Pasakų herojai košę išvirdavo iš kirvio, o šiuolaikiniai mėsos perdirbėjai dešras gamina iš įvairių papildų ir priedų. Šiek tiek ląstelienos arba karagenino – ir produkto savikaina krenta daugiau nei perpus.

Gamintojų džiaugsmas – ląsteliena

Mėsos gaminiai, „papildyti“ soja – niekam ne naujiena. Dabar gamintojai rado naują būdą gaminti mėsos produktus, naudojant kuo mažiau mėsos – į jų sudėtį įdėti ląstelienos.

Ląsteliena – tai maistinis audinys, išgaunamas iš morkų, įvairių grūdų, citrinų ir kitų augalų, kurio pagrindinė savybė – vandens surišimas ir išlaikymas. Ląsteliena yra bespalvė, beskonė, bekvapė medžiaga. Gamintojai teigia, kad ląsteliena padeda išgauti tokį kvapą ir skonį, kokio nori pirkėjas. Geriausia tai, kad ląsteliena labai gerai išlaiko vandenį ir didina mėsos gaminio svorį.

Mėsos produktuose naudojama hidratuota ląsteliena, o hidratacijos santykis gali būti net 1 su 11. Tai reiškia, kad iš 100 gramų ląstelienos galite gauti daugiau nei 1 kilogramą masės, o tokiu būdu produkto savikaina bus ženkliai sumažinta. Dėl ląstelienos gebėjimo išlaikyti vandenį ji naudojama ne tik maisto pramonėje, bet ir asfalto ar kačių kraiko gamyboje.

Pirkdami mėsą, įdėmiai perskaitykite sudėtį: jei ten paminėta ląsteliena, reiškia, kad vietoje mėsos ten buvo pridėta morkų, burokų ar grūdų skaidulų. Ląsteliena nėra pavojinga sveikatai, tačiau daugelis žmonių visgi mėsos skyriuje norėtų pirkti produktus pagamintus ne iš morkų ar burokų, bet būtent iš mėsos.

Stebuklai mėsos skyriuje

Gamintojas nėra įpareigotas savo produkto sudėtyje tiksliais procentais nurodyti mėsos dalį. Paimkite iš parduotuvės lentynos bet kurią dešrą ir paskaitykite sudėtį: kaip manote, kam reikalingi įvairūs nenatūralūs priedai?

Tačiau niekas nėra daroma be reikalo. Gamintojai žino paslaptį, kaip 1 kilogramą faršo paversti į du kilogramus dešrelių. Norint tai padaryti, į gaminio sudėtį dedama karagenino. Karageninas – tai gamtinės kilmės želatinos sudedamoji dalis. Žymimas kaip E 407, galintis brinkti ir pavirsti į želė, mėsos pramonėje jis naudojamas vandens sulaikymui. Todėl pirkdami mėsą jūs sumokate ir už vandenį.

Kaip atpažinti karageniną

Net neskaičius gaminio sudėties, galima suprasti, kada jame buvo panaudotas karageninas. Kepant grilyje ar ant laužo tokia dešrelė gali išsipūsti ir suplyšti jos apvalkalas. Tai ženklas, kad dešrelės apvalkalas yra nenatūralus.

Jei etiketėje parašyta, kad gaminys yra natūralioje žarnoje, o lupant ji plyšta, tai rodo, kad gamintojai meluoja ir tokios dešrelės valgyti nerekomenduojama. Jei kepama ar verdama dešrelė sprogo ir sutrūkinėjo kaip balionas, tai reiškia, kad gamintojas į faršą pridėjo karagenino. Kol dešrelės šaltos, karageninas jose puikiai laiko vandenį, bet verdant karageninas suyra ir praranda savo stebuklingas savybes. Perteklinė drėgmė pasišalina iš dešrelės, ji sumažėja ir praranda savo nepriekaištingą išvaizdą.
Norėdami išsiaiškinti, ar jūsų mėgstamos dešrelės turi karagenino, pakaitinkite jas vandenyje arba mikrobangų krosnelėje. Jei dešrelė išsipūtė arba susitraukė, reiškia, gaminyje yra daug karagenino. Būkite atsargūs – kai kurie žmonės yra alergiški šiam priedui.

Aut. teises: Grynas.lt

Žmogus yra vienintelis gyvas sutvėrimas Žemėje, vaikštantis dviem kojomis, neturintis kailio ir, lyginant su visu jo kūnu, turintis neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?

Tai gali būti didžiausia visų laikų mįslė.

Išties, modernusis mokslas mums leidžia suprasti neįtikėtinus gamtos reiškinius: mes daugmaž žinome, kaip „veikia“ Saulė, daugmaž numanome, kaip galėjo susiformuoti visata. Tačiau ar daug mes žinome apie… pačius save?

Žinoma, esame susidarę šiokį tokį vaizdą, iš kur ir kaip atsiradome Žemėje – už jį dėkoti reikėtų evoliucijos teorijos tėvui Čarlzui Darvinui (Charles Darwin). Tačiau, kalbant apie žmogaus atsiradimą, vystymąsi ir dominavimą, yra likę neatsakytų, nesuprastų mįslių, susivedančių į vieną klausimą – kaip mes tapome žmonėmis?

Dvi kojos

Pirmoji iš tų trijų didžiųjų „Homo sapiens“ mįslių – dvikojystės fenomenas. Vaikščioti dviem, o ne keturiomis, mums atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, jog retai tesusimąstome, kodėl žmogus atsistojo ant dviejų kojų. Beje, daugiau taip pasielgti sugalvojusių gyvių Žemėje nėra.

Tad kodėl dvikojystė? Anot Č. Darvino, pradėjus vaikščioti dviem kojomis, atlaisvėjo rankos – jas buvo galima „įdarbinti“ įrankių naudojimui. Tačiau archeologiniai radiniai byloja ką kita. Seniausi rasti hominidų įrankiai datuojami 2,5 mln. metų, o pirmieji hominidų protėviai vaikščioti dviem kojomis pradėjo gerokai anksčiau – prieš beveik 4,5 mln. metų.

Tad jei ne laisvos rankos, tai kas tada? Kitoje hipotezėje formuluojama tokia galimybė: hominidų protėviai pradėjo vaikščioti stati, kad iš toliau matytų plėšrūnus. Kiti samprotauja, jog žingsniuojant dviem kojomis galima nukeliauti toliau ir greičiau – tokiu būdu galima apeiti didesnę teritoriją.

Kuri iš versijų yra teisingiausia? O gal egzistuoja kitas, dar nesurastas dvikojystės fenomeno paaiškinimas?

Skausmingai nuogi

Kaip ten bebūtų, vaikščiojimas dviem kojomis žmogui suteikė aibę privalumų. O kokių privalumų galėjo suteikti… kailio netektis? Kailį turi beveik visi žinduoliai. Tam yra priežastis. Be kailio aplinkai būtų atiduota labai daug šilumos energijos. Kam išlaidauti? Ir kokia tada „nuogumo“ prasmė? Klausimas taptų dar aktualesnis, pamėginus nuogam palakstyti po mišką. Šakos, spygliai, dygliai, uodai…

Viena iš hipotezių yra tokia: kailio netekome vienos evoliucijos fazės metu, kai mūsų protėviai didžiąją dalį laiko praleisdavo… vandenyje. Visai kaip delfinai ar banginiai. Tačiau šios egzotiškos teorijos patvirtinimui stokojama archeologinių argumentų.

Kitoje teorijoje spėjama, jog protėviai „numetė savo kailį“, kai iš miško, džiunglių išėjo gyventi į atvirą vietovę – savanas. Taip galėjo nutikti prieš maždaug 1,7 mln. metų. Turint kailį, perkaitimas žmogaus organizmui būtų rimta grėsmė. Tad daugiau šansų išgyventi lyg ir turėtų tie, kurie ant savo kūno turi mažiau „vilnos“. Bet kodėl daugybė savanos gyventojų (liūtai, gepardai, hienos, beždžionės) kailį (ir dar kokį!) vis dėlto turi? Šios mįslės dar neįminėme.

Daug smegenų

Galiausiai – trečioji mįslė: didelės smegenys, pilkoji medžiaga. Ko turim, tai turim. Žmogaus smegenys yra beveik dvigubai sunkesnės už mūsų dydžio žmogbeždžionių. Kaip čia nutiko, kad mes taip išgudrėjome, o kitoms beždžionėms tai nepavyko?

Atsakymą mėginama susieti su viena tokia mutacija, kuri, paprasčiau tariant, paveikė mūsų protėvių raumenų struktūrą taip, jog „plotai“ aplink kaukolę buvo atpalaiduoti taip, jog sudarė sąlygos kaukolei pūstis. Taip toje kaulinėje dėžutėje atsirado daugiau vietos… visiškai teisingai, smegenims. Kuo jų daugiau, tuo paprasčiau sugalvoti, kaip prasimanyti maisto, apsiginti nuo grėsmių, susikurti gyvenimą lengvinančių įrankių ar sudėtingesnių technologijų.

Tačiau panašu, jog didžiausias postūmis smegenų vystymuisi galėjome būti… mes patys. Tiksliau, mūsų socialumas: gyvendamas su tokiais pat, kaip ir jis pats, žmogus dalijosi patirtimi, mokėsi ir taip tobulino savąsias smegenis. Mokslininkai yra linkę manyti, jog smegenų vystymąsi labiau skatino ne fizinės aplinkos grėsmės, o įvairūs socialinio spaudimo aspektai. Bet ar iš tikrųjų?

Esmė tokia: esame vieninteliai gyvi sutvėrimai Žemėje, vaikštantys dviem kojomis, neturintys kailio ir, lyginant su visu kūnu, turintys neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Rusijos kosminės technikos ekspertai bando identifikuoti nežinomos kilmės aparato fragmentą, nukritusį nedidelio kaimelio Sibire lauke.

Rusijos Novosibirsko srities Kuibyševo rajone, šalia nedidelio Otradnenkojė kaimelio esančiame lauke vietiniai gyventojai aptiko keistą metalinį daiktą, kuris atrodo kaip kosminio aparato nuolauža. Maždaug 2 metrų aukščio ir apie 200 kg radinį vietiniai įkėlė į priekabą ir parsivežė į kaimą.

Apie keistą nuolaužą buvo pranešta teisėsaugos ir vietinės valdžios pareigūnams, o šie savo ruožtu išsikvietė Rusijos federalinės kosmoso agentūros „Roskosmos“ specialistus. Iš pradžių visi manė, jog tai kurios nors Rusijos raketos, jos pakopos ar kosminio palydovo liekana, tačiau radinys nustebino: pasirodo, kosminės technikos specialistai negali nustatyti jo kilmės.

Patikrinus radiacinį foną paaiškėjo, kad nežinomos kilmės objektas nėra radioaktyvus. Pirminiais duomenimis, jis pagamintas iš titano.

Iš pradžių „Roskosmos“ specialistai buvo iškėlę versiją, kad šis radinys – gruodžio mėnesio pabaigoje į Kamčiatką paleistos bandomosios balistinės raketos kuro bako fragmentas. Tačiau vėliau „Roskosmos“ oficialūs atstovai tokią prielaidą paneigė, pridūrę, kad galutines išvadas bus galima daryti tik po kruopštaus tyrimo.
Taip pat manoma, jog tai gali būti 2011 m. gruodžio 23 d. iš Rusijos Plesecko kosmodromo nesėkmingai paleisto ryšių palydovo „Meridian“ nuolauža. Šis palydovas nukrito netrukus po jo paleidimo, jo nuolaužų buvo rasta kituose Novosibirsko srities rajonuose. Tačiau fragmentą apžiūrėję „Roskosmos“ specialistai tuo nebuvo tikri.

Aut. teises: balsas.lt

Pirmojo pasaulinio karo metais atlikdamas karinę pareigą nacių lyderis Adolfas Hitleris su šešiolikmete prancūze susilaukė sūnaus, skelbia „The Telegraph“. Jeanas-Marie Loret, kuris mirė 1985 metais būdamas 67-ių, su tikruoju tėvu niekada taip ir nesusitiko, o Antrojo pasaulinio karo metais kovojo prieš nacius.

Neeilinė A. Hitlerio sūnaus istorija, kurią dabar patvirtina ir kvapą gniaužiantys įrodymai, sukėlė tikrą audrą ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje. Istorija spausdinama Paryžiuje leidžiamame „Le Point“ žurnale.

Skelbiama, kad A. Hitleris su tuomet vos šešiolikos sulaukusia J. M. Loret motina Charlotte Lobjoie romaną buvo užmezgęs atostogų metu 1917 metų birželį.

Nors su prancūzais A. Hitleris kovojo Prancūzijos Pikardijos regiono šiaurėje, per atostogas jam pavyko nukakti iki į vakarus nuo Lilio esantį nedidelį Fournes-in-Weppe miestelį. Ten būsimasis diktatorius ir sutiko Ch. Lobjoie, kuri vėliau savo sūnui sakė: „Kartą su kitomis moterimis pjovėme šieną, tuomet kitoje kelio pusėje ir pamačiau tą vokiečių kareivį“.

„Su savimi jis turėjo piešinių aplanką, atrodo, jog jis kažką piešė. Visos moterys susidomėjo, mums parūpo, ką jis ten paišo. Prisiartinti buvo patikėta būtent man“, – sakė A. Hitleriui sūnų pagimdžiusi moteris.

Jauni žmonės pradėjo draugauti. Romanas baigėsi Jeano Marie gimimu 1918 metų kovą. Moteris sakė, kad turėjo seksą su A. Hitleriu  vieną neblaivią 1917 metų birželio naktį. Tada ji pastojo.

Ch. Lobjoie savo sūnui sakė: „Kai tavo tėvas būdavo šalia, o tai būdavo labai retai, jis mėgdavo mane vestis pasivaikščioti už miesto. Tačiau tokie pasivaikščiojimai paprastai baigdavosi liūdnai. Tiesą sakant, tavo tėvas, įkvėptas gamtos grožio, pradėdavo kalbėti dalykus, kurių aš iš tikrųjų nesuprasdavau. Jis nekalbėjo prancūziškai, žodžius bėrė vokiškai, kreipimasis į įsivaizduojamus klausytojus. Net jeigu ir būčiau supratusi vokiškai, nebūčiau galėjusi jo suprasti, nes nieko nežinojau nei apie Prūsijos, nei apie Austrijos ir Bavarijos istoriją, nieko nežinojau“.

„Mano reakcija, tiksliau jokios reakcijos nebuvimas, labai erzindavo tavo tėvą“, – prisipažino prancūzė.

Jeanas Marie, kaip ir tūkstančiai kitų prancūzių ir vokiečių karių vaikų, mokykloje buvo patyčių objektas. Berniukas buvo nuolat pravardžiuojamas, dažnai, ginant savo tėvą, kuris anuomet jau buvo grįžęs į Vokietiją, teko kovoti kumščiais.

Pati Ch. Lobjoie viešai atsisakydavo kalbėti apie sūnaus tėvą. Galiausiai savo vienintelį sūnų 3-ame XX amžiaus dešimtmetyje ji atidavė įsivaikinti Loret šeimai.

A. Hitleris savo tikrojo sūnaus realybėje nebūtų net pažinęs, tačiau santykius su Ch. Lobjoie palaikė ir toliau. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, J. M. Loret 1939 metais kariavo su vokiečiais prie Maginot fronto linijos, kuri nacių invazijos Prancūzijoje metu 1940-1944 metais, buvo peržengta. Tuomet jaunuolis prisijungė prie Prancūzų pasipriešinimo judėjimo, jam netgi buvo suteiktas slapyvardis Clementas.

Prieš pat mirtį XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Ch. Lobjoie galiausiai papasakojo sūnui, jog jo tėvas – turbūt liūdniausiai pagarsėjęs diktatorius per visą žmonijos istoriją.

J. M. Loret yra sakęs: „Norėdamas nepasiduoti depresijai, dirbdavau per pertraukos, jokių atostogų, jokio laisvalaikio. Per dvidešimt metų nei karto nebuvau kine“.

J. M. Loret tik prieš mirtį pradėjo detaliau domėtis savo praeitimi, kreipėsi į ekspertus, norėdamas įrodyti, jog su A. Hitleriu jį tikrai sieja kraujo ryšys. Be to, jis ir tėvas turėjo net panašią rašyseną. Stulbinantis vyrų panašumas akivaizdus ir iš fotografijų.

Dar vienas įrodymas, liudijantis apie šios istorijos pagrįstumą – Vokietijos kariuomenės dokumentai, kur užfiksuoja, jog pareigūnai Antrojo karo metais Ch. Lobjoie perduodavo vokelius su pinigais. Kai prancūzė mirė, sūnus jos namų palėpėje aptiko paties A. Hitlerio pasirašytų paveikslų. Tuo tarpu Vokietijoje aptiktas A. Hitlerio tapytas paveikslas, kuriame vaizduojama moteris labai panaši į Ch. Lobjoie.
Nors A. Hitleris oficialiai niekada neturėjo sūnų ar dukterų, nacių lyderis dažnai kalbėdavo apie savo meilę vaikams ir gyvūnams. 1945 metais A. Hitleris vedė savo meilužę Evą Braun. Neilgai trukus jis nusižudė.

Aut. teises: delfi.lt
Parengė: Saulius Žukauskas

JAV prezidentas D. Eisenhoweris 1954 m. Hollomano karinių oro pajėgų bazėje buvo tris kartus slapta susitikęs su nežemiškų civilizacijų atstovais, pareiškė buvęs JAV Kongreso ir Pentagono konsultantas.

34-asis JAV prezidentas su ateiviais neva buvo susitikęs vienoje atokioje karinėje bazėje Naujosios Meksikos valstijoje, teigia žinomas neatpažintų skraidančių objektų (NSO) tyrinėtojas Timothy Goodas, anksčiau konsultavęs JAV Kongreso ir Pentagono sudarytų tyrimų grupių narius. Pasak „Huffington Post“, pranešama, kad D. Eisenhoweris ir šiuose susitikimuose dalyvavę aukšti Federalinio tyrimų biuro (FTB) atstovai dėl susitikimų su ateiviais iš kosmoso neva susitarę telepatiniu būdu.

T. Goodas tvirtina, kad galiausiai nežemiškos civilizacijos ir JAV valdžios atstovai tris kartus akis į akį susitiko JAV karinių oro pajėgų Hollomano bazėje Naujosios Meksikos dykumoje. Tai neva gali patvirtinti daug šių susitikimų liudininkų, sakoma pranešime.

Pasak dienraščio, sąmokslo teorijų kūrėjai praėjusiais mėnesiais gana aktyviai aptarinėjo gandą apie JAV prezidentų ir ateivių iš kosmoso kontaktus, tačiau T. Goodas tapo pirmuoju žymiu apie tai viešai prabilusiu ekspertu.

Kalbėdamas BBC2 programoje „Opinionated“, T. Goodas pareiškė, kad kai kurių pasaulio šalių vyriausybės jau kelis dešimtmečius palaiko nuolatinius kontaktus su nežemiškos civilizacijos atstovais. „Ateiviai visą laiką palaikė formalius ir neformalius ryšius su tūkstančiais žmonių visame pasaulyje“, – pridūrė jis.

Po to jis kiek išsamiau papasakojo apie JAV prezidento D. Eisenhowerio, ėjusio šias pareigas 1953 – 1961 metais, ir garsėjusio savo tvirtu tikėjimu nežemiška gyvybe, susitikimus su ateiviais iš kosmoso. Jie esą vyko 1954 m. vasarį, prezidentui atostogaujant Kalifornijoje, Palm Springse. Pirmojo susitikimo metu su amerikiečiais bendravo „Šiauriečių“ nežemiškos rasės atstovai, tačiau tariamas susitarimas buvo sudarytas su skirtingos išvaizdos ateiviais, kurie buvo praminti „Pilkaisiais“.

„Mes žinome, kad iki 90 % visų stebimų neatpažintų skraidančių objektų (NSO) atvejų galima paaiškinti moksliniais argumentais, tačiau milijonai žmonių visame pasaulyje yra regėję ir tikruosius“ – pridūrė T. Goodas.

D. Britanijos Gynybos ministerijos 2010 m. išslaptinti dokumentai atskleidė, kad buvęs šalies premjeras Winstonas Churchillis buvo įsakęs įslaptinti visus NSO stebėjimo atvejus. NSO virš Anglijos buvo stebimi dar Antrojo pasaulinio karo metais, sakoma pranešime. Dokumentai liudija, kad W. Churchillis yra taręsis su D. Eisenhoweriu, kuris karo metais vadovavo sąjungininkų pajėgoms Vakarų Europoje, ką daryti dėl tokių atvejų, sakoma pranešime.

Aut. teises: balsas.lt

Vertinant matematiškai, nežemiškos būtybės, jei jos egzistuoja, jau turėjo mus aptikti. Ar gali būti, jog dėl kažkokios priežasties mūsų sąmoningai vengiama?

„Arba mes esame vieni, arba jie yra kažkur anapus, o mus paliko ramybėje“, – teigė matematikas Thomas Hairas iš Floridos įlankos pakrantės universiteto Fort Myerse.

Th. Hairas savo apytikslius skaičiavimus grindė tuo, ką jis vadina nepaprastai sumažintais vertinimais, kiek laiko prireiktų visuomenei sukaupti išteklius ir technologines žinias, kaip palikti savo gimtąjį pasaulį ir nukeliauti į kitas žvaigždes. Net judant 1 proc. šviesos greičio (šviesa nukeliauja 300 tūkst. kilometrų per sekundę) prilygstančiu tempu, ateiviai į artimiausią kaimyninę žvaigždę būtų atkeliavę per maždaug 500 metų.

Tarkime, kad dar 500 metų prireiktų naujiems laivams pastatyti ir vėl leistis į kelionę. Skaičiavimai rodo, kad seniausiose mūsų galaktikos žvaigždėse gimusios civilizacijos būtų turėję ne vieną epochą mus pasiekti. Tad kodėl jos to nepadarė?

„Arba jos pro mus prakeliavo, arba keliauja aplink savo gimtosios žvaigždės sistemas ir galvoja tik apie save“, – teigia Th. Hairas.

Galima sugalvoti keletą priežasčių, kodėl mes neįtraukti į tarpgalaktinį gidą. Galbūt pati svarbiausia jų – mes neturime nieko, ko ateiviams reikia, rašo „Discovery News“.

„Bet kokia kita civilizacija greičiausiai nėra biologinė. Jiems nereikia tokios vietos, kaip Žemė. Jiems nereikia čia atkeliauti ir vogti mūsų vandenį. Daugybė jo yra išorinėje Saulės sistemoje, kur trauka ne tokia didelė, taigi jie gali pasiimti jo tiek, kiek nori“, – aiškino Th. Hairas.

O galbūt šiuolaikinės nežemiškos būtybės laikosi jau seniai nustatytų maršrutų, kurie visi Žemę aplenkia, pridūrė mokslininkas.

Kad ir kokia būtų priežastis, kodėl mes esame ignoruojami, nėra jokios galimybės, jog ateiviai, jei jie egzistuoja, nežino, kad mes čia esame, sako Th. Hairas, ir nurodo teleskopus, tokius kaip NASA „Kepler“ observatorija, kuri gali aptikti aplink kitas žvaigždes esančias planetas.

Jei žmonės turi tokią technologiją kaip „Kepler“, ateivių civilizacija, turinti 10 mln. metų daugiau patirties, būtų pažengusi daug toliau, tvirtina Th. Hairas.

„Esu įsitikinęs, kad jie galėtų nustatyti, ar šioje planetoje yra gyvybė. Vien mūsų atmosferoje esantys chloro fluoro vandeniliai tai išduotų“, – aiškina mokslininkas.

Chloro fluoro vandeniliai – medžiagos, paprastai randamos šaldymo medžiagose ir aerozoliniuose produktuose, kurios, paveiktos ultravioletine šviesa, išskiria chloro atomus, ardančius Žemės ozono sluoksnį.

Minesotos universiteto fizikas Woodsas Halley, neseniai išleidęs knygą apie nežemiškos gyvybės galimybes, teigia, kad mes neturime pakankamai žinių apie tai, kaip gyvybė atsirado Žemėje, taigi negalėtume nežemiškos gyvybės atpažinti net tuomet, jei ji spoksotų tiesiai į mus.

„Manau, yra trys galimybės. Gyvybė yra reta, ir manau, labai tikėtina, kad šis teiginys teisingas. Gyvybė yra keista – kiekvieną kartą, kai su ja susiduri, ji labai skiriasi nuo matytos pastarąjį kartą. Gyvybė yra nuobodi, jei rasi kažką, kas labai panašu į gyvybę Žemėje, o mūsų sunkumai ją aptikti yra techniniai. Laikausi požiūrio, kad visa tai įmanoma, tačiau egzistuojantys įrodymai labiausiai atitinka pirmąjį teiginį – mes esame retenybė“, – teigė W. Halley.

Šaltinis: lrt.lt

Beveik visos galaktikos, taip pat ir mūsų Paukščių Takas, turi palyginti silpnus magnetinius laukus, tačiau kosmoso masteliais jie gali lemti, kaip sparčiai gimsta žvaigždės. Mūsų galaktikos magnetinį lauką mokslininkai pastebėjo stebėdami nutolusių kosminių objektų šviesos poliarizaciją. Galaktikų magnetinio lauko egzistavimo faktu jau niekas neabejoja, tačiau iki šiol jo atsiradimo priežastis vis dar dengė paslaptys.

Pagal senovės majų kalendorių, šių metų gruodžio 21 d. Žemė turėtų nustoti egzistavusi, o nesibaigiantys mokslininkų, gamtos tyrinėtojų perspėjimai apie klimato atšilimą, įvairių augalijos ir gyvūnijos rūšių nykimą neva tik patvirtina, kad pasaulis atsidūrė ant pražūties slenksčio. Tačiau tai – ne pirmoji ir ne paskutinė pranašystė apie Armagedoną. Tokių būta ne vienos ir ne dešimt.

Nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios buvo kalbama apie pasaulio pabaigą. Ir nesvarbu, ar tai religija, kažkieno pranašystės arba paprasčiausi ne visai sveiko žmogaus svaičiojimai – tokios istorijos visada domino, jaudino ir baugino aplinkinius.

Štai vienas rusų tinklaraštininkas, iš svetainės 8d.ru, šiek tiek pasikapstęs internete rado keliasdešimt pasaulio pabaigos datų. Nei viena iš šių prognozių neišsipildė.

Pirmosios armagedono datos siejamos su krikščionybės plėtra ir pagal skirtingus Biblijos interpretavimus buvo 33 m., 666 m, 900 m., 1000 m., 1013 m., 1033 m., 1492 m., 1584 m., 1666 m., 1844 m., 1899 m., 1900 m.

666 m. ir 1666 m. – siejami su velnio skaičiumi, 999 m. – apverstas velnio skaičius. Tačiau kaskart velniui nepasirodžius, iš naujo buvo analizuojama Biblija ir ieškoma naujų užuominų į pasaulio pabaigą.

Prasidėjus švietimo epochai, o vėliau ir pramoninei bei technologinei revoliucijoms, spėlionės dėl apokalipsės tapo labiau “argumentuotos”. Armagedoną siejo su kometos, asteroido ar kitos planetos atsitrenkimu į Žemę, robotų sukilimu, branduoliniu karu ir pan.

Netruko rastis gausybė sektų, į kurias žmonės ėjo patikėję artėjančia pasaulio pabaiga. O kaip netikėsi, juk apie tai tiek filmų sukurta, knygų ir straipsnių parašyta! Kita vertus, nėra tikriausiai lengvesnio kelio išgarsėti, nei tapti pasaulio pabaigos pranašu. Tereikia perskaityti gamtos „ženklus” ar istorinėse knygose paslėptas „užuominas”.

33 mūsų eros metais, kai kurie krikščionys manė, kad pasaulio pabaiga ateis iškart po Jėzaus Kristaus mirties. Tačiau, kai taip neįvyko, armagedoną teko atidėti iki 666-ųjų – velnio skaičiaus metų.

Tiesa, buvo ir kitų pranašautojų, kurie žadėjo, kad pasaulio pabaigos taip ilgai laukti nereikės. 100 mūsų eros metais, po visų 12 apaštalų mirties, žadėta, kad įvyks antrasis atėjimas, po kurio gerieji pateks į dangų, o blogieji – ten, kur labai karšta. Ši prognozė, kaip ir 666 m. pasaulio pabaiga, neišsipildė.

Užburiantis tūkstantis

1000 -ieji – labai graži data. Tad nenuostabu, kad radosi išvedžiojimų, kad būtent tiek Dievas skyrė žmonijai praleisti Žemėje. To meto metraštininkai pažymėjo, kad laukiant 1000 – mečio Europoje kilo nemaža panika ir siaubas. Žmonės dalino savo turtus, užsidarydavo vienuolynuose, savaitėmis meldėsi ir atgailavo dėl savo nuodėmių. Kiekvienas perkūnijos griausmas buvo sutinkamas tarsi įspėjimas apie artėjančią pabaigą.

Praėjus 33 metams vėlgi laukta pasaulio pabaigos – juk praėjo tūkstantmetis nuo Jėzaus Kristaus mirties.

“Pranašiškieji” 666

Kitos pasaulio pabaigos teko laukti daugiau nei du šimtus metų. Romos popiežius Inocentas III viešai pranešė, kad pasaulis žus 1284 m., kai sueis 666 metai nuo islamo atsiradimo. Pats popiežius šios datos nesulaukė, todėl atsiprašinėti jam nereikėjo.

Dominikonų vienuolis, rašytojas ir astrologas Tomasso Campanella išpranašavo, kad 1603 m. įvyks Žemės susidūrimas su Saule. Nors taip nenutiko, T. Campanella iki pat savo mirties (1638 m.) buvo laikomas labai autoritetingu ateities prognozuotoju. Kodėl 1666 m. buvo laikomi pasaulio pabaiga, tikriausiai nesunku nuspėti – tas pats velnio skaičius 666.

Prognozės – sektų lyderių hobis

1843 m. adventizmo įkūrėjas Williamas Milleris pranašavo antrą Jėzaus Kristaus atėjimą į Žemę ir šėtono valdymo epochos pabaigą. Ši prognozė labai patiko to meto JAV žiniasklaidai, bet ji neišsipildė ir W. Milleris perkėlė pasaulio pabaigą į 1844-uosius. Jo pasekėjai suskubo išdalinti savo turtą, apleisti darbus ir ruoštis lemiamai dienai. Deja, ir vėl sekė nusivylimas…

Kitos, mormonų, sektos įkūrėjas Josephas Smithas taip pat savo pasekėjams žadėjo apokalipsę, kuri turėjo įvykto beveik penkiasdešimt metų po jo mirties 1981-aisiais.
1900 m. laukdami pasaulio pabaigos apie šimtą Rusijos stačiatikių sektos „Raudonosios mirties broliai ir seserys” narių susidegino ir įvedė naują, kruviną tradiciją, paplitusią įvairiose sektose, kurios laukė apokalipsės.

„Mokslininkų” žvaigždžių valanda

Po dešimties metų Europą išgąsdino astronomų prognozė, kad 1910 m. gegužės 18 d. į Žemę atsitrenks Galilėjo kometa. Tiesa, vėliau skaičiavimai buvo patikslinti – kometa pralėks pro šalį. Bet gandai skelbė, kad Žemę palies jos uodega, kuri paskleis nuodingas dujas, ir visi norintys apsisaugoti, turėtų įsigyti ampules su „priešnuodžiais”. Ar ne puikus verslo planas?

1919 m. gruodžio 17 d. susidūrus šešioms planetoms ateis pasaulio pabaiga – tokią prognozę pateikė meteorologas ir seismologas Albertas Porta, bet ir vėl suklydo.

1962 m. įvyko retas reiškinys – penkių planetų paradas, prie kurių prisijungė Saulė ir Mėnulis, o Indijos išminčiai netruko tai interpretuoti kaip apokalipsę. Bet ir jie apsiriko.

Kad pasaulio pabaiga ateis 1988 – ųjų rugsėjį įspėjo buvęs NASA darbuotojas Edgaras Whisenantas. Norėdamas įrodyti savo tiesą, jis išleido knygą “88 priežastys, kodėl antrasis atėjimas bus 1988 metais”, kurią įsigijo milijonai skaitytojų. Vis dėlto pranašystė neišsipildė. E. Whisenantas dar kelis kartus perkelinėjo datą, tačiau naujosios jo knygos nebetapo tokios populiarios.

Kitas amerikietis Haroldas Campingas taip pat leido knygas, kuriose „aritmetiškai paskaičiavo”, kad pasaulio pabaiga įvyks 1988 m., vėliau pasitaisė į 1994 m., o galiausiai nusprendė, jog 2011 – aisiais. Kaip visi žinome, šie spėjimai nepasitvirtino. Tiesa, paskutinė data vos netapo pačio H. Campingo pabaiga – supratus, kad vėl suklydo, „pranašą” ištiko širdies smūgis.

Beveik kasmet

2000 – ieji – taip pat gražus skaičius, kuris suteikė daugeliui armagedono belaukiančiųjų viltį. O ir paskui sekęs dešimtmetis buvo kupinas tokių „pranašiškų” pasaulio pabaigos datų. Žinomas rumunų išminčius vienuolis Arsenie tikino, kad 2002 m. rugpjūčio 11 d. 4 val. ryto įvyks milžiniškas žemės drebėjimas ir Pietų ašigalis susijungs su Šiaurės ašigaliu, o Žemė paskęs ugnies chaose.

2007 m. balandžio 29 d. armagedoną prognozavo amerikietis pastorius Patas Roberstonas, o rusas Piotras Kuznecovas teigė, kad tai ateis 2008 m. gegužės 28 d. ir paskatino savo sekėjus pasislėpti požeminėje oloje, kur jie praleido 175 pasaulio pabaigos laukimo paras. Kai kas teigė, kad legendinis Nostradamas įžvelgė apokalipsę 2009 – aisiais, dar kiti regėjo viso ko pabaigą 2010 m., kai esą baigsis nafta ir prasidės didžiulis karas dėl energetinių išteklių. 2011 – aisiais žadėtas Žemės susidūrimas su asteroidu… Bet kai kieno nelaimei, o daugelio Žemės gyventojų laimei, nei viena prognozė neišsipildė.
Vis dėlto armagedono belaukiantys neturėtų nusiminti, nes naujų pasaulio pabaigos datų ir toliau netrūksta. Šiais metais apokalipsę žada senovės majų kalendorius ir gandai apie pokyčius mūsų galaktikoje; kitais metais skaičius 13 atsipalaiduoti neleis; 2014 m. kai kurie astrofizikai prognozuoja, kad į mūsų Saulės sistemą atkeliaus didžiulis kiekis kosminių dulkių, kuris sunaikins viską savo kelyje. 2015 – ieji žymės 9576 metų ciklą, kuris esą atneša civilizacijų žlugimą. Pasak to pačio Nostradamo žinovų, 2018-aisiais įvyks viską sunaikinsiantis branduolinis karas. 2019 – aisiais žadamas vėl gi susidūrimas su asterodu ir t.t. ir t.t…

Aut. teises: Grynas.lt

Iš visų kontinentų į socialinius tinklus ir kitus puslapius plūsta vaizdo įrašai apie keistus garsus ore ir Žemėje. Šis keistas reiškinys prasidėjo maždaug prieš metus. Mokslininkai tam tikslaus atsakymo pateikti negali, nes tai visiškai naujas fenomenas pasaulyje.

Yra trys galimos versijos:

1. Žemės magnetinių polių keitimąsis.
2. Intensyvus tektoninių plokščių judėjimas.
3. Žemės planetos tam tikri branduolio pokyčiai (nepatvirtinta).

Keisti iš pačios žemės sklindantys garsai, ūžesiai, sustiprėjantys iki tokio intervalo, kad ima virpėti langų stiklai ir garsai užgožia stadione vykstančių varžybų keliamus triukšmus. Garsus girdi ne tik pavieniai gyventojai, bet ištisos valstybės. Kartais garsas primena naikintuvo skleidžiamą garsą, greitojo traukinio arba metalo trynimosi į metalą garsą. Pasikartoja periodiškai ir stiprėja intervalais.

Kai kurie pasaulio gyventojai pasakoja neva garsas sklinda nuo pat žemės, kiti, kad iš dangaus. Vieningo atsakymo nėra.

Seniau keisti ūžesiai buvo girdimi: Lenkijoje, Anglijoje, Rusijoje, Krasnojarske, Ukrainoje, Kijeve, JAV, Brazilijoje. O štai visai neseniai buvo girdimi: Kanadoje, Švedijoje, Vengrijoje, Danijoje, Čekijoje ir Kosta Rikoje.

Dabar žmonės bando ieškoti atsakymų, o versijų galima rasti pačių įvairiausių, tačiau populiariausia yra, jog tai artėjančios pasaulio pabaigos zenklas.

Parengta pagal: Anomalija.lt

2012 metais turėsime tris penktadienius, sutampančius su 13 mėnesio diena (kiti bus balandį ir liepą). Tai didžiausias skaičius, kuris gali pasitaikyti per vienerius kalendorinius metus. Įdomu tai, kad ankstesni metai su trim penktadieniais, sutapusiais su 13-ta mėnesio diena, garsėja tokia pačia prasta reputacija kaip ir 2012-ieji: tai 1984-ieji, kurie buvo aprašyti to paties pavadinimo George’o Orwello knygoje apie Didžiojo brolio kontroliuojamą visuomenę.

Priešistorė

Yra skirtingų teorijų, aiškinančių, kodėl imta bijoti su 13 diena sutampančių penktadienių, bet populiariausia iš jų susijusi su Paskutine Vakariene. Jėzų išdavęs apaštalas Judas buvo tryliktas asmuo, atvykęs į vakarienę, todėl 13 tapo nelaimingu numeriu bet kuriai savaitės dienai. Pridėjus faktą, kad Jėzus mirė penktadienį, gauname baimę keliantį derinį.

Baimės faktorius

Nors šiais laikais žmonės kur kas mažiau tiki prietarais, Šiaurės Karolinos Streso valdymo centras ir fobijų institutas nustatė, kad Jungtinėse Valstijose patologinė tokių penktadienių baimė būdinga nuo 17 iki 21 mln. žmonių. Ši liga vadinama frigatriskaidekafobija.

Velnio tuzinas?

Viena iš priežasčių, kodėl taip bijoma skaičiaus 13, yra tiesiog ta, kad jis eina po 12-os. Numerologai 12 laiko „užbaigiančiu“ skaičiumi: 12 mėnesių užbaigia metus, 12 ženklų užbaigia Zodiaką, 12 colių užbaigia pėdą.

Daugiau traumų?

1993 metais grupė britų medikų nustatė, kad jeigu eismo nelaimė įvyksta penktadienį, 13 dieną, tuomet patekimo į ligoninę dėl traumų po tokio įvykio tikimybė būna 52 % didesnė, nei avarijai įvykus penktadienį, 6 dieną.

Mokslininkai, analizavę eismo įvykius Londono M25 kelyje penkis mėnesius, kuriais 13 diena būdavo penktadieniai (ir duomenys buvo lyginami su tų pačių mėnesių ankstesnės savaitės penktadienio duomenimis), savo darbą galų gale publikavo prestižiniame recenzuojamame mokslo leidinyje „British Medical Journal“.

Statistiniai duomenys buvo tikri, nors mokslininkų pirmasis ir pagrindinis tikslas buvo parodyti kokia šališka gali būti statistika, kai remiamasi nedidele imtimi. Visgi šiais mokslo tyrimo rezultatais labiausiai susidomėjo triskaidekafobai – žmonės, paniškai bijantys skaičiaus 13.

Numeracija

Galėjote pastebėti, kad daug pastatų neturi trylikto aukšto, bet ar žinojote, kad lėktuvuose dažnai nebūna tryliktos sėdynių eilės, o kai kuriuose viešbučiuose trūksta tryliktu numeriu pažymėto kambario? Florencijoje, pavyzdžiui, tarp 12 ir 14 numerių esantys pastatas numeruojamas kaip dvyliktas su puse.

Rizikingas verslas

Kai kurie skaičiavimai rodo, kad kiekvieną penktadienį, sutampantį su 13 mėnesio diena, Jungtinių Valstijų ekonomika praranda iki 900 mln. dolerių (2,4 mlrd. litų). Taip yra todėl, kad daug žmonių šią prietaringą dieną vengia sudarinėti sandorius ar visai neina į darbą.

Laikosi atsargumo

Baimindamiesi avarijų, daug amerikiečių penktadieniais tryliktosiomis iš viso nesėda į savo automobilius. Nors tokiais penktadieniais autoavarijų skaičius iš tikrųjų išauga – veikiausiai dėl didesnio išgerto alkoholio kiekio – nėra jokių patikimų įrodymų, kad su 13 diena sutampantys penktadieniai yra pavojingesni už kitus metų penktadienius.

Gamtos rūstybė

Taip pat nėra jokių įrodymų, kad tokiais penktadieniais labiau tikėtinos stichinės nelaimės, tačiau didžiausias miškų gaisras Australijoje, itin daug žalos padaręs uraganas „Charley“ Floridoje ir „didysis 1951-ųjų potvynis“ Kanzase prasidėjo būtent penktadienį, 13-ąją mėnesio dieną.

Neigėjai

Norėdami įrodyti, kad su tryliktos dienos penktadieniais susiję prietarai yra nesąmonės, grupė Niujorko gyventojų 1991 metais įkūrė „Tryliktąjį klubą“. Trylika žmonių per kiekvieną tryliktos dienos penktadienį susitinka pavakarieniauti Tryliktame kambaryje. Susiėjimo metu jie laipioja kopėčiomis ir per druskos krūvas, siekdami pademonstruoti, kad šie prietarai yra neveiksmingi.

Pasekėjai

Šios dienos baiminosi ir kai kurie garsiausi XX a. amerikiečiai. Henry Fordas šią dieną nesiimdavo jokių reikalų, o Franklinas Delano Rooseveltas vengdavo keliauti. Sklando gandai, kad jis niekur nekeldavo kojos ne tik 13-os dienos penktadieniais, bet ir kitomis 13-omis kiekvieno mėnesio dienomis.

Aut. teises: www.delfi.lt