily Mail“, ir verčia abejoti Amerikos demokratine sistema ir humanistiniu visuomenės nusiteikimu.

Prieš metus Petras Ivanauskas mokslo įdomybių svetainėje „Tikrasis pasaulis“ analizavo, kodėl teroristai šiuos išpuolius surengė prieš klestinčią, bet dvasiniu požiūriu silpną Amerikos sistemą.

Visais laikais teroristų taikiniu būdavo priešiškos valstybės vadovai. Teroristai žudė carus, ministrus, karo vadus ir tik jų nepasiekdami pasitenkindavo eiliniais piliečiais. Bet tie, kurie organizavo Rugsėjo 11-osios akciją, turėjo galimybę tuos pačius lėktuvus nukreipti ne į PPC bokštus, o į Baltuosius rūmus ar JAV Kongresą. Tai būtų buvę logiška, nes būtų buvę sunaikinti žmonės, priimantys sprendimus. Be to, visiems žinoma, kad amerikiečiams Baltieji rūmai ar Kongresas yra šalies simbolis. Tad jų sugriovimas būtų turėjęs daug didesnį rezonansą nei smūgis į dangoraižius. Tai kodėl kamikadzės pasirinko ne šiuos pastatus?

Tikriausiai dėl to, mano autorius, kad teroristinių aktų organizatorių tikslas buvo išgąsdinti ne vyriausybę, o eilinius JAV gyventojus, kurie paskui galėjo pareikalauti iš vyriausybės, kad ji imtų persekioti teroristus visame pasaulyje. Taip ir atsitiko: Rugsėjo 11-oji atrišo rankas JAV vyriausybei, ir ji be didelių įtikinėjimų galėjo įvesti JAV armiją į Iraką, Afganistaną, kad atkeršytų už savo piliečius ir žudytų teroristus.

Be to, teigia portalas, įbauginti amerikiečiai patys atsisakė daugelio demokratijos iškovojimų. Pasiteisinant kova su terorizmu, oro uostuose imta kratyti visus keleivius, pristatyta visus stebinčių videokamerų ir panašiai. Taigi, kas išėjo: teroristai susprogdina kelis lėktuvus, pražudo tūkstančius žmonių ir nieko nelaimi? Ogi laimi tie, kuriems naudinga apriboti piliečių teises ir pradėti karą Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje. Po to net Rusija neprieštaravo, kad JAV įvestų kariuomenę į Afganistaną, o paskui kaip antiteroristinių veiksmų partnerė sutiko padėti šioje operacijoje.

Dar didesnę naudą iš teroristinių aktų gavo JAV karinis pramoninis kompleksas.

Taigi, ko gero, galima sutikti su versija, kad Rugsėjo 11-osios įvykiai yra savų darbas. Minėtame dokumentiniame filme „Tikroji Rugsėjo 11-osios istorija“ įrodyta, kad JAV savų naikinimas nėra jokia naujovė. Parodyti dabar jau įslaptinti dokumentai, kad Amerika, planuodama karą su Kuba, buvo numačiusi šaudyti savus žmones, numušti kelis savo keleivinius lėktuvus, o kaltę suversti Kubos komunistams. Šio Pentagono plano nepatvirtino tuometinis prezidentas Johnas Kennedy‘s, ir jis pats netrukus buvo nušautas.

P. Ivanausko teigimu, ši kraupi sąmokslo teorija negali būti pamiršta. Bet mes labiau tikėkime tuo, ką daro JAV valdžia. Ar ji daro viską? Toli gražu ne, tvirtina apžvalgininkai ir kaip argumentą pateikia daug faktų apie nukentėjusių nuo Rugsėjo 11-osios išpuolių gyvenimą.

Pabaigai – keletas įdomių faktų ir lemtingų sutapimų, kuriuos pastebėjo meno, politikos įdomybių internetinis žurnalas „Noolmusic“.

*
Teroristų atakos pražudė beveik 3000 žmonių. Griūnant pastatams, žuvo apie 200 Niujorko gaisrininkų, beveik 80 policininkų, gelbėjusių žmones. Per išpuolius žuvo ir 19 teroristų.
*
Pasaulio prekybos centro griuvėsiuose žuvo ir Lietuvos pilietė Jelena Melničenko, taip pat viename lėktuve skridęs lietuvių kilmės amerikietis D. Vencius. Dar trys lietuviai, dirbę Pasaulio prekybos centre, išsigelbėjo.
*
Po to, kai į dangoraižius rėžėsi pirmieji du lėktuvai, pirmą kartą per JAV istoriją visuose šios šalies oro uostuose buvo atšaukti skrydžiai. Visi tarptautiniai skrydžiai buvo nukreipti į Kanadą.
*
Sugriautuose dangoraižiuose paprastą darbo dieną dirbdavo apie 50 000 darbuotojų, dar 200 000 ten ateidavo kaip lankytojai.
*
1993 m. vasario 26 dieną po šiauriniu dangoraižiu buvo pastatytas sunkvežimis su 680 kg sprogmenų. Jiems sprogus, žuvo 6 žmones. Islamo ekstremistai, prisidėję prie sprogdinimų, buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Už Rugsėjo 11-osios sprogdinimus taip pat iki gyvos galvos nuteistas marokiečių kilmės Prancūzijos pilietis Zacarias Moussaoui.

Šaltinis: www.Geopolitika.lt

Antrasis pagal rangą teroristų tinklo „al Qaeda“ lyderis Aymanas al Zawahiri naujame garso įraše, kuris buvo paskelbtas praėjus keturioms dienoms po rugsėjo 11–osios išpuolių, sako, kad devyneri kovos su šventojo karo kovotojais metai išsekino Vakarų pajėgas, trečiadienį pranešė JAV ryšių kontrolės tarnyba.

„Džihado pajėgos… pasirodė pergalingai, o kryžiuočių įsibrovėliai nusilpo patyrę žaizdų ir išseko dėl žmogiškų ir finansinių netekčių“, – skelbiama „IntelCenter“ pateiktame A.al–Zawahiri garso įraše.

Nors beveik trijų tūkstančių gyvybių pareikalavusių 2001 metų rugsėjo 11–osios teroro atakų A.al–Zawahiri tiesiogiai nepaminėjo, tačiau kalbėjo apie išpuolius, vykusius „net pačių vakariečių žemėse“.

Po 2001 metų rugsėjo 11–osios išpuolių JAV pajėgos pradėjo karinius veiksmus Afganistane, siekdamos nuversti Talbano režimą, kuris buvo kaltinamas išpuolių organizavimu ir artimais ryšiais su „al Qaeda“.

„Praėjus devyneriems metams nuo Kryžiaus karo Afganistane, o vėliau Irake, pradžios, kryžiuočiai jau svirduliuoja, nusilpninti smūgių, kuriuos patyrė nuo atsidavusių jūsų sūnų mudžahidų“, – sakė A.al Zawahiri.

Vakarų pajėgos „uždususios ieško kelio atgal“, – sakoma įraše

Įrašas

Šaltinis: 15min.lt

Po 70 metų išslaptinami ir Lenkijai perduodami dokumentai apie Katynės tragediją – dar vienas įrodymas, kad istorinė tiesa vis tiek kada nors iškyla į paviršių. Daugelį dešimtmečių neigęs sovietinių enkavedistų kaltę dėl dešimčių tūkstančių lenkų karininkų žudynių miške prie Smolensko (buvo tvirtinama, kad tai vokiečių darbas), Kremlius pagaliau sutiko atskleisti jį demaskuojančią paslapties skraistę. Bet kartu tai įrodymas, kad Maskva slepia ir kitas paslaptis, kol neprieinama riba, už kurios jas saugoti Rusijai labai nenaudinga.

Šią karštą vasarą spaudoje pasirodė skandalinga versija, kad Maskvoje pasirašant Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį 1939-ųjų rudenį slapta buvo apsilankęs ir A.Hitleris. Apie II-ąjį pasaulinį karą parašęs keletą monografijų istorikas Aleksandras Osokinas tvirtina, radęs archyvų dokumentus, kuriuose yra vokiečių delegacijų, atvykusių į Maskvą pasirašyti 1939-ųjų rugpjūčio paktą ir rugsėjo 28-ąją – papildomą protokolą, sąrašai.

Tiesa, nei sąrašų sudarytojo pavardės, nei datos dokumentuose nėra, tačiau jų analizė mokslininkui leido tvirtinti, kad ne oficialios delegacijos sudėtyje specialiai įrengtu lėktuvu „Kondor“ FW-200 galėjo atskristi ir fiureris su tuometine savo drauge Eva Braun (jie susituoks tik 1945-ųjų balandžio 28 d., likus vos 36 valandoms iki savižudybės…). Istorikui kai kurios tų laikų nuotraukos ir dokumentai kelia daug įtarimų: Eva Braun labai jau panaši į kažkokią delegacijoje buvusią, bet be pareigų „froilen Editą Kruger“ arba į Evos seserį Ilzę.

Šiaip jau paktą pasirašiusio delegacijos vadovo Joachimo von Ribbentropo svitoje buvo 8 artimiausi A.Hitlerio aplinkos žmonės: lakūnas, fotografas, adjutantas, karininkas, gydytojas, stenografistas, sekretorė. Visoje delegacijoje buvo 38 žmonės, tačiau sovietų spaudoje buvo minimi tik šeši, kiek vėliau – 9, o kiti nutylėti. Vadinasi, teigia A.Osokinas, dokumentas be parašo leidžia tvirtinti, kad buvo dar vienas jį lydintis ypač slaptas dokumentas, kuris apibrėžė A.Hitlerio ir J.Stalino susitikimo tvarką. Kitaip sakant, rašo istorikas laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ (šis jo straipsnis pasirodė būtent per karo pradžios metines, birželio 22 dieną), „svarbiausia tokio artimiausios A.Hitleriui svitos įrašymo į delegacijos sudėtį priežastis ir yra…slaptas fiurerio dalyvavimas joje“.

Kaip ten bebūtų (kiti mokslininkai tokias A.Osokino prielaidas vadina „visiška nesąmone“), sunku paneigti, kad A.Hitleris asmeniškai panoro užsitikrinti J.Stalino garantijas nereaguoti į rengiamą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos antpuolį bei II pasaulinio karo pradžią (juk Lenkija buvo užpulta praėjus vos savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo Maskvoje).

Tokias garantijas nacistinė Vokietija gavo dar viename šių dviejų diktatorių susitikime, kuris vyko jau Lvove – nacių užimtos Lenkijos ir sovietams atitekusios Vakarų Ukrainos pasienyje.

Šio susitikimo detalės Rusijos spaudoje pasirodė tik 2008 m. Jos grįstos Amerikos archyvuose pokario metais aptiktu ilgamečio FTB direktoriaus Edgaro Hooverio 1940 07 19 datuotu pranešimu, kad, vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, 1939-ųjų rudenį įvyko slaptas J.Stalino ir A.Hitlerio susitikimas. Iš rastų slaptų J.Stalino susirašinėjimų su tuometiniu Vokietijos pasiuntiniu SSRS Werneriu von der Schulenburgu galima spręsti, kad ilgai derintas susitikimas vyko tų metų spalio 17 dieną į Lvovą atvykusio J.Stalino traukinio „Maskva – Lvovas“ vagone. Traukinys buvo užmaskuotas kaip Vengrijos ekspresas, o pokalbyje „akis į akį“ dalyvavo tik abiejų lyderių vertėjai.

Pasak žinomo rusų istoriko Boriso Ilizarovo, abu diktatoriai svarstė, kaip vykdomas prieš du mėnesius pasirašytas paktas ir slaptieji protokolai, kurie atribojo SSRS ir Vokietijos įtakos zonas Europoje. Jie vienas kitą garantavo, kad nesikiš į valstybių reikalus, ir sutarė, kad sovietinių ir vokiečių tautų draugystė turi visas galimybes stiprėti. Už bokalo alaus A.Hitleris gudriai prasitarė J.Stalinui ypatingos svarbos dalyką: jei tik leis oras, pavasarį jis puls Prancūziją, o vėliau Angliją, jei ši nepasirašys su Vokietija taikos sutarties. Savo ruožtu J.Stalinas užtikrino fiurerį, kad SSRS niekada nepuls Vokietijos.

Be to, kaip pastebi istorikai, buvo kalbėta apie naftos, medienos, grūdų tiekimą nacistinei Vokietijai, o SSRS gaus vokiškų staklių, laivų ir vieną kreiserį. Grįžęs į Kremlių J.Stalinas apie susitikimą informavo vyriausybės vadovą ir užsienio reikalų liaudies komisarą V.Molotovą, kuris jau vėliau, gerokai nusenęs, neigė ir apie susitikimą, ir apie slaptuosius protokolus, ir apie Europos pasidalijimą, kurio dokumentus pats pasirašė.

V.Molotovas gyveno ilgai, jis mirė sulaukęs 96-rių, tačiau dėl „blogos“ jo atminties ne senatvė kalta. Visa SSRS propagandinė mašina buvo užsukta tam, kad šlovintų sovietinę pergalę II pasauliniame kare, J.Stalino vaidmenį jame. Bet jau išaiškėję ir dar už devynių užraktų laikomi istorijos faktai liudija, kad buvusiais ar menamais susitikimais su A.Hitleriu „tautų vadas“ buvo užliūliuotas tariama draugyste su jau ginklais brazdinančia nacistine Vokietija, sąmoningai ar ne jis nematė iš jos kylančio pavojaus.

A.Osokinas vienoje savo knygų apie karo pradžią dėl tokios nusikalstamos trumparegystės kaltina tuometinę SSRS vadovybę. Kas kaltas, kad jau pirmą karo dieną vokiečiai sunaikino apie pusantro tūkstančio sovietinių lėktuvų, kurie net nespėjo pakilti? Per keletą dienų SSRS patyrė milžiniškus artilerijos, tankų, degalų, šaudmenų, maisto atsargų nuostolius. Per 10 dienų vokiečiams buvo atiduotas Kaunas (birželio 24-ąją), Minskas (birželio 28-ąją), Ryga (liepos 1-ąją). Stipriausia pasaulyje Raudonoji armija kažkodėl nedavė atkirčio priešui, o skubotai puolė trauktis, nors, kaip teigė Maskvos propagandistai, Molotovo-Ribbentropo susitarimu SSRS gavo dvejus jėgų kaupimo metus… Vien per pusmetį nuo karo pradžios sovietai neteko 3,8 mln. žmonių.

J.Stalinas pralošė prieškarinį strateginį žaidimą. Nusikalstamas 1939-ųjų sandėris su A.Hitleriu, kuriam prieštaravo net komunistinės jėgos visame pasaulyje, įvarė baimės busimoms SSRS sąjungininkėms, kurios trejus metus neprisiruošė atidaryti Antrąjį frontą. Akivaizdu, kad nuo 1919 m. Versalio sutarties, kuria buvo užbaigtas I pasaulinis karas, SSRS ir Vokietija neturėjo bendros sienos, todėl Vokietija negalėjo SSRS užpulti netikėtai. Kita vertus, 1939-ųjų rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptieji protokolai, po jų sekusios represijos galutinai nuteikė milijonus gyventojų nuo Suomijos iki Bukovinos priešintis okupantams.

Laikas atversti dar vieną baisų istorijos puslapį, ragina kai kurie Rusijos istorikai ir politikai. Užuot šlovinus J.Staliną ir liaupsinus jo nuopelnus, būtina atskleisti visą tiesą apie tikrus ir tariamus to meto didvyrius.

Šaltinis: delfi.lt

Tęsiant gyvūnų gripo temą… Atslūgus panikai dėl kiaulių gripo, Olandiją užpuolė ožkų gripas. Pernai juo susirgo 2 300 žmoniu, šeši iš ju mirė. Įdomiausia, kad šia liga susirgusios ėringos ožkos nenugaišta, jos tik anksčiau laiko atsiveda palikuonių. Su nutekėjusiais vandenimis ir placenta bakterijos patenka į aplinką, kur lieka aktyvios daugybę metų. Kad žmogus susirgtų, jam pakanka įkvėpti vos vieną bakteriją. Naujoji liga oficialiai vadinama Q karštlige, tačiau Nyderlandų gyventojai ją linksta vadinti ožkų gripu, nes pirmi ligos simptomai yra panašūs į gripo – pakyla temperatura, ima krėsti šaltis, pradeda skaudėti galvą.

„Dažnai susirgusio žmogaus savijautą pagerina antibiotikai, tačiau jie nepajėgia visiškai sunaikinti į žmogaus organizmą patekusio mikroorganizmo, – aiškina Giesseno universiteto gyvulių infekcinių ligų ekspertas Georgas Baleris. – Tie mikroorganizmai pažeidžia stuburo smegenis, ardo kraują gaminančias ląsteles ir bakteriofagus. Net po metų šios bakterijos gali sukelti meningitą arba širdies vožtuvų ligas.“ Pirmą kartą šias pavojingas bakterijas mokslininkai aprašė dar 1935 metais. Jungtinėse Valstijose jos vadinamos „Coxiella burnetti“. Nyderlandų žemės ūkio, aplinkos ir kokybiško maisto ministerija nurodė masiškai naikinti ėringas ožkas. Šį mėnesį jų turi būti nugalabinta daugiau kaip 40 tūkst., tai sudaro 11 proc. visų šalyje auginamų šių gyvulių. Tačiau G.Baleris mano, kad toks reikalavimas yra per griežtas, nes problemos jis neišspręs – pavojingų bakterijų randama ir po atviru dangumi, jas perneša avys, stambūs raguočiai, musės, erkės ir paukščiai. Visuomenės sveikatos ir aplinkosaugos nacionalinio instituto ekspertai nustatė, kad galima užsikrėsti nuo bet kurio gyvuno, be to, žmogus gali užkrėsti žmogų. Dažniausiai taip atsitinka per gimdymą, perpilant kraują, persodinant kaulų čiulpus ir net lytiniu būdu. Iki šiol nepavyko išsiaiškinti, kodėl ožkų gripas labiausiai išplito Nyderlanduose. Kol tai bus nustatyta, ožkos negailestingai naikinamos.

Prieš pat Naujuosius metus Saulėje prasidėjo milžiniškos audros. Kilo negirdėto dydžio žemės drebėjimai Amerikoje. Jų sukelta cunamio banga nuo Amerikos krantų Atlanto vandenyne eina į rytus. Banga daugiau negu 200 metrų aukšcio ir keliasdešimties kilometrų pločio. Ji neša fantastiškai didelį kiekį vandens, ir jo jėga pasireikš pasiekus britų salas, Norvegija ir didijį piltuvą į Baltiją – Skergerako, Kategato ir Zundo sąsiaurius, pro kuriuos sunkiai praeis ir nežinia ką padarys su visiškai plokšcia Danija, iškilusia nuo juros paviršiaus vos kelis metrus. Baltijos lygis pakils tiek, kad Klaipėda, Nemuno žemumos ir Žemaitija iki pirmūjų aukštumų bus užpilta jūros vandeniu. Tai dalis amerikiečių superfilmo, kuris vadinasi “2012″.

Jis rodomas ir pas mus. Filmas remiasi senovės majų kalendoriumi, kuris baigiasi 2012 gruodžio 21-ają. Ir ne vien šis filmas teigia, kad tada bus pasaulio pabaiga. Taip mano daug kas. Kuo arčiau ta diena, tuo daugiau internete ir žiniasklaidoje įvairių sensacijų apie artejančią mūsų civilizacijos pabaigą. Nereikia stebėtis. Niūri žiema. Infekcijos, sunkmetis. Mažėja uždarbis ir net pensijos. Darbų netenka jauni ir seni. Prognozuojama, kad bus dar blogiau. Turi būti granitinis optimistas, kad nepradėtų atrodyti, jog viskas baigiasi. Tokioms nuotaikoms sunku pasipriešinti ir todėl, kad kolektyvinėje visu mūsų atmintyje įrašyti atsiminimai apie tikrai ivykusias nelaimes – tvanus, vulkanų išsiveržimus, meteoritų lietų. Apie tai pasakojama visose kultūrose ir religijose. Gasdinimų buvo visuose pagonių tikejimuose. O kaip kitaip žmogus taves klausys ir kaip atimsi iš jo paskutinį duonos gabalą? Daug išgalvoti nereikėjo. Žemė, ant kurios gyvename, yra karštas suspausto skysčio rutulys. Jo paviršiūje esantys kalnai ir vandenynai – tai tik plonas, trapus lukštas, daugelyje vietų suskilęs. Tačiau žmogaus gyvenimas trumpas, net nesiekia šimto metų. Geologiniai arba kosminiai reiškiniai, matuojant juos žmogaus amžiūmi, vyksta neišpasakytai retai. Ne tik dauguma žmonių nugyvena savo amžių su jais nesusidūrę, bet ir ištisos tautos susiformuoja, tūkstančius metų gyvena, keičiasi, kovoja, išnyksta arba susilieja su kitomis, ir per tą laiką – žmonėms ilgą, o žemės rutuliui trunkanti tik akimirką – nepatiria jokiu žymesnių sukrėtimų. Žinoma, dar priklauso kurioje žemės rutulio dalyje gyveni. Bet pasakojimai apie nelaimes eina ne tik iš kartos į kartą ir iš vienos tautos į kitą – pakeliui jie dar neišvengiamai pagražinami ir padidinami. Asteroidai – chuliganai. Bet kokia nauda iš ryšiu, jeigu į mus trenksis milžiniškas asteroidas? Taip jau buvo. Į 160 kilometru storio asteroida Baptistina, skriejantį asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, rėžesi kitas, bevardis asteroidas ir jį suskaldė. Nuolaužų spiečius ir toliau skrieja, bet viena dalis (apie 10 kilometrų storio) nulėkė į šoną, pateko į Žemės traukos zoną, sukosi keliolika metų aplink ją ir galų gale trenkėsi prie Jukatano, dabartinės Meksikos, padarydama 180 kilometrų daubą, maždaug kaip nuo Vilniaus iki Raseinių. Tai išsviede į stratosfera tiek žemės, uolienų, vandens, kad jų sluoksnis sukosi apgaubęs žemę apie 200 metę. Viskas atšalo (kitu nuomone, – ikaito), beveik visa gyvybė, iskaitant dinozaurų kiaušinius, žuvo ir suakmenejo. Paskui gyvybė kūrėsi iš naujo, kitokia. Yra ir kitu mokslinių teorijų, bet niekas nesiginčija, kad toks smūgis buvo. Tik nei žmogaus, nei jo pirmtakų tada dar nebuvo. Visa tai vyko prieš 65 mln. metų. Nė nesistenkite tokį laiko tarpą įsivaizduoti. Nei mūsų smegenys, nei vaizduotė tam neparuošta. O jei vėl taip atsitiks? Jeigu kas 65 mln. metų, man nerupi. Bet žmonės gadina sau nervus žvalgydamiesi po žvaigždetą dangų, nes filme katastrofa pavaizduota taip įtikinamai, kad net labai pakanti amerikiečių spauda pasipiktino – negalima kalti pinigus naudojantis žmoniu neišprusimu. O filmo kūrėjai Amerikoje net paskelbė loteriją. Traukiami burtai – kas pateks į būrį, kurio nariai bus gelbėjami. Tai kiaulystė. Kitaip nepavadinsi. Lietuvoje čigonės už mažesnes mistifikacijas sodina. Bet kuo čia dėtas majų-actekų kalendorius? Reklaminis triukas. Majai ir actekai gyveno (ir iki šiol gyvena) Centrinėje Amerikoje. Labai senais laikais jie sukurė universalų kalendorių, kuriuo kaimuose naudojasi iki šiol. Jis baigiasi 2012 metų gruodžio 21-ają arba 23-ają. Majai žino, kad paskui turės sudaryti naują kalendorių. Jie nekalba apie jokią pasaulio pabaigą. Jų akmenyje iškalti rašmenys byloja apie labai tolimą ateitį – net ketvirtąjį tūkstantmetį. Bet kaip čia nepasikutenti nervų? Majai ir actekai statė piramides, buvo išradę raštą, aritmetikos pradus, bet nemokėjo pagaminti rato, todėl netūrėjo vežimų ir nekeliaudavo toli. Jie nemokėjo lydyti geležies, dievams aukojo gyvus žmones. Daugeliu atžvilgiu jų klestėjimo epocha buvo juodesnė už Europos ar islamo šalių viduramžius. Ju žyniai domėjosi žvaigždėtu dangum, bet niekada netūrėjo teleskopo. Net nežinojo, kad Žemė – rutulys. Tai kodėl susidomėta jų kalendoriumi? Medžiojant pinigus tinka viskas. Saulės sistemos planetos skrieja beveik vienoje plokštumoje. Retsykiais supuola, kad planetos, Žemę ir Saulę porai dienų išsirikiuoja į vieną liniją. Toks planetu paradas ivyks 2012 gruodžio pabaigoje. O jeigu tą liniją mintyse pratestume toliau, ji atsiremtų į supermasyvią “juodają skylę” mūsų galaktikos centre. Kažkas nutarė, kad tuomet susidarys galinga traukos jėga, kuri pakeis Žemės polių padėtį, todėl išsiverš ugnikalniai ir viska užlies tvanas. Iš karto atsirado minios panikuotojų. Nuo tokiu pranašysčių, knygu, filmu dabar net akyse mirga. Net pasaulinės televizijos kanalai: “History”, “Discovery” rodo šiurpinančius, neva mokslinius reportažus. Kodėl? Ogi todėl, kad žmones žiūri. Kai apie tai kalbejausi su Vilniaus universiteto astronomais, jie kvatojo. Sako, Saulės sistemos planetų paradas vyksta dažnai, paskutinis buvo 1998 metais, ir gravitacijai tai jokios reikšmės neturi. Labai linksmas jiems pasirode teiginys, kad mintyse pratęsta rikiuotes linija atsirems i “juodają skylę”. Ta “skylė” yra už 30 tūkst. šviesmečių nuo musu. Tiek laiko eina iki Žemes jos vaizdas. Kitaip sakant, tą skylę matome ne tokią, kokia ji yra dabar, o kokia buvo prieš 30 tūkst. metų. Ji Žemei turi tiek reikšmės, kiek vilniečiui, einančiam Gedimino prospektu, gegutės kukavimas Labanoro girioje. Bet gal yra kitų būdų pribaigti žmoniją? Tvos koks pasiklydęs asteroidas ir viskas. Taip mastydami užmirštame, kad visatoje niekas neskrieja tiesia linija, todėl niekas negali tiesiai prasiveržti pro atmosferą ir “tvoti”. Visi dangaus kūnai skrieja ratais, elipsėmis, kaip pririštas virvute ir įsuktas akmuo, yra gravitacijos, traukos prilaikomi. Mūsų Žemė negali pabėgti nuo Saulės, o Mėnulis – nuo Žemės. Jeigu atsirastų mums pavojingas dangaus kunas, jis skrietų lanku. Mes taip pat skriejame. Todėl iki susidūrimo praeitu labai daug laiko, ir tą chuliganą astronomai pamatytu iš anksto. Visata stebima labai akylai. Tiesa, yra vienas įtartinas asteroidas. Jis gali praskrieti nelabai toli Žemės orbitos, ir net pakliūti į Žemės traukos zoną maždaug po 40 metų. Reikia tikėtis, žmonija ras būdą jį suskaldyti dar tose tolybese, o gal pastums laipsniu ar dviem į šoną, kad toliau keliautų. Asteroidas jau įžiūrimas labai galingais teleskopais. Jo tirti tuoj iškeliaus kosminiai zondai. Pasaulio galas pranašautas jau kelis tūkstančius kartų. Tai darė Sabos karalienė Mikalda, Nostradamusas ir rimtesni žmonės. Popiežius Inokentijus III pranešė pasauliui, kad pabaiga ateis 1284 metais, Martinas Lutheris sakė, kad 1600-aisiais. Kelias datas buvo numatę ir Jehovos liudytojai, o prieš 2000 metus apie tai pasirodė beveik šimtas knygų. O žmonės gyvena toliau.

Kaip pranešė radijo stotis “Echo Moskvy”, specialus JAV elitinis karinis padalinys “Vilku šešėliai”, susidedantis iš indėnų genčiu siu, navacho, lakota ir apaci atstovų, yra nuskraidintas į Afganistaną. Padalinio tikslas – sugauti “pasaulio teroristą Nr.1” Osamą bin Landeną. Šis padalinys JAV buvo sukurtas 70-ūjų metų pradžioje. Beveik keturis dešimtmečius “Vilkų šešėliai” užsiiminėjo narkotikų prekeivių gaudymu JAV-Meksikos pasienyje.
Kaip praneša britų spauda, prieš savaitę indėnu elitinis padalinys baigė mokymus, kurie vyko Uzbekistano ir Tadžikistano teritorijose. Specialistai pažymi, kad per tuos mokymus indėnai gavo būtinų žinių apie gamtos ypatumus tose pasaulio vietovese, kur jiems reikės susekti bin Ladeną. Kiekvienas, kuris nori tarnauti “Vilku šešėliuose”, turi būti ne tik indėnas pagal kilmę, tačiau privalo tūrėti savo prosenelių įgūdžius, mokėti skaityti pėdsakus, žinoti gyvūnų elgseną ir orientuotis bet kokioje vietoveje. Manoma, kad tai – dar viena JAV specialiūjų tarnybų kuriama legenda apie tai, kaip “baisiai persekiojamas ir gaudomas teroristas Nr.1”, ir kad “Vilkų šešėlių” pajungimas į Osamos bin Ladeno gaudynes – tik galimo CŽV agento Osamos bin Ladeno užšifravimo tęsinys. Mat Europos žiniasklaida nustatė, kad likus dviem mėnesiams iki 2001-uju rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, Osama bin Ladenas gydėsi inkstus Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Ten besigydamas ligoninėje jis susitiko su CŽV rezidentu JAE, kuris po susitikimo su Osama bin Ladenu iš karto išskrido į JAV. Paskelbus šią žinią, Europoje nuvilnijo nedidelis triukšmas. JAV patvirtino faktą, tačiau nei JAV kongresmenai, nei senatoriai tuo nesusidomėjo – juos domina tik viena: kaip pagauti nesugaunamą bin Ladeną.

Vakarų interneto svetainėse galima aptikti tik primityvių, plačiajam vartotojui skirtų straipsnių šia tema. Netgi sumokėję už rimtesnę informaciją reikalaujamą mokestį, ne ką gausite. Vertinga mokslinė medžiaga apie klanus taip įslaptinta, kad yra daug pigiau pačiam ją kaupti, o ne ieškoti internete.

Taigi kokios yra pagrindinės analizės išvados?

I. JAV administraciją ir stambiausių korporacijų vadovus slapta kontroliuoja mafijos struktūros

Nors tokia išvada iš pažiūros paradoksali, būtina atsižvelgti į vieną svarbią aplinkybę: daugeliui mafijos grupuočių faktiškai vadovauja buvusieji (arba dabartiniai) Amerikos specialių tarnybų darbuotojai.

Tai faktas, kurį galima ir Rusijoje konstatuoti.

Kitas abiejų šalių specialiųjų tarnybų bendras bruožas: amerikiečių ‚čekistai“ taip pat aktyviai verčiasi tarptautine narkotikų prekyba ir nelegaliu ginklų pardavinėjimu. Tokiu būdu “uždirbtas“ milžiniškas lėšas jie po to gali investuoti į nelegalių mafijozinių struktūrų kūrimą, kurias pasitelkę faktiškai užgrobė valdžią JAV. Dabar pasaulyje vyksta plataus masto tos valdžios ekspansija (mafijozai kontroliuoja ir kai kurių šalių vyriausybes).

Yra tik vienas didelis Rusijos ir Amerikos skirtumas nagrinėjant klausimą šia plotme. Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimo tarptautiniame narkotikų biznyje tema dar menkai ištirta.

Jungtinėse Valstijose – kitas vaizdas: ten šimtuose interneto svetainių galima šį bei tą rasti apie amerikiečių specialiųjų tarnybų dalyvavimą kriminaliniame versle. Bene šimte svetainių bent prabėgomis užsimenama apie tai, jog ir CŽV dalyvauja tarptautinėje kokaino prekyboje. Tai konstatuojama kaip banali, visiems žinoma tiesa, kuri plačiau nekomentuojama.

Tiesą sakant, JAV jau sukurta tikra „industrija“ šiai temai gvildenti, dešimtys profesionalių tyrėjų iš to pelno duoną: leidžia knygas, suka filmus ir pan. „Kiečiausi“ tokių specialiųjų tarnybų demaskuotojai – buvę CŽV karininkai, savo laiku patys dalyvavę narkotikų prekyboje ir kituose tamsiuose darbeliuose (užtat jų rašliavoje ir dabar jaučiama profesionalo išmonė ir eksponuojama turtingu faktų asortimentu).

Šis ilgametis Amerikos tyrinėtojų, demaskuojančių šalies specialiųjų tarnybų nusikaltimus, darbas nenueina veltui: daugelis amerikiečių (išskyrus nebent ultrapatriotus) dabar CŽV bei kitų specialiųjų tarnybų darbuotojų nekenčia ir jų bijo.

Pavyzdžiui, priminsime tokį akivaizdų faktą: visi amerikiečiai žino, kad CŽV iš kriminalo gerai pasipelno. Bet kam leidžiamos tos milžiniškos lėšos, kai jos pereina per ištisą bankų virtinę ir yra „išplaunamos“, niekas kažkodėl ne žodeliu neužsimena. Žmonės tylomis daro prielaidą, kad visus tuos narkodolerius tarpusavy pasidalina specialiųjų tarnybų karininkai, dalyvaujantys narkobiznyje. Internete kartais galima aptikti ir tokią įdomią versiją apie tai, kur plaukia kriminalinio verslo pajamos: Amerikos specialiųjų tarnybų vadovybė iš tikrųjų sukūrė papildomą slaptą fondą (Senato ar Kongreso plepiai apie jį nė nenutuokia) ir iš jo finansuoja itin slaptas operacijas.

Amerikiečių interneto svetainėse mes nė karto neaptikome tokios paprastos minties: juk šį milžinišką „slaptą fondą“ CŽV vadovybė galėtų panaudoti tam, kad užgrobtų šalies valdžią. Tam neprireiktų jokių perversmų, užtektų „demokratinių“ priemonių ir kryptingai finansuotų rinkimų!

Greičiausiai visa tai išties pavyktų padaryti. Tačiau galima spręsti, kad Amerikos „čekistai“ slapta jau užgrobė valdžią šalyje dar tuomet, kai mūsiškiai tik svajojo tai padaryti. Amerikos „nematomo fronto kariams“ tai buvo daug lengviau padaryti: niekas jų taip „totaliai“ nekontroliavo, kaip anksčiau tai darė mūsų partiniai organai.

JAV 1980-ieji buvo atitinkamos „pertvarkos“ metai, kai prezidentu buvo išrinktas „didysis Reiganas“. Nė vienasis rimtų analitikų nė neabejoja, kad prezidentas Reiganas iš tikrųjų buvo tik savo aplinkos marionetė ir faktiškai visai nedalyvavo šalies valdyme (tuo jis panašus į prezidentą Jelciną). Ronaldas Reiganas tik atliko JAV prezidento vaidmenį ir tai darė labai talentingai ir profesionaliai! Po to Reigano viceprezidentu tapo Džordžas Bušas – vyresnysis, buvęs CŽV direktorius (1976-1977 metais). Nuo tų laikų amerikiečių specialiosios tarnybos ir pradėjo slaptai (kartais ir nelabai slaptai) valdyti savo šalį.

Tiesa, tos draugiškos komandos branduolys pradėjo formuotis žymiai anksčiau, dar prezidento respublikono Niksono laikais. Tačiau negalima tvirtinti, kad jau tuomet CŽV buvo pasigriebusi Amerikos valdžios vadžias. Prezidento rinkimų kompanijos metu prezidentas Niksonas įsivėlė į neteisėto savo konkurentų pokalbių pasiklausymo skandalą ir buvo gėdingai pašalintas iš pareigų (1974 metais). Tai paaiškintina tik dviem priežastimis: arba Ričardas Niksonas dar nebuvo tapęs nuo specialiųjų tarnybų visai priklausoma marionete, arba CŽV mafija tuomet buvo dar per silpna, kad pajėgtų apginti savo prezidentą nuo apkaltos.

Mafijos įsigalėjimo JAV specialiosiose tarnybose metais bent kol kas sąlyginai laikysime 1980-ųjų metų rudenį, kuomet prezidento rinkimus laimėjo Reigano-Bušo pora.

II. Rusiją valdanti čekistų mafija dar 1994 metais suskilo į du klanus, nors menkai įslaptinta šių klanų kova buvo jaučiama jau nuo 1993 metų.

Pirmoji iš jų – tuoj po prezidento Klintono inauguracijos (1993 metų sausis) pirmasis po ilgo tylos laikotarpio šalį sudrebinęs teroro aktas – 1993 metų vasario 26 dieną Niujorko Prekybos centre nugriaudėjo sprogimas, nusinešęs 6 žmonių gyvybes. Tai buvo “musulmonų „Al-Qaeda“ terorizmo“ pradžia. Vargu ar jis sietinas su priešiškų klanų tarpusavio kova. Greičiausiai, to teroro akto amerikiečių specialiosioms tarnyboms prireikė tam, kad įrodytų, jog ir tarybinei imperijai žlugus, jų negalima atsisakyti, nes rasis daug darbo (na, kad ir gaudyti ben Ladeną!).

Mūsų, rusų, požiūriu, po rinkimų įvykęs teroro aktas beveik neturi jokios reikšmės – jei mūsų čekistai ką ir sprogdina, tai tik prieš rinkimus… Vadinasi, minėtas sprogimas Amerikoje buvo CŽV tik papildomas koziris, padedantis daryti spaudimą naujos sudėties kongresui: specialiosioms tarnybos asignuotų lėšų negalima pernelyg sumažinti…

Antrasis teroro aktas buvo daug pavojingesnis: 1995 metų balandžio 19 dieną Oklahomos mieste, susprogdinus pastatą, žuvo 168 žmonės. Šią nelaimę taip pat galima sieti (ir su nemaža tikimybe) su kokios tai nežinomos specialiosios tarnybos operacija, kurios tikslas – ne tik Amerikos reikalai… Niekas to nusikaltimo deramai neištyrė, neatskleidė jo užsakovų: amerikiečių valdžia visą kaltę suvertė trim maniakams, kuriems „nuvažiavęs stogas“. Todėl jie prie vietinės administracijos būstinės pastatė sunkvežimį, prikrautą sprogmenų. Po šešerių metų buvo gana pompastiškai įvykdyta mirties bausmė pagrindiniam „maniakui“ Timočiui Makvėjui, o du jo bendrus ilgam įkalino. Po to viskas nurimo. Nors spaudoje buvo kai kurių užuominų apie tai, kad teroristų komandoje buvo daugiau dalyvių, jų arba nesugebėjo sučiupti, arba rimtai neieškojo…

Matyt, Ameriką tiesiog užtvindė čekistinio „tarptautinio terorizmo“ banga, kuri 1995 metų pavasarį ir vasarą pasklido beveik visame pasaulyje. Vos mėnesiui likus iki sprogimo Oklahomos mieste, totalitarinė sekta „Aum sinrike“ surengė teroro aktą Tokijo metro (zerimu buvo apnuodyti 5 tūkstančiai žmonių, 12 iš to skaičiaus – mirtinai). Tai įvyko 1995 metų kovo 20 dieną. O kitą vasarą Paryžiuje prasidėjo „musulmonų ekstremistų“ vykdytų sprogdinimų serija. Pirmasis iš jų įvyko 1995 metų liepos 25 dieną (tai vienintelis iš serijos sprogimų, kuris pareikalavo aukų).

Vargu ar pastaroji sprogimų serija aiškintina atsitiktiniu sutapimu. Būtent tuo metu Rusijoje vyko įnirtinga kova tarp maskviečių ir Koržakovo vadovaujamų KGB klanų. Būtent šis čekistų klanų susidūrimas nulėmė pirmąjį Čečėnijos karą. 1995 metų vasarą mūsų šalyje darėsi velniava: birželio 14 dieną Basajevo būrys Budionovske užgrobė ligoninę ir paėmė tūkstančius įkaitų.

Vien per keturis 1995 metų mėnesius visame pasaulyje vykusios teroro aktų serijos negalima laikyti atsitiktiniais sutapimais.

Tais metais, pirmosios prezidento Bilo Klintono kadencijos laikotarpiu, įvyko dar viena mįslinga istorija. 1993 metų balandžio 19 dieną Teksase vyko FTB speciali operacija: federalinė valdžia šturmavo totalitarinės sektos „Dovydo šakelė“ gyvenvietę. Gerai ginkluoti sektantai gynėsi iš paskutiniųjų, iš viso žuvo daugiau kaip 80 žmonių. Abejojome, ar čia iš viso verta minėti tą tragediją. Juk bepročių Amerikoje į valias, o ginklų ten visur galima laisvai įsigyti. Rašome apie tai todėl, kad specialiosios tarnybos visada domėjosi tokiomis sektomis. Tai, matyt, sietina su eksperimentais, kaip daryti masinį poveikį žmonių psichikai ir patikrinti veiksmingumą slaptų technologijų, įgalinančių valdyti žmones. Klausimas apie „Teksaso eksperimentą“ ir dabar ne visai aiškus: gal „eksperimentas“ tapo nevaldomu, gal susikivirčijo keli „eksperimentuotojų“ klanai…

III. Trečias didysis Rusijos čekistų mafijos skilimas įvyko 1997 metų vasarą, kuomet Koržakovo klanas pasidalijo į Čiubaiso ir Berezovskio klanus, o tarp pastarųjų užvirė karas

Štai šiam skilimui galime ieškoti atitikmenų ir JAV gyvenime. Tačiau du panašūs procesai abiejose šalyse nėra visiškai tapatingi.

Pirmiausiai, Klintono administracija liko vieninga: prezidentui Klintonui buvo smogiama iš išorės, tai darė respublikonų opozicija. Tuo tarpu Rusijoje konfliktas įsiplieskė valdžios viršūnėlėje.

Antra vertus, liūdnai pagarsėjęs Monikos Levinsky skandalas JAV imtas eskaluoti 1998 metų pradžioje, t.y. likus pusei metų iki klanų karo Rusijoje.

Rusijos skaitytojui minėto Amerikos skandalo dingstis gali pasirodyti juokinga. Tačiau Amerikoje kitas dorovės supratimas: dėl to prezidentas Klintonas tuomet pateko į pavojingus juridinius spąstus ir tik vargais negalais išvengė apkaltos.

Kodėl būtent tik 1998 metais buvo paviešintos tokios Klintono išdaigos, nors jis jau 5 buvo valstybės galva? Juk niekam ne paslaptis, kad kažkuo panašiu jį galėjo bet kada apkaltinti: dingsčių tai padaryti buvo į valias Jau nekalbant apie kitas Klintono draugužes.

Mūsų versija būtų tokia: laikas atskleisti šį skandalą ne atsitiktinai parinktas. Tai sietina su Amerikos konstitucijos ypatumais: ji jokiomis aplinkybėmis nenumato pirmalaikių prezidento rinkimų.

Todėl vien prezidento Bilo Klintono nušalinimas nuo valdžios respublikonams beveik nežadėjo nieko gero: Baltuosiuose Rūmuose nelikus Bilo Klintono, prezidentu taptų viceprezidentas Bilas Goras (įstatymo ir jam savo ruožtu buvo numatytas dubleris). Tai ar verta bėgti nuo vilko, kad užbėgtum ant meškos?

Suprantama, visas šis spektaklis, beje, stipriai išklibinęs tarptautinę JAV reputaciją, buvo surežisuotas ne tam, kad Klintoną ištrauktų iš prezidento kėdės. Juk iš tikrųjų Bilas Klintonas niekam netrukdė.

Visi puikiai žino, kas per vienas prezidentas Klintonas. Tai žavus žaliūkas, kuris puikiai išmanė, kaip mėgautis gyvenimo malonumais, ir beveik visai nesidomėjo politika, ekonomika ir kitomis nuobodybėmis. Tai yra, žmones pavadinę tikraisiais vardais, Klintoną laikytume tik marionete rankose tų žmonių, kurie tuomet iš tikrųjų valdė valstybę. Šis mielas žmogus buvo toks pat „televizijos prezidentas“, kaip ir Ronaldas Reiganas ir visi kiti po jo prezidentavę asmenys.

Iš tikrųjų respublikonai (tiksliau sakant, už jų nugaros stovėję žmonės) laiko požiūriu visą šį balaganą labai tiksliai apskaičiavo, pasistengė, kad skandalas su Monika apogėjų pasiektų 1998 metų rudenį. Žodžiu, pasistengta, kad nuo rinkimų į Senatą ir Kongresą skandalą skirtų kuo mažiau laiko! Jungtinėse Valstijose minėtos institucijos turi labai didelę valdžią (jos nėra ko lyginti su Rusijos Dūmos galiomis). Vadinasi, respublikonų opozicijai buvo labai paranku būtent prezidento rinkimų išvakarėse gėdingai išvyti Klintono iš prezidento posto. Jeigu Klintoną būtų pričiupę, pavyzdžiui, 1997 metų vasarą, tai per metus šis skandalas užsimirštų ir apkalta nebebūtų efektinga…

Kaip žinia, prezidento nepavyko pašalinti, jo apkalta nepavyko. Matyt, labai laiku, kaip tik išvakarėse svarbių Kongreso posėdžių, kuriuose turėjo būti sprendžiamas prezidento Klintono likimas (pašalinti jį ar nepašalinti iš prezidento posto), vieną gražią dieną (1998 metų rugpjūčio 7 dieną) „Al-Qaeda“ ėmė ir susprogdino dvi amerikiečių pasiuntinybes Afrikos šalyse – Tanzanijoje ir Kenijoje. Tai prezidentui Klintonui leido pačiu kritiškiausiu momentu prisirinkti politinių taškų: jis įsakė raketomis smogti į „musulmonų teroristų bazes“ Afganistane ir Sudane. Jo reitingas Jungtinėse Valstijose tuoj pat šoktelėjo į neregėtas aukštumas (gerai žinoma istorija, ar ne?).

IV. Pereiname prie prezidento Bušo – jaunesniojo valdymo laikų (pradžia 2001 metų sausis)

Mums taip ir nepavyko tiksliai nustatyti to momento, kada prezidento Bušo – vyresniojo laikais vienybe garsėjęs respublikonų elitas suskilo į du atskirus klanus. 2001 metais šis skilimas jau buvo akivaizdus – prezidento Bušo administracija faktiškai buvo koalicinė vyriausybė. Beje, tarp klanų nebuvo jokios teisių lygybės. „Saikingųjų neokonų“ rankose buvo JAV prezidento postas, jų nominaliu vadovu buvo laikomas pats Džordžas Bušas- jaunesnysis. Šis klanas taip pat kontroliavo svarbiausia laikoma finansų ministeriją, o taip pat kai kuriuos kitus pagrindinius postus. O viceprezidento Ričardo Čeinio klanui JAV vyriausybėje atstovavo aiški mažuma. Faktiškai šie „vanagai“ visiškai kontroliavo tik vieną svarbią žinybą – Pentagoną. 2001 metais gynybos ministru buvo paskirtas Donaldas Ramsfeldas, ištikimas Ričardo Čeinio bendražygis.

Nereikia ilgai aiškinti, kas yra prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis. JAV prezidentu jis buvo išrinktas tik todėl, kad yra savo tėvo sūnus. Kitų privalumų jis neturi. Kaip ten bebūtų, prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis bent buvo stipri asmenybė ir mokėjo išeiti į viešumą. Tiesa, daugeliui Amerikos rinkėjų Bušas – vyresnysis atrodė pernelyg protingas ir išsilavinęs. JAV prezidentui tai, žinia, rimtas trūkumas…

Užtat dabartinio prezidento Bušo – jaunesniojo tokiomis ydomis tikrai neapkaltinsi! Beje, nuo 1980 metų (o gal ir nuo ankstesnių laikų) jokios Amerikos prezidentų asmeninės savybės jau nebeturi didesnės reikšmės: tai dabar iš esmės reprezentacinė pareigybė, kurią atliekantis žmogus dalyvauja įvairiose iškilmingose ceremonijose, kaip, beje, daro ir Anglijos karalienė… O faktiškai federalinei vyriausybei geriausiu atveju vadovauja JAV prezidento padėjėjai, o kartais ir kažkokie neaiškūs žmogėnai, kurie yra tikri tamsoje vykstančių muštynių profesionalai.

Kai dėl antros pagal svarbą figūros prezidento Bušo administracijoje – viceprezidento Čeinio, tai jis irgi menkas intelektualas, daugelis jį laiko storžieviu (pagal amerikiečių standartus tokį įvertinimą nelengva pelnyti). Vis dėlto netenka abejoti, kad kaip asmenybė Čeinis visa galva pranoksta Bušą – jaunesnįjį.

Viceprezidento Čeinio ir jo klano problema ta, kad įstatymas JAV viceprezidentui faktiškai nesuteikia jokių realių galių, jis yra tik dubleris, galintis pakeisti prezidentą tuo atveju, jei pastarasis nebegalėtų vykdyti savo pareigų.

Viceprezidentas turi ir kai kurių teisių, pavyzdžiui, gali naudotis visa slapta informacija, kurią gauna šalies prezidentas, privalo išmanyti visus valstybės reikalus.

Kita, daug svarbesnė viceprezidento funkcija yra ta, kad jis yra tarsi potencialus „princas – sosto paveldėtojas“, vienas iš realiausių savo partijos kandidatų į prezidento postą per artimiausius rinkimus. Jo nebūtina per rinkimus „stumti“ į prezidentus, nes šis žmogus kasdien šmėščioja televizorių ekranuose, taigi partijai, agituojančiai už jį per artėjančius prezidento rinkimus, nereikia pradėti nuo nulio (taip sutaupoma daug reklamai skirtų lėšų).

Tiesa, viceprezidentui Čeiniui vis dėlto pavyko tapti gana įtakinga prezidento Bušo administracijos figūra. Už tai jis turėtų būti dėkingas savo įtakingiems rėmėjams. Kita vertus, per pastaruosius 25 metus apskritai stipriai išaugo viceprezidento vaidmuo JAV vyriausybėje.

Yra vienas unikalus informacijos šaltinis šia tema, iš kurio mums pavyko gauti vertingų duomenų apie prezidento Bušo administracijos klanus. Tai politologo Sergejaus Kurginjano pranešimas, kurio atskiras dalis jis 2006 metų kovo-gegužės mėnesiais perskaitė savo klubo „Turininga vienybė“ posėdžiuose. Tiesa, asmeninėje Kurginjano interneto svetainėje šis pranešimas neilgai egzistavo ir buvo išimtas. Tačiau po to jį persispausdino Filino bandos svetainė.

Iš Kurginjano straipsnių galima sužinoti labai vertingų dalykų, kurių niekur kitur neaptiksite. Todėl, kad visi kiti „kompetentingi žmonės“ arba tyli, arba begėdiškai meluoja…

Todėl dar pasistengsime sugrįžti prie šio unikalaus pranešimo.

Sergejus Kurginjanas taip suvokia pasaulio politinį žemėlapį: yra oficialių, „atvirų sistemų“, kurios ir veikia atvirai (tai visa tai, ką matome TV ir skaitome laikraščiuose); ir yra „uždarų sistemų“, kurios užsiima tokiais dalykais, apie kuriuos laikraščiai paprastai nerašo. Būtent šios „uždaros sistemos“ savo rankose laiko visą tarptautinį narkobiznį ir nelegalią ginklų prekybą. O taip pat padeda įsigyti masinio naikinimo ginklų tiems diktatorių režimams, kuriems prireikia savos atominės bombos arba nuodingų dujų…

Mūsų knygoje tokios „uždaros sistemos“ (toks jų Kurginjano kiek supoetintas pavadinimas) tiesiai šviesiai vadinamos „čekistų mafija“.

Kalbėdamas apie mūsų analogines organizacijas, Kurginjanas apsiriboja viena fraze, kad ir Rusijoje yra savo „uždarų sistemų“, kurios glaudžiai susijusios su tokiomis pat Vakarų struktūromis. Pasak Sergejaus Kurginjano hipotezės, tos „uždaros sistemos“ sudaro vieningą tinklą, kuris yra apraizgęs visą planetą. O tikrosios pasaulio politikos esmė – vienų „uždarų sistemų“ kova su kitomis…

Kalbant apie prezidento Bušo administraciją, tai ši sistema taip atrodo: paties Bušo klaną („saikinguosius“) kontroliuoja „uždara sistema“, sukurta CŽV bazėje. O Bušui priešiškas Čeinio klanas atstovauja visam kariniam-pramoniniam JAV kompleksui ir yra kontroliuojamas karinės žvalgybos (RUMO).

Toliau Sergejus Kurginjanas gana išsamiai gvildena JAV administracijos klanų tarpusavio kovą, pateikia konkrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, jo pranešime pasakojama apie tai, kaip per karą Irake, 2003 metų pavasarį Bušo klanas Čeinio klano žvalgybiniams sutrukdė jau pirmosiomis karo dienomis nužudyti diktatorių Sadamą Huseiną (nurodoma, jog Sadamas faktiškai buvęs informuotas apie jam gresiantį pavojų ir spėjęs pasprukti iš bunkerio, kurį amerikiečiai netrukus subombardavo).

Pasirodo, „saikingiesiems neokonservatoriams“ būtų labai neparanku, jeigu JAV kariuomenė užimtų Iraką be didesnių nuostolių. Jei diktatorius Sadamas būtų žuvęs, minėtas variantas būtų įmanomas. Pernelyg triuškinanti pergalė būtų sustiprinusi karinę Čeinio grupuotę. Todėl „nuosaikiesiems” reikėjo nedidelių amerikiečių kariuomenės nuostolių.

Nors šia istorija sunku patikėti, Kurginjanas ją išsamiai aprašė, nurodė šaltinius (pateikiamas žinomame amerikiečių laikraštyje išspausdintas straipsnis, kuris Sadamui karo išvakarėse buvo tarsi perspėjimas).

Kol kas plačiau neapsistosime ties kalbamu pranešimu ir tęsime savo analizę.

V. Taigi, kaip mano politologai ir žurnalistai, Jungtines Valstijas valdantį elitą sudaro trys pagrindinės grupuotės: 1. Demokratų partijos, t.y. Klintono klanas. 2. Respublikonų Bušų klanas (vyresniojo ir jaunesniojo). 3. Respublikonų Čeinio-Ramsfeldo klanas.

Tačiau tokį politinių jėgų išsidėstymą galima matyti tik iš oficialių „atvirųjų sistemų“ pozicijų. Pažvelgę į „uždarųjų sistemų“ pasaulį, JAV įžvelgtume tik dvi pagrindines jėgas, kurios tarpusavy kovoja dėl valdžios, – CŽV ir karinę žvalgybą.

Čeinio klanas – tai karinės žvalgybos ir Pentagono veiklos oficiali priedanga. O demokratinis Klintono klanas iš tikrųjų yra toks pat CŽV ginklas, kaip ir Bušų respublikonų klanas.

Nors Klintono klano demokratai masinės informacijos priemonėse į miltus mala prezidento Bušo administraciją, tačiau analitikai pastebi, jog daugeliu iš tikrųjų svarbių klausimų Bušo respublikonai veikia išvien su demokratais prieš Čeinio respublikonus.

Taip pažvelgę į jėgų išsidėstymą atspindintį vaizdą, matome, jog Klintono ir Bušo klanai – tiktai dvi vienos ir tos pačios politinės jėgos iškabos. Tai faktiškai vienas klanas, kurį kol kas sąlygiškai vadinsime „Klintono-Bušo“ klanu.

Pateiksime tik keletą pavyzdžių, kurie nors ir nebūdami tvirtais pateiktos hipotezės pagrindimais, vis dėlto kelia kai kurių minčių.

Vienas ryškiausių šios srities pavyzdžių – tai, kas nutiko buvusiam CŽV direktoriui Džordžui Tenetui. 1997 metų kovo mėnesį prezidentas Klintonas Tenetą paskyrė CŽV direktoriumi. Ministrai demokratai buvo išvyti iš vyriausybės, prezidentas Bušas juos pakeitė respublikonais, tačiau CŽV direktorių Tenetą paliko ankstesnėse pareigose! Būtent jo vadovaujama Amerika pasitiko savo košmaro dieną – 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Tada visi buvo įsitikinę, kad po viso to prezidentas Bušas būtinai ir gėdingai išvys demokratą Tenetą. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Matyt, Tenetas buvo pernelyg vertingas, kad jį būtų galima atleisti dėl kažkokio menkniekio (apie būsimuosius teroro aktus jis kai ką žinojo, tik nesiėmė jokių priemonių).

Tik 2004 metų liepos 3 dieną Džordžas Tenetas buvo atleistas iš pareigų „jam pačiam prašant“, „dėl asmeninio pobūdžio priežasčių“. Iš tikrųjų Tenetas okupuotame Irake neaptiko jokių masinio naikinimo ginklų pėdsakų. O juk būtent tokie ginklai ir buvo dingstis įsivelti į karą Irake. Beje, prezidentas Bušas viešai pareiškė apgailestaująs dėl minėto pareigūno atsistatydinimo („Baltuosiuose Rūmuose mes visi labai pasigesime Džordžo Teneto“)…

Kitas pavyzdys gal atrodys ne toks ryškus, bet iš tikrųjų jis gali dar labiau papiktinti. Tai Henrio Polseno, stambaus banko „Goldan Sachs“ valdytojo paskyrimas (2006 metų rugpjūtį) finansų ministru. Minėtas bankas gerai žinomas – jis priklauso įtakingiausių Volstrito bankų grupei. Taip pasielgęs, prezidentas Bušas faktiškai pats patikėjo valstybės biudžeto trilijonus šio demokratų partijos ramsčio kontrolei. Prezidentui Bušui šis bankas kažkodėl irgi buvo prie širdies, naujasis prezidento administracijos vadovas Džonas Boltenas (atsakingas už kadrus) anksčiau taip pat darbavosi banke „Goldan Sachs“.

Visa tai, galima sakyti, tik įžanga, šiame skyriuje beveik nėra ko nors visai naujo. Šis tas šviežesnio pasakyta tik Sergejaus Kurginjano pranešime. Jame užuominų apie tai, jog JAV „uždaros sistemos“ niekaip nesusijusios su partine priklausomybe (tiesa, teiginys plačiau nekomentuojamas).
Žodžiu, kalbėti iš esmės tik dabar ruošiamės pradėti.

Olegas Grečenevskis, Rusijos žurnalistas
Vertimas “Karšto komentaro”