Nuo genetikų net mumijos nepasislepia. Ne tik garsiojo Egipto faraono DNR, bet ir parazitų genų analizė leido nustatyti jo giminystės ryšius, ligas ir mirties priežastis. Įkvėpti tokio pavyzdžio, lietuviai ketina imtis mumijų, dūlančių Dominikonų bažnyčios rūsiuose.

Ne visi mokslai pasaulyje yra lygūs – vieniems projektams lengviau gauti lėšų negu kitiems. Tai susiję su žmogiškuoju smalsumu. Tad nenuostabu, jog praėjusiais metais atlikti Egipto mumijų paleogenetiniai tyrimai prikaustė ne tik visuomenės, bet ir mokslo pasaulio dėmesį. Tas pats laukia ir lietuviškų mumijų.

Europos Bolzano akademijos mumijų tyrimų specialistai turėjo unikalią galimybę iš naujo ištirti garsiojo faraono Tutanchamono šeimos mumijas keliais aspektais: įvertinti jų genomą (taip pat ir kokiomis paveldimomis ligomis jie sirgo – mitų ir spekuliacijų šia tema netrūksta) ir galimas mirties priežastis.

Genetinę medžiagą galima išskirti iš bet kurios organinės medžiagos. Tyrėjai turėjo galimybę minimaliai invazinės endoskopijos metu paimti nedidelius minkštųjų sudžiūvusių mumifikuotų audinių mėginius ir juos ištirti.

Be kai kurių asmeninių Tutanchamono sveikatos ypatumų (nustatytos Tutanchamono pėdų anomalijos bei įgimta – II padikaulio galvutės liga arba antro tipo Kiolerio liga), paaiškėjo, jog Tutanchamono tėvas Echnatonas buvo vedęs savo seserį. Taigi, Tutanchamonas gimė iš kraujomaišos. 19-metis faraonas buvo susilaukęs dviejų vaikų. Deja, abi dukros mirė kūdikystėje.

Visa tai sužinota, atlikus ląstelės branduolio DNR analizę ir lyginant pavienius nukleotidus.

Šaltinis: www.Delfi.lt

Valstybinė komisija, tyrusi 1986 metų balandžio 26-osios katastrofos priežastis, turėjo tris pagrindines versijas.

1 versija. Pagal vieną jų, avarijos priežastis buvo diversija. Esą kažkas, prasmukęs į 4-ojo bloko reaktoriaus centrinę salę, padėjo sprogmenis. Turbūt pati „politiškiausia“ priežastis.

2 versija. Pagal kitą versiją, kalti buvo tą pamainą budėję bloko operatoriai, leidę reaktoriui nekontroliuojamai įsibėgėti. Ši versija tapo kaip ir oficiali. Netgi žinynuose, apie Černobilio avariją galima aptikti tokį sprogimo paaiškinimą.

Štai kaip rašoma lietuviškoje vikipedijoje:

Černobylio avarija įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją, kai buvo atliekamas netinkamai suplanuotas bandymas 4-ajame bloke. Darbininkai išjungė reaktoriaus savireguliacinę sistemą ir avarinės saugos sistemą; kontroliniai strypai, naudojami branduolinei reakcijai kontroliuoti reaktoriaus šerdyje, buvo ištraukti daugiau, nei leidžia saugumas. Reaktorius buvo paliktas veikti 7 procentų galingumu. Dėl konstrukcijos ydos energijos išeiga smarkiai šoktelėjo už nominalo ribų, karštis deformavo kontrolinius strypus ir jų nebebuvo galima įkišti atgal. Strypams įstrigus padidėjo garų slėgis, kuris sumavosi kartu su kitomis mažesnėmis klaidomis ir 01:23 vietos laiku grandininė reakcija tapo nebekontroliuojama – įvyko keletas sprogimų, pasirodė didžiulis ugnies kamuolys ir nupūtė sunkų 1000 tonų masės plieno ir betono masės reaktoriaus stogą, suplėšė aušinimo vamzdžius ir pramušė stoge skylę. Į vidų patekus deguoniui užsidegė grafitas, kas sąlygojo didžiulę radiacijos emisiją į atmosferą (buvo išmesta daug radiokatyvių branduolinės reakcijos produktų), kurią sparčiai išnešiojo oro masės. Maždaug 1800 sraigtasparnių gesindami gaisrą ant reaktoriaus išbėrė virš 5000 t smėlio ir švino.

Kituose šaltiniuose konkretūs „kaltininkai“ nenurodomi, tačiau priežastis įvardijama ta pati – nekontroliuojama reakcija. Po avarijos viso pasaulio atominės fizikos specialistai pradėjo teorines diskusijas, kas vis tik atsitiko Černobilyje. Trumpai tai nupasakoti galima taip. Reaktoriuje dega (branduolinė reakcija) urano plokštės, ir išskiria šilumą, kuri kaitina vandenį, paversdama jį garu. Garas suka turbogeneratorių ir šis teikia elektros energiją. Didelį vaidmenį čia atlieka, vanduo, šaldantis urano plokštes. Būtent jo pagalba termobranduolinė reakcija yra reguliuojama. Jeigu šaldančio vandens trūksta, arba jis nespėja atšaldyti urano plokščių, termobranduolinė reacija tampa nereguliuojama, atominis reaktorius virsta atomine bomba, kurios sprogimo sulaikyti jau neįmanoma.
Suprantama, jog jie irgi priėjo išvados, kad kažkas atsitiko su aušinimo sistema. Reaktoriuje temperatūra smarkiai pakilo. Urano plokštės pradėjo lydytis, išskirdami radioaktyvius garus. Šie reagavo su cirkonio apvalkalu, dalyvaujant vandeniui, išsiskyrė vandenilis, kuris ir sukėlė sprogimą.

3 versija. Pagal trečią versiją, visa esmė buvo nesėkmingoje Černobylio atominės jėgainės konstrukcijoje ir apsaugos priemonių stygiuje. Pagal šiuos kriterijus užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju.

4 versija. Pastaruoju metu imama vis drąsiau kalbėti apie ketvirtąją sprogimo versiją. Anuomet niekur, net oficialiame pranešime Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA), nebuvo nė žodžiu užsiminta apie tai, kad avariją lydėjo anomaliniai geofiziniai reiškiniai.
Kad tokių reiškinių buvo, įsitikinęs Maskvos aviacijos instituto narys korespondentas Valerijus Vasiljevas. Mokslininkas, 1984-1988 metais dirbęs TATENA ir daugiau nei 30 metų – Sovietų Sąjungos branduolinės energetikos ministerijoje, laikosi nuomonės, kad 1986-aisiais stengtasi padaryti viską, kad informacijos apie tai būtų minimumas, ir ji nenutekėtų, kur nereikia.

Parengta pagal: www.Technologijos.lt

Tyrinėtojai iškėlė prielaidą, kad pirmieji pasaulio astronomai buvo senovės Australijos aborigenai, į žvaigždes žvelgę žymiai anksčiau nei pastatytas Stoundendžas.

Pasak australo profesoriaus Ray`aus Norriso, plačiai paplitę ir išsamios žinios apie žvaigždes vienų aborigenų buvo perduodamos kitiems iš kartų į kartą, o jų istorija, atsiskleidžianti dainoje ir pasakojimuose, siekia dešimtis tūkstantmečių atgal, praneša naujienų agentūra AFP.

„Žinome, kad yra daugybė pasakojimų apie dangų – dainų, legendų mitų“, – teigė Australijos mokslo agentūros astronomas R. Norrisas.

„Mums parūpo, kiek toli atgal visa tai siekia. Paaiškėjo, kad žmonės taip pat naudojo dangų navigacijai, laikui sekti, metų laikams žymėti, taigi, praktiniams tikslams“, – sakė jis.

„Žmonės buvo klajokliai, taigi kai pasirodydavo Sietyno žvaigždynas, jie persikeldavo ten, kur buvo riešutų ir uogų. Dar vienas ženklas – laikas keliauti prie upių žvejoti ir t.t.“, – kalbėjo astronomas.

Aborigenų kultūrą ir istoriją pagal baltųjų kolonistų pasakojimus tyrusio R. Norriso teigimu, tyrimas taip pat pateikė daugiau žinių apie astronominę mintį.

„Akivaizdu, kad koks nors mąstytojas praeityje sėdėjo krūmuose, stebėjo užtemimą ir bandė suprasti, kaip viskas vyksta“, – pateikdamas pavyzdį sakė jis.

„Tos mintys vėliau užkoduojamos dainose ir ceremonijose. Pavyzdžiui, kalbant apie Mėnulio užtemimą, egzistuoja pasakojimas, kad moteris Saulė ir vyras Mėnulis mylisi, o jiems tai darant, vieno kūnas uždengia kito“, – teigė astronomas.

R. Norrisas dabar ieško įrodymų, padėsiančių datuoti aborigenų astronomiją, pavyzdžiui, uoloje išraižytų užuominų apie nukritusį meteoritą ar kometą.

Tačiau jis įsitikinęs, kad aborigenai į dangų ėmė žvalgytis anksčiau nei europiečiai, įskaitant ir su astronomija siejamą Stounhendžą Didžiojoje Britanijoje, kuris, kaip manoma, pastatytas 3,1 tūkst. metų prieš Kr., maždaug tuo pat metu, kaip ir Didžioji Gizos piramidė.
„Mes nustatėme, kad šios astronominės žinios egzistavo, tačiau nežinau, kiek toli jos siekia. Jei jos siekia 10–20 tūkst. metų atgal, vadinasi, aborigenai buvo pirmieji pasaulio astronomai“, – teigė mokslininkas.

Šaltinis: www.lrt.lt

Tarp pirmųjų Europos žemyne prieš maždaug 800 000 metų įsikūrusių urvinių žmonių buvo plačiai paplitęs kanibalizmas, atskleidžia tolesni Ispanijos mokslininkų tyrimai.

Ištyrę suakmenėjusius kaulus, aptiktus urvinių žmonių gyventame Gran Dolina urve šalies šiaurėje esančiuose Sierra de Atapuerca kalnuose, archeologai ant jų liekanų aptiko ankstyvaisiais akmeniniais įrankiais paliktų pjovimo žymių, skelbia „Daily Mail“.

Tarp stumbro, elnio, laukinių avių ir kitų gyvulių kaulų mokslininkai aptiko ir mažiausiai 11 nužudytų žmonių vaikų bei paauglių liekanas. Jų kaulai taip pat buvo suskaldyti akmeniniais įrankiais, kad būtų galima iščiulpti maistingąsias kaulų smegenis, teigiama pranešime. Aptikta įrodymų, kad, perskėlus kaukoles, buvo valgomos ir vaikų galvos smegenys.

Primisnime, jog šį regioną mokslininkai tyrinėja jau senokai. Naujausi radiniai tik patvirtina, jog kanibalizmas tuo metu buvo ne pavieniai atvejai, o pakankamai plačiai paplitęs reiškinys.

Pasak vieno iš šiame tyrime dalyvavusio Ispanijos Žmogaus evoliucijos nacionalinio tyrimų centro mokslininko José Maria Bermúdez de Castro, ant urvinių žmonių kaukolių apatinės dalies kaulų aptikti rėžiai liudija, kad jiems akmeniniais įnagiais buvo atskirtos galvos. „Galbūt po to buvo perskeltos ir kaukolės, kad būtų galima pasiekti smegenis. Smegenys jiems buvo puikus maistas“, – sakė mokslininkas.
Mokslininkai mano, kad Europoje apsigyvenę pirmieji dabartinių žmonių protėviai praktikavo kanibalizmą ir dėl to, kad kovojo su priešiškomis gentimis, ir norėdami patenkinti savo mitybos poreikius. Kitų genčių vaikai ir paaugliai buvo palyginti lengvas grobis. Žmonių kaulai su akmeninių įrankių paliktais rėžiais liudija, kad kanibalizmas tarp urvinių žmonių buvo paplitęs maždaug 100 000 metų, o tai reiškia, kad tai buvo nuolatinė praktika, o ne pastangos išlikti užėjus badmečiams, sakoma pranešime.

Šaltinis: balsas.lt

Egiptas paskelbė Chargos dykumų oazėje atradęs prieš daugiau nei prieš 3500 metų gyvavusią pirklių gyvenvietę, kuri yra tūkstantmečiu senesnė už kitas, anksčiau rastas šiame regione.

JAV Yale’io universiteto archeologai šios gyvenvietės liekanas aptiko praėjusiais metais, kasinėdami Chargos oazę, esančią Vakarų dykumoje už 500 kilometrų į pietus nuo Kairo.

Per šią oazę kadaise ankstyvosios Egipto civilizacijos laikotarpiu ėjo judrus prekybos kelias, kuriuo į Nilo slėnyje klestėjusią senovės Egipto karalystę plūdo prekės iš kitų Afrikos regionų, tikėtina, besidriekiantis nuo pat Viduržemio jūros regiono iki Sudano, sakoma trečiadienį paskelbtame Egipto senovės paminklų vyriausiosios tarybos pranešime.

Chargos oazės gyvenvietė labiausiai suklestėjo Viduriniosios karalystės epochos (1786-1665 prieš mūsų erą) pabaigoje. Archeologų grupės vadovas Johnas Darnellas sakė, kad gyvenvietėje veikė didelė kepykla, todėl tikėtina, kad joje buvo įsikūręs svarbus maisto gamybos centras, kuriame galėjo būti maitinami vietiniai kariai. “Duona buvo gaminama įspūdingais kaip tam metui kiekiais, sako Darnellas, paminėdamas, jog čia buvo rastos krosnys, duonos kepimo formos ir saugyklos, kurių dydžiai gerokai viršijo reikalingus šiai vietovei mastus. “Galima visai logiškai numanyti, jog jie iš esmės iškepdavo pakankamą kiekį duonos ištisai armijai išlaikyti, tiesiogine prasme”, priduria mokslininkas.

Oazėje gyveno keli tūkstančiai žmonių. Čia išlikusios molinių plytų pastatų liekanos, kurie savo architektūra primena administracinės paskirties statinius, randamus rytuose nuo šios vietovės esančiame Nilo slėnyje. Tai leidžia manyti, jog tarp šių regionų buvo užmegztas kontaktas.

Gyvenvietė suteikia naujos informacijos apie Senovės Egipto Antrojo tarpuvaldžio laikotarpio (maždaug 1600-1569 prieš Kristų) padėtį, kai to meto faraonai buvo spaudžiami tiek iš šiaurės puolančių Azijos hiksų tautų ir pietuose esančios Nubijos karalystės. Oazės ir jų prekybos keliai, panašu, turėjo svarbų vaidmenį, siekiant užtikrinti Egipto karalystės išlikimą. Tuo metu asilai buvo pagrindiniai prekėms transportuoti naudojami gyvūnai – kupranugariai jų vietą pradėjo užimti tik maždaug tūkstančiu metų vėliau.

“Oazės buvo dideli daug drėgmės turintys plotai, išsidėstę pagal pagrindinius Egipto karavanų maršrutus. Prekybininkų srautai čia ateidavo iš viso tais laikais pažinto pasaulio”, sako Darnellas, pabrėždamas kontrastą tarp oazių svarbos senovės laikais ir palyginti didelės jų izoliacijos nuo likusio pasaulio šiandien. “Prieš 2000 metų šios oazės buvo ištisa prekybos imperia, pro kurias kasdien eidavo karavanai, gabenantys egzotiškas prekes”, priduria specialistas.

Yale universiteto mokslinių tyrimų programa “Theban Desert Road Survey” trunka jau 18 metų. Joje dirbantys mokslininkai siekia atrasti senuosius prekybos kelius ir nustatyti, kokia buvo sąveika tarp Nilo slėnyje ir Sacharos dykumoje gyvenusių žmonių senovės Egipto laikais. Pastaraisiais keliais metais padaryti atradimai vis daugiau pabrėžia oazių svarbą. Tūkstantmečiu vėliau datuojamų vadinamųjų “auksinių mumijų” atradimas Bahariya oazėje taip pat rodo, jos šios prekybininkų bendruomenės buvo turtingos ir klestinčios.

Šaltinis: Technologijos.lt

Dabar jis yra senas nusilpęs vyriškis, sodelyje auginantis rožes. Bet prieš 65 metus Olandu pravardžiuojamas Theodore’as Van Kirkas atliko misiją, kuri visiems laikams pakeitė pasaulį.

“Turėjome tai padaryti”
Olandas buvo lėktuvo “Enola Gay” šturmanas, turėjęs nutaikyti mirtiniausią žmogaus sukurtą ginklą gabenantį bombonešį “B-29″ 9450 m aukštyje tiesiai virš Hirosimos. Pirmas pasaulyje branduolinės bombos sprogimas nusinešė 200 tūkst. žmonių gyvybę. Bet 89 metų Olandas, paskutinis gyvas likęs “Enolos Gay” įgulos narys, niekada neabejojo, kad viską padarė teisingai.

“Ar aš apgailestauju dėl to, ką padarėme tą dieną. Ne, pone, neapgailestauju, – pareiškė jis britų dienraščiui “Daily Mirror”. – Aš niekada neatsiprašinėjau dėl to, ką padarėme Hisorimai, ir niekada neatsiprašysiu. Mūsų užduotis buvo užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, tai paprasta.”

“Jeigu mes nebūtume numetę tos bombos, japonai niekaip nebūtų pasidavę. Tuomet būtume turėję įsiveržti į jų šalį, ir aukų skaičius būtų buvęs tikrai neįsivaizduojamas. Jie buvo išmokyti kovoti iki paskutinio kraujo lašo, ir jie būtų kovęsi su mumis net pagaliais arba akmenimis. Mes padarėme tai, ką turėjome padaryti. Kad išgelbėtume ne tik amerikiečių, bet ir japonų gyvybes”, – toliau dėstė vyras.

Įtemptos sekundės
Dabar Olandas gyvena senelių namuose netoli Atlantos, Džordžijos valstijoje, kovoja su savo ligomis ir graužiasi dėl to, kad nebegali žaisti golfo. Jis pardavė beveik visus atmintinius karo daiktus ir, beje, neblogai užsidirbo. “Enolos Gay” navigacijos žurnalas atnešė jam daugiau nei 350 tūkst. dolerių (900 tūkst. litų).

Vyrui liūdna dėl to, kad visi jo draugai, 1945 m. rugpjūčio 6 d. kartu skridę bombonešiu “Enola Gay”, jau mirę. Jis liko vienintelis pasaulyje, kuris pažįsta jausmą, apimantį tuomet, kai per vieną akimirką nužudai tiek daug žmonių.

Olandas prisimena, kaip tą naktį jie ramino nervus lošdami pokerį iki 2 val. nakties, kol atėjo laikas išvykti. Rytas buvo gaivus ir giedras, kai įgula važiavo nedidukės Ramiojo vandenyno Tiniano salos kilimo taku. 8.15 val. pilotas Paulas Tibbetas pakėlė į dangų bombonešį “Enola Gay”, pavadintą jo motinos vardu.

Keturių tonų sprogmeniui jie irgi suteikė mielą vardą – Mažylis. Kai bomba skriejo žemyn, Olandas nervingai žvilgčiojo į laikrodį. Šturmanas žinojo, kad jeigu po 43 sekundžių nieko nenutiks, tai reikš, jog detonatorius nesuveikė. Bet lygiai taip pat jis suvokė, kad sprogimas, nušluosiantis nuo žemės paviršiaus visą miestą, kartu gali pasiglemžti ir “Enolą Gay”.

Bijojo, kad nesprogs
“Kai bomba sprogo, mano pirma reakcija buvo “ačiū Dievui, suveikė”, – prisiminė Olandas. – Bet mes nerimavome dėl to, kas bus toliau. Kai kurie mokslininkai prognozavo, kad sprogimas atmosferoje gali sukelti grandininę reakciją, kuri galėtų sunaikinti visą pasaulį.

Mes taip pat buvome įspėti, kad turime nutolti 11 mylių nuo sprogimo vietos, nes kitaip smūgio bangos perplėš lėktuvą pusiau. Negalėjau įsivaizduoti nieko baisesnio už tai, kaip kabėti virš Japonijos po to, ką mes padarėme jų miestui. Galima lengvai atspėti, kaip jie su mumis elgtųsi.

Bet, atvirai kalbant, labiausiai bijojau, kad bomba nesprogs, ir visos mūsų pastangos nueis veltui. Dar blogiau, nesugadinta bomba būtų nukritusi vidury Japonijos, ir jie būtų galėję panaudoti ją kurdami savo ginklą.”

Akinamas blyksnis
Olandas pasakojo, kad sprogus bombai pasirodė akinamas šviesos blyksnis. Uodegos kulkosvaidininkas Bobas Caronas klykė iš siaubo, kai pamatė garso greičiu artėjančią oro bangą.

“Pajutome 3,5 gravitacijos stiprumo smūgį, kai pirmą kartą krestelėjo, – prisiminė Olandas. – Jis išmušė mus iš sėdynių, garsas buvo toks, tarsi lėktuvas būtų lūžęs pusiau.”

Bombonešiui tolstant, įgula matė milžinišką grybą, kylantį virš jų į beveik 14 km aukštį. Apačioje Hirosimą apgaubė tiršti dūmai, todėl įvertinti padarinius buvo sunku. Bet niekas neabejojo, kad padaryta žala milžiniška. Tik vėliau jie sužinojo, kad per sprogimą, kurio karštis tūkstančius kartų viršijo Saulės paviršiaus temperatūrą, akimirksniu sudegė 80 tūkst. žmonių, o vėliau aukų skaičius išaugo iki 200 tūkst.

“Debesis atrodė lyg verdančio aliejaus katilas, kiek toliau matėme gaisrus, – sakė Olandas. – Vėliau mūsų ryšio operatorius Dickas Nelsonas man pasakė: “Mes žinome, kad karas baigtas.” Negalėjome įsivaizduoti, kaip japonai tęstų kovą po to, kai parodėme tokią jėgą.”

Per visą šešių valandų kelionę atgal į bazę įgula klausėsi radijo, laukdama pranešimo apie Japonijos kapituliaciją. Jie dar negalėjo patikėti, kad prireiks antros branduolinės bombos, kurią numetė kita įgula ant kito miesto, kad priešai pagaliau pasiduotų.

Vaizdas užgniaužė širdį
Dauguma amerikiečių “Enolos Gay” įgulą laiko didvyriais, bet kai kurie vadina juos masiniais žudikais. Olandas teigia iki šiol sulaukiantis grasinimų ir įžeidžiamų skambučių.

“Tai priverčia akimirką susimąstyti”, – pripažino vyras.

Praėjus kelioms dienoms, kai buvo susprogdinta branduolinė bomba, Olandas ir kiti “Enolos Gay” įgulos nariai nukeliavo į Nagasakį, kad savo akimis pamatytų padarytą žalą.

“Vaizdas buvo baisesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Labiausiai buvau pritrenktas, kai pamačiau japonų kareivį, einantį gatve tarp priplotų pastatų. Įsivaizdavau jį kovojantį kare, grįžtantį namo ir randantį savo miestą sugriautą. Tai buvo labai širdį gniaužianti akimirka”, – prisipažino Olandas.

Tačiau jis dėl nieko nesigaili: “Ar padaryčiau tai dar kartą? Taip, jeigu aplinkybės būtų tokios pat.”

Šaltinis: KaunoDiena.lt

Po 70 metų išslaptinami ir Lenkijai perduodami dokumentai apie Katynės tragediją – dar vienas įrodymas, kad istorinė tiesa vis tiek kada nors iškyla į paviršių. Daugelį dešimtmečių neigęs sovietinių enkavedistų kaltę dėl dešimčių tūkstančių lenkų karininkų žudynių miške prie Smolensko (buvo tvirtinama, kad tai vokiečių darbas), Kremlius pagaliau sutiko atskleisti jį demaskuojančią paslapties skraistę. Bet kartu tai įrodymas, kad Maskva slepia ir kitas paslaptis, kol neprieinama riba, už kurios jas saugoti Rusijai labai nenaudinga.

Šią karštą vasarą spaudoje pasirodė skandalinga versija, kad Maskvoje pasirašant Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį 1939-ųjų rudenį slapta buvo apsilankęs ir A.Hitleris. Apie II-ąjį pasaulinį karą parašęs keletą monografijų istorikas Aleksandras Osokinas tvirtina, radęs archyvų dokumentus, kuriuose yra vokiečių delegacijų, atvykusių į Maskvą pasirašyti 1939-ųjų rugpjūčio paktą ir rugsėjo 28-ąją – papildomą protokolą, sąrašai.

Tiesa, nei sąrašų sudarytojo pavardės, nei datos dokumentuose nėra, tačiau jų analizė mokslininkui leido tvirtinti, kad ne oficialios delegacijos sudėtyje specialiai įrengtu lėktuvu „Kondor“ FW-200 galėjo atskristi ir fiureris su tuometine savo drauge Eva Braun (jie susituoks tik 1945-ųjų balandžio 28 d., likus vos 36 valandoms iki savižudybės…). Istorikui kai kurios tų laikų nuotraukos ir dokumentai kelia daug įtarimų: Eva Braun labai jau panaši į kažkokią delegacijoje buvusią, bet be pareigų „froilen Editą Kruger“ arba į Evos seserį Ilzę.

Šiaip jau paktą pasirašiusio delegacijos vadovo Joachimo von Ribbentropo svitoje buvo 8 artimiausi A.Hitlerio aplinkos žmonės: lakūnas, fotografas, adjutantas, karininkas, gydytojas, stenografistas, sekretorė. Visoje delegacijoje buvo 38 žmonės, tačiau sovietų spaudoje buvo minimi tik šeši, kiek vėliau – 9, o kiti nutylėti. Vadinasi, teigia A.Osokinas, dokumentas be parašo leidžia tvirtinti, kad buvo dar vienas jį lydintis ypač slaptas dokumentas, kuris apibrėžė A.Hitlerio ir J.Stalino susitikimo tvarką. Kitaip sakant, rašo istorikas laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ (šis jo straipsnis pasirodė būtent per karo pradžios metines, birželio 22 dieną), „svarbiausia tokio artimiausios A.Hitleriui svitos įrašymo į delegacijos sudėtį priežastis ir yra…slaptas fiurerio dalyvavimas joje“.

Kaip ten bebūtų (kiti mokslininkai tokias A.Osokino prielaidas vadina „visiška nesąmone“), sunku paneigti, kad A.Hitleris asmeniškai panoro užsitikrinti J.Stalino garantijas nereaguoti į rengiamą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos antpuolį bei II pasaulinio karo pradžią (juk Lenkija buvo užpulta praėjus vos savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo Maskvoje).

Tokias garantijas nacistinė Vokietija gavo dar viename šių dviejų diktatorių susitikime, kuris vyko jau Lvove – nacių užimtos Lenkijos ir sovietams atitekusios Vakarų Ukrainos pasienyje.

Šio susitikimo detalės Rusijos spaudoje pasirodė tik 2008 m. Jos grįstos Amerikos archyvuose pokario metais aptiktu ilgamečio FTB direktoriaus Edgaro Hooverio 1940 07 19 datuotu pranešimu, kad, vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, 1939-ųjų rudenį įvyko slaptas J.Stalino ir A.Hitlerio susitikimas. Iš rastų slaptų J.Stalino susirašinėjimų su tuometiniu Vokietijos pasiuntiniu SSRS Werneriu von der Schulenburgu galima spręsti, kad ilgai derintas susitikimas vyko tų metų spalio 17 dieną į Lvovą atvykusio J.Stalino traukinio „Maskva – Lvovas“ vagone. Traukinys buvo užmaskuotas kaip Vengrijos ekspresas, o pokalbyje „akis į akį“ dalyvavo tik abiejų lyderių vertėjai.

Pasak žinomo rusų istoriko Boriso Ilizarovo, abu diktatoriai svarstė, kaip vykdomas prieš du mėnesius pasirašytas paktas ir slaptieji protokolai, kurie atribojo SSRS ir Vokietijos įtakos zonas Europoje. Jie vienas kitą garantavo, kad nesikiš į valstybių reikalus, ir sutarė, kad sovietinių ir vokiečių tautų draugystė turi visas galimybes stiprėti. Už bokalo alaus A.Hitleris gudriai prasitarė J.Stalinui ypatingos svarbos dalyką: jei tik leis oras, pavasarį jis puls Prancūziją, o vėliau Angliją, jei ši nepasirašys su Vokietija taikos sutarties. Savo ruožtu J.Stalinas užtikrino fiurerį, kad SSRS niekada nepuls Vokietijos.

Be to, kaip pastebi istorikai, buvo kalbėta apie naftos, medienos, grūdų tiekimą nacistinei Vokietijai, o SSRS gaus vokiškų staklių, laivų ir vieną kreiserį. Grįžęs į Kremlių J.Stalinas apie susitikimą informavo vyriausybės vadovą ir užsienio reikalų liaudies komisarą V.Molotovą, kuris jau vėliau, gerokai nusenęs, neigė ir apie susitikimą, ir apie slaptuosius protokolus, ir apie Europos pasidalijimą, kurio dokumentus pats pasirašė.

V.Molotovas gyveno ilgai, jis mirė sulaukęs 96-rių, tačiau dėl „blogos“ jo atminties ne senatvė kalta. Visa SSRS propagandinė mašina buvo užsukta tam, kad šlovintų sovietinę pergalę II pasauliniame kare, J.Stalino vaidmenį jame. Bet jau išaiškėję ir dar už devynių užraktų laikomi istorijos faktai liudija, kad buvusiais ar menamais susitikimais su A.Hitleriu „tautų vadas“ buvo užliūliuotas tariama draugyste su jau ginklais brazdinančia nacistine Vokietija, sąmoningai ar ne jis nematė iš jos kylančio pavojaus.

A.Osokinas vienoje savo knygų apie karo pradžią dėl tokios nusikalstamos trumparegystės kaltina tuometinę SSRS vadovybę. Kas kaltas, kad jau pirmą karo dieną vokiečiai sunaikino apie pusantro tūkstančio sovietinių lėktuvų, kurie net nespėjo pakilti? Per keletą dienų SSRS patyrė milžiniškus artilerijos, tankų, degalų, šaudmenų, maisto atsargų nuostolius. Per 10 dienų vokiečiams buvo atiduotas Kaunas (birželio 24-ąją), Minskas (birželio 28-ąją), Ryga (liepos 1-ąją). Stipriausia pasaulyje Raudonoji armija kažkodėl nedavė atkirčio priešui, o skubotai puolė trauktis, nors, kaip teigė Maskvos propagandistai, Molotovo-Ribbentropo susitarimu SSRS gavo dvejus jėgų kaupimo metus… Vien per pusmetį nuo karo pradžios sovietai neteko 3,8 mln. žmonių.

J.Stalinas pralošė prieškarinį strateginį žaidimą. Nusikalstamas 1939-ųjų sandėris su A.Hitleriu, kuriam prieštaravo net komunistinės jėgos visame pasaulyje, įvarė baimės busimoms SSRS sąjungininkėms, kurios trejus metus neprisiruošė atidaryti Antrąjį frontą. Akivaizdu, kad nuo 1919 m. Versalio sutarties, kuria buvo užbaigtas I pasaulinis karas, SSRS ir Vokietija neturėjo bendros sienos, todėl Vokietija negalėjo SSRS užpulti netikėtai. Kita vertus, 1939-ųjų rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptieji protokolai, po jų sekusios represijos galutinai nuteikė milijonus gyventojų nuo Suomijos iki Bukovinos priešintis okupantams.

Laikas atversti dar vieną baisų istorijos puslapį, ragina kai kurie Rusijos istorikai ir politikai. Užuot šlovinus J.Staliną ir liaupsinus jo nuopelnus, būtina atskleisti visą tiesą apie tikrus ir tariamus to meto didvyrius.

Šaltinis: delfi.lt

Birželio 22-oji – ilgiausia metų diena, ankstų jos rytą fašistinė Vokietija įsiveržė į sovietų okupuotas SSRS vakarines žemes, ir prasidėjo vadinamasis Didysis Tėvynės karas, nors tada buvo neįmanoma suvokti, kur tos tariamos ir sovietų Tėvynės ribos. Tas saulėgrįžos virsmas, kai nakties tamsos telikę vos keletas valandų, buvo pragaištingas persilaužimo metas – nuo vienos okupacijos prie kitos.

Dar sunkesnis ir dabar jau beprasmis ginčas: kas būtų buvę Lietuvai geriau – nacių ar sovietų okupacija? Abu režimai buvo nusikalstami, abu diktatoriai, ir Adolfas Hitleris, ir Josifas Stalinas, griebėsi genocido Europos tautų atžvilgiu, abu jie siekė tų pačių tikslų – viešpatauti svetimose žemėse. Abu jie vykdė ir aneksiją, ir okupaciją, ir genocidą.

Mes tik iš 69-erių metų nuotolio galime svarstyti, kuri iš tųdviejų okupacijų būtų atnešusi mažiau žalos, tačiau apie sovietinę neturime teisės kalbėti tariamąja nuosaka, nes lietuvių tauta, kaip ir daugybė kitų tautų, ją iškentėjo. Netgi per pirmosios sovietinės okupacijos metus (1940 06 15–1941 06 22) Lietuva patyrė vieną skaudžiausių tragedijų: vien per paskutinę jos savaitę į SSRS platybes ištremta 23 tūkst. žmonių…

Toks baisus patyrimas daug kam leidžia teigti, kad naciai išvadavo Lietuvą, kaip ir kitus SSRS užimtus pakraščius – nuo Suomijos iki Kaukazo, iš bolševikų teroro. Daug kas jų laukė išskėstomis rankomis, nes manė, kad vokiečiai humaniškesni, kultūringesni, atneš demokratijos vėjų, o netrukus leis atkurti savarankišką valstybę.

Ypač daug tokių vilčių puoselėjo nuo sovietinės okupacijos į Vakarus pasitraukę Lietuvos veikėjai. Jie naiviai manė, kad, pasinaudojusi naujųjų okupantų jėga, Lietuva tuojau pat sukurs savo demokratinį valdžios aparatą bei institucijas ir ims tvarkytis pagal vokišką principą „Ordnung ist Ordnung“ („tvarka yra tvarka“).

Tokius planus puoselėjo ir 1940-ųjų lapkričio 17 d. Berlyne įsteigtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ši idėja kilo iškart Lietuvą okupavus sovietams. 1940 m. rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, vienijusi įvairias išeivijos organizacijas, o Romoje vykusioje konferencijoje sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lietuvos atstovas emigracijoje Kazys Škirpa vadovavo LAF‘o steigiamajam susirinkimui, kurio protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys. Tų metų gruodį pogrindinė LAF‘o grupė atsirado ir Kaune. Vieno advokato bute 1941-ųjų vasarį buvo įkurtas LAF‘o štabas, o pagrindinė jo būstinė buvo senelių prieglaudoje.

Iš pradžių buvo planuojama, kad sukilimas prieš bolševikus Lietuvoje įvyks dar prieš numatomo karo pradžią, tačiau A. Hitleris ją atidėjo – iš gegužės vidurio į birželio mėnesį. Sukilimas turėjo reikšti, kad vokiečiai užimtų jau ne SSRS teritorijos dalį, o nepriklausomą Lietuvą. Tačiau nežinodami tikslios vokiečių puolimo datos ir nerizikuodami akis į akį susidurti su Lietuvoje dislokuotais sovietiniais okupaciniais daliniais Lietuvoje, LAF‘ininkai orientavosi į tai, kad pasinaudos nacių karine mašina ir padės jai triuškinti okupacinę kariuomenę.

Birželio sukilimas buvo numatytas gana tiksliai – birželio 22 d. 10 val., nes tuo metu jau šešias valandas pasienyje griaudėjo karo kanonada, ir vokiečiai sparčiai veržėsi į SSRS gilumą. Pagal sukilimo planą vakare buvo užimtas radiofonas, radijo stotis, ryšių centrai, svarbesni Kauno objektai, tačiau tiesioginių susirėmimų su Raudonąja armija buvo stengiamasi išvengti. Kitą dieną buvo parengta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, pagrindinis jos tekstas dingo, todėl teko kurti naują. Ji buvo perskaityta per radiją.

Penki vokiečių žvalgybos kariai Kaune pasirodė tik birželio 24-ąją, kai iš esmės miestą jau kontroliavo sukilėliai. Čia veikė 36 jų grupės, o liepos pradžioje užregistruota apie 6 tūkst. žmonių. Vilniuje sukilimas prasidėjo birželio 24-ąją, nors jau 23-iosios popietę ant Gedimino pilies bokšto suplevėsavo trispalvė, bolševikai ją bemat nuplėšė, tačiau ji vėl pasirodė.

Istorikai LAF‘o ir Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklos nepervertina. Nors ir tikėdamos nepriklausoma Lietuva, šios struktūros negalėjo veikti savarankiškai. Jau šios organizacijos užuomazgose galima buvo justi Vokietijos nacionalsocialistų įtaką. Kaip rašo istorikas Kasparas Pocius, netgi LAF‘o parengtas valstybės valdymo modelis buvo panašus į nacistų veiklos modelius. Karo pradžioje Lietuvoje siautėję aktyvistai su baltais raiščiais ant rankovių (todėl jie buvo vadinami baltaraiščiais) prisidėjo persekiojant ir naikinant sovietų kolaborantus, ypač žydus (pogromas „Lietūkio“ garaže). Tas Naujosios Lietuvos modelis buvo pasiskolintas iš Trečiojo Reicho – viena tauta, viena partija, vienas vadas.

Tiesa, utopiniuose LAF‘o dokumentuose pabrėžiama, kad „aktyvistų Sąjūdis nėra joks nei fašizmo, nei nacionalsocializmo kopijavimas, o tai tik skaudus praeities patyrimo išugdytas mūsų tautos politinio gyvenimo reiškinys“. K. Škirpos prisiminimuose dėstoma kitaip. Juose nurodoma, kad aktyvistai pritarė nacių sumanymui Baltijos šalis paversti Vokietijos aruodu (dabar tai būtų vadinama abipusiai naudingu prekybiniu bendradarbiavimu), o kartu ir pagrindė „vergo ir pono“ santykius, kai didelė tauta „turi teisę“ reikalauti sau daugiau gamtos turtų nei maža.

Štai kodėl iš pradžių vokiečių okupantai nekliudė LAF‘ui ir laikinajai vyriausybei veikti. Bet netrukus už lojalumą naujieji šeimininkai „atsidėkojo“: LAF‘o sudaryta laikinoji Lietuvos tautinė vyriausybė teišsilaikė vos 43 dienas ir buvo likviduota, sudarius vokiečių civilinę valdžią. Jau rugpjūčio 5 d. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas pareiškė, kad, įvedus civilinę vokiečių administraciją, vyriausybės darbas „turi būti laikomas baigtas“. Su vokiečių priežiūra sukurtos lietuviškos institucijos buvo smulkmeniškai kontroliuojamos. Po tokio „atsiskaitymo“ vyriausybės vadovas literatas ir visuomenės veikėjas Juozas Ambrazevičius sudarė antinacistinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių frontas“, vėliau vadovavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto politiniam padaliniui, tačiau idealistinė visų trijų frontų idėja sukurti nepriklausomą valstybę ištirpo karo gaisrų ugnyje ir gyvavo tik emigracijoje. Kitaip sakant, ji negalėjo būti realizuota, kol bent vienas okupantas mindė Lietuvos žemę.
LAF‘o susikūrimas ir jo surengtas Birželio sukilimas parodė, kad Lietuva buvo pajėgi skelbti valstybingumo deklaraciją ir pademonstruoti pasauliui savo nepriklausomybės siekį. Tai, kad jis nebuvo išplėtotas, o pasibaigus karui ilgiems dešimtmečiams persikėlė į gilų antisovietinį pogrindį, jau yra globalinės istorijos poveikis. Šiuo neilgu laikotarpiu lietuviai parodė, kad tautos gelmėse neužgeso nepriklausomybės žaizdras, kad jo liepsna vis tiek kada nors išsiverš iš po storo okupacijos kiauto. Štai kodėl primityvus svarstymas, koks turėjo būti mūsų pasirinkimas tarp dviejų blogybių, yra beprasmis. Lietuva pasirinko trečiąjį – Nepriklausomybės kelią, kuris, nors ilgiausias ir sunkiausias, yra pats tauriausias.

Aut. teisės: Geopolitika
Autoriai: Česlovas Iškauskas

Rugpjūčio 19 dieną sukako lygiai 50 metų nuo tos dienos, kai du keturkojai – Belka ir Strelka kosminio laivo „Vostok“ prototipu sėkmingai pakilo į kosmosą.

Skrydžio raketa įtaka gyvūnų organizmui mokslininko konstruktoriaus Sergejaus Koroliovo iniciatyva imta tirti 1948 m. Tinkamiausiu biologinių tyrimų objektu pripažintas šuo.

Jaunos, gražios, protingos
Pirmasis keturkojų būrys buvo surinktas 1951 m. Jį sudarė paprasti kiemsargiai šunys. Mokslininkai nusprendė, kad benamiai mišrūnai, kas dieną privalantys kovoti už išgyvenimą, bet greitai priprantantys prie žmonių, labiausiai tinka užsibrėžtam tikslui įgyvendinti. Gyvūnai skrydžiui buvo ruošiami Aviacinės medicinos institute. Dėl ypatingos kosminio laivo kabinos konstrukcijos eksperimentui pasirinkti 6–7 kilogramus sveriantys, jauni, 2–6 metų, sveiki šuneliai, atsparūs ligoms ir neigiamai aplinkos įtakai. Be to, eksperimento dalyviai turėjo būti draugiški žmogui ir pasižymėti didele kantrybe.

Mokslininkai vien praktiniais sumetimais pasirinko išskirtinai kalytes – joms buvo lengviau pasiūti specialius kostiumus. Be to, jų kailis turėjo būti šviesus, kad labiau išsiskirtų tamsoje. Mokslininkai suprato, kad pavykus eksperimentui visuomenėje kils didžiulis susidomėjimas, tad laikraščiai spausdins didvyrių nuotraukas. Vadinasi, šuneliai turi būti mieli žmonių akiai – grakštūs, gražūs, protingais snukučiais.

Pretendentai skristi į kosmosą tuos eksperimento metus buvo mokomi ėsti iš automatinių šėryklų, juos treniravo ramiai elgtis būnant ilgą laiką uždaroje ankštoje patalpoje. Be to, vyko daug specialių treniruočių: kalytės buvo sukamos centrifugose, pratinamos prie vibracijos, katapultuojamos ir galiausiai ilgą laiką laikomos uždaroje, sandarioje kapsulėje, kurioje buvo sukurtos analogiškos kosmosui sąlygos.

1951 m. liepos 22 d. raketa su pirmuoju šuneliu–kosmonautu pakilo į dangų. Nuo tų metų liepos iki 1962–ųjų rugsėjo įvyko 29 šunų skrydžiai į stratosferą – 100–150 kilometrų aukštį. Aštuoni skrydžiai kosmonautams baigėsi tragiškai dėl kabinos išsihermetinimo, parašiuto atsisakymo ar gedimo gyvybinių funcijų palaikymo sistemoje.

Pirmoji sėkmė
1960–ųjų pradžioje buvo sukurtas pirmasis į Žemę grąžinamas kosminis laivas. Pirmasis jo startas baigėsi nesėkme. 1960 m. rugpjūčio 19 d. 15.44 val. iš Boikonuro kosmodromo į Žemės orbitą sėkmingai pakilo raketa „Voschod“ su Belka ir Strelka.

Kosminiame laive buvo sumontuota tuo metu moderniausia įranga, fiksuojanti kalyčių organizmo pakitimus per visą skrydį. Specialiai šiam skrydžiui keturkojėms kosmonautėms buvo pagaminti raudoni ir žali kostiumai.

Be žymiųjų kosmoso užkariautojų, kosminiame laive buvo 12 pelių, vabzdžių, grybelinių kultūrų, kukurūzų, kviečių, žirnių, svogūnų sėklų ir kelios rūšys mikrobų. Taip pat atskiroje nekatapultuojamoje raketos kabinoje dar skrido 28 laboratorinės pelytės ir dvi baltosios žiurkės.

1960 m. rugpjūčio 20 d. kapsulė su gyvūnais sėkmingai nusileido ant Žemės paviršiaus. Belkos ir Strelkos skrydis truko 25 valandas. Per šį laiką laivas–palydovas 17 kartų apskriejo planetą.

Nepamirštos iki šių dienų
Grįžusios kalytės–kosmonautės tapo didvyrėmis, po paros net dalyvavo spaudos konferencijoje. Dar po kelių dienų sovietų televizija parodė Belkos ir Strelkos skrydžio kadrus. Vėliau Belkos ir Strelkos sėkmę pakartojo kiti šuneliai. Būtent pirmieji išbandė visus skrydžio į kosmosą etapus, kurie 1960 m. laukė pirmojo į kosmosą pakilusio žmogaus – Jurijaus Gagarino. Sklando gandai, kad grįžęs po pirmojo skrydžio jis juokavo: „Iki šiol nesuprantu, kas aš – „pirmasis žmogus“ ar „paskutinis šuo“.

Na, o Belkai ir Strelkai tai buvo pirmas ir paskutinis nuotykis gyvenime – daugiau jokiuose eksperimentuos jos nedalyvavo. Kalytės liko gyventi tyrimų institute, kartais buvo vežamos parodyti vaikams į vaikų darželius ir mokyklas. Belka ir Strelka sulaukė gilios senatvės. Strelka po savęs paliko gražų būrį palikuonių. Vienas jų, vardu Pušokas, asmeniniu tuometinio komunistų partijos sekretoriaus Nikitos Chruščiovo pavedimu buvo padovanotas pirmajai JAV poniai Žaklinai Kenedi.

Rusija iki šių dienų nepamiršo keturkojų kosmoso užkariautojų. Taip Maskvoje atsirado trimetrinis paminklas pirmajai kosmoso keliautojai Laikai, kuri nesėkmingai pakilo 1957–aisiais. O apie Belką ir Strelką visai neseniai sukurtas pilnametražis 3D animacinis filmas, kuriame apie šauniųjų kalyčių žygdarbį pasakoja Strelkos palikuonis – Pušokas.

Autorinės teisės: Respublika

Mokslininkai atrado, kaip manoma, seniausio žmogaus protėvio – dantyto, po medžius laipiojančio Homo gautengensis – palaikų fosilijas. Pietu Afrikos Respublikoje, Gautengo provincijoje, Sterkfonteino uolų komplekse rastos nuo 800 tūkst. iki 2 mln. metų senumo fosilijos – kaukolės dalelės, žandikauliai, dantys ir kiti kaulai. Fosilijas radęs antropologas dr. Darrenas Curnoe teigia, kad ši nauja žmonių giminė atsirado prieš daugiau kaip 2 mln. metų ir išmirė maždaug prieš 600 tukst. metų.

Australijos „New South Wales“ universitete dirbantis dr. D. Curnoe teigia, kad ant palaiku aptiktos žaizdos leidžia manyti, kad seniausi žmogaus giminaičiai buvo kanibalai. Ant kaukolės esancios žymės byloja, kad „nuo jos buvo pašalinti audiniai, arba dėl ritualinio laidojimo, arba kanibalistinio vartojimo”, – teigia mokslininkas. Tačiau apdegę kaulai ir kitos specifinės rastos žymės leidžia teigti, kad surastas individas „tikrai buvo įtrauktas į kitų Homo gautengensis meniu”, – pridūrė mokslininkas. Homo gautengensis, kuris, kaip manoma, buvo maždaug metro ugio ir svėrė šiek tiek daugiau nei 44 kg., nebuvo vien tik mėsėdis. Žmonių giminaičiai turėjo akivaizdžiai augalams valgyti pritaikytus dantis – mat pastaruosius, anot mokslininkų, reikėdavo ilgai kramtyti, kas lėmė specifinę dantų evoliuciją. Netrukus mokslininkų tyrimo rezultatai bus paskelbti žurnale „Homo”. Lyginant su šiuolaikiniais žmonėmis, žmonių giminaičiai turėjo proporcingai ilgas rankas, labiau atsikišusį, šimpanzės snukį primenantį veidą, didesnius dantis ir mažesnius smegenis – bet ne per daug, nes galėjo bendrauti žodžiais. „Tikėtina, kad Homo gautengensis turėjo kalbą, – žurnalui „National Geographic” teigė D. Curnoe. – Ji galėjo būti daug paprastesnė nei mūsų, be sudėtingų tonų ir gramatikos, kurie būdingi visos žmonių kalboms”. Dėl trūkstamš sugebėjimų, anatomijos ir geologinio amžiaus, mokslininkai mano, kad Homo gautengensis galėjo būti artimas žmogaus giminaitis, bet nebūtinai tiesioginis žmonių protėvis.
Šaltinis: delfi.lt