Šįmet laukti kosminės katastrofos neverta, praneša NASA atstovas, sklaidydamas nuogąstavimus dėl galimų pasaulio pabaigos 2012 metais scenarijų.

Nors internete be galo daug pranašysčių apie tai, kas 2012 -ųjų gruodžio 21 dieną, pasaulio pabaigos nei tą, nei kokią kitą dieną NASA mokslininkai nenumato, praneša „Space.com“. Vienintelis dėmesio vertas dalykas – tą dieną įvyksianti žiemos saulėgrįža, jokių kitų įdomių reiškinių nesitikima, sakoma pranešime.

„Gruodžio 21-ąją miegokite ramiai“, – pataria astronomas Donas Yeomansas, NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje Netoli Žemės skriejančių objektų programos vadovas, komentuodamas gandus apie neva 2012 metais gresiančią Apokalipsę.

Pasak astronomo, daugelis šią dieną sieja su senovės majų kalendoriaus pabaiga. Senovės majai, kaip ir mes, metus buvo padaliję į 365 dienas. Tačiau jie turėjo ne tik metinius kalendorius, bet ir ilgesnius, skirtus dar didesniems ar trumpesniems laiko tarpams matuoti. Vadinamasis trumpasis kalendorius apėmė 52 metus, o ilgasis – net 5125. Būtent ilgasis majų kalendorius pasibaigs 2012 m. gruodžio 21 d., aiškina astronomas, tačiau tai nereiškia, kad laikas pasibaigs. Nuo gruodžio 22 d. prasidės naujas kalendorius, ir tiek: majai niekuomet nepranašavo, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga, sakė D. Yeomansas.

Jis nusistebėjo, kad tiek daug žmonių 2012 12 21 datą sieja arba su pasaulinio masto katastrofa, arba naujo Šviesos amžiaus pradžia. „Aš „Google“ paieškoje surinkau „2012 katastrofos“, ir gavau 35 milijonus rezultatų. Daugybė žmonių susirūpinę dėl šios datos“, – sakė astronomas.

Tarp populiariausių galimos katastrofos scenarijų minimas hipotetinės planetos Nibiru, dar vadinamos planeta X, priartėjimas prie Žemės, neva sukelsiantis globalią katastrofą. Tačiau D. Yeomansas pabrėžia, kad nėra nė vieno tokios planetos egzistavimo įrodymo, o prielaida, kad ji neva gali tykoti už Saulės ir dėl to yra nematoma, yra atmestina, nes tokia planeta negalėtų amžinai lindėti už Saulės ir vis tiek būtų pastebėta gerokai anksčiau.

Mokslininkas atmeta ir sąmokslo teorijos kūrėjų argumentą, neva astronomai yra susitarę apie gresiantį pavojų nekalbėti, kad pasaulyje būtų išvengta panikos. „Niekaip neįmanoma priversti viso pasaulio astronomų ką nors nuslėpti, mūsų pasaulyje nėra tokios jėgos“, – pabrėžė jis.

Tarp kitų populiarių Apokalipsės scenarijų minimas Saulės sistemos planetų išsirikiavimas viena linija 2012 metais. Esą tokio reiškinio gravitacinis efektas gali padaryti poveikį Žemei. Tačiau D. Yeomansas pastebi, kad 2012 m. gruodžio 21 d. jokio planetų „parado“ nebus, o netgi jei ir būtų, Žemei tai neturėtų įtakos. Vieninteliai dangaus kūnai, kurių trauka pasireiškia Žemėje matomais fiziniais reiškiniais, yra Saulė ir Mėnulis. Jie sukelia potvynius ir atoslūgius. Kitų planetų gravitacinis poveikis yra labai menkas, ir jį Žemė „neskausmingai“ jaučia milijonus metų, tad baimintis nėra ko, sako mokslininkas.

Dar kiti baiminasi 2012 metais pavojingai padidėsiančio Saulės aktyvumo. Nors stiprios magnetinės audros Saulėje gali Žemėje sukelti ryškias pašvaistes ir sugadinti palydovų bei elektros tinklų įrangą, tokia žala nebūtų visuotinė ir neturėtų pernelyg rimtų pasekmių, sako D. Yeomansas. Pasak jo, neįmanoma prognozuoti Saulės aktyvumo gruodžio 21 dieną, tačiau netgi itin galinga magnetinė audra nesukeltų pasaulyje Apokalipsės.
Astronomas sklaido nuogąstavimus ir dėl galimo Žemės magnetinio lauko ašigalių padėties pasikeitimo. Ji tikrai keičiasi, bet šis procesas trunka maždaug 500 000 metų, ir neįvyksta per vieną dieną ar naktį. Tačiau net jei taip ir nutiktų, didžiausia problema, su kuria susidurtume – reikėtų pakeisti kompasų žymėjimą, nes rodyklė rodytų į pietus, o ne į šiaurę.

Aut. teises: balsas.lt

Klausimas, ar pasaulio pabaiga yra tikėtina, domina tikriausiai ne vieną, rašo „The Guardian“. Augant žmonijos moksliniam išprusimui, atsakymas į šį klausimą ilgainiui tampa ne toks jau ir mistinis. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusius įvairių rūšių katastrofų filmus, nesunkiai galima numanyti, kad žmoniją pasaulio pabaigos tikimybė savotiškai žavi.

Realybėje neturime galimybės numatyti, kada ir kaip žmoniją ištiks pražūtis. Gyvybė, nuo pat atsiradimo prieš 3,5 mlrd. metų, nuolatos gyveno grėsmės šešėlyje. Įvairių gyvybės formų išnykimas Žemės planetoje yra taisyklė, o ne išimtis. Iš 4 mlrd. visų kada nors gyvavusių rūšių 99 proc. jau yra išnykę. Per pastaruosius 500 mln. metų žemėje įvyko 5 kataklizmai, kurie kaskart sunaikindavo virš 75 proc. visų gyvybės formų.

Vieną, o galbūt ir daugiau katastrofų sukėlė Holivudo scenarijaus vertas asteroido ir Žemės susidūrimas. Atsitrenkus pakankamo dydžio asteroidui, Žemės rutulį apskrietų milžiniškas cunamis ir žemės drebėjimų banga, o dulkės net keletą metų neleistu saulės šviesai prasiskverbti iki žemės. Kažkas panašaus nutiko prieš 65 mln. metų, kuomet 10 km. skersmens asteroidas nukrito prie dabartinės Meksikos ir išnaikino, kaip dabar manoma, planetos gyvybės likučius, išlikusius po milžiniško superugnikalnio išsiveržimo dabartinės Indijos teritorijoje.

Net nebejojama, kad panašus įvykis pasikartos, tačiau lieka neaišku, kada tai nutiks. Dauguma meteoritų suyra net nepasiekę žemės paviršiaus, tačiau kas kelis šimtus tūkstančių metų su mūsų planeta susiduria didesnis nei 1 km skersmens asteroidas, o kartą per 100 mln. metų Žemei tenka ištverti didesnio nei 6 km skersmens milžino smūgį.

Gyvybei grėsmę kelia taip pat ir staigūs klimato pokyčiai bei milžiniškų vulkanų išsiveržimai. Apie kai kuriuos pavojus žmonija sužinojo visiškai neseniai: Paukščių tako ir Andromedos galaktikų susidūrimas, juodosios skylės. Visoms šioms katastrofoms būdingas bendras bruožas – žmonija negali užkirsti joms kelio.

Vis dėlto labiausiai tikėtinas grėsmes žmonija sukuria pati. Mes – galbūt vieninteliai padarai Žemės istorijoje, kurie patys sugebame keisti planetą ir netgi kelti jai pavojų. Klimato kaita, užterštumas, išteklių naikinimas ir branduoliniai ginklai kelia pavojų mūsų pačių ir visos planetos egzistencijai. Beveik visi žmonijos išradimai gali teikti neišmatuojamą naudą ir tuo pat metu kelti pavojų gyvybei.

Buvęs Britanijos Karališkosios draugijos prezidentas Martinas Reesas teigia, kad žmonija turi tik 50 proc. tikimybę išgyventi iki XXII a. pradžios. Anot jo, didelį pavojų kelia galimybė itin lengvai naudotis moderniomis technologijomis, kurios tampa mirtinos blogų kėslų turinčių žmonių rankose. Ateityje žmonija susidurs su didžiule nanotechnologijų kontrolės grėsme.

Akis į akį su pasaulio sunaikinimu žmonija susidūrė susprogdinusi pirmąją atominę bombą. Tuomet buvo spekuliuojama mintimi, kad branduolinis sprogimas sukels grandininę reakciją ir sudegins visą planetos atmosferą. Žinoma, po bandymo paaiškėjo, kad tokia įvykių eiga yra neįmanoma, nepaisant to, žmonija pirmą kartą patyrė egzistencinės rizikos baimę.

Tobulėjant technologijoms daugėjo ir žmonijos egzistencijai pavojų keliančių grėsmių. Šiandien kompiuteriniai tinklai apraizgę visą žemės rutulį, mes tapome visiškai priklausomi nuo kompiuterizuotų sistemų, jų griūtis reikštų visišką modernios visuomenės žlugimą.

Įdomu, ką apie pasaulio pabaigą galvojo praeities mokslininkai? Isaacas Newtonas tikėjo, kad pasaulio pabaiga į žemę ateis XXI a., šį skaičių jis sugebėjo išskaityti Biblijoje. Kiti manė, kad žmonijos išnykimą lems milžiniškas karas, po kurio civilizacija nebesugebės atsitiesti, arba „Dievo pirštas“. Tačiau nė vienas iš tų šviesių protų nė nenumanė apie branduolinį ginklą, juodąsias skyles, ar kylantį jūros lygį.

Tik visiškai neseniai žmonija pradėjo gilintis į kvantinę fiziką ir suprato, kad vieną dieną tokie reiškiniai kaip laikas, judėjimas ir kryptis gali paprasčiausiai išnykti.

Kada nors Žemę neišvengiamai sudegins Saulė. Procesas prasidės po milijardų metų, kuomet Saulė evoliucionuos į raudonąją milžinę ir Žemę sudegins 1000ºC laipsnių kaitra. Žinoma, jeigu iki to laiko sugebėsime kolonizuoti kitas planetas, laiko turėsime dar labai daug. Savaime suprantama, per tiek turėtume išmokti gyventi ir be žvaigždžių, bet, matyt, visata paruoš dar ne vieną staigmeną.

Galbūt žmonių palikuonys ir sugebės gyventi amžinai, ar bent tol, kol egzistuos mūsų visata, tačiau kol kas statistika yra ne mūsų pusėje. Homo sapiens gyvena šioje žemėje dar tik 200 tūkst. metų, artimiausias mūsų giminaitis Homo erectus sugebėjo išsilaikyti 1,8 mln. metų, tuo tarpu atskiros žinduolių rūšys vidutiniškai egzistuoja 2,2 mln. metų.

Keisčiausi pasaulio pabaigos scenarijai

Mirtis dėl euforijos perdozavimo

Daugelis mūsų kasdien vartojame tokias psichotropines medžiagas kaip kofeinas ar nikotinas. Yra sukurta narkotikų, kurie pakelia nuotaiką ir padeda išlikti žvaliems net keletą dienų. Kuo toliau, tuo daugiau žmonija turi psichotropinių priklausomybių. Galbūt vieną dieną visi mirsime ne skausmuose, o apimti psichotropinio svaigulio?

Laiko pabaiga

Kas nutiks, jeigu laikas nustos egzistuoti? Fizikai teigia, kad tokia tikimybė yra visai galima. 2007 metais ispanų mokslininkai pasiūlė alternatyvią teoriją, paaiškinančią tamsiosios energijos poveikį. Pastaroji medžiaga sudaro 75 proc. visos mūsų visatos ir verčia galaktikas tolti vienas nuo kitų. Šių mokslininkų teigimu laikas nuolatos lėtėja, nes nuolatos išteka lauk iš mūsų visatos. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, galbūt vieną dieną laiko paprasčiausiai nebeliks.

Milžiniškas cunamis

Geologams nerimą kelia Kanarų salose esantis ugnikalnis, kurio išsiveržimas sukeltų vieno kilometro aukščio cunamio bangą ir nušluotų Atlanto vandenyno pakrantes.

Geomagnetiniai pokyčiai

Mūsų planetos magnetinis laukas apsaugo mus nuo pavojingos kosminės radiacijos. Retkarčiais žemės šiaurinis ir pietinis poliai susikeičia vietomis, vykstant šiam procesui magnetinis laukas susilpnėja arba visiškai išnyksta. Paskutinį kartą toks pokytis įvyko prieš 780 tūkst. metų.

Kosminė gama spinduliuotė

Paskutinėmis savo gyvavimo akimirkomis žvaigždės išsviedžia į kosminę erdvę koncentruotą gama spinduliuotės žybsnį. Jeigu toks pliūpsnis kada nors pataikytų į Žemę, būtų sunaikintas ne tik ozono sluoksnis, bet ir visa atmosfera.

Juodoji skylė

Juodosios skylės pasižymi stipriausia gravitacijos galia visoje visatoje. Žemė pakliuvusi į vieną tokių darinių būtų sudraskyta į atskirus atomus. Net ir labai toli esanti juodoji skylė galėtų išplėšti Žemę iš jos orbitos ir palikti vienišam klaidžiojimui kosminėje erdvėje.

Invazinės rūšys

Invazinės rūšys – tai augalai ir gyvūnai iš kitų kraštų, kurie pažeidžia vietos ekologinę pusiausvyrą, nes naujoji aplinka neturi priemonių apsiginti nuo atėjūnų. Ši bėda jau tapo aktualia problema pasauliniu mastu.

Robotai

Niekas nežino, kokia linkme pakryps biologijos ir technologijų sintezė, tačiau gali ateiti diena, kai žmogus išnyks, o skirtis tarp roboto, dirbtinio intelekto ir žmogaus nebeatrodys tokia paprasta. Gal būt kada nors mirs tik biologinis žmogaus kūnas, o jo protas ir toliau gyvens elektroninėje erdvėje.

Šaltinis: www.Ekonomika.lt

2012 metų pasaulio pabaigai iškilo netikėtų rūpesčių. Ir gana didelių. Nors iš pirmo žvilgsnio, lyg ir viskas gerai – majų kalendorius tikrai baigsis 2012 metų gruodžio 21 dieną, žymėdamas 5126 metų epochos pabaigą – puiki data pasaulio pabaigai. Tačiau neliko priežasčių, dėl ko ji galėtų įvykti…

Mažai tikėtina, jog majai buvo tokie galingi, kad Žemės planeta sukosi tik dėl jų kalendoriaus. Labiau tikėtina, kad majų protėvių skvarbus žvilgsnis per tūkstančių metų į priekį numatė kažką, kas sunaikins pasaulį. Ir nesvarbu, kad patys šiuolaikiniai majai to nepripažįsta – jaunoji karta visada pamiršta senolių išmintį, tai per kelis tūkstantmečius belieka džiaugtis, jog bent jau nepamiršo savo tautybės. Kokia dar ten protėvių išmintis.

Tačiau apčiuopiama apokalipsės priežastis vis tiek turėtų kokia nors būti. Tam idealiai tiktų paslaptinga Nibirų planeta. Pagal hipotezes, šis slaptasis dangaus kūnas už Žemę didesnis net keturis kartus – įsivaizduojat, kas būtų jei jis įsibėgėjęs įsirėžtų į mūsų vargšę planetą! Planetos likučiai papildytų asteroidų gretas, o gyvybė pranyktų kaip rytmetinis sapnas.

Na gerai, toks scenarijus gal kiek per daug fantastiškas net ir lakiausios fantazijos savininkams. Tačiau nebūtinas tikras susidūrimas su Nibiru – pakaktų jos priartėjimo prie Žemės ir dėl didžiulės gravitacijos pas mus pakiltų potvyniai ir cunamiai, nušluosiantys ištisus miestus ir valstybes.

Čia jau geriau. Jei tik ne tie kietakakčiai NASA specialistai, nenustojantys kartoti, jog nėra tokios planetos Nibiru arba kitaip sakant – „Planetos X“. „Nėra jokių Nibiru egzistavimo įrodymų. „„Deja“, bet nėra jokios Nibiru planetos, nėra jokios „Planetos X“ ir niekas link mūsų neskrieja“, – tvirtina Donas Yeomansas iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos.

Sakykim NASA šį karta teisi. Bet gal apokalipsę gali sukelti ne Nibiru, o koks nors kitas dangaus kūnas? Pavyzdžiui, tam puikiai tiktų Elenino kometa – ji galėtų būti netgi užsimaskavusia Nibiru planeta ir atskriejusi su didžiuliu įniršiu, galėtų nušluoti gyvybę nuo Žemės paviršiaus. Gaila, kad pati Elenino kometa nesuprato, koks didingas vaidmuo jai buvo paskirtas – šiais metais ėmė ir skriedama pro Saulę išdavikiškai suiro.

Tad kur čia bet koks save gerbiantis apokalipsės pranašas gali gauti ramybę? Nebėra nei Nibiru planetos, nei Elenilo kometos. Lieka vienintelė viltis – didėjantis Saulės aktyvumas. Nors jis yra ciklinis procesas, besikartojantis daugybę metų, bet kas trukdo 2012 metų pabaigoje taip vožtelėti Žemės kryptimi plazmos šūvį, jog iš mūsų teliktų skrudintas „šašlykas“? Tuo labiau, jog ir liaudies išmintis sako – „viena kartą ir lazda iššauna“.

Deja vėlei su tuo nenori sutikti NASA mokslininkai, rašo SPACE.com. Net jei 2012 metais ir ateitų pasaulio pabaiga, Saulė dėl to tikrai nebus kalta, tvirtina NASA specialistai. Priešingai nei tai, kuo bando įtikinti kai kurie pesimistai, mūsų žvaigždė nesugebėtų sugeneruoti tokio galingo Saulės žybsnio, kuris mūsų planetą visiškai sudegintų, teigia kosmoso agentūra.

„Saulėje paprasčiausiai nėra pakankamai energijos, kad ji galėtų pasiųsti 149,6 mln. kilometrų nuotoliu ugnies kamuolį žudiką ir sunaikinti Žemę“, – pranešime teigia NASA pareigūnai.

Mokslininkai sutinka, jog Saulė iš tiesų netrukus pasieks 11 metų aktyvumo ciklo viršūnę. Tačiau jo tikimasi 2013 ar 2014 metais, o ne kitąmet, teigia tyrėjai. Be to, per daugybę metų nesuskaičiuojami Saulės aktyvumo maksimumai atėjo ir praėjo, o Žemė vis dar gyvuoja.

Tačiau šie samprotavimai yra antraeiliai, palyginus su esminių argumentu – deginantis žybsnio karštis negali atkeliauti iki mūsų planetos, tvirtina tyrėjai. Tiesa, Saulės aktyvumas gali kitaip paveikti mūsų planetą. Pavyzdžiui, žybsniai gali laikinai įelektrinti Žemės atmosferą, dėl to gali sutrikti palydovinis ryšys. O vainiko masės išvaržos (angl. coronal mass ejections, CME), didžiuliai Saulės plazmos išsiveržimai, į kosmosą ištrykštantys 5 mln. kilometrų per valandą ar didesniu greičiu, gali sukelti dar daugiau problemų. Jos gali pažeisti visuotinės padėties nustatymo sistemų (GPS) signalus, radijo ryšį ir elektros tiekimą.

Taigi, galinga, tiksliai nukreipta išvarža mūsų vis labiau nuo technologijų priklausančiai visuomenei gali padaryti rimtos žalos. Tačiau ji tikrai nesunaikintų planetos ar žmonijos, teigia mokslininkai.

Tad kokie dar galimi apokalipsės scenarijai? Nejaugi teks eilinį kartą pripažinti, kad mus aplenkė dar viena „garantuota“ pasaulio pabaiga?

Parengta pagal: Šaltinis

Luiza Paten (Louise Patten), buvusio švietimo ministro Džono Pateno (John Patten) žmona, 1960-aisiais buvo dar paauglė, kai jos močiutė atskleidė jai šeimos paslaptį. Jos paviešinimas gali paneigti oficialias versijas vienos iš didžiausių pasaulio katastrofų – “Titaniko” nuskendimą, 1912 metais nusinešusį daugiau nei 1500 žmonių gyvybių.

L.Paten nusprendę atskleisti šeimoje saugotą tiesą, kai jos motina ir močiutė mirė ir negalėjo sutrukdyti jai. L.Paten senelis, Čarlzas Laitoleras (Charles Lightoller), gavęs apdovanojimų už dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare, “Titanike” buvo antruoju kapitono pagalbininku. Kai laivas susidūrė su ledkalniu, Č.Laitoleras buvo savo kajutėje. Nors Č.Laitoleras neįvykdė įsakymo ir atsisakė leistis į gelbėjimosi valtį, visgi jam pavyko išgyventi siaubingą tragediją.

Pasak Luizos, kai “Titanikas” paniro po vandeniu, Čarlzas šoko į vandenyną ir iškart buvo įtrauktas į gilumą. Tačiau povandeninio sprogimo banga išstūmė jį į vandens paviršių. Vyrą iškart pagriebė gelbėjimo valtyje sėdintys žmonės.

Vėliau Čarlzas ne kartą buvo apklausiamas kaip vyriausias iš išsigelbėjusių karininkų. Į klausimą, ar po susidūrimo su ledkalniu jis kalbėjo su kapitonu ar pirmuoju jo pagalbininku Viljamu Merdoku (William Murdoch), Čarlzas visada atsakydavo neigiamai. Ir visą tą laiką melavo.

Luiza pasakoja, kad iš tiesų po susidūrimo jos senelis kartu su kapitonu nusileido į V.Merdoko kajutę, kad apsiginkluotų. Tuomet ir paaiškėjo, kad pastebėjus ledkalnį tiesiai priešais laivą, vairininkas Robertas Hitčinsas (Robert Hitchins) supanikavo ir pasuko laivą ne į kairę, o į dešinę pusę.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, kad tuo metu brangiausio ir didžiausio laivo vairininkas galėjo padaryti tokią klaidą. Tačiau taip nėra.

“Titanikas” buvo pagamintas tuo metu, kai visame pasaulyje burinius laivus keitė garo mašinomis varomi laivai. Mano senelis, kaip ir kiti aukštesnio rango karininkai “Titanike”, plaukioti pradėjo buriniais laivais, – aiškina Luiza. – Burlaiviuose komanda, į kurią pusę sukti laivą, yra duodama “pagal vairalazdę”, nes jeigu laivą reikia pasukti į vieną pusę, tai vairalazdę reikia sukti į priešingą pusę (pavyzdžiui, jeigu burlaivį reikia sukti į kairę, vairalazdė pasukama į dešinę pusę). Tuo metu komandos buvo duodamos būtent pagal vairalazdės pasukimo kryptį.

“Garlaiviuose komandos buvo duodamos “pagal vairą”, t. y. vairas sukamas į tą pusę, į kurią reikia pasukti laivą.

Nors “Titanikas” buvo garlaivis, V.Merdokas davė komandą “pagal vairalazdę” – taip, kaip buvo įpratęs. Tačiau vairininkas suprato, kad sukti laivą reikia būtent į tą pusę, į kurią sakoma. Pakeisti laivo judėjimo krypčiai jie turėjo vos 4 minutes, todėl kai V.Merdokas pamatė vairininko klaidą ir pabandė ją taisyti, buvo per vėlu.

Č.Laitoleras savo žmonai atskleidė ne tik šį faktą, bet ir tai, kad kompanijos “White Star Line”, kuriai priklausė “Titanikas”, vadovas Briusas Aismėjus (Bruce Ismay) davė tiesiog mirtiną įsakymą.

“Ledkalnis pažeidė pačią silpniausią “Titaniko” vietą, tačiau, mano senelio manymu, laivas dar ilgą laiko galėjo išsilaikyti vandens paviršiuje, – tęsia pasakojimą Luiza. – Tačiau B.Aismėjus nenorėjo, kad laivas, pareikalavęs tiek lėšų, būtų lėtai grimzdęs vandenyno dugnan arba nutemptas į uostą. Pernelyg bloga reklama! Todėl B.Aismėjus liepė kapitonui šiek tiek truktelėti priekin. Jis manė, kad “Titanikui” tai išeis į naudą, juk jis buvo vadinamas neskęstančiu.

Jeigu “Titanikas” nebūtų pajudėjęs, didelė tikimybė, kad laivas nebūtų taip greitai nuskendęs ir sulauktų pagalbos. Galbūt netgi visi būtų likę gyvi. Tačiau kapitonas paklausė B.Aismėjaus ir pajudėjo į priekį. Į laivą patenkančio vandens spaudimas padidėjo ir sulaužė pertvaras tarp skyrių. 16 sandarių skyrių buvo užskandinti vienas po kito.

Kyla klausimas, kodėl visų gerbiamas ir drąsus Č.Laitoleras niekada neatskleidė, kas iš tiesų įvyko “Titanike”. “Tuo metu, kai išgyvenusius ištraukė į pagalbos signalą atsiliepęs laivas, B.Aismėjus įkalbėjo mano senelį nesakyti visos tiesos. Neva jeigu jis papasakos, kompanija “White Star Line” bus apkaltinta dėl nerūpestingumo ir negaus draudimo išmokos. Faktiškai tai reiškė, kad kompanija bankrutuos, ir daugelis neteks darbo. Tokie žmonės, kaip mano senelis, laikėsi savojo sąžinės kodekso, todėl nutarė tylėti”, – pasakoja L.Paten.

Faktai

“Titanikas” buvo kuriamas naudojant pažangiausias to meto technologijas ir vadintas nepaskandinamuoju.

Laivas buvo suskirstytas į 16 sandarių skyrių, kurie galėjo būti labai greitai atskirti vienas nuo kito, todėl nebuvo pasirūpinta pakankamu valčių ir kitų gelbėjimosi priemonių skaičiumi.

“Titaniku” plaukė 885 komandos nariai ir 1343 keleiviai. Išsigelbėjo 715 žmonių, žuvo 1513.

Šaltinis: www.Respublika.lt

Kosminiai palydovai Gobio dykumoje, Kinijoje užfiksavo didžiules neatpažintas struktūras, praneša telegraph.co.uk. Dviejuose atvaizduose, kuriuos pateikia „Google Maps“, galima įžiūrėti šviesą atspindinčius stačiakampius, baltų, ryškių susikertančių linijų raizginį.

Kitoje nuotraukoje matyti didžiuliai koncentriniai ratai, o jų viduryje stovi lėktuvai. Visa tai aiškiai matoma iš kosmoso. Tai paskatino susimąstyti, ką Kinija galėtų kurti regione, kurį naudoja karinėms, kosmoso ir branduolinėms programoms.

Dvi ryškios stačiakampio formos figūros yra už 110 kilometrų nuo artimiausių didesnių kelių, be to, nėra jokių ženklų, kad kur nors aplink būtų vykdoma kokia nors veikla. Vis dėlto, ganėtinai netoli, už 640 kilometrų, yra Ding Xin karinė bazė, kur Kinija vykdo savo slaptą orlaivių bandymų programą.

Už 640 kilometrų į kitą pusę yra Lop Nur, druskos ežerai, kur 1967–1995 metais Kinija išbandė 45 atomines bombas.

Dar vienoje nuotraukoje matyti daug metalinių kvadratų, nuklotų susprogusių automobilių liekanomis, o kitoje – sudėtingas, maždaug 29 kilometrų ilgio tinklas. Visos šios vietovės yra prie Gansu (Gansu) provincijos ir Sindziango (Xinjiang) autonominio regiono sienos, kai kurios už mažiau nei 160 kilometrų nuo Jiuquano, Kinijos kosmoso programos būstinės ir paleidimo aikštelių vietos.

Šių statinių paskirtis nežinoma, tačiau spėliojama, kad tai gali būti optiniai bandomieji poligonai Kinijos raketoms, atkartojantys miestų gatvių tinklą.

Gynybos ekspertas Timas Ripley palygino šias struktūras su panašiomis, esančiomis „51-ojoje zonoje“, slaptoje Jungtinių Valstijų karinių bandymų bazėje Nevadoje.

„Apskritimo atvaizdas labai panašus į raketų bandymų poligoną, kur išdėstyti taikiniai ir instrumentuotė, turinti fiksuoti ginklo veikimą. Amerikiečiai daug tokių turi Nevadoje, 51-oje zonoje“, – teigė jis.

Šaltinis: www.lrt.lt

Vos tik pajutę pirmuosius rudeninius vėjus, sakome, kad prasidėjo šalčiai. Tačiau atšiaurių pasaulio vietų gyventojai iš tokių nusiskundimų tik nusijuoktų – jie pratę ištverti nepaprastus speigus.

Vostoko stotis, Antarktida

Žemiausia kada nors užfiksuota temperatūra pasaulyje yra 89,2 laipsniai šalčio. Toks šaltis buvo užklupęs rusų tyrinėtojus Vostoko stotyje Antarktidoje 1983 metais liepos 21 dieną, rašo „Mother Nature Network“. Vostoko stotis yra apie 1,3 tūkst. kilometrų į Rytus nuo Pietų ašigalio, 3,4 kilometro aukštyje virš jūros lygui. Tai yra viena iš sunkiausiai pasiekiamų ir itin nesvetingų vietų Žemėje. Čia vasarą, kai temperatūra pakyla iki maždaug minus 31 laipsnio, gyvena maždaug 25 mokslininkų kolektyvas. Tik maždaug 13 žmonių čia lieka ilguoju žiemos sezonu. Tuomet termometro stulpelis rodo minus 65 laipsnius šalčio.

Aukščiausia čia užfiksuota temperatūra nėra pasiekusi nulio. Tai buvo 12,2 laipsnio šalčio. Nepakenčiamas gyvenimo sąlygas Vostoko stotyje sukuria ne tik šaltas oras, bet ir vėjai, kurie pasiekia iki 97 km/h greitį, sumažėjęs deguonies kiekis ir poliarinės naktys, trunkančios kelis mėnesius.

Verchojanskas, Rusija

Kitaip nei Vostoko stotyje, čia gyvena paprasti žmonės. Pagal 2002 metais vykdytą gyventojų surašymą, Verchojanske yra 1434 gyventojai, kurie ištvermingai kenčia šalčius šioje Sibiro teritorijoje. Miestas buvo įkurtas 1638 metais.

1892 metų vasario 1 d. šio miesto gyventojai užfiksavo, jog lauke laikėsi minus 67,8 laipsnių speigas. 1885 m. sausio 15 d. Rusijos Mokslų akademijos vykdytos ekspedicijos metu matematikas S. Kovalikas užfiksavo minus 71 °C temperatūrą. Pagal kai kuriuos šaltinius, tai yra žemiausia šiaurės pusrutulio temperatūra, tačiau į šį titulą pretenduoja ir Oimiakonas. 2006 m. ten užfiksuota -66,7 °C temperatūra. Aukščiausia užfiksuota temperatūra Verchojanske buvo +37 °C.

Maždaug 1860-1917 metais šioje vietoje buvo apgyvendinami politiniai tremtiniai. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra čia būdavo apie 46 laipsnius šalčio. Temperatūra nedaug aukščiau pakildavo ir mėnesiais nuo spalio iki balandžio. Vėliau į šią vietą kaliniai pasiųsti nutiesti Kolymos greitkelį. Jį vietiniai vadina „kaulų keliu“. Tai 2000 kilometrų kelias, besidriekiantis nuo Magadano pakrantės iki Jakutsko.

Dabar miestas žinomas kaip galvijininkystės, alavo ir aukso kasybos centras. Verchojanskas yra išsidėstęs dešiniajame Janos krante, į šiaurę nuo poliarinio rato, 900 km nuo Jakutsko, 127 m virš jūros lygio aukštyje. Vietiniai nuo šalčio saugosi nuolat dėvėdami didžiules kailio kepures ir paltus bei stengiasi nekišti nosies į lauką, kai lauke pasidaro iš tikrųjų šalta.

Oimiakonas, Rusija

Oimiakono gyventojai nesutinka, jog Verchojanskas yra šalčiausia vieta Šiaurės pusrutulyje. Šalčiausia temperatūra šioje vietovėje buvo užfiksuota 1926 metų sausio 26-ąją – 71,2 laipsniai šalčio. Oimiakoną savo namais laiko maždaug 500-800 žmonių. Mokyklos čia veikia net spaudžiant 52 laipsniams šalčio.

Miestelis pavadintas vietinės karštos versmės vardu. Žodis „oimiakon“ jakutų kalba reiškia „neužšąlantis vanduo“. Turizmo centrai čia gali pasiūlyti ne vieną pramogą nuotykių mėgėjams, kurie negali gyventi be adrenalino. Žiemos sezonu šiame mieste kasdienis gyvenimas sukasi aplink poledinę žvejybą.

Labiausiai šiame miestelyje gali nustebinti temperatūros skirtumai vasarą ir žiemą. Didžiausias užfiksuotas temperatūros skirtumas – 109,2 laipsnio. Tai, žinoma, dar vienas pasaulio rekordas.

Snagas, Jukonas, Kanada

Šiame mažame kaimelyje Jukono teritorijoje, besiribojančioje su Aliaska, yra užfiksuota žemiausia temperatūra Šiaurės Amerikoje. 1947 metų vasario 3-ąją termometrai šioje vietovėje netoli oro uosto užfiksavo 63 laipsnius šalčio.

Temperatūra buvo tokia žema, jog sinoptikai turėjo nubraižyti papildomas žymes, kad ją užfiksuotų, nes tokios temperatūros termometro skalėje tiesiog nebuvo

Jakutskas, Rusija

Jakutskas yra žinomas kaip šalčiausias miestas pasaulyje. Taip pat tai yra didžiausias miestas, pastatytas ant amžinojo įšalo. Žemiausia temperatūra ne Antarktidoje buvo užfiksuota netoli Jakutsko, Janos upės baseine (ten pat įsikūręs ir jau minėtas Verchojanskas). Temperatūra čia pradeda kristi rugsėjį ir nepakyla iki gegužės mėnesio. Sausį vidutinė temperatūra būna minus 37 laipsniai, rekordas yra 64,4 laipsniai šalčio.

Šiame mieste gyvena daugiau kaip 200 tūkst. gyventojų, kurių dauguma dirba kasybos pramonėje. Šis miestas taip pat turi daug teatrų, muziejų ir net zoologijos sodą.

Tačiau sunkvežimių vairuotojai, kurie įvairiomis atsargomis aprūpina vietos kaimus, net per dviejų savaičių kelionę nedrįsta išjungti savo automobilių variklių. Beje, prieš metus rašėme ir apie „Lenos automagistralę M56“ – unikalų ir vienintelį sausumos kelią, jungiantį Jakutską su likusiu pasauliu.

Hellas, Norvegija

Čia nėra taip šalta, tačiau miestas išgarsėjo dėl to, jog tinka posakiui „Kai pragaras užšals“. Pavadinimas „hell“ anglų kalba reiškia „pragarą“. 2010 metais vidutinė vasario mėnesio temperatūra buvo apie 7 laipsnius šalčio. Šiame mieste šaltis ypač kankina gruodžio-kovo mėnesiais.

Daugelis turistų pastaraisiais metais ilgą kelią į šį Norvegijos miestą keliauja vien dėl to, jog nusifotografuotų prie miesto geležinkelio stotelės ženklo „Hell“.

Barrow, Aliaska, JAV

Barrow yra šiauriausias JAV miestas, esantis už 2092 km į Pietus nuo Šiaurės ašigalio ir už 514 km į Šiaurę nuo Šiaurės poliaračio. Šis mažas miestas, turintis 4581 gyventoją, taip pat pastatytas ant amžinojo įšalo. Čia žiemos sezonai yra šalti ir vėjuoti. Vidutinė temperatūra yra 20,1 laipsniai šalčio, viršukalnėse gali pasiekti apie 53 laipsnius šalčio. Barrow danguje naktį kartais galima išvysti Šiaurės pašvaistę.

Saulė Barrow nusileidžia lapkričio pabaigoje ir nepakyla iki sausio pabaigos. Šaltas oras čia laikosi iki birželio mėnesio, tačiau netgi vasaros sezonu oras ne itin įšyla. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra nepakyla aukščiau 4,6 laipsnių.

Dauguma šio miesto gyventojų dirba energetikos pramonėje. Miestas yra pasiekiamas tik lėktuvu arba plaukiant jūra.

Šaltinis: Grynas.lt

Šiaurės pusrutulio gyventojai yra labai nuskriausti. Mūsiškiame nakties danguje vienintelė Andromeda yra tikrai įdomus objektas, nors ir vos matomas plika akimi. Visos kitos įdomybės yra arba pernelyg blausios, arba jų įdomumas matomas ne optiniame bangų diapazone. O štai pietuose – visai kas kita. Magelano debesys – mūsų Paukščių Tako palydovai, – yra neapsakomai gražus vaizdas. Bet ne jie užburia ten nukeliavusį žmogų, o Paukščių Takas, kuris kitoje pasaulio pusėje yra ir ryškesnis, ir spalvingesnis, ir platesnis. Būtent ta kryptimi nuo mūsų išsidėsčiusi didžioji Galaktikos dalis.

Ne tik mėgėjai astronomai kreipia teleskopus į Paukščių Tako širdį. Ištisos astronomų tyrimų grupės paskiria daugybę laiko Galaktikos gelmių tyrimams, didžiausi pasaulio teleskopai ten „spokso“ šimtus ar net tūkstančius valandų, vienas projektas truko net penkiolika metų. Kodėl būtent ten? Kuo ta vieta tokia ypatinga? Apie Galaktikos centrą šįkart ir papasakosiu.

Ko ten nematėme?

Iš visų naktinio dangaus plotelių Galaktikos centras susilaukia bene daugiausia dėmesio. Tai neturėtų labai stebinti, nes ten yra daug įdomių astronominių objektų ir vyksta įvairūs retai kitur Galaktikoje sutinkami reiškiniai. Ne veltui ši sritis dažnai vadinama „unikalia astrofizikos laboratorija“.

Visų pirma, kuo gilyn į galaktiką, tuo daugiau žvaigždžių. Ir jos ten tankiau susispietusios. Palyginimui – Saulės aplinkoje vienai žvaigždei tenka dešimt kubinių parsekų tuščios erdvės, centriniame kelių kiloparsekų skersmens eliptiniame žvaigždžių telkinyje į vieną kubinį parseką dalijasi kiek daugiau nei dvi žvaigždės, o centriniame Galaktikos kubiniame parseke vien jaunų ryškių žvaigždžių yra dešimtys tūkstančių, nekalbant apie senas blausesnes, kurių tikslus skaičius netgi nelabai gerai žinomas, bet tikrai didesnis. Kai tokia gausybė žvaigždžių yra suspaustos į tokį mažą plotelį, gali įvykti įvairūs procesai, kurių kitur Galaktikoje, išskyrus kamuolinius žvaigždžių spiečius, beveik nepasitaiko. Sparti dinaminė sistemų evoliucija, potvyniai žvaigždžių paviršiuose, netgi tiesioginiai jų susidūrimai – visokios įdomybės ten dedasi ar bent jau gali dėtis.

Antra – Galaktikos „viduriuose“ daug ne tik žvaigždžių, bet ir dujų bei tamsiosios materijos. Didelis dujų tankis nėra toks jau retas reiškinys (ir kitur Galaktikoje pasitaiko tankių telkinių – molekulinių debesų), o štai tanki tamsioji materija gali tapti matoma. Jei ją sudarančios dalelės kartkartėmis sąveikauja tarpusavyje, susiduria ir išskiria daug energijos, tai Galaktikos centro kryptimi tokio spinduliavimo turėtų būti matoma gerokai daugiau, nei kur kitur Galaktikoje.

Dar viena, ir daugeliui pati svarbiausia, Galaktikos centro tyrimų priežastis – ten tūnanti juodoji skylė. Jos masė – maždaug keturi milijonai Saulės masių – yra panaši į kitų galaktikų centruose esančias milžines, tik yra gerokai arčiau. Taigi mūsiškės supermasyviosios juodosios skylės tyrimai leidžia atskleisti kai kurias paslaptis, bendras visiems šiems objektams. O juodųjų skylių evoliucija yra susijusi su jų galaktikų vystymusi, taigi geresnis mūsiškės juodosios skylės pažinimas suteikia ir daugiau žinių apie Paukščių Tako ir kitų galaktikų raidą.

Kaip pažvelgti pro kosminius debesis

Taigi, tyrinėti Galaktikos centre tikrai yra ką. Bet čia iškyla problema – kaip ten pažiūrėti? Problemą suprasti galima net ir be teleskopo, vien plika akimi pažvelgus Šaulio ir aplinkinių žvaigždynų kryptimi, kur ir slypi Paukščių Tako šerdis. Ten matyti šviesų margumynas – švytinčius plotelius keičia tamsūs ruožai, tarsi dangus būtų susidebesavęs. Tik tie debesys niekur nenuplaukia, o visada kybo tarp mūsų ir centro… Tai yra tarpžvaigždiniai dulkių ir dujų debesys, kurių pilna susikaupę spiralinėse vijose ir tarp jų. Visi tie debesys sėkmingai sugeria ir išsklaido regimosios, ultravioletinės ir netgi dalį rentgeno šviesos spindulių, tad pasižiūrėti į Galaktikos gelmes šioje gana plačioje spektro dalyje nepavyks.

Čia į pagalbą ateina kosminiai teleskopai, gaudantys didelės energijos rentgeno ir gama spindulius, ir ant žemės (Havajuose bei Čilėje) stovintys infraraudonųjų spindulių teleskopai. Pažvelgus į Galaktikos centrą per infraraudonąją prizmę, dulkių debesys praskaidrėja, tamsios lieka tik nedidelės jų draiskanos, o teleskopų skiriamosios gebos pakanka, kad matytume pavienes žvaigždes arba labai detalų tankių dujų struktūrų vaizdą. Didelės energijos (vadinamų „kietųjų“) rentgeno spindulių diapazone irgi stebime atskiras žvaigždes; tokius spindulius skleidžia ir labai karštos dujos. Gama spinduliuotė iš paprastų žvaigždžių beveik nesklinda, tačiau ji leidžia pažvelgti į juodosios skylės artimiausią aplinką ir į pačias karščiausias dujas ir kosminių spindulių šaltinius.

Būtent infraraudonųjų spindulių teleskopais gaunami didžiausios raiškos Galaktikos centro vaizdai. Iš pirmo žvilgsnio tą padaryti atrodo labai sudėtinga, nes didžioji dalis šių stebėjimų atliekama nuo Žemės paviršiaus („Heršelio“ kosminis teleskopas tik visai neseniai perdavė pirmuosius regiono vaizdus), o atmosferos sūkuriavimai labai blukina vaizdą. Stebėtojams pasitarnauja metodas, vadinamas adaptyviąja optika (angl. adaptive optics). Jis remiasi viena ar keliomis stebėjimo lauke esančiomis ryškiomis žvaigždėmis, kurių šviesą, taip pat išsklaidytą atmosferoje, stebi detektorius, kompiuteriu realiu laiku apskaičiuojantis atmosferinius iškraipymus. Tada kompiuteris atitinkamai iškreipia lankstų veidrodį, įtaisytą teleskope, ir į jį atsimušę spinduliai vėl „susitvarko“. Taip panaikinamas atmosferinis (ir bet koks kitoks, pavyzdžiui sukeltas tarp stebimo objekto ir mūsų esančių tarpžvaigždinių dujų) šviesos iškraipymas ir vaizdas tampa net iki 30 kartų ryškesnis. Prieš porą dešimčių metų išvystyta ir praktikoje pritaikyta metodika leido identifikuoti atskiras žvaigždes pačiame Galaktikos centre.

Išsiaiškinę, kaip pažvelgti į Galaktikos centrą, pagaliau galime pamatyti ir jo sandarą. Net ir aštuonių kiloparsekų nuotoliu šiuolaikiniais instrumentais įmanoma įžiūrėti labai daug detalių. Bet pirmoji detalė yra gerai matoma net ir plika akimi. Tai – centrinis telkinys, elipsoidinis žvaigždžių ir dujų telkinys, pūpsantis Galaktikos centre kaip koks skraidančios lėkštės gaubtas. Jo skersmuo – maždaug du kiloparsekai, o masė siekia gerus dešimt procentų visos Paukščių Tako regimosios materijos masės. Tokius telkinius turi dauguma diskinių galaktikų, o sandara jie nedaug kuo skiriasi nuo eliptinių galaktikų, tik gerokai mažesni. Žvaigždės centriniuose telkiniuose (beje, kartais naudojamas ir žargoninis terminas baldžas, nuo angliško bulge) ne sukasi aplink vieną centrą, kaip diske, o skrajoja labai įvairiomis gana keistomis orbitomis – vienos cilindrais aplink kurią nors iš trijų baldžo ašių, kitos kaip keistos švytuoklės pirmyn-atgal šmirinėja, trečios dar kitaip. Tokios orbitos galimos tik sistemose, kurių gravitacinis potencialas neturi jokios simetrijos ašies (tokios konfigūracijos vadinamos triašėmis), nes tada bet kokia dalelė gali kiekviena iš trijų krypčių svyruoti vis kitokiu dažniu, sudarydama beveik chaotiško judėjimo iliuziją.

Skverbiantis giliau į centrą, randame vis daugiau šaltų molekulinių dujų. Didžiausias jų telkinys, vadinamas Centrine molekuline zona (CMZ), yra diskas, plokštuma sutampantis su Galaktikos disku, ir nusidriekęs per maždaug 200 parsekų nuo paties centro. Jo storis – apie 100 parsekų. Vien tame diske yra daugiau nei 10 % visos Galaktikos molekulinių dujų. Šis telkinys nėra vientisas – tiesiog prieš porą dešimtmečių, jį atradus, mūsų teleskopai dar negalėjo atskirti pavienių molekulinių debesų. Naujesni tyrimai atskleidė, jog debesų ten pilna ir juose gana sparčiai formuojasi žvaigždės. Manoma, jog žvaigždėdara centriniame telkinyje vyksta nuolatos. Vienas iš tokio proceso netiesioginių įrodymų – kelių dešimčių parsekų atstumu nuo centro randami jauni žvaigždžių spiečiai. Vidinė molekulinės zonos dalis, tarp 2 ir 10 parsekų nuo centro, dažnai išskiriama kaip atskiras branduolinis žiedas (circumnuclear disc, CND), sudaryta iš dalinai suirusių debesų ir jų tankių branduolių.

Žvelgdami dar giliau, pasiekiame pačias juodosios skylės apylinkes. Dviejų parsekų atstumu nuo centro juodosios skylės gravitacija tampa stipresnė už vidutinę žvaigždžių, dujų ir tamsiosios materijos trauką. Ši sritis vadinama juodosios skylės įtakos sfera. Kitose galaktikose ji dažnai būna didesnė – dešimties ar net poros dešimčių parsekų spindulio, – tačiau mūsiškė juodoji skylė, nors ir supermasyvi, yra mažesnė, nei tipinė Paukščių Tako dydžio galaktikos gyventoja, tad ir jos įtaka nesiekia taip toli. Įtakos sferoje objektai sukasi aplink juodąją skylę panašiai, kaip žvaigždinėje sistemoje planetos aplink savo saulę. Tik įtakos sferoje objektų yra gerokai daugiau, nei planetų Saulės sistemoje, ir jų bendra masė yra pakankama, kad dėl tarpusavio įtakos sistema pakankamai greitai (žinoma, šnekant astronominiais terminais) evoliucionuotų.

Sgr A* įtakos sferoje randamos trys žvaigždžių populiacijos, iš dalies susimaišiusios erdvėje, bet atskiriamos pagal savo amžių ir spektrines savybes. Pati seniausia – tai sferiškai simetriškas kūpsnis (čia toks mokslinis terminas, reiškiantis centro link sparčiai tankėjantį pasiskirstymą) žvaigždžių, spektriškai beveik nesiskiriančių nuo kitur Galaktikoje esančių panašaus amžiaus egzempliorių. Jų amžius – bent 100 milijonų metų, taigi masyviausios šios grupės žvaigždės nesiekia 10 Saulės masių; visos masyvesnės jau sprogo supernovomis. Pavienių žvaigždžių, priklausančių šiam telkiniui, žinoma jau daugiau nei 6 tūkstančiai; manoma, kad visa telkinio masė siekia net milijoną Saulės masių.

Antra populiacija – tai jaunos, 6 milijonų metų amžiaus, žvaigždės, kurių didžioji dalis susisukusi į ploną diską, besidriekiantį nuo 0,03 iki pusės parseko atstumu nuo juodosios skylės (0,03 parseko yra maždaug 6000 astronominių vienetų arba 900 trilijonų kilometrų, taigi vis dar labai didžiuliai atstumai, lyginant su Saulės sistema). Disko plokštuma sudaro gana didelį kampą su Galaktikos disko plokštuma – tai nėra kažkas stulbinančio, būtų daug keisčiau, jei šios plokštumos sutaptų, turint omeny mastelio skirtumą. Diskui nepriklausančios šios populiacijos žvaigždės skrieja panašiu atstumu nuo juodosios skylės, bet yra pasiskirsčiusios tolygiau. Tokių žvaigždžių identifikuota apie šimtą, o jų bendra masė greičiausiai siekia 10-20 tūkstančių Saulės masių. Jų visų bendras bruožas – didelė masė, viršijanti 15 Saulės masių; tokios žvaigždės priskiriamos „O“ spektriniam tipui, o kai kurios, jau palikusios pagrindinę evoliucijos seką, yra „WR“ tipo. Detalūs tyrimai rodo, jog šių jaunų žvaigždžių masių pasiskirstymas yra labai netipinis, ir mažos masės žvaigždžių šiame spiečiuje turėtų būti palyginus labai nedaug. Galimas tokios keistenybės paaiškinimas – jei žvaigždės susiformavo akreciniame diske, prieš 6 milijonus metų susiformavusiame aplink juodąją skylę, tai jos galėjo būti tik masyvios, nes diskas paprasčiausiai neskiltų į mažos masės gabaliukus, priešingai nei molekulinis debesis. Tiesa, pats akrecinis diskas galėjo susiformuoti iš molekulinio debesies, dėl kokios nors perturbacijos staiga „nukritusio“ iš Centrinės molekulinės zonos beveik tiesiai į juodąją skylę.
Trečioji populiacija, esanti dar arčiau Sgr A*, turi savybių, panašių į kiekvieną iš pirmų dviejų. Šios žvaigždžės, kurių taip pat žinoma maždaug šimtas, išsidėsčiusios sferiškai simetriškai ir aplink juodąją skylę skrieja labai ištęstomis eliptinėmis orbitomis; tai rodo, jog daugelis žvaigždžių šioje konfigūracijoje yra neseniai – laikui bėgant, orbitų eliptiškumas turėtų mažėti dėl tarpusavio sąveikos. Šio „S-spiečiaus“ narių spektrinė analizė parodė, kad jame gyvena „B“ tipo, 3-15 Saulės masių, 6 milijonų metų amžiaus žvaigždės, dauguma kurių artėja prie pagrindinės sekos pabaigos. Amžius leidžia spėti, jog S-spiečiaus narės kadaise gyveno tame pačiame diske, kaip ir jų dar masyvesnės seserys. Iš kitos pusės, S-spiečiaus žvaigždžių masės pasiskirstymas yra panašesnis į tipinį, matomą ir tarp senųjų žvaigždžių, ir kitur Galaktikoje. Klausimas, iš kur taip arti juodosios skylės – artimiausia žvaigždė priartėja prie Sgr A* per 17 šviesvalandžių, o jos orbitos periodas tėra „vos“ 15 metų – galėjo atsirasti daugybė jaunų žvaigždžių, buvo iškeltas dar 2003 metais, ir vadinamas „jaunystės paradoksu“ (paradox of youth). Teorijų yra keletas – lėta žvaigždžių migracija iš disko dėl gravitacinės sąveikos su kaimynėmis, sparti dvinarių žvaigždžių migracija iš molekulinės zonos dėl stiprios molekulinio debesies sukeltos gravitacinės perturbacijos – bet vieningo atsakymo kol kas neprieita.
Centrinėse šimtosiose parseko dalyse greičiausiai gyvena ne vien tik žvaigždės. Teoriniai skaičiavimai rodo, jog ten taip pat turėtų būti „nusėdusių“ juodųjų skylių kurios, būdamos masyvesnės už daugelį kitų žvaigždžių, per milijonus metų migruoja vis artyn prie centro. Tiesiogiai jų pamatyti negalime, nes tame regione nėra pakankamai dujų, kad žvaigždinės masės juodosios skylės nušvistų dėl akrecijos. Tačiau gravitacinis tokių žvaigždžių liekanų efektas gali būti nustatytas – juodųjų skylių trauka turėtų paveikti S-spiečiaus žvaigždžių orbitas, taip pat būtent jos gali būti atsakingos už į apylinkes atklydusių dvinarių žvaigždžių suardymą ir S-spiečiaus papildymą. Tokių liekanų gali būti dar koks šimtas, o bendra masė siekti apie tūkstantį Saulės masių.

Galiausiai, pačiame centre, pasiekiame pačią Sgr A*, mūsų Galaktikos supermasyvią juodąją skylę. Jos masė – 4 milijonai Saulės masių – yra gana tiksliai nustatyta. Objekto spindulys nėra taip tvirtai apibrėžtas, tačiau vien iš žvaigždžių orbitų žinome, jog jis mažesnis nei 17 šviesvalandžių. Tikslesni orbitų parametrų nustatymai leidžia spręsti, kad jis mažesnis net už 6 šviesvalandes, t. y. Neptūno orbitos aplink Saulę spindulį. Paties objekto šviesio kitimo stebėjimai rodo, jog visa Sgr A* masė turi būti sutelkta ne didesnėje, nei 1 astronominio vieneto spindulio sferoje. Vienintelis įmanomas objektas (neskaitant kelių labai egzotiškų hipotezių), galintis būti toks tankus, yra juodoji skylė. Tokiu atveju jos dydis, t. y. įvykių horizonto spindulys, yra lygus maždaug dešimtadaliui astronominio vieneto, arba penktadaliui Merkurijaus orbitos spindulio.

Vakar ir šiandien

Sgr A* yra sąlygiškai ryškus radijo spindulių šaltinis, taip pat ji švyti ir likusiame elektromagnetinių bangų diapazone. Tiesa, jos šviesis ne toks ir didelis – lygus maždaug 300 Saulės šviesių. Tai yra keista, nes daugelis supermasyvių juodųjų skylių kitose galaktikose yra gerokai šviesesnės. Bet mūsiškė beveik kasdien, kartais net po keletą kartų, valandai-kitai sušvinta žybsniu, kurį greičiausiai sukelia pokyčiai akreciniame sraute jos apylinkėse.

Neskaitant šių žybsnių, juodoji skylė per dvi dešimtis stebėjimo metų nesikeičia. Tačiau yra būdų sužinoti apie jos aktyvumą praeityje. Pirmasis būdas – pasinaudoti baigtiniu šviesos greičiu. Nuo Sgr A* iki mūsų šviesa keliauja maždaug 26 tūkstančius metų. Bet jei šviesa, keliaujanti kita kryptimi, nuo kažko atsispindi ir tik tada pasiekia mus, galime pamatyti truputį senesnį juodosios skylės vaizdą. Būtent šitoks „atspindys“ aptiktas dviejuose didžiuliuose molekuliniuose debesyse Sgr B2 ir G0.11 – tie debesys spinduliuoja rentgeno diapazone, o spinduliuotės spektras atitinka tokį, kokį sukurtų gama spindulių staiga jonizuotos dujos. Ilgalaikis debesų stebėjimas leido nustatyti, jog rentgeno spindulių šaltinis juda debesyje ir atitinka pro debesį besibraunantį šviesos srautą. Turint omeny, jog Sgr B2 yra už 350 šviesmečių nuo Sgr A*, galime manyti, jog prieš pusketvirto šimtmečio supermasyvi juodoji skylė keletą metų buvo gerokai, gal net milijoną kartų, šviesesnė, nei yra dabar. Kas sukėlė šį nušvitimą: „praryta“ planeta, netikėtai prie Sgr A* atsidūręs dujų telkinys, supernovos sprogimas, ar dar kažkas kito? Kol kas atsakymo nėra, bet ateityje greičiausiai jį rasime.

Žvaigždės, besisukančios juodosios skylės įtakos sferoje, taip pat gali padėti išsiaiškinti šį bei tą apie jos praeitį. Vienodas visų jaunų žvaigždžių amžius rodo, kad jos ir susiformavo vienu metu, greičiausiai suirus akreciniam diskui. Tačiau diskas suirti gali tik pakankamai dideliu atstumu nuo juodosios skylės – greičiausiai tų pačių 0,03 parsekų atstumu. Akrecinio disko dalis, buvusi arčiau, galėjo nukristi ant pačios juodosios skylės ir kuriam laikui – gal net šimtams tūkstančių metų – smarkiai padidinti jos šviesį.

Kaip nustatyti, ar tikrai būta tokio aktyvumo periodo? Tam gali reikėti pažvelgti gerokai plačiau – tiesiogine prasme. Tipinis medžiagos judėjimo greitis centriniame telkinyje siekia 100 kilometrų per sekundę, taigi bet koks burbulas pūstųsi bent jau tokiu greičiu. Per šešis milijonus metų jis išsiplėstų iki 600 parsekų. Detaliau paskaičiavus, kaip toks burbulas plėstųsi, jo greitis pasirodo besąs žymiai didesnis, viršijantis net 1000 km/s, tad burbulo pėdsakų šiandien reikėtų ieškoti Galaktikos hale.

Tokie burbulai buvo atrasti maždaug prieš metus, tyrinėjant kosminio gama spindulių teleskopo Fermi duomenis. Įvertinus tikėtiną gama spindulių šviesį, sklindantį iš Galaktikos žvaigždžių, dulkių bei kitų galaktikų, dar liko šiek tiek nepaaiškintos spinduliuotės, sklindančios iš dangaus Paukščių Tako centro kryptimi. Spindulių šaltiniai pasirodė besančios dvi lašo pavidalo struktūros, laibagaliais beveik liečiančios Galaktikos centrą, bet nusidriekusios per daugiau nei aštuonis kiloparsekus tolyn nuo jo, statmenai Galaktikos plokštumai. Tokius burbulus galėjo išpūsti maždaug milijonui metų įsižiebusi Sgr A*, o jų formą nulėmė Centrinė molekulinė zona, sulaikiusi plėtimąsi Galaktikos plokštumoje ir nukreipusi jį statmenai.

Grįžtame namo

Taigi šitaip, apsukę ratą nuo centrinio telkinio iki supermasyvios juodosios skylės ir paskui vėl atgal į Galaktikos halą, galime grįžti atgal į Žemę. Centrinės Galaktikos dalies stebėjimais užsiima bent dvi tyrėjų grupės – viena Vokietijoje, Makso Planko nežemiškos fizikos institute Garchinge prie Miuncheno, kita JAV, Kalifornijos universitete Los Andžele. Ten vykstančius procesus modeliuoja ir teoriškai nagrinėja gerokai platesnė mokslininkų bendruomenė visame pasaulyje. Sąsajos su kitomis astronomijos sritimis yra labai įvairios – nuo juodųjų skylių aktyvumo tyrimų, kuris turėtų padėti suprasti galaktikų evoliuciją, iki žvaigždžių sistemų evoliucijos, kuri leistų geriau pažinti žvaigždžių sandarą. Juodoji skylė taip pat suteikia galimybę tyrinėti ekstremalią gravitaciją: tikimasi, jog jau po keleto metų, kai artimiausia Sgr A* žvaigždė vėl prie jos priartės per 17 šviesvalandžių, bus galima nustatyti, kiek stipriai jos orbitą veikia erdvėlaikio iškreiptumas ir ar tai atitinka bendrosios reliatyvumo teorijos spėjimus. Galaktikos centras po truputį praskleidžia paslapčių šydą, bet kol kas juo pridengta dar daugybė atsakymų.

Autorius: Kastytis Zubovas

Niekaip nesulaukdami Antrojo pasaulinio karo pabaigos, britų šnipai nusprendė pagardinti Adolfo Hitlerio maistą moterų lytiniais hormonais ir tokiu būdu pažaboti fiurerio agresyvumą, rašo dailymail.co.uk. Agentai ketino į vokiečių vado valgį slapta įmaišyti estrogenų ir paversti jį panašiu į paklusnią jaunesnę seserį Paulą, dirbusią sekretore.

Vienas iš šnipų paaiškino, jog estrogenas buvo pasirinktas todėl, kad buvo visiškai beskonis, o poveikis atsiskleistų subtiliai ir pamažu – nė nepastebint Hitleriui skirtų patiekalų ragautojams.

Profesorius Brianas Fordas, parašęs knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, tik patvirtino: „Kaip tik tuo laikmečiu atlikti tyrimai atskleidė lytinių hormonų svarbą – šie buvo pradėti naudoti Londone. Taigi sąjungininkai naiviai vylėsi „gerinti“ Hitlerio patiekalus tol, kol jis pakeistų lytį, taptų moteriškesnis ir ne toks agresyvus“.

Pasak profesoriaus Fordo – Kardifo universiteto mokslinio bendradarbio ir populiariojo mokslo pradininko – vyriausybė visai rimtai svarstė šį planą ir buvo ketinta jį įgyvendinti. Britų šnipai buvo jau vietoje, pasirengę sumanymo vykdymui.

„Hitleriui talkino asmeniniai valgio bandytojai – žmonės, pirmiau už fiurerį paragaudavę maisto tam, kad įsitikintų, jog šis nėra užnuodytas – pro kurių receptorius nebūtų prasprūdę žymūs skonio pakitimai. Tačiau lytiniai hormonai – visai kas kita, – įsitikinęs profesorius. – Pastarieji imdavo veikti tik po ištisų mėnesių vartojimo, taigi niekas nebūtų įtaręs hormonus esant maiste“.

Keistieji Sąjungininkų planai karui laimėti buvo atskleisti paviešinus iki tol neregėtus dokumentus, ilgai slėptus dėl jautraus jų pobūdžio. Nepaisant to, britai buvo ne vieninteliai, rezgę įvairius sumanymus. Pora kitų sąjungininkų planuotų „deimančiukų“: iš oro aplieti nacių kariuomenę klijais, kad šie priliptų prie žemės arba užmaskuoti į Vokietiją gabenamas bombas tarsi vaisių skardines.

Kurdami tokias idėjas neatsiliko ir vokiečiai. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei pralaimėtų karą, naciai ketino užnuodyti dešreles, šokoladą bei kavą ir palikti šiuos produktus ten, kur juos aptiktų priešininkų kariuomenė.

Paviešintuose dokumentuose buvo atskleistas nacių diversantų, pasirengusių kovoti už Ketvirtąjį Reichą, griūvant Hitlerio imperijai, tinklas. 1945 m. šiaurinėje Prancūzijos dalyje buvo suimti keturi vokiečių agentai, kurie papasakojo apie nacių mokslininkų išrastus nuodus. Vieni neįprastesnių buvo cigaretės, kurias šnipai pasiūlydavo Sąjungininkams. Šios sukeldavo rūkančiajam itin smarkų galvos skausmą, ir šnipai tuomet sugirdydavo aukai „aspirino“ tabletę – nuodų, nužudydavusių žmogų vos per 10 minučių.

Aut. teisės: Balsas.lt

Visame pasaulyje minint Pasaulio prekybos centrų atakos Niujorke dešimtmetį, „Wikileaks“ paviešino per pusę milijono pranešimų gaviklių žinučių. Pranešimai buvo išsiųsti tą lemtingą 2001 m. rugsėjo 11-ąją.

Žinutes internete galima rasti „Wikileaks“ puslapyje. Šiuo metu tūkstančiai savanorių skaito dokumentus ir ieško įdomių faktų. Dalis įdomesnių įžvalgų nuolat skelbiama ir „Twitter“ tinkle.

Pranešimų gaviklius daugiausia naudoja JAV oficialūs pareigūnai. Paviešintų pranešimų savininkai dirbo FTB, Pentagone ar Niujorko policijoje. Dalis pranešimų yra sukurti kompiuterių, kurie buvo Pasaulio prekybos centro bokštuose.
„Wikileaks“ tikina, kad ši medžiaga tik pagalbinė, bet objektyvi ir padės geriau suprasti, kas įvyko tuo metu ir po to.

Aut. teisės: diena.lt

Ko gero, mažai kas ginčysis, jog Egipte ne vieną ir ne du tūkstantmečius stūksančios piramidės – vienas iš svarbiausių pasaulio stebuklais laikomų objektų. Vieni mano, jog jos pastatytos savimylų faraonų nurodymu, kaip būsimosios jų kapavietės. Kiti tvirtina, jog piramidžių paskirtis – mistinė (jų struktūroje žyniai neva užšifravę esmines Visatos paslaptis). Treti yra linkę įžvelgti ir nežemiško proto pagalbą jas statant. Kaip ten bebūtų, archeologai kasinėja, fantastai rašo knygas – ir, rodos, Egipto piramidėmis retą kurį benustebinsi. Vis tik fizikas iš Krasnojarsko (Rusija) Pavelas Polujanas iškėlė naują versiją apie garsiųjų Egipto piramidžių paskirtį.

Versijos autorius dievagojasi nepretenduojąs į pasaulinio masto atradimą. Kur kas labiau fiziką domina klausimas, kodėl tos senovės egiptiečių žinios buvo slepiamos po septyniais užraktais? Bet kuriuo atveju, P. Polujanas tikina, jog kalba eis ne apie kokias nors mistines paslaptis ar fantastines piramidžių paskirties versijas. Anot P. Polujano, visa paslaptis glūdi tame, jog piramides statę senovės meistrai granitinių luitų pjaustymui naudojo deimantinius pjūklus – varinius rėžius, kurių dantelius atstojo deimantai.

Fizikas įsitikinęs, jog kertinis akmuo piramidžių statybų istorijoje buvo Afrikoje, Nilo upės baseine išvystyta deimantų gavyba. Niekam ne paslaptis, jog deimantų kristalai – viena tvirčiausių natūralių medžiagų Žemėje. Manoma, kad pirmiausiai deimantai buvo vertinami dėl savo tvirtumo charakteristikų, ir tik statant piramides įgijo dieviško ir amžino brangakmenio reputaciją. Idėjos autorius siūlo nepatingėti pasikapstyti po Egipto piramides supantį smėlį – didelė tikimybė, jog atkakliausieji ten galėtų rasti deimantų. Juk, jeigu akmens luistų pjaustymas buvo organizuotas pramoniniu mastu, tikėtina, jog iš tūkstančių pjūklų galėjo byrėti ir statybų aikštelėje po darbininkų kojomis mėtytis deimantiniai danteliai.

Egiptologams sunkiai pavyksta rasti atsakymą, kaip senovės meistrai įsigudrino taip lygiai nugludinti akmeninių luistų paviršius. Juk prieš tūkstantmečius gyvenę žmonės vargu ar žinojo apie supertvirtą plieną, o vario pagrindu lieti bronzos lydiniai prieš akmenį turėjo būti tiesiog per minkšti. Egipto istorijos specialistai yra suformulavę prielaidą, jog senovės egiptiečiai akmenų pjaustymui naudojo kvarcinį smėlį su vandeniu, dolomitinius rutuliukus, medinius pleištus, kurie, kad išbrinktų, buvo laistomi vandeniu ir pan.

Radikaliausi Egipto piramidžių tyrinėtojai negailestingai skelbė, jog didžiulių piramidžių statybų procesas negalėjo būti grindžiamas tokių didelių sąnaudų reikalaujančiais techniniais sprendimais. P. Polujanas tvirtina, jog jo pažįstamas, garsus Rusijos matematikas ir verslininkas Dmitrijus Pavlovas neseniai rengė keletą ekspedicijų į piramides, ir gimtinėn parvežė daug foto ir video medžiagos. Joje užfiksuoti neginčijami įrodymai, jog akmenų apdirbimui buvo naudojami aštrūs įrankiai – siauri pjūklai, cilindrus iš akmens išskobiantys žiediniai grąžtai, frezos ir pan. Kad visa tai būtų pagaminta iš bronzos – praktiškai neįmanoma.

Šių dienų akmenų pjaustytojai žino, jog deimantinius pjūklus geriausia gaminti iš vario: brangakmeniai nugramzdinami į minkštą metalą, kuris įrankio eksploatavimo metu nusišlifuoja taip, jog deimantiniai dantukai tampa ypatingai aštrūs. Taigi, eksploatuojant tokį pjūklą, jo efektyvumas iki tam tikro laipsnio tik auga. Deja, šių ekspedicijų dalyviai priėjo sąmokslo teorijų lygmens išvadą, jog „senieji Egipto dievai“ valdė mistines lazerines-plazmines pjaustykles. Žodžiu, viena iš vadinamųjų fantastinių versijų apie Egipto piramides: prieš keletą tūkstančių metų Nilo pakrantėje nežinia, kokių tikslų vedini, ateiviai įkūrė savo bazę ir pastatė piramides.

Panašu, kad viskas galėjo būti kur kas paprasčiau ir žemiškiau. Žmonės tiesiog ieškodavo deimantų, kurių Afrikoje nestigo. Ištyrę gražaus, skaidraus akmens savybes, senovės egiptiečiai susiprotėjo jas išnaudoti pjūklų konstrukcijoje. Pjūklų, kurie it minkštą medį pjaustė kiečiausio akmens luitus. Lyg ir logiška būtų manyti, jog būtent deimantinių pjūklų išradimas atvėrė senovės egiptiečiams galimybes statyti didingus statinius – pergalė prieš akmenį turėjo būti kažkokiu būdu pažymėta ir įamžinta. O juk ir piramidžių forma kažkuo primena deimanto formą. Juk, anot idėjos autoriaus, natūralios būklės deimanto kristalas yra būtent ketursienės piramidės formos – tiksliau, kaip dvi piramidės, sujungtos kvadratinėmis pagrindo plokštumomis. Tad, sąmoningai ar atsitiktinai, piramidės tapo ir paminklu pačiai atspariausiai natūraliai medžiagai Žemėje – kone amžinam ir nepažeidžiamam deimantui. Gali būti, jog egiptiečiai tikėjo, jog tokia forma įkūnija nemirtingumą.

Kita vertus, tokio masto industrija, kur vienu metu buvo naudojami tūkstančiai deimantinių pjūklų, frezų ir kitų įrankių, leidžia numanyti, jog deimantų gavyba Senovės Egipte buvo itin išvystyta pramonės šaka. Seniai žinoma, jog Afrikos žemyno centrinėje ir pietinėje dalyje nuo seno egzistuoja deimantų kasyklos. Tikriausiai iš ten į Egiptą būdavo gabenami ištisi maišai deimantų… Buivolo odą, iš kurios galėjo būti siuvami maišai, deimantai lengvai perrėžtų, tad tikėtina, jog tara deimantų gabenimui galėjo būti gaminama ir iš kitos medžiagos (galbūt medienos).

Bet kuriuo atveju, versijos apie Egipto piramidžių statybą autorius iš Krasnojarsko galvoja, jog deimantinių pjūklų era buvo gana trumpa, o šios aukšto lygio technologijos pėdsakų aptinkama toli gražu ne kiekvienoje piramidėje. Didžioji dalis jų pastatyta iš plytų ir betono. P. Polujanas samprotauja, jog deimantinių pjūklų technologija galiausiai buvo įslaptinta.

Priežasčių tam gali būti keletas. Galbūt dėl kokių nors geopolitinių priežasčių nutrūko deimantų gavyba ir transportavimas. Galbūt tiesiog buvo pasiektas tikslas – pastatytas Amžinybės Paminklas, o patys deimantai virto vertingais simboliais-talismanais, kurių naudojimas techniniais tikslais buvo griežtas tabu. Gal artimiausiose kasyklose baigėsi deimantų ištekliai. O gal tuo metu išpopuliarėjo kita – cementinė-betoninė – statybų technologija.

Hipotezė apie senovės egiptiečių betoną ne sykį buvo iškelta. Tačiau egiptologai tokią gana vieningai neigia, nors gana realu, jog toje epochoje galėjo būti naudojami abu statybos metodai. Bet kuriuo atveju, idėjos autorius pabrėžia, jog jo samprotavimai yra hipotetiniai, o hipotezes, žinia, būtina tikrinti.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com