„Radiacija yra mano amžina palydovė”, – ketvirtadienį, Černobylio atominės elektrinės sprogimo 26-ųjų metinių išvakarėse, „Lietuvos rytui” ištarė 55 metų kretingiškis Vytautas Budrikis. 55 metų statybininkas V.Budrikis – vienintelis lietuvis, savo akimis regėjęs Černobylio atominės elektrinės sprogimą – tuo metu jis su keliais šimtais vyrų statė penktąjį jos bloką.

„Iš pradžių iš žemės kilo sprogimo garsas, o po to įsižiebė ryški pašvaistė. Netrukus pajutau metalo prieskonį burnoje. Naktinis dispečeris pranešė, kad visi liksime elektrinėje. Pamačiau, kaip autobusai, turėję mus parvežti po darbo į Pripetės miestą, pajudėjo tušti. Iš ryto mums buvo pasakyta, kad sprogo reaktorius, ir liepta kuo skubiau nešdintis. Visi gavome radiacijos. Kai kuriems pasisekė mažiau nei man”, – kalbėjo V.Budrikis.

„Po sprogimo mane paskyrė į radiacijos kontrolės būrį. Davė dozimetrą ir liepė stebėti, kad iš šios zonos nebūtų išgabenta radiacija užkrėstų daiktų. Bet tomis dienomis tikrieji šeimininkai buvo kariškiai. Jie aplinkiniais keliais iš sprogimo zonos veždavo baldus, statybines medžiagas – viską, kas buvo likę. Paskui parduodavo. Po sprogimo sandėliuose buvo likę 10 milijonų rublių kainuojančių vertybių. Reikėjo jas nurašyti.”

“Kartą aš sakau: vyrai, važiuokime pasižiūrėti. Nuvykę apstulbome – sandėliai tušti. Pradėjo man siūlyti pinigus, kad pasirašyčiau aktus. Vėliau tie veikėjai buvo suimti. Bet viskas iš tų sandėlių išvažiavo į švarią zoną!“, – pasakojo V. Budrikis.
Paklaustas, ar lygino sprogimą Černobylyje su pernai Japonijoje sprogusia Fukušimos atomine elektrine, jis sakė: „Niekuo nesiskyrė. Darbininkai plušo, jie buvo vadinami didvyriais, o paskui pamiršti“.

„Bandžiau (pranešti tėvams, kad saugotųsi – red.). Bet prisiskambinti nebuvo įmanoma. Niekas negaudavo ir telegramų. Vėliau viena pažįstama, dirbusi Kijevo pašte, pasakojo, kad tomis dienomis buvo gautas įsakymas priimti telegramas, bet jų niekur nesiųsti. Taip pat liepta rūpintis, kad iš pašto niekas neprisiskambintų į kitus miestus“.

Aut. teises: www.delfi.lt

Pirmojo pasaulinio karo metais atlikdamas karinę pareigą nacių lyderis Adolfas Hitleris su šešiolikmete prancūze susilaukė sūnaus, skelbia „The Telegraph“. Jeanas-Marie Loret, kuris mirė 1985 metais būdamas 67-ių, su tikruoju tėvu niekada taip ir nesusitiko, o Antrojo pasaulinio karo metais kovojo prieš nacius.

Neeilinė A. Hitlerio sūnaus istorija, kurią dabar patvirtina ir kvapą gniaužiantys įrodymai, sukėlė tikrą audrą ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje. Istorija spausdinama Paryžiuje leidžiamame „Le Point“ žurnale.

Skelbiama, kad A. Hitleris su tuomet vos šešiolikos sulaukusia J. M. Loret motina Charlotte Lobjoie romaną buvo užmezgęs atostogų metu 1917 metų birželį.

Nors su prancūzais A. Hitleris kovojo Prancūzijos Pikardijos regiono šiaurėje, per atostogas jam pavyko nukakti iki į vakarus nuo Lilio esantį nedidelį Fournes-in-Weppe miestelį. Ten būsimasis diktatorius ir sutiko Ch. Lobjoie, kuri vėliau savo sūnui sakė: „Kartą su kitomis moterimis pjovėme šieną, tuomet kitoje kelio pusėje ir pamačiau tą vokiečių kareivį“.

„Su savimi jis turėjo piešinių aplanką, atrodo, jog jis kažką piešė. Visos moterys susidomėjo, mums parūpo, ką jis ten paišo. Prisiartinti buvo patikėta būtent man“, – sakė A. Hitleriui sūnų pagimdžiusi moteris.

Jauni žmonės pradėjo draugauti. Romanas baigėsi Jeano Marie gimimu 1918 metų kovą. Moteris sakė, kad turėjo seksą su A. Hitleriu  vieną neblaivią 1917 metų birželio naktį. Tada ji pastojo.

Ch. Lobjoie savo sūnui sakė: „Kai tavo tėvas būdavo šalia, o tai būdavo labai retai, jis mėgdavo mane vestis pasivaikščioti už miesto. Tačiau tokie pasivaikščiojimai paprastai baigdavosi liūdnai. Tiesą sakant, tavo tėvas, įkvėptas gamtos grožio, pradėdavo kalbėti dalykus, kurių aš iš tikrųjų nesuprasdavau. Jis nekalbėjo prancūziškai, žodžius bėrė vokiškai, kreipimasis į įsivaizduojamus klausytojus. Net jeigu ir būčiau supratusi vokiškai, nebūčiau galėjusi jo suprasti, nes nieko nežinojau nei apie Prūsijos, nei apie Austrijos ir Bavarijos istoriją, nieko nežinojau“.

„Mano reakcija, tiksliau jokios reakcijos nebuvimas, labai erzindavo tavo tėvą“, – prisipažino prancūzė.

Jeanas Marie, kaip ir tūkstančiai kitų prancūzių ir vokiečių karių vaikų, mokykloje buvo patyčių objektas. Berniukas buvo nuolat pravardžiuojamas, dažnai, ginant savo tėvą, kuris anuomet jau buvo grįžęs į Vokietiją, teko kovoti kumščiais.

Pati Ch. Lobjoie viešai atsisakydavo kalbėti apie sūnaus tėvą. Galiausiai savo vienintelį sūnų 3-ame XX amžiaus dešimtmetyje ji atidavė įsivaikinti Loret šeimai.

A. Hitleris savo tikrojo sūnaus realybėje nebūtų net pažinęs, tačiau santykius su Ch. Lobjoie palaikė ir toliau. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, J. M. Loret 1939 metais kariavo su vokiečiais prie Maginot fronto linijos, kuri nacių invazijos Prancūzijoje metu 1940-1944 metais, buvo peržengta. Tuomet jaunuolis prisijungė prie Prancūzų pasipriešinimo judėjimo, jam netgi buvo suteiktas slapyvardis Clementas.

Prieš pat mirtį XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Ch. Lobjoie galiausiai papasakojo sūnui, jog jo tėvas – turbūt liūdniausiai pagarsėjęs diktatorius per visą žmonijos istoriją.

J. M. Loret yra sakęs: „Norėdamas nepasiduoti depresijai, dirbdavau per pertraukos, jokių atostogų, jokio laisvalaikio. Per dvidešimt metų nei karto nebuvau kine“.

J. M. Loret tik prieš mirtį pradėjo detaliau domėtis savo praeitimi, kreipėsi į ekspertus, norėdamas įrodyti, jog su A. Hitleriu jį tikrai sieja kraujo ryšys. Be to, jis ir tėvas turėjo net panašią rašyseną. Stulbinantis vyrų panašumas akivaizdus ir iš fotografijų.

Dar vienas įrodymas, liudijantis apie šios istorijos pagrįstumą – Vokietijos kariuomenės dokumentai, kur užfiksuoja, jog pareigūnai Antrojo karo metais Ch. Lobjoie perduodavo vokelius su pinigais. Kai prancūzė mirė, sūnus jos namų palėpėje aptiko paties A. Hitlerio pasirašytų paveikslų. Tuo tarpu Vokietijoje aptiktas A. Hitlerio tapytas paveikslas, kuriame vaizduojama moteris labai panaši į Ch. Lobjoie.
Nors A. Hitleris oficialiai niekada neturėjo sūnų ar dukterų, nacių lyderis dažnai kalbėdavo apie savo meilę vaikams ir gyvūnams. 1945 metais A. Hitleris vedė savo meilužę Evą Braun. Neilgai trukus jis nusižudė.

Aut. teises: delfi.lt
Parengė: Saulius Žukauskas

Pasaulio žemėlapyje turbūt nėra labiau su realybe prasilenkiančio pavadinimo nei Grenlandija. Na, nebent neoficialusis Kubos vardas Laisvės sala prilygsta savo absurdiškumu. Didžiausia Žemės sala Grenlandija pasižymi savo didžiuliu ledynu, tuo tarpu siauras neapledėjusios pakrantės ruožas net ir vasarą būna daugiausia žalsvai pilkas arba rudas.

Trumpai tariant, žalia spalva Žaliosios žemės kraštovaizdyje toli gražu nėra vyraujanti. Tiesa, dabartiniai salos gyventojai inuitai, kurie siekia vis didesnės autonomijos nuo Danijos, o tolimesnėje ateityje galbūt ir visiškos nepriklausomybės, šiuo metu salą vadina Kalaallit Nunaat. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad likęs pasaulis kada nors išmoks šį neįprastą pavadinimą, tad dar ilgai Grenlandija tikriausiai ir liks Grenlandija.

Kalbant apie pavadinimo kilmę, vienoje iš senovės islandų sagų rašoma, jog Erikas Rudasis, įkūręs pirmąją gyvenvietę Grenlandijoje, davė jai tokį vardą (Žalioji žemė), kad pritrauktų daugiau naujų gyventojų. Tačiau minimoji saga parašyta keli šimtmečiai po Eriko Rudojo atvykimo į salą ir tai nėra pats patikimiausias istorinis šaltinis ieškant atsakymų apie senuosius Grenlandijos gyventojus. Kai kas mano, kad Grenlandija pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje buvo iš tikrųjų žalia sala, apaugusi miškais – mat tuo metu tęsėsi vadinamasis Viduramžių šiltasis periodas. Tačiau paleoekologiniai duomenys, gauti iš ledyno ir vandenyno dugno gręžinių, rodo, kad net ir tuo santykinai šiltu laikotarpiu Grenlandijoje buvo tik nežymiai šilčiau ir tankūs miškai bei vešlios pievos ten nežėlė. Todėl tikrosios Grenlandijos pavadinimo kilmės, ko gero, niekuomet nesužinosime. Tačiau ne tik jos vardas nuo seno domina didžiausios pasaulio salos istorijos tyrinėtojus. Kodėl senovės skandinavai apsigyveno toje atšiaurioje žemėje? Kaip jie prisitaikė prie kintančio klimato ir sugebėjo išgyventi penkis šimtmečius? Ir kodėl galų gale ši senoji Grenlandijos kultūra išnyko?

Visų pirma kas vertė senovės skandinavus ieškoti ir kurtis naujose žemėse? Iki šiol vyravo nuomonė, kad Skandinavijos pusiasalyje ir Islandijoje (pastarojoje žmonės įsikūrė devintajame amžiuje – maždaug šimtmečiu anksčiau nei Grenlandijoje) gyventojų skaičiui išaugus, ėmė trūkti žemės, todėl dalis žmonių turėjo „pasiaukoti“ – išvykti visam laikui. Tačiau dalis dabartinių duomenų rodo, kad tuo istoriniu laikotarpiu dabartinės Norvegijos teritorijoje (kad ir kokia kalnuota ir nepalanki žemės ūkiui ji būtų) gyventojų skaičius toli gražu dar nebuvo toks didelis, kad pertekliui reikėtų emigruoti. Panaši situacija buvo Islandijoje: prieš šimtmetį saloje įsikūrusi skandinavų kolonija dar nebuvo tiek išaugusi ir žemės ten buvo pakankamai. Dar sunkiau yra suprasti, kas vertė žmones kurtis Grenlandijoje, kuri net ir esant kiek švelnesniam klimatui nei vėlesniais laikotarpiais (XV-XVIII amžiais), vis vien buvo gerokai atšiauresnė nei Islandija ar tuo labiau Skandinavijos pusiasalis?

Atsakymas galbūt slypi susiklosčiusiuose socialiniuose santykiuose Grenlandijos kaimynėje – tuometinėje (X amžiaus) Islandijoje. Mat šioje saloje per maždaug šimtmetį nuo skandinavų įsikūrimo didžiausi plotai su geriausia žeme atiteko labai nedidelei daliai vadinamųjų gothi (vadų), ir taip susiformavo ryški nelygybė (kuri, beje, galiausiai privedė prie pilietinių karų Islandijoje tryliktajame amžiuje). Be to, vėlesni Islandijos naujakuriai turėjo dar mažiau teisių, taigi ir galimybių sėkmingai įsikurti, nei anksčiau atsikėlę ūkininkai. Suprantama, nemažai daliai paprastų valstiečių tokia padėtis buvo, švelniai tariant, nepriimtina. Tad Grenlandija tuo metu atrodė kaip galimybių žemė, kurioje buvo galima pradėti naują gyvenimą, gyventi laisvai ir praturtėti. Be kita ko, Grenlandijoje buvo gausu vėplių (kurie gana greit buvo išnaikinti Islandijoje), kailinių žvėrelių – tai irgi traukė potencialius naujakurius.

Senovės skandinavai Grenlandijoje sugebėjo išgyventi net penkis šimtmečius – stebėtinai ilgi, turint omenyje labai atšiaurias gamtines sąlygas ir nedidelį ten gyvenusių žmonių skaičių. Vietiniai gyventojai vertėsi keliomis pagrindinėmis ūkio sritimis. Žemės ūkyje vyravo avininkystė, be to, buvo auginamos ir ožkos – bet kokiems kitiems naminiams gyvūnams Grenlandija per daug nesvetinga. Ir avininkystė čia toli gražu nebuvo lengvas užsiėmimas – jos sėkmė labai priklausė nuo to, kiek truko laikotarpis be sniego dangos (kuomet avys gali būti laikomos lauke ir gali augti pašarui naudoti augalai). Taip pat kritiškai svarbu buvo tai, kiek būdavo spėjama paruošti pašarų šaltajam metų laikotarpiui nes, žiemai nelauktai užsitęsus, nepakankamas šieno kiekis galėjo būti pražūtingas visam ūkiui. Taip pat yra duomenų, kad buvo auginami ir miežiai.

Kitas svarbus pragyvenimo šaltinis buvo ruonių medžioklė, vykdyta vasarą ir reikalavusi tolimos kelionės šiaurėn į vadinamąjį Northsetur (lietuviškai tai skambėtų maždaug Šiauriniai medžioklės plotai). Reikia pabrėžti, kad tuo pat metu (t. y. vasarą) reikėjo daug darbo jėgos žemės ūkyje, tad toks gyvenimo būdas reikalavo gerai paskaičiuoto darbo jėgos paskirstymo.

Dar viena svarbi tuometinės Grenlandijos ūkio dalis – vėplio ilčių ir jų dirbinių prekyba – tūkstantmečio pradžioje lėmė neblogą gyvenimo lygį. Tuometinėje Europoje vėplio iltys buvo prabangos prekė (jos atstojo dramblio kaulą) ir ji leido grenlandams palaikyti ekonominius ryšius su tolimąją Europa ir taip gauti trūkstamų dalykų, pvz. metalo. Būtent vėplio ilčių prekyba Grenlandijos gyventojai skyrėsi nuo islandų, kurie gan greitai neteko visų vėplių savo saloje – išmedžiojo juos per trumpą laiko po kolonizacijos. Vėplių oda irgi būdavo naudojama, pvz. virvėms pinti.

Be abejo, žvejyba taip pat buvo labai svarbus maisto (baltymų) šaltinis, o džiovinta žuvis (paprastai – menkė) – taip pat ir prekybos objektas su Europa, tiesa, toli gražu ne toks vertingas kaip vėplio iltys. Žiemą vienas svarbiausių darbų buvo kailinių žvėrelių (pvz., poliarinių lapių) medžioklė, mat šaltuoju metų laikų jų kailiai būna geriausios kokybės. Beje, senovės skandinavai, kaip rodo dabartiniai duomenys, labai mažai temedžiojo šiaurinių elnių, nors turėjo tam reikiamas priemones, o ir šių elnių tuo metu buvo gausu (šią rūšį Grenlandijoje galutinai išnaikino inuitai dvidešimtojo amžiaus pradžioje). Apskritai antrojo tūkstantmečio pirmaisiais dviem amžiais senovės skandinavai Grenlandijoje gyveno gana neblogai. Tą patvirtina kad ir toks smulkus faktas: tuometinėse bažnyčiose buvo kabinami didžiuliai metaliniai varpai, kurie toli gražu nebuvo pirmo būtinumo daiktai.

Vienas iš ypatingų senovės skandinavų visuomenės bruožų buvo (kai kuriais atžvilgiais ir tebėra) jų bendruomeniškumas, kuriam būdinga tai, jog visa gyvenvietė bendrai dirba sezoninius darbus ir dalinasi derliumi, laimikiu ir pan. Atšiauriojoje Grenlandijoje bendruomeniškumas buvo itin svarbus: tik dirbant drauge buvo įmanoma greitai ir efektyviai atlikti tam tikrus sezoninius darbus, tokius kaip ruonių medžioklė ar pašarų paruošimas žiemai. Vasara tokiose aukštose platumose labai trumpa, o jos metu darbų buvo daugiausia, tad kruopščiai suplanuotas darbo pasidalinimas turėjo lemiamą reikšmę.

Tačiau bene labiausiai intriguojantis ir daugiausiai ginčų keliantis skandinavų Grenlandijos istorijos momentas yra šios kultūros sunykimas penkioliktojo amžiaus viduryje. Iki šiol vyraujantis požiūris, kad jie išnyko dėl atšalimo, apėmusio visą Šiaurės Atlanto regioną (Mažasis Ledynmetis), ėmė atrodyti per daug supaprastintas ir nepagrįstas. Pastaraisiais metais buvo suformuluotos kelios kitos priežastys, galbūt prisidėjusios prie Grenlandijos kultūros nuopuolio. Būtina pabrėžti, kad klimato kaita (atšalimas), kaip išnykimo faktorius, jokiu būdu nėra atmetamas kaip klaidingas. Anaiptol – keturioliktajame amžiuje prasidėjęs ir penkioliktajame tęsęsis atšalimas, ko gero, buvo varančioji jėga skandinavų kultūros sunykimo link. Tačiau šiuo metu manoma, jog senosios Grenlandijos gyventojų išnykimas buvo apspręstas keleto sudėtingai persipynusių faktorių, apie kurių santykinę reikšmę šiuo metu galima tik spėlioti.

Visų pirma vienas iš išorinių žlugimo faktorių galėjo būti pasikeitusi situacija pasaulinėje prekyboje XII-XIII amžiais. Atradus naujus prekybos kelius, į Europą iš Afrikos pradėta gabenti gerokai daugiau dramblio kaulo nei iki tol, ir vėplio ilčių paklausa smarkiai krito. Hanzos, Novgorodo ir kiti pirkliai iš rytinės žemyno dalies tiekė kailius Europos rinkai – tai irgi buvo nepalanku Grenlandijos ekonomikai. Tačiau Grenlandijos gyventojai vietoje vėplio ilčių pradėjo tiekti Europai kitą prekę. Kaip rodo archeologiniai duomenys, maždaug apie 1100-uosius metus Vakarų Europoje paplito džiovinta menkė, importuota iš Šiaurės Atlanto, tarp jų – ir Grenlandijos. Taip senovės skandinavai stengėsi prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų – vietoj brangaus vėplio kaulo ėmė tiekti žuvį, kurios santykinė vertė buvo daug mažesnė, tad reikėjo didelio kiekio, o tai savo ruožtu reikalavo daug darbo jėgos ir laiko sąnaudų.

Inuitai (eskimai) į Grenlandiją atkeliavo vėliau nei senieji skandinavai – apie 1200-uosius metus. Vis dar neaišku, ar naujieji atvykėliai kariavo su Grenlandijos senbuviais, ir, jei, konfliktavo, kokios buvo pasekmės, bet turimi duomenys rodo, kad santykiai nebuvo patys geriausi. Gali būti, kad inuitai trukdė skandinavams pasiekti savo medžioklės plotus šiaurėje. Verta pažymėti, kad inuitai buvo neblogi kariai, tuo tarpu skandinavai tryliktajame amžiuje toli gražu nepriminė savo aršiųjų protėvių vikingų – jie tebuvo taikūs ir sėslūs ūkininkai. Įdomu tai, kad skandinavai neperėmė inuitų naudotų ruonių medžioklės būdų – būtent medžioklės ant ledo, tykant išnyrančio ruonio. Toks konservatyvumas medžioklės būdų atžvilgiu taip pat galėjo prisidėti prie jų išnykimo.

Dar viena priežastis galėjo slypėti senovės skandinavų visuomenės socialinėje santvarkoje. Būtent minėtas glaudus senovės Grenlandijos gyventojų susisaistymas bendruomenėje, taip sėkmingai veikęs palankiais amžiais, galėjo tapti vienu iš neigiamų faktorių padidėjusio pažeidžiamumo metais. Mat dėl tam tikrų priežasčių sumažėjus gyventojų, tiesiog nebeužteko darbo jėgos laiku nudirbti reikiamus darbus arba nebuvo pakankamai paruošiama atsargų žiemai. Reikia turėti omenyje, kad Grenlandijoje aptariamu laikotarpiu (t. y., X-XIV amžiuose), manoma, gyveno apie tris-keturis tūkstančius gyventojų, tad tokia maža populiacija buvo ypač jautri bet kokiems, net ir nedideliems jos gausos svyravimams. Kas galėjo lemti pradinį gyventojų sumažėjimą?

Galbūt dalies jų išvykimas Islandijon po kelių nesėkmingų metų ūkyje ar medžioklėje. Be to, juodoji mirtis – maras – šias dvi nuošalias Šiaurės Atlanto salas pasiekė pačioje penkioliktojo amžiaus pradžioje: pirma Islandijoje, o po kelerių metų ir Grenlandijoje. Ši liga nusinešė nemažos dalies gyventojų gyvybes, ir jos pasirodymas Grenlandijoje vos prieš kelis dešimtmečius iki šios kultūros sunykimo leidžia manyti tai buvus viena iš priežasčių.

Keturioliktajame amžiuje klimatas pamažu pradėjo vėsti. Trumpėjant vegetacijos periodui, prastėjo ganyklos ir buvo paruošiama mažiau pašaro žiemai, tad avių ir ožkų bandos ėmė mažėti. Nežiūrint to, gyventojai prisitaikė prie pasikeitusios padėties – pradėjo daugiau medžioti ruonių. Maždaug šimtmetį šis persiorientavimas gelbėjo skandinavus Grenlandijoje, tačiau padidino priklausomybę nuo vieno maisto šaltinio, kuris tapo kone pagrindiniu – ruonių. Taip Grenlandijos skandinavų populiacija tapo dar jautresnė bet kokiems aplinkos pokyčiams. Verta pažymėti, kad klimatas ne tik vėso, bet dažnėjo ir stiprėjo audros, tad sąlygos ruonių medžioklei vasarą tapo vis sudėtingesnės. Penkioliktojo amžiaus pradžioje, klimatui ir toliau vėstant ir darantis audringesniam, medžioklė tapo vargiai įmanoma, jau nekalbant apie žemės ūkį. Pridėjus dar galimą gyventojų skaičiaus sumažėjimą (dėl maro) kaip tik tuo metu, buvo pasiekta kritinė riba, po kurios senųjų skandinavų Grenlandijos kultūra sunyko vos per keletą metų, ir po 1450-ųjų jokių gyvenimo žymių senosiose jų gyvenvietėse nebeaptinkama.

Beje, nederėtų pervertinti tuometinio (XIV-XV a.) klimato atšalimo masto – dabartiniai duomenys iš ledynų ir vandenyno dugno nuosėdų rodo, kad vidutinės metinės temperatūros skirtumas tarp šiltesnio periodo, kuris tęsėsi iki keturioliktojo amžiaus pradžios, ir vėlesnio šaltojo laikotarpio (Mažojo ledynmečio) buvo mažesnis nei 1 laipsnis pagal Celsijų. Net ir tūkstantmečio pradžioje, kuomet senovės skandinavų kultūra Grenlandijoje išgyveno savo geriausią laikotarpį, vidutinė metinė temperatūra buvo ne aukštesnė, o greičiausiai net ir žemesnė nei šiuo metu. O dabar, kaip žinia, Grenlandijos klimatas, net ir sparčiai šylant, tebelieka labai atšiaurus. Be abejo, net ir iš pažiūros maži klimato svyravimai tokioje atšiaurioje aplinkoje, kur žmonės gyveno, galima sakyti, ant galimybių ribos, galėjo būti labai reikšmingi.

Visos šios hipotetinės priežastys buvo suformuluotos gavus gausybę naujos informacijos dėka suintensyvėjusių pastarųjų dešimtmečių paleoekologinių ir archeologinių tyrimų Grenlandijoje. Tačiau ir iš jų galima spręsti, kad kultūros sunykimo negalima paaiškinti paprastai („pasidarė šalta ir visi išmirė ar pabėgo“) – tai kelis dešimtmečius ar net šimtmečius trunkantis procesas, nulemiamas įvairių faktorių – tiek aplinkos, tiek socialinių ir ekonominių.

Kodėl apskritai svarbu tirti žmonių kultūras, gyvenusias tolimoje praeityje? Juk, atrodytų, per visą istoriją kilo ir žlugo daugybė didesnių ir mažesnių civilizacijų, tačiau, nepaisant to, žmonija vystėsi ir sulaukė šių dienų gyvybinga ir stipri kaip niekada. Ir vis dėlto, su didelėmis išlygomis, praeities civilizacijų raida gali duoti tam tikrų išvadų, kurios svarbios dabartinei žmonijai. Žinoma, reikia turėti galvoje nesulyginamus mastelius, konkrečias aplinkos sąlygas tam tikru laikotarpiu ir žmonių pažangumo potencialą bei lygį.

Pastarąjį šimtmetį gyventojų skaičius mūsų planetoje auga nepaprastai sparčiai, ir niekas negali pasakyti, kur yra ta riba, kai Žemė bus nepajėgi išlaikyti mūsų populiacijos. Ir ar apskritai ta riba yra? Daugelis mano, kad mus išgelbės nuolatinė, begalinė pažanga. Ir būtent šiuo aspektu Grenlandijos pavyzdys ypač įdomus ir reikšmingas: net ir reaguodama bei prisitaikydama prie kintančių sąlygų, po kurio laiko žmonių populiacija šioje saloje galiausiai išnyko. To priežasčių suvokimas neabejotinai gali duoti svarbių minčių apie dabartinę ir ateities civilizaciją. Žmonija ateityje gali susidurti su iš esmės panašiomis problemomis.

Autorius: Giedrius Dabašinskas

Nuo genetikų net mumijos nepasislepia. Ne tik garsiojo Egipto faraono DNR, bet ir parazitų genų analizė leido nustatyti jo giminystės ryšius, ligas ir mirties priežastis. Įkvėpti tokio pavyzdžio, lietuviai ketina imtis mumijų, dūlančių Dominikonų bažnyčios rūsiuose.

Ne visi mokslai pasaulyje yra lygūs – vieniems projektams lengviau gauti lėšų negu kitiems. Tai susiję su žmogiškuoju smalsumu. Tad nenuostabu, jog praėjusiais metais atlikti Egipto mumijų paleogenetiniai tyrimai prikaustė ne tik visuomenės, bet ir mokslo pasaulio dėmesį. Tas pats laukia ir lietuviškų mumijų.

Europos Bolzano akademijos mumijų tyrimų specialistai turėjo unikalią galimybę iš naujo ištirti garsiojo faraono Tutanchamono šeimos mumijas keliais aspektais: įvertinti jų genomą (taip pat ir kokiomis paveldimomis ligomis jie sirgo – mitų ir spekuliacijų šia tema netrūksta) ir galimas mirties priežastis.

Genetinę medžiagą galima išskirti iš bet kurios organinės medžiagos. Tyrėjai turėjo galimybę minimaliai invazinės endoskopijos metu paimti nedidelius minkštųjų sudžiūvusių mumifikuotų audinių mėginius ir juos ištirti.

Be kai kurių asmeninių Tutanchamono sveikatos ypatumų (nustatytos Tutanchamono pėdų anomalijos bei įgimta – II padikaulio galvutės liga arba antro tipo Kiolerio liga), paaiškėjo, jog Tutanchamono tėvas Echnatonas buvo vedęs savo seserį. Taigi, Tutanchamonas gimė iš kraujomaišos. 19-metis faraonas buvo susilaukęs dviejų vaikų. Deja, abi dukros mirė kūdikystėje.

Visa tai sužinota, atlikus ląstelės branduolio DNR analizę ir lyginant pavienius nukleotidus.

Šaltinis: www.Delfi.lt

Valstybinė komisija, tyrusi 1986 metų balandžio 26-osios katastrofos priežastis, turėjo tris pagrindines versijas.

1 versija. Pagal vieną jų, avarijos priežastis buvo diversija. Esą kažkas, prasmukęs į 4-ojo bloko reaktoriaus centrinę salę, padėjo sprogmenis. Turbūt pati „politiškiausia“ priežastis.

2 versija. Pagal kitą versiją, kalti buvo tą pamainą budėję bloko operatoriai, leidę reaktoriui nekontroliuojamai įsibėgėti. Ši versija tapo kaip ir oficiali. Netgi žinynuose, apie Černobilio avariją galima aptikti tokį sprogimo paaiškinimą.

Štai kaip rašoma lietuviškoje vikipedijoje:

Černobylio avarija įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją, kai buvo atliekamas netinkamai suplanuotas bandymas 4-ajame bloke. Darbininkai išjungė reaktoriaus savireguliacinę sistemą ir avarinės saugos sistemą; kontroliniai strypai, naudojami branduolinei reakcijai kontroliuoti reaktoriaus šerdyje, buvo ištraukti daugiau, nei leidžia saugumas. Reaktorius buvo paliktas veikti 7 procentų galingumu. Dėl konstrukcijos ydos energijos išeiga smarkiai šoktelėjo už nominalo ribų, karštis deformavo kontrolinius strypus ir jų nebebuvo galima įkišti atgal. Strypams įstrigus padidėjo garų slėgis, kuris sumavosi kartu su kitomis mažesnėmis klaidomis ir 01:23 vietos laiku grandininė reakcija tapo nebekontroliuojama – įvyko keletas sprogimų, pasirodė didžiulis ugnies kamuolys ir nupūtė sunkų 1000 tonų masės plieno ir betono masės reaktoriaus stogą, suplėšė aušinimo vamzdžius ir pramušė stoge skylę. Į vidų patekus deguoniui užsidegė grafitas, kas sąlygojo didžiulę radiacijos emisiją į atmosferą (buvo išmesta daug radiokatyvių branduolinės reakcijos produktų), kurią sparčiai išnešiojo oro masės. Maždaug 1800 sraigtasparnių gesindami gaisrą ant reaktoriaus išbėrė virš 5000 t smėlio ir švino.

Kituose šaltiniuose konkretūs „kaltininkai“ nenurodomi, tačiau priežastis įvardijama ta pati – nekontroliuojama reakcija. Po avarijos viso pasaulio atominės fizikos specialistai pradėjo teorines diskusijas, kas vis tik atsitiko Černobilyje. Trumpai tai nupasakoti galima taip. Reaktoriuje dega (branduolinė reakcija) urano plokštės, ir išskiria šilumą, kuri kaitina vandenį, paversdama jį garu. Garas suka turbogeneratorių ir šis teikia elektros energiją. Didelį vaidmenį čia atlieka, vanduo, šaldantis urano plokštes. Būtent jo pagalba termobranduolinė reakcija yra reguliuojama. Jeigu šaldančio vandens trūksta, arba jis nespėja atšaldyti urano plokščių, termobranduolinė reacija tampa nereguliuojama, atominis reaktorius virsta atomine bomba, kurios sprogimo sulaikyti jau neįmanoma.
Suprantama, jog jie irgi priėjo išvados, kad kažkas atsitiko su aušinimo sistema. Reaktoriuje temperatūra smarkiai pakilo. Urano plokštės pradėjo lydytis, išskirdami radioaktyvius garus. Šie reagavo su cirkonio apvalkalu, dalyvaujant vandeniui, išsiskyrė vandenilis, kuris ir sukėlė sprogimą.

3 versija. Pagal trečią versiją, visa esmė buvo nesėkmingoje Černobylio atominės jėgainės konstrukcijoje ir apsaugos priemonių stygiuje. Pagal šiuos kriterijus užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju.

4 versija. Pastaruoju metu imama vis drąsiau kalbėti apie ketvirtąją sprogimo versiją. Anuomet niekur, net oficialiame pranešime Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA), nebuvo nė žodžiu užsiminta apie tai, kad avariją lydėjo anomaliniai geofiziniai reiškiniai.
Kad tokių reiškinių buvo, įsitikinęs Maskvos aviacijos instituto narys korespondentas Valerijus Vasiljevas. Mokslininkas, 1984-1988 metais dirbęs TATENA ir daugiau nei 30 metų – Sovietų Sąjungos branduolinės energetikos ministerijoje, laikosi nuomonės, kad 1986-aisiais stengtasi padaryti viską, kad informacijos apie tai būtų minimumas, ir ji nenutekėtų, kur nereikia.

Parengta pagal: www.Technologijos.lt

Tyrinėtojai iškėlė prielaidą, kad pirmieji pasaulio astronomai buvo senovės Australijos aborigenai, į žvaigždes žvelgę žymiai anksčiau nei pastatytas Stoundendžas.

Pasak australo profesoriaus Ray`aus Norriso, plačiai paplitę ir išsamios žinios apie žvaigždes vienų aborigenų buvo perduodamos kitiems iš kartų į kartą, o jų istorija, atsiskleidžianti dainoje ir pasakojimuose, siekia dešimtis tūkstantmečių atgal, praneša naujienų agentūra AFP.

„Žinome, kad yra daugybė pasakojimų apie dangų – dainų, legendų mitų“, – teigė Australijos mokslo agentūros astronomas R. Norrisas.

„Mums parūpo, kiek toli atgal visa tai siekia. Paaiškėjo, kad žmonės taip pat naudojo dangų navigacijai, laikui sekti, metų laikams žymėti, taigi, praktiniams tikslams“, – sakė jis.

„Žmonės buvo klajokliai, taigi kai pasirodydavo Sietyno žvaigždynas, jie persikeldavo ten, kur buvo riešutų ir uogų. Dar vienas ženklas – laikas keliauti prie upių žvejoti ir t.t.“, – kalbėjo astronomas.

Aborigenų kultūrą ir istoriją pagal baltųjų kolonistų pasakojimus tyrusio R. Norriso teigimu, tyrimas taip pat pateikė daugiau žinių apie astronominę mintį.

„Akivaizdu, kad koks nors mąstytojas praeityje sėdėjo krūmuose, stebėjo užtemimą ir bandė suprasti, kaip viskas vyksta“, – pateikdamas pavyzdį sakė jis.

„Tos mintys vėliau užkoduojamos dainose ir ceremonijose. Pavyzdžiui, kalbant apie Mėnulio užtemimą, egzistuoja pasakojimas, kad moteris Saulė ir vyras Mėnulis mylisi, o jiems tai darant, vieno kūnas uždengia kito“, – teigė astronomas.

R. Norrisas dabar ieško įrodymų, padėsiančių datuoti aborigenų astronomiją, pavyzdžiui, uoloje išraižytų užuominų apie nukritusį meteoritą ar kometą.

Tačiau jis įsitikinęs, kad aborigenai į dangų ėmė žvalgytis anksčiau nei europiečiai, įskaitant ir su astronomija siejamą Stounhendžą Didžiojoje Britanijoje, kuris, kaip manoma, pastatytas 3,1 tūkst. metų prieš Kr., maždaug tuo pat metu, kaip ir Didžioji Gizos piramidė.
„Mes nustatėme, kad šios astronominės žinios egzistavo, tačiau nežinau, kiek toli jos siekia. Jei jos siekia 10–20 tūkst. metų atgal, vadinasi, aborigenai buvo pirmieji pasaulio astronomai“, – teigė mokslininkas.

Šaltinis: www.lrt.lt

Tarp pirmųjų Europos žemyne prieš maždaug 800 000 metų įsikūrusių urvinių žmonių buvo plačiai paplitęs kanibalizmas, atskleidžia tolesni Ispanijos mokslininkų tyrimai.

Ištyrę suakmenėjusius kaulus, aptiktus urvinių žmonių gyventame Gran Dolina urve šalies šiaurėje esančiuose Sierra de Atapuerca kalnuose, archeologai ant jų liekanų aptiko ankstyvaisiais akmeniniais įrankiais paliktų pjovimo žymių, skelbia „Daily Mail“.

Tarp stumbro, elnio, laukinių avių ir kitų gyvulių kaulų mokslininkai aptiko ir mažiausiai 11 nužudytų žmonių vaikų bei paauglių liekanas. Jų kaulai taip pat buvo suskaldyti akmeniniais įrankiais, kad būtų galima iščiulpti maistingąsias kaulų smegenis, teigiama pranešime. Aptikta įrodymų, kad, perskėlus kaukoles, buvo valgomos ir vaikų galvos smegenys.

Primisnime, jog šį regioną mokslininkai tyrinėja jau senokai. Naujausi radiniai tik patvirtina, jog kanibalizmas tuo metu buvo ne pavieniai atvejai, o pakankamai plačiai paplitęs reiškinys.

Pasak vieno iš šiame tyrime dalyvavusio Ispanijos Žmogaus evoliucijos nacionalinio tyrimų centro mokslininko José Maria Bermúdez de Castro, ant urvinių žmonių kaukolių apatinės dalies kaulų aptikti rėžiai liudija, kad jiems akmeniniais įnagiais buvo atskirtos galvos. „Galbūt po to buvo perskeltos ir kaukolės, kad būtų galima pasiekti smegenis. Smegenys jiems buvo puikus maistas“, – sakė mokslininkas.
Mokslininkai mano, kad Europoje apsigyvenę pirmieji dabartinių žmonių protėviai praktikavo kanibalizmą ir dėl to, kad kovojo su priešiškomis gentimis, ir norėdami patenkinti savo mitybos poreikius. Kitų genčių vaikai ir paaugliai buvo palyginti lengvas grobis. Žmonių kaulai su akmeninių įrankių paliktais rėžiais liudija, kad kanibalizmas tarp urvinių žmonių buvo paplitęs maždaug 100 000 metų, o tai reiškia, kad tai buvo nuolatinė praktika, o ne pastangos išlikti užėjus badmečiams, sakoma pranešime.

Šaltinis: balsas.lt

Egiptas paskelbė Chargos dykumų oazėje atradęs prieš daugiau nei prieš 3500 metų gyvavusią pirklių gyvenvietę, kuri yra tūkstantmečiu senesnė už kitas, anksčiau rastas šiame regione.

JAV Yale’io universiteto archeologai šios gyvenvietės liekanas aptiko praėjusiais metais, kasinėdami Chargos oazę, esančią Vakarų dykumoje už 500 kilometrų į pietus nuo Kairo.

Per šią oazę kadaise ankstyvosios Egipto civilizacijos laikotarpiu ėjo judrus prekybos kelias, kuriuo į Nilo slėnyje klestėjusią senovės Egipto karalystę plūdo prekės iš kitų Afrikos regionų, tikėtina, besidriekiantis nuo pat Viduržemio jūros regiono iki Sudano, sakoma trečiadienį paskelbtame Egipto senovės paminklų vyriausiosios tarybos pranešime.

Chargos oazės gyvenvietė labiausiai suklestėjo Viduriniosios karalystės epochos (1786-1665 prieš mūsų erą) pabaigoje. Archeologų grupės vadovas Johnas Darnellas sakė, kad gyvenvietėje veikė didelė kepykla, todėl tikėtina, kad joje buvo įsikūręs svarbus maisto gamybos centras, kuriame galėjo būti maitinami vietiniai kariai. “Duona buvo gaminama įspūdingais kaip tam metui kiekiais, sako Darnellas, paminėdamas, jog čia buvo rastos krosnys, duonos kepimo formos ir saugyklos, kurių dydžiai gerokai viršijo reikalingus šiai vietovei mastus. “Galima visai logiškai numanyti, jog jie iš esmės iškepdavo pakankamą kiekį duonos ištisai armijai išlaikyti, tiesiogine prasme”, priduria mokslininkas.

Oazėje gyveno keli tūkstančiai žmonių. Čia išlikusios molinių plytų pastatų liekanos, kurie savo architektūra primena administracinės paskirties statinius, randamus rytuose nuo šios vietovės esančiame Nilo slėnyje. Tai leidžia manyti, jog tarp šių regionų buvo užmegztas kontaktas.

Gyvenvietė suteikia naujos informacijos apie Senovės Egipto Antrojo tarpuvaldžio laikotarpio (maždaug 1600-1569 prieš Kristų) padėtį, kai to meto faraonai buvo spaudžiami tiek iš šiaurės puolančių Azijos hiksų tautų ir pietuose esančios Nubijos karalystės. Oazės ir jų prekybos keliai, panašu, turėjo svarbų vaidmenį, siekiant užtikrinti Egipto karalystės išlikimą. Tuo metu asilai buvo pagrindiniai prekėms transportuoti naudojami gyvūnai – kupranugariai jų vietą pradėjo užimti tik maždaug tūkstančiu metų vėliau.

“Oazės buvo dideli daug drėgmės turintys plotai, išsidėstę pagal pagrindinius Egipto karavanų maršrutus. Prekybininkų srautai čia ateidavo iš viso tais laikais pažinto pasaulio”, sako Darnellas, pabrėždamas kontrastą tarp oazių svarbos senovės laikais ir palyginti didelės jų izoliacijos nuo likusio pasaulio šiandien. “Prieš 2000 metų šios oazės buvo ištisa prekybos imperia, pro kurias kasdien eidavo karavanai, gabenantys egzotiškas prekes”, priduria specialistas.

Yale universiteto mokslinių tyrimų programa “Theban Desert Road Survey” trunka jau 18 metų. Joje dirbantys mokslininkai siekia atrasti senuosius prekybos kelius ir nustatyti, kokia buvo sąveika tarp Nilo slėnyje ir Sacharos dykumoje gyvenusių žmonių senovės Egipto laikais. Pastaraisiais keliais metais padaryti atradimai vis daugiau pabrėžia oazių svarbą. Tūkstantmečiu vėliau datuojamų vadinamųjų “auksinių mumijų” atradimas Bahariya oazėje taip pat rodo, jos šios prekybininkų bendruomenės buvo turtingos ir klestinčios.

Šaltinis: Technologijos.lt

Dabar jis yra senas nusilpęs vyriškis, sodelyje auginantis rožes. Bet prieš 65 metus Olandu pravardžiuojamas Theodore’as Van Kirkas atliko misiją, kuri visiems laikams pakeitė pasaulį.

“Turėjome tai padaryti”
Olandas buvo lėktuvo “Enola Gay” šturmanas, turėjęs nutaikyti mirtiniausią žmogaus sukurtą ginklą gabenantį bombonešį “B-29″ 9450 m aukštyje tiesiai virš Hirosimos. Pirmas pasaulyje branduolinės bombos sprogimas nusinešė 200 tūkst. žmonių gyvybę. Bet 89 metų Olandas, paskutinis gyvas likęs “Enolos Gay” įgulos narys, niekada neabejojo, kad viską padarė teisingai.

“Ar aš apgailestauju dėl to, ką padarėme tą dieną. Ne, pone, neapgailestauju, – pareiškė jis britų dienraščiui “Daily Mirror”. – Aš niekada neatsiprašinėjau dėl to, ką padarėme Hisorimai, ir niekada neatsiprašysiu. Mūsų užduotis buvo užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, tai paprasta.”

“Jeigu mes nebūtume numetę tos bombos, japonai niekaip nebūtų pasidavę. Tuomet būtume turėję įsiveržti į jų šalį, ir aukų skaičius būtų buvęs tikrai neįsivaizduojamas. Jie buvo išmokyti kovoti iki paskutinio kraujo lašo, ir jie būtų kovęsi su mumis net pagaliais arba akmenimis. Mes padarėme tai, ką turėjome padaryti. Kad išgelbėtume ne tik amerikiečių, bet ir japonų gyvybes”, – toliau dėstė vyras.

Įtemptos sekundės
Dabar Olandas gyvena senelių namuose netoli Atlantos, Džordžijos valstijoje, kovoja su savo ligomis ir graužiasi dėl to, kad nebegali žaisti golfo. Jis pardavė beveik visus atmintinius karo daiktus ir, beje, neblogai užsidirbo. “Enolos Gay” navigacijos žurnalas atnešė jam daugiau nei 350 tūkst. dolerių (900 tūkst. litų).

Vyrui liūdna dėl to, kad visi jo draugai, 1945 m. rugpjūčio 6 d. kartu skridę bombonešiu “Enola Gay”, jau mirę. Jis liko vienintelis pasaulyje, kuris pažįsta jausmą, apimantį tuomet, kai per vieną akimirką nužudai tiek daug žmonių.

Olandas prisimena, kaip tą naktį jie ramino nervus lošdami pokerį iki 2 val. nakties, kol atėjo laikas išvykti. Rytas buvo gaivus ir giedras, kai įgula važiavo nedidukės Ramiojo vandenyno Tiniano salos kilimo taku. 8.15 val. pilotas Paulas Tibbetas pakėlė į dangų bombonešį “Enola Gay”, pavadintą jo motinos vardu.

Keturių tonų sprogmeniui jie irgi suteikė mielą vardą – Mažylis. Kai bomba skriejo žemyn, Olandas nervingai žvilgčiojo į laikrodį. Šturmanas žinojo, kad jeigu po 43 sekundžių nieko nenutiks, tai reikš, jog detonatorius nesuveikė. Bet lygiai taip pat jis suvokė, kad sprogimas, nušluosiantis nuo žemės paviršiaus visą miestą, kartu gali pasiglemžti ir “Enolą Gay”.

Bijojo, kad nesprogs
“Kai bomba sprogo, mano pirma reakcija buvo “ačiū Dievui, suveikė”, – prisiminė Olandas. – Bet mes nerimavome dėl to, kas bus toliau. Kai kurie mokslininkai prognozavo, kad sprogimas atmosferoje gali sukelti grandininę reakciją, kuri galėtų sunaikinti visą pasaulį.

Mes taip pat buvome įspėti, kad turime nutolti 11 mylių nuo sprogimo vietos, nes kitaip smūgio bangos perplėš lėktuvą pusiau. Negalėjau įsivaizduoti nieko baisesnio už tai, kaip kabėti virš Japonijos po to, ką mes padarėme jų miestui. Galima lengvai atspėti, kaip jie su mumis elgtųsi.

Bet, atvirai kalbant, labiausiai bijojau, kad bomba nesprogs, ir visos mūsų pastangos nueis veltui. Dar blogiau, nesugadinta bomba būtų nukritusi vidury Japonijos, ir jie būtų galėję panaudoti ją kurdami savo ginklą.”

Akinamas blyksnis
Olandas pasakojo, kad sprogus bombai pasirodė akinamas šviesos blyksnis. Uodegos kulkosvaidininkas Bobas Caronas klykė iš siaubo, kai pamatė garso greičiu artėjančią oro bangą.

“Pajutome 3,5 gravitacijos stiprumo smūgį, kai pirmą kartą krestelėjo, – prisiminė Olandas. – Jis išmušė mus iš sėdynių, garsas buvo toks, tarsi lėktuvas būtų lūžęs pusiau.”

Bombonešiui tolstant, įgula matė milžinišką grybą, kylantį virš jų į beveik 14 km aukštį. Apačioje Hirosimą apgaubė tiršti dūmai, todėl įvertinti padarinius buvo sunku. Bet niekas neabejojo, kad padaryta žala milžiniška. Tik vėliau jie sužinojo, kad per sprogimą, kurio karštis tūkstančius kartų viršijo Saulės paviršiaus temperatūrą, akimirksniu sudegė 80 tūkst. žmonių, o vėliau aukų skaičius išaugo iki 200 tūkst.

“Debesis atrodė lyg verdančio aliejaus katilas, kiek toliau matėme gaisrus, – sakė Olandas. – Vėliau mūsų ryšio operatorius Dickas Nelsonas man pasakė: “Mes žinome, kad karas baigtas.” Negalėjome įsivaizduoti, kaip japonai tęstų kovą po to, kai parodėme tokią jėgą.”

Per visą šešių valandų kelionę atgal į bazę įgula klausėsi radijo, laukdama pranešimo apie Japonijos kapituliaciją. Jie dar negalėjo patikėti, kad prireiks antros branduolinės bombos, kurią numetė kita įgula ant kito miesto, kad priešai pagaliau pasiduotų.

Vaizdas užgniaužė širdį
Dauguma amerikiečių “Enolos Gay” įgulą laiko didvyriais, bet kai kurie vadina juos masiniais žudikais. Olandas teigia iki šiol sulaukiantis grasinimų ir įžeidžiamų skambučių.

“Tai priverčia akimirką susimąstyti”, – pripažino vyras.

Praėjus kelioms dienoms, kai buvo susprogdinta branduolinė bomba, Olandas ir kiti “Enolos Gay” įgulos nariai nukeliavo į Nagasakį, kad savo akimis pamatytų padarytą žalą.

“Vaizdas buvo baisesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Labiausiai buvau pritrenktas, kai pamačiau japonų kareivį, einantį gatve tarp priplotų pastatų. Įsivaizdavau jį kovojantį kare, grįžtantį namo ir randantį savo miestą sugriautą. Tai buvo labai širdį gniaužianti akimirka”, – prisipažino Olandas.

Tačiau jis dėl nieko nesigaili: “Ar padaryčiau tai dar kartą? Taip, jeigu aplinkybės būtų tokios pat.”

Šaltinis: KaunoDiena.lt

Po 70 metų išslaptinami ir Lenkijai perduodami dokumentai apie Katynės tragediją – dar vienas įrodymas, kad istorinė tiesa vis tiek kada nors iškyla į paviršių. Daugelį dešimtmečių neigęs sovietinių enkavedistų kaltę dėl dešimčių tūkstančių lenkų karininkų žudynių miške prie Smolensko (buvo tvirtinama, kad tai vokiečių darbas), Kremlius pagaliau sutiko atskleisti jį demaskuojančią paslapties skraistę. Bet kartu tai įrodymas, kad Maskva slepia ir kitas paslaptis, kol neprieinama riba, už kurios jas saugoti Rusijai labai nenaudinga.

Šią karštą vasarą spaudoje pasirodė skandalinga versija, kad Maskvoje pasirašant Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį 1939-ųjų rudenį slapta buvo apsilankęs ir A.Hitleris. Apie II-ąjį pasaulinį karą parašęs keletą monografijų istorikas Aleksandras Osokinas tvirtina, radęs archyvų dokumentus, kuriuose yra vokiečių delegacijų, atvykusių į Maskvą pasirašyti 1939-ųjų rugpjūčio paktą ir rugsėjo 28-ąją – papildomą protokolą, sąrašai.

Tiesa, nei sąrašų sudarytojo pavardės, nei datos dokumentuose nėra, tačiau jų analizė mokslininkui leido tvirtinti, kad ne oficialios delegacijos sudėtyje specialiai įrengtu lėktuvu „Kondor“ FW-200 galėjo atskristi ir fiureris su tuometine savo drauge Eva Braun (jie susituoks tik 1945-ųjų balandžio 28 d., likus vos 36 valandoms iki savižudybės…). Istorikui kai kurios tų laikų nuotraukos ir dokumentai kelia daug įtarimų: Eva Braun labai jau panaši į kažkokią delegacijoje buvusią, bet be pareigų „froilen Editą Kruger“ arba į Evos seserį Ilzę.

Šiaip jau paktą pasirašiusio delegacijos vadovo Joachimo von Ribbentropo svitoje buvo 8 artimiausi A.Hitlerio aplinkos žmonės: lakūnas, fotografas, adjutantas, karininkas, gydytojas, stenografistas, sekretorė. Visoje delegacijoje buvo 38 žmonės, tačiau sovietų spaudoje buvo minimi tik šeši, kiek vėliau – 9, o kiti nutylėti. Vadinasi, teigia A.Osokinas, dokumentas be parašo leidžia tvirtinti, kad buvo dar vienas jį lydintis ypač slaptas dokumentas, kuris apibrėžė A.Hitlerio ir J.Stalino susitikimo tvarką. Kitaip sakant, rašo istorikas laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ (šis jo straipsnis pasirodė būtent per karo pradžios metines, birželio 22 dieną), „svarbiausia tokio artimiausios A.Hitleriui svitos įrašymo į delegacijos sudėtį priežastis ir yra…slaptas fiurerio dalyvavimas joje“.

Kaip ten bebūtų (kiti mokslininkai tokias A.Osokino prielaidas vadina „visiška nesąmone“), sunku paneigti, kad A.Hitleris asmeniškai panoro užsitikrinti J.Stalino garantijas nereaguoti į rengiamą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos antpuolį bei II pasaulinio karo pradžią (juk Lenkija buvo užpulta praėjus vos savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo Maskvoje).

Tokias garantijas nacistinė Vokietija gavo dar viename šių dviejų diktatorių susitikime, kuris vyko jau Lvove – nacių užimtos Lenkijos ir sovietams atitekusios Vakarų Ukrainos pasienyje.

Šio susitikimo detalės Rusijos spaudoje pasirodė tik 2008 m. Jos grįstos Amerikos archyvuose pokario metais aptiktu ilgamečio FTB direktoriaus Edgaro Hooverio 1940 07 19 datuotu pranešimu, kad, vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, 1939-ųjų rudenį įvyko slaptas J.Stalino ir A.Hitlerio susitikimas. Iš rastų slaptų J.Stalino susirašinėjimų su tuometiniu Vokietijos pasiuntiniu SSRS Werneriu von der Schulenburgu galima spręsti, kad ilgai derintas susitikimas vyko tų metų spalio 17 dieną į Lvovą atvykusio J.Stalino traukinio „Maskva – Lvovas“ vagone. Traukinys buvo užmaskuotas kaip Vengrijos ekspresas, o pokalbyje „akis į akį“ dalyvavo tik abiejų lyderių vertėjai.

Pasak žinomo rusų istoriko Boriso Ilizarovo, abu diktatoriai svarstė, kaip vykdomas prieš du mėnesius pasirašytas paktas ir slaptieji protokolai, kurie atribojo SSRS ir Vokietijos įtakos zonas Europoje. Jie vienas kitą garantavo, kad nesikiš į valstybių reikalus, ir sutarė, kad sovietinių ir vokiečių tautų draugystė turi visas galimybes stiprėti. Už bokalo alaus A.Hitleris gudriai prasitarė J.Stalinui ypatingos svarbos dalyką: jei tik leis oras, pavasarį jis puls Prancūziją, o vėliau Angliją, jei ši nepasirašys su Vokietija taikos sutarties. Savo ruožtu J.Stalinas užtikrino fiurerį, kad SSRS niekada nepuls Vokietijos.

Be to, kaip pastebi istorikai, buvo kalbėta apie naftos, medienos, grūdų tiekimą nacistinei Vokietijai, o SSRS gaus vokiškų staklių, laivų ir vieną kreiserį. Grįžęs į Kremlių J.Stalinas apie susitikimą informavo vyriausybės vadovą ir užsienio reikalų liaudies komisarą V.Molotovą, kuris jau vėliau, gerokai nusenęs, neigė ir apie susitikimą, ir apie slaptuosius protokolus, ir apie Europos pasidalijimą, kurio dokumentus pats pasirašė.

V.Molotovas gyveno ilgai, jis mirė sulaukęs 96-rių, tačiau dėl „blogos“ jo atminties ne senatvė kalta. Visa SSRS propagandinė mašina buvo užsukta tam, kad šlovintų sovietinę pergalę II pasauliniame kare, J.Stalino vaidmenį jame. Bet jau išaiškėję ir dar už devynių užraktų laikomi istorijos faktai liudija, kad buvusiais ar menamais susitikimais su A.Hitleriu „tautų vadas“ buvo užliūliuotas tariama draugyste su jau ginklais brazdinančia nacistine Vokietija, sąmoningai ar ne jis nematė iš jos kylančio pavojaus.

A.Osokinas vienoje savo knygų apie karo pradžią dėl tokios nusikalstamos trumparegystės kaltina tuometinę SSRS vadovybę. Kas kaltas, kad jau pirmą karo dieną vokiečiai sunaikino apie pusantro tūkstančio sovietinių lėktuvų, kurie net nespėjo pakilti? Per keletą dienų SSRS patyrė milžiniškus artilerijos, tankų, degalų, šaudmenų, maisto atsargų nuostolius. Per 10 dienų vokiečiams buvo atiduotas Kaunas (birželio 24-ąją), Minskas (birželio 28-ąją), Ryga (liepos 1-ąją). Stipriausia pasaulyje Raudonoji armija kažkodėl nedavė atkirčio priešui, o skubotai puolė trauktis, nors, kaip teigė Maskvos propagandistai, Molotovo-Ribbentropo susitarimu SSRS gavo dvejus jėgų kaupimo metus… Vien per pusmetį nuo karo pradžios sovietai neteko 3,8 mln. žmonių.

J.Stalinas pralošė prieškarinį strateginį žaidimą. Nusikalstamas 1939-ųjų sandėris su A.Hitleriu, kuriam prieštaravo net komunistinės jėgos visame pasaulyje, įvarė baimės busimoms SSRS sąjungininkėms, kurios trejus metus neprisiruošė atidaryti Antrąjį frontą. Akivaizdu, kad nuo 1919 m. Versalio sutarties, kuria buvo užbaigtas I pasaulinis karas, SSRS ir Vokietija neturėjo bendros sienos, todėl Vokietija negalėjo SSRS užpulti netikėtai. Kita vertus, 1939-ųjų rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptieji protokolai, po jų sekusios represijos galutinai nuteikė milijonus gyventojų nuo Suomijos iki Bukovinos priešintis okupantams.

Laikas atversti dar vieną baisų istorijos puslapį, ragina kai kurie Rusijos istorikai ir politikai. Užuot šlovinus J.Staliną ir liaupsinus jo nuopelnus, būtina atskleisti visą tiesą apie tikrus ir tariamus to meto didvyrius.

Šaltinis: delfi.lt