Žmogus yra vienintelis gyvas sutvėrimas Žemėje, vaikštantis dviem kojomis, neturintis kailio ir, lyginant su visu jo kūnu, turintis neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?

Tai gali būti didžiausia visų laikų mįslė.

Išties, modernusis mokslas mums leidžia suprasti neįtikėtinus gamtos reiškinius: mes daugmaž žinome, kaip „veikia“ Saulė, daugmaž numanome, kaip galėjo susiformuoti visata. Tačiau ar daug mes žinome apie… pačius save?

Žinoma, esame susidarę šiokį tokį vaizdą, iš kur ir kaip atsiradome Žemėje – už jį dėkoti reikėtų evoliucijos teorijos tėvui Čarlzui Darvinui (Charles Darwin). Tačiau, kalbant apie žmogaus atsiradimą, vystymąsi ir dominavimą, yra likę neatsakytų, nesuprastų mįslių, susivedančių į vieną klausimą – kaip mes tapome žmonėmis?

Dvi kojos

Pirmoji iš tų trijų didžiųjų „Homo sapiens“ mįslių – dvikojystės fenomenas. Vaikščioti dviem, o ne keturiomis, mums atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, jog retai tesusimąstome, kodėl žmogus atsistojo ant dviejų kojų. Beje, daugiau taip pasielgti sugalvojusių gyvių Žemėje nėra.

Tad kodėl dvikojystė? Anot Č. Darvino, pradėjus vaikščioti dviem kojomis, atlaisvėjo rankos – jas buvo galima „įdarbinti“ įrankių naudojimui. Tačiau archeologiniai radiniai byloja ką kita. Seniausi rasti hominidų įrankiai datuojami 2,5 mln. metų, o pirmieji hominidų protėviai vaikščioti dviem kojomis pradėjo gerokai anksčiau – prieš beveik 4,5 mln. metų.

Tad jei ne laisvos rankos, tai kas tada? Kitoje hipotezėje formuluojama tokia galimybė: hominidų protėviai pradėjo vaikščioti stati, kad iš toliau matytų plėšrūnus. Kiti samprotauja, jog žingsniuojant dviem kojomis galima nukeliauti toliau ir greičiau – tokiu būdu galima apeiti didesnę teritoriją.

Kuri iš versijų yra teisingiausia? O gal egzistuoja kitas, dar nesurastas dvikojystės fenomeno paaiškinimas?

Skausmingai nuogi

Kaip ten bebūtų, vaikščiojimas dviem kojomis žmogui suteikė aibę privalumų. O kokių privalumų galėjo suteikti… kailio netektis? Kailį turi beveik visi žinduoliai. Tam yra priežastis. Be kailio aplinkai būtų atiduota labai daug šilumos energijos. Kam išlaidauti? Ir kokia tada „nuogumo“ prasmė? Klausimas taptų dar aktualesnis, pamėginus nuogam palakstyti po mišką. Šakos, spygliai, dygliai, uodai…

Viena iš hipotezių yra tokia: kailio netekome vienos evoliucijos fazės metu, kai mūsų protėviai didžiąją dalį laiko praleisdavo… vandenyje. Visai kaip delfinai ar banginiai. Tačiau šios egzotiškos teorijos patvirtinimui stokojama archeologinių argumentų.

Kitoje teorijoje spėjama, jog protėviai „numetė savo kailį“, kai iš miško, džiunglių išėjo gyventi į atvirą vietovę – savanas. Taip galėjo nutikti prieš maždaug 1,7 mln. metų. Turint kailį, perkaitimas žmogaus organizmui būtų rimta grėsmė. Tad daugiau šansų išgyventi lyg ir turėtų tie, kurie ant savo kūno turi mažiau „vilnos“. Bet kodėl daugybė savanos gyventojų (liūtai, gepardai, hienos, beždžionės) kailį (ir dar kokį!) vis dėlto turi? Šios mįslės dar neįminėme.

Daug smegenų

Galiausiai – trečioji mįslė: didelės smegenys, pilkoji medžiaga. Ko turim, tai turim. Žmogaus smegenys yra beveik dvigubai sunkesnės už mūsų dydžio žmogbeždžionių. Kaip čia nutiko, kad mes taip išgudrėjome, o kitoms beždžionėms tai nepavyko?

Atsakymą mėginama susieti su viena tokia mutacija, kuri, paprasčiau tariant, paveikė mūsų protėvių raumenų struktūrą taip, jog „plotai“ aplink kaukolę buvo atpalaiduoti taip, jog sudarė sąlygos kaukolei pūstis. Taip toje kaulinėje dėžutėje atsirado daugiau vietos… visiškai teisingai, smegenims. Kuo jų daugiau, tuo paprasčiau sugalvoti, kaip prasimanyti maisto, apsiginti nuo grėsmių, susikurti gyvenimą lengvinančių įrankių ar sudėtingesnių technologijų.

Tačiau panašu, jog didžiausias postūmis smegenų vystymuisi galėjome būti… mes patys. Tiksliau, mūsų socialumas: gyvendamas su tokiais pat, kaip ir jis pats, žmogus dalijosi patirtimi, mokėsi ir taip tobulino savąsias smegenis. Mokslininkai yra linkę manyti, jog smegenų vystymąsi labiau skatino ne fizinės aplinkos grėsmės, o įvairūs socialinio spaudimo aspektai. Bet ar iš tikrųjų?

Esmė tokia: esame vieninteliai gyvi sutvėrimai Žemėje, vaikštantys dviem kojomis, neturintys kailio ir, lyginant su visu kūnu, turintys neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Praėjus beveik 100 metų po „Titaniko“ katastrofos, mokslininkai nustatė, jog tikroji nelaimės priežastis, kada lainerio kelyje pasimaišė ledkalnis, yra Mėnulis, skelbia „telegraph.co.uk“.
Remiantis naujausiu tyrimu, laineris atsitrenkė į kelyje pasimaišiusį ledkalnį dėl prieš tris mėnesius įvykusio keisto reiškinio, kai prie Žemės priartėjęs Mėnulis sukėlė ledkalnio pasislinkimą į „Titaniko“ maršrutą.

Mokslininkai nustatė, kad dėl neįtikėtinai reto astronominių aplinkybių derinio, kai Mėnulis prie Žemės priartėjo taip arti, kaip niekada to nebuvo per 1 tūkst. 400 metų, 1912-ųjų sausį vandens lygis pakilo neįtikėtinai aukštai.

Pirmą kartą įvykęs toks stiprus bangavimas išjudino didžiulius ledkalnius iš jų įprastos vietos netoli Kanados pakrantės ir nukreipė juos pietų kryptimi. Prireikė lygiai trijų mėnesių, kol ledkalniai pasiekė laivybos kelius, kur balandžio 14-ąją nuskendo „Titanikas“, nusinešdamas 1 tūkst. 500 žmonių gyvybes, mokslininkai skelbė žurnale „Sky&Telescope“.

„Lainerio kelyje atsiradęs ledkalnis sukėlė nelaimę, o Mėnulio įtaka paaiškina, kaip neįprasto dydžio ledkalnis atsidūrė „Titaniko“ kelyje“, – sakė prof. Donald Olson iš Teksaso universiteto. Tiesa, nelaimės būtų pavykę išvengti, jei laivas būtų iš anksto pastebėjęs ledkalnį ir aplenkęs jį saugiu atstumu. Tačiau čia irgi galėjo pamaišyti gamtos jėgos – apie tai rašėme straipsnyje „Titaniką“ suklaidino optinė iliuzija?

Įprastai padidėjęs vandens lygis būdingas pavasario potvyniams, kuriuos sukelia Mėnulio ir Saulės pozicijos, kada sustiprėja jų gravitacinės traukos jėgos. 1912-ųjų sausio 4-ąją Mėnulis priartėjo prie Žemės arčiau nei bet kada per 1 tūkst. 400 metų. Tai įvyko praėjus dienai po to, kai Žemė buvo arčiausiai per priartėjusi prie Saulės, kas nutinka kasmet. Šių keistų aplinkybių sutapimas sukėlė rekordinį pavasario potvynį lemtingais 1912-aisiais.

Aut. teises: alfa.lt

Pietų Kinijoje rasti palaikai gali priklausyti iki šiol nežinomai žmonių rūšiai, teigia juos tyrę mokslininkai. Kaulų, priklausančių mažiausiai penkiems individams, amžius siekia nuo 11,5 iki 14,5 tūkst. metų. Tačiau mokslininkai juos vadina Tauriojo elnio urvo žmonėmis, pagal vienos vietovės, kur fosilijos rastos, pavadinimą, praneša BBC.

Anot tyrėjų, dar reikia atlikti detalesnę analizę, kad būtų galima juos priskirti naujai žmonių linijai.

„Šiuo metu bandome būti labai atsargūs aiškiai juos klasifikuodami“, – teigė vienas tyrimo vadovų Darrenas Curnoe iš Naujojo Pietų Velso universiteto Australijoje.

„Viena to priežasčių yra tai, kad žmonių evoliucijos arba paleoantropologijos moksle mes neturime visuotinai priimtino, biologinio mūsų pačių rūšies (Homo sapiens) apibrėžimo. Taigi tai ginčytina sritis“, – „BBC News“ aiškino jis.

Didžioji dalis medžiagos jau kurį laiką buvo Kinijos kolekcijose, tačiau tik dabar ją imta detaliai tyrinėti. Kai kurių individų palaikai atkeliavo iš Maludongo arba Tauriojo elnio urvo, esančio netoli Mengzi miesto Junanio provincijoje. Dar vieni griaučiai atrasi Longline, kaimyninėje Guangsi provincijoje.

Dviejose vietovėse rastos kaukolės ir dantys – labai panašūs, o tai leidžia manyti, kad abu individai priklausė vienai populiacijai. Tačiau jų bruožai gana smarkiai skiriasi nuo to, ką būtų galima pavadinti visiškai šiuolaikiniu žmogumi, teigia mokslininkai. Vietoj to, Tauriojo elnio urvo žmonės turi ir archaiškų, ir šiuolaikinių savybių.

Individai turi apvalias kaukoles su iškilia kakta. Jų kaukolės kaulai gana stori. Jų veidai gana trumpi ir plokšti, nosys – plačios. Jų žandikauliai atsikišę, tačiau jie neturi šiuolaikinių žmonių smakro. Smegenų ertmės kompiuterinės tomografijos nuotraukos parodė, kad jų kaktinė smegenų sritis atrodo šiuolaikiškai, tačiau parietalinė sritis – archaiškai. Šie žmonės taip pat turėjo didelius krūminius dantis.

D. Curnoe ir jo kolegos pateikė du galimus Tauriojo elnio urvo populiacijos kilmės scenarijus. Vienas jų teigia, kad jie reprezentuoja labai ankstyvą primityviai atrodančių Homo sapiens, kurie prieš išmirdami gyveno Azijoje atskirai nuo kitų formų, migraciją. Tačiau taip pat įmanoma, kad jie iš tiesų yra išnykę Homo sapiens, kurie evoliucionavo Azijoje ir iki visai neseniai gyveno greta mūsų rūšies. Trečiąjį scenarijų siūlo su šiuo tyrimų nesusiję mokslininkai. Anot jų, Tauriojo elnio urvo žmonės gali būti hibridai.

„Tikėtina, kad tai buvo šiuolaikiniai žmonės, kurie susimaišė ar dauginosi su senovės žmonėmis, kurie gyveno tuo pat metu“, – aiškino Isabelle de Groote, Londono gamtos istorijos muziejaus paleoantropologė.

„Kita galimybė – jų primityvesni bruožai išsivystė atskirai dėl genetinio nukrypimo arba izoliacijos, arba tai buvo atsakas į aplinkos spaudimą, pavyzdžiui, klimatą“, – teigė ji.

D. Curnoe sutiko, kad tai iš tiesų įmanoma.

Dabar bandoma iš palaikų išskirti DNR. Tai galėtų pateikti informacijos apie kryžminimąsi. Kad ir kur bebūtų jų vieta Homo šeimos medyje, Tauriojo elnio žmonės yra svarbus radinys vien dėl tinkamai datuotų, gerai aprašytų pavyzdžių iš tos pasaulio dalies trūkumo. O jų atradimas dar labiau praturtina ir taip stebinančią bei vis sudėtingesnę istoriją apie žmonių migraciją ir vystymąsi.

„Tauriojo elnio urvo žmonės gyveno Kinijoje labai įdomiu laiku, kurį mes vadiname epipaleolitu arba akmens amžiaus pabaiga“, – teigia D. Curnoe.

„Netoli Longlino yra gana gerai žinomos archeologinės vietovės, kur rasta vienų ankstyviausių epipaleolito radinių Rytų Azijoje. Šiose vietovėse gyveno labai šiuolaikiškai atrodantys žmonės, kurie pradėjo gaminti keramiką maistui laikyti. Jie jau rinko laukinius ryžius. Vyko ekonominis perėjimas nuo maisto ieškojimo ir rinkimo prie žemės ūkio“, – kalbėjo mokslininkas.
Kaip į šį paveikslą įsipaišo Tauriojo elnio urvo žmonės, kol kas neaišku.

Aut. teises: lrt.lt

Legendinis „Titanikas“ atsitrenkė į ledkalnį ir bejėgiškai nuskendo dėl atmosferinės kilmės optinės iliuzijos, tvirtinama naujoje katastrofos priežastis analizuojančioje knygoje. Britų istorikas Timas Maltinas (Tim Maltin) formuluoja naują katastrofos prielaidą: „Titaniko“ įgulą suklaidino super refrakcijos reiškinys – ypatingu būdu išlinkusios šviesos bangos, neleidusios laiku pastebėti lemtingojo ledkalnio.

Maža to, T. Maltino tvirtinimu, dėl minėtojo miražus sukeliančio super refrakcijos reiškinio pagalbon atskubėję laivai negalėjo surasti skęstančio „Titaniko“. Naujoji T. Maltino teorija gvildenama tik ką išleistoje knygoje ir kitą mėnesį TV ekranus pasieksiančioje dokumentinėje juostoje „Titanic’s Final Mystery“, skirtoje 100-osioms nelaimės metinėms.

Kaip informuoja portalas „Smithsonianmag.com“, publikavęs ištrauką iš T. Maltino knygos „A Very Deceiving Night“, super refrakcijos prielaida buvo iškelta ir paskutinio dešimtmečio britų tyrimo metu, tačiau ji buvo nagrinėta gana paviršutiniškai. T. Maltinas išstudijavo senus meteorologinius įrašus, įrašus laivo žurnale, išgyvenusių liudininkų parodymus, ir pagal visą šią informaciją aprašė 1912 balandžio 15 d. vyravusias atmosferines sąlygas.

Istoriko teigimu, atmosferinės sąlygos super refrakcijos reiškiniui susidaryti buvo kone idealios. Optinės iliuzijos susidarymą lėmė šiluminė inversija (angl. – „thermal inversion“), susiformavusi į pietus nuo Niufaundlendo salos, kur ir plaukė laivas. Šis neįprastas šviesos bangų lūžis sukūrė klaidingą horizonto perspektyvą, kuri uždengė laivo kelyje plūduriavusį ledkalnį.

Aliarmo signalas „Titanike“ pasigirdo tik tuomet, kai ledkalnis buvo už pusantro kilometro nuo laivo – kai buvo per vėlu. Tos pačios atmosferinės sąlygos galėjo nulemti ir pagalbon atskubėjusio laivo „Californian“ įgulos sutrikimą, ieškant ir nerandant skęstančio „Titaniko“.

Išsamiau T. Maltino versija pristatoma šioje “Smithsonianmag.com” publikacijoje.

Tyrinėdami I a. krikščionių kapavietę Jeruzalėje, archeologai aptiko akmeninį karsto dangtį su senoviniais įrašais, kurie, anot tyrimo autorių, gali įrodyti, jog ši kapavietė – išganytojo Jėzaus Kristaus amžino atilsio vieta. Naudodamiesi prie robotizuotos rankos pritvirtinta nuotolinio valdymo vaizdo kamera, tyrėjai sugebėjo išzonduoti vieną uždarą ertmę, kurioje aptiko ištisą I a. akmeninių karstų „arsenalą“. Ant vienos iš kalkakmenio karstų, kurie vadinami „dėžėmis su kaulais“ (angl. – „ossuary“), rastas užrašas graikų rašmenimis, kurį galima išversti „Dieve Jehova, prisikelk, prisikelk“.

Ant kito akmeninio karsto rastas žuvies su žmogystos figūra nasruose piešinys – manoma, jog jis gali būti susijęs su viena pirmųjų krikščioniškųjų istorijų apie Joną ir jį prarijusį banginį.

Kapavietė rasta vos už 60 metrų nuo anksčiau atrasto vadinamojo Jėzaus šeimos kapo, kurio atradimas devintajame dešimtmetyje sukėlė prieštaringų reakcijų bangą. Archeologai tuomet paskelbė, jog toje kapavietėje būta navų su kaulais, pažymėtų su Jėzaus šeima siejamų žmonių vardais.

Ankstesnysis atradimas sukėlė fantastiškiausių hipotezių protrūkį – vienoje iš jų buvo spekuliuojama, jog tame kape, šalia Marijos Magdalietės, palaidotas ir pats Jėzus, kuris buvo neva ją vedęs ir sukūręs su ja šeimą, skelbia dailymail.co.uk. Tačiau daugelis teologijos ir archeologijos ekspertų tada laiminti tokių sensacingų pareiškimų neskubėjo ir įvardijo juos kaip absoliučiai neturinčius pagrindo.

Vadinamasis Jėzaus šeimos kapas buvo tyrinėtas vos sykį, dar prieš amžino atilsio vietos ramybės drumstimu susirūpinusių žydų ortodoksų protestus. Šiems prasidėjus, kapavietės kasinėjimai buvo nutraukti, pati kapavietė – užantspauduota, o virš jos pastatyti namai.

Vis dėlto Biblijos tyrinėtojas iš Šiaurės Karolinos universiteto Šarlotėje (JAV) Džeimsas Taboras (James Tabor) kartu su dokumentinių filmų autoriumi Simča Jakoboviči (Simcha Jacobovichi) buvo užsibrėžę tikslą tęsti tyrinėjimus.

Tyrėjai 2010 m. gavo Izraelio vyriausybės leidimą aplinkinės teritorijos tyrimuose naudoti robotizuotą ranką ir gręžti skyles. Būtent šiomis priemonėmis Dž. Taboras ir S. Jakoboviči aptiko kitą – atskirą – kapavietę, kurią pavadino „Vidinio kiemelio kapu“ (angl. – „Patio Tomb“), nes jis yra tiesiai po vieno pastato vidiniu kiemeliu.

Būtent šioje kapavietėje ir buvo aptikti minėti kontroversiški įrašai graikų kalba. Atradimo autorių teigimu, minėti įrašai kape smarkiai padidina tikimybę, jog ši kapavietė, kartu su ankstesniu vadinamuoju Jėzaus šeimos kapu, yra Jėzaus Kristaus amžino atilsio vieta. Anot jų, abi kapavietės yra dalys to paties laidojimo komplekso, priklausiusio Juozapui iš Arimatėjos, kuris, kaip bylojama evangelijose, palaidojo Jėzų.

Ant vieno iš karsto akmenų rastas įrašas su prašymu Dievui „prisikelti“ arba kažką „prikelti“.

„Šis įrašas susijęs su mirusiojo prisikėlimu“, – tvirtina Dž. Taboras. – Prisikėlimą gali simbolizuoti ir piešinys su pranašo Jonos motyvu.“

Ankstyviausiuose evangelijų tekstuose „Jonos ženklas“, apie kurį yra kalbėjęs ir Jėzus, interpretuojamas kaip prisikėlimo simbolis. Jonos atvaizdai vėlesniuose „ankstyvosios“ krikščionybės vaizduojamojo meno darbuose (kurių rasta Romos katakombose) yra vienas iš dažniausių motyvų, aptinkamų krikščioniškose kapavietėse. Jis traktuojamas kaip krikščioniškojo prisikėlimo simbolis.

Rastasis kapas datuojamas anksčiau nei 70-ieji mūsų eros metai, kuriais romėnai sugriovė Jeruzalę, o nuo to laiko į kapą niekas nebebuvo laidojamas. Tai gali būti vieni iš ankstyviausių kada nors rastų archeologinių įrašų apie krikščionis. Labiausiai tikėtina, jog įrašus akmenyje paliko ankstyviausieji Jėzaus pasekėjai, po šio mirties praėjus keletui dešimtmečių. Šie įrašai yra gerokai senesni už pirmąsias rašytines evangelijas.

„Jei kas nors iki mūsų atradimo būtų pareiškęs, jog to laikmečio žydų kapavietėse surado kokią nors relikviją su prisikėlimo ar Jonos istorijos motyvu, būčiau sakęs, jog tai – neįmanoma, – tvirtina Dž. Taboras. – Mūsų komanda sunkiai galėjo patikėti, ką atrado. Tačiau įrodymai buvo tiesiai priešais mūsų akis. Jie perrašė visas anksčiau suformuluotas prielaidas.“

Dailymail.co.uk informuoja, jog dokumentinis filmas apie atradimą bus parodytas „Discovery Channel“ kanalu 2012-ųjų pavasarį.

Atradimas, ko gero, bus vertinamas itin kontroversiškai – dauguma mokslininkų galimybę rasti tokio ankstyvo laikotarpio krikščionybės radinių vertina labai skeptiškai. Ne mažiau kontroversiškas iš faktas, jog naujasis kapas rastas labai netoli anksčiau rasto Jėzaus šeimos kapo.

„Kontekstas archeologijoje yra nepaprastai svarbus, – pažymi Dž. Taboras. – Abu šie kapai, kuriuos skiria mažiau negu 60 metrų, buvo vieno laidojimo komplekso, kaip galima numanyti, priklausiusio turtingai to meto šeimai, dalys. Šį kapą tyrinėti pasirinkome todėl, kad jis buvo taip arti vadinamojo „Jėzaus kapo“. Mes nesitikėjome, jog čia rasime kažką neįprasto.“

Tokių akmeninių kapų iki šiol yra rasta apie 2 tūkst. Iš jų tik 650 pažymėti tam tikrais rašmenimis. Tiesa, nė vieni iš tų rašmenų nebuvo panašūs į tuos, kuriuos atrado Dž. Taboras. Keletas iš minėtų kapų pažymėti epitafijomis, tačiau, anot Dž. Taboro, šios akmenyje iškaltos žinutės dažniausiai būdavo įspėjimai laikytis atokiau ir nedrumsti palaidotųjų ramybės.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Nors visų žvilgsniai neramiai krypsta į asteroidą „Apophis“, tik ką įvykusiame Jungtinių Tautų specialios komisijos, skirtos netoli Žemės esančių objektų grėsmei (angl. – UN Action Team on near-Earth objects [NEOs] ), posėdyje daugiausiai dėmesio skirta naujam pavojui – dangaus kūnui 2011 AG5. Tai – asteroidas, kuris gali susidurti su Žeme 2040-aisiais.

Atrastas praėjusių metų pradžioje, 2011 AG5, kurio skersmuo – 140 metrų, tam tikra prasme išlieka mįslingas. Nors astronomai tiksliai žino jo dydį, tačiau turėjo galimybę stebėti tik maždaug pusę jo orbitos, o tai apsunkina galimybes suprojektuoti tikėtiną tokių objektų trajektoriją ateityje. Kad prognostinis modelis būtų patikimas, tyrėjams reikia tiksliai užfiksuoti (pamatyti) bent dvi pilnas orbitas. Nors tokios galimybės mokslininkai neturėjo, kai kurie iš jų prabilo apie galimą Žemės susidūrimą su šiuo asteroidu 2040 m.

Šiuo metu tokio įvykio tikimybė prilyginama santykiui 1 prie 625. Tikėtina įvykio data – 2040-ųjų vasario 6 d. Tačiau, kaip ir daugelis prognozių, šioji taip pat nėra šimtaprocentinė. Tiesa, laikotarpiu nuo 2013 iki 2016 m. asteroidas bus matomas iš Žemės – astronomams tai bus puiki galimybė patikslinti prognozę. Jei šie stebėjimai nesumažins įvykio tikimybės, dar bus likę nemažai laiko ką nors sugalvoti iki 2023-iųjų, kai asteroidas patogiai priartės.

Kaip ir asteroidas „Apophis“, kuris susidurs arba nesusidurs su Žeme 2036-aisiais, naujasis klastūnas 2011 AG5 orbitoje turi vadinamąją „raktinę zoną“ (angl. – „keyhole“) – regioną kosminėje erdvėje arčiausiai Žemės, pro kurį šis dangaus kūnas prakeliaus paskutinį kartą iki susiduriant su Žeme. Asteroido 2011 AG5 „raktinės zonos“ data – 2023-iųjų vasaris. Tuomet šis kosminis akmuo pro Žemę praskries vos 0,02 astronominio vieneto (maždaug 3 mln. km) atstumu.

NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos vertinimu, šios “raktinės zonos“ plotis – apie 100 km. Kosminėje erdvėje tai – ne kažin kas. Galima pasiguosti nebent tuo, jog 2011 AG5 „raktinė zona“ platesnė už grėsmingojo „Apophis“…

Jei paaiškės, jog 2011 AG5 pasieks „raktinę zoną“ po 2013-2016 m. stebėjimų, mokslininkai turės keletą metų sugalvoti, kaip pakeisti akmens luito trajektoriją ir išstumti asteroidą iš dabartinės orbitos 2023-aisiais, išvengiant po 17 metų gresiančios katastrofos. Kartu tai būtų ir puiki treniruotė prieš imantis susidorojimo su „Apophis“ – šis „raktinėn zonon“ atskries 2029 m.

Vaizdo siužetas

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Antarktidoje dirbantys mokslininkai mano radę titanozauro, priklaususio gigantiškų žolėdžių dinozaurų šeimai, uodegikaulio fosiliją, rašo telegraph.co.uk.

Titanozaurai buvo zauropodai – keturkojai žolėdžiai dinozaurai su ilgais kaklais ir ilgomis uodegomis. Jų liekanų randama visame pasaulyje, tačiau tai yra pirmas įrodymas, kad šie sutvėrimai galėjo klajoti ir Antarktidoje.

Uodegikaulio liekanas Jameso Rosso saloje aptiko argentiniečio dr. Ignacio Alejandro Cerda vadovaujama archeologų grupė. Mokslininkai mano kad radinys kadaise buvo litostrotinei atšakai priklausęs titanozauras, gyvenęs vėlyvajame kreidos periode, maždaug prieš 70 mln. metų.

Radinys – maždaug 20 cm ilgio slankstelių rinkinys iš, kaip manoma, vidurinio dinozauro uodegos trečdalio.

Dr. I. A. Cerda iš Conicet tyrimų instituto (Argentina) su kolegomis vokiškame žurnale „Naturwissenschaften“ rašo: „Mūsų atradimas rodo, kad išsivystę titanozaurai buvo paplitę visame pasaulyje, bent jau vėlyvojo kreidos laikotarpio metu“.

Titanozaurams priskiriamas ir galingasis argentinozauras, kurio aukštis galėjo siekti 30 metrų.

Aut. teises: delfi.lt

Švedija gali susidurti su rimtais sunkumais, norėdama padėti Baltijos šalims ir siekdama užtikrinti savo pačios saugumą tuo atveju, jei iš Rusijos pusės būtų pademonstruota agresija. Tai pareiškė buvęs Švedijos nacionalinio karo koledžo lektorius bei Švedijos ginkluotųjų pajėgų generolas majoras Karlis Neretniekas.

Savo tyrime jis akcentuoja būtinybę sustiprinti strategiškai svarbios Gotlando salos saugumą bei priešraketinę gynybą – taip būtų suteikta parama NATO vykdomai Baltijos šalių gynybos misijai.

Specialistas analizuoja Švedijos Ginkluotųjų pajėgų strategiją po 2014 metų, įvertindamas tris galimus įvykių scenarijus, sietinus su Rusijos grėsme Baltijos šalių adresu.

Šios analizės strategija įtraukta į knygą „Till bröders hjälp“ (Broliška pagalba), kurią išleido Švedijos Karališkoji karo mokslų akademija.

Pirmasis scenarijus

Pirmajame scenarijuje aprašoma nekarinė krizė, primenanti situaciją su bronziniu kariu Taline, kuri tapo rimtos krizės tarp Rusijos ir Estijos pradžia. Dokumente teigiama, kad tokioje situacijoje gali atsidurti tiek Estija, tiek Latvija. K. Neretniekas mano, kad tokiu atveju karinio konflikto grėsmė buvo menka, tačiau Rusija elgėsi labai agresyviai ir NATO reikėjo parodyti savo solidarumą su Baltijos šalimis.

Pagal šį scenarijų NATO turi sustiprinti oro erdvės virš Baltijos šalių patruliavimą bei sutelkti savo pajėgas Baltijos jūroje, galimai pravesdama plataus masto karinius mokymus. Anot eksperto, iš Švedijos tokioje situacijoje reikėtų bendradarbiavimo bei galimybės naudoti Švedijos uostus ir oro bazes, kas Stokholmui nesukeltų jokių sunkumų.

Antrasis scenarijus

Antrajame scenarijuje analizuojama situacija, pagal kurią Rusijos veiksmai prieš Baltijos šalis vertinami kaip karinė grėsmė, o NATO mėgina veikti dar prieš prasidedant realiems kariniams veiksmams.

Tokiu atveju NATO tikslas – pademonstruoti Aljanso pasirengimą ir solidarumą su Baltijos šalimis, kad būtų užkirstas kelias Rusijos ketinimams parodyti savo karinę galią.

Pagal NATO veiksmų planą turi būti numatytas neatidėliotinas karinių pajėgų sutelkimas Baltijos šalyse, įtraukiant Švediją ir Suomiją. Numatoma, kad JAV ir Vokietijos karines pajėgas į konkrečią vietą galima būtų pristatyti oro transportu, o lenkų karius – sausuma.

Kiekvienoje Baltijos šalyje turi būti po vieną amerikiečių brigadą. Iš Švedijos ir Suomijos prireiks po vieną batalioną, kurie bus įtraukti į JAV ir Vokietijos brigadas. NATO planas taip pat numato lėktuvų dislokavimą Šiaurės Europoje.

K. Neretniekas spėja, kad tarptautinių karinių pajėgų dislokavimui Baltijos šalyse bei Švedijoje ir Suomijoje gali prireikti maždaug mėnesio.

Ekspertas nurodo, kad didžiausia grėsmė NATO karinėms operacijoms kyla iš Kaliningrado pusės ir su Baltijos šalimis besiribojančių rajonų, kur dislokuotos Rusijos priešraketinės gynybos sistemos.

Specialistas pabrėžia, kad pagal šį scenarijų Švedija gali susidurti su daugybe problemų. Pagal Švedijos gynybos strategiją valstybinės karinės pajėgos traktuojamos kaip bendra visuma, todėl gali kilti keblumų išskiriant vieną batalioną, kuris turėtų būti išsiųstas į Baltijos šalis. Dar viena problema – riboti Švedijos resursai priešraketinės gynybos sferoje ir problemos su strategine Gotlando salos gynyba.

K. Neretniekas tokiu atveju siūlo Švedijai, esant būtinybei, būti pasirengusiai siųsti karinį batalioną į Baltijos šalis, taip pat atlikti karinius mokymus kartu su NATO priklausančiomis šalimis.

Trečiasis scenarijus

Trečiasis galimų įvykių variantas – vadinamasis „gruziniškas scenarijus“, kai NATO turi reaguoti jau į įvykusį Rusijos įsiveržimą į Baltijos šalis.

„Jeigu visa Baltijos šalių teritorija bus okupuota, egzistuoja rizika
, kad Rusija gali panaudoti branduolinio puolimo grėsmę, kad atlaikytų puolimus prieš „teisėtą Rusijos saugumo zoną“, – rašoma tyrime.

Ekspertas nurodė, kad jeigu Rusijos įsiveržimas įvyks iki tol, kol NATO galės įvesti papildomas pajėgas į Baltijos šalis, Rusija visiškai okupuos Latviją, Lietuvą ir Estiją per kelias dienas.

Rusijos įsiveržimo į Baltijos šalis atveju NATO turi neatidėliotinai pradėti karines oro operacijas prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas, įsiveržusias į svetimą teritoriją, bei prieš Rusijos priešraketinės gynybos sistemas šiame regione.

Tikimasi, kad NATO ir JAV iškart praneš Švedijai apie neatidėliotiną jos oro erdvės panaudojimą karinėms operacijoms Baltijos šalyse, tuo pačiu metu paprašydamos galimybės naudotis Švedijos karinėmis oro bazėmis ir priešraketinės gynybos sistemomis.

Jeigu susiklostytų toks įvykių scenarijus, Gotlando salai tektų strateginis vaidmuo, nes mažai tikėtina, kad pati Rusija iki šiol neatkreipė dėmesio į strateginę šios salos padėtį.

Vis dėlto pagal šį scenarijų Švedijai vėl tektų susidurti su problemomis, nes šiuo metu Gotlando gynyba nėra pakankama. Pagal NATO planą švedų kariai gali būti dislokuoti dviejuose regionuose: Kuržemėje ir Estijai priklausančiose Saremos ir Hyjumos salose.

K. Neretnieko manymu Estijos salose būtina greitai išdėstyti švedų ir suomių karinius junginius. Būtina operatyviai dislokuoti ginkluotąsias pajėgas, kad būtų užtikrinta Gotlando salos gynyba nuo puolimo iš jūros ir sausumos.

„Mažai tikėtina, kad tokiu atveju pakaks Švedijos oro resursų, ypač jeigu tai susiję su mūšiais sausumoje ir oro erdvės gynyba Gotlando saloje ir kitose teritorijose. Tam prireiks glaudaus JAV, Švedijos ir Suomijos karinių oro pajėgų bendradarbiavimo“, – nurodė specialistas.

Savo tyrimo išvadose K. Neretniekas teigė, jog visuose aprašytuose scenarijuose jis daro prielaidą, kad Švedija kokiu nors būdu sutiks dalyvauti užtikrinant Baltijos šalių apsaugą tuo pačiu metu mėgindama išvengti tiesioginio Švedijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo kariniuose veiksmuose.

Šaltinis: www.Delfi.lt

Klausimas, ar pasaulio pabaiga yra tikėtina, domina tikriausiai ne vieną, rašo „The Guardian“. Augant žmonijos moksliniam išprusimui, atsakymas į šį klausimą ilgainiui tampa ne toks jau ir mistinis. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusius įvairių rūšių katastrofų filmus, nesunkiai galima numanyti, kad žmoniją pasaulio pabaigos tikimybė savotiškai žavi.

Realybėje neturime galimybės numatyti, kada ir kaip žmoniją ištiks pražūtis. Gyvybė, nuo pat atsiradimo prieš 3,5 mlrd. metų, nuolatos gyveno grėsmės šešėlyje. Įvairių gyvybės formų išnykimas Žemės planetoje yra taisyklė, o ne išimtis. Iš 4 mlrd. visų kada nors gyvavusių rūšių 99 proc. jau yra išnykę. Per pastaruosius 500 mln. metų žemėje įvyko 5 kataklizmai, kurie kaskart sunaikindavo virš 75 proc. visų gyvybės formų.

Vieną, o galbūt ir daugiau katastrofų sukėlė Holivudo scenarijaus vertas asteroido ir Žemės susidūrimas. Atsitrenkus pakankamo dydžio asteroidui, Žemės rutulį apskrietų milžiniškas cunamis ir žemės drebėjimų banga, o dulkės net keletą metų neleistu saulės šviesai prasiskverbti iki žemės. Kažkas panašaus nutiko prieš 65 mln. metų, kuomet 10 km. skersmens asteroidas nukrito prie dabartinės Meksikos ir išnaikino, kaip dabar manoma, planetos gyvybės likučius, išlikusius po milžiniško superugnikalnio išsiveržimo dabartinės Indijos teritorijoje.

Net nebejojama, kad panašus įvykis pasikartos, tačiau lieka neaišku, kada tai nutiks. Dauguma meteoritų suyra net nepasiekę žemės paviršiaus, tačiau kas kelis šimtus tūkstančių metų su mūsų planeta susiduria didesnis nei 1 km skersmens asteroidas, o kartą per 100 mln. metų Žemei tenka ištverti didesnio nei 6 km skersmens milžino smūgį.

Gyvybei grėsmę kelia taip pat ir staigūs klimato pokyčiai bei milžiniškų vulkanų išsiveržimai. Apie kai kuriuos pavojus žmonija sužinojo visiškai neseniai: Paukščių tako ir Andromedos galaktikų susidūrimas, juodosios skylės. Visoms šioms katastrofoms būdingas bendras bruožas – žmonija negali užkirsti joms kelio.

Vis dėlto labiausiai tikėtinas grėsmes žmonija sukuria pati. Mes – galbūt vieninteliai padarai Žemės istorijoje, kurie patys sugebame keisti planetą ir netgi kelti jai pavojų. Klimato kaita, užterštumas, išteklių naikinimas ir branduoliniai ginklai kelia pavojų mūsų pačių ir visos planetos egzistencijai. Beveik visi žmonijos išradimai gali teikti neišmatuojamą naudą ir tuo pat metu kelti pavojų gyvybei.

Buvęs Britanijos Karališkosios draugijos prezidentas Martinas Reesas teigia, kad žmonija turi tik 50 proc. tikimybę išgyventi iki XXII a. pradžios. Anot jo, didelį pavojų kelia galimybė itin lengvai naudotis moderniomis technologijomis, kurios tampa mirtinos blogų kėslų turinčių žmonių rankose. Ateityje žmonija susidurs su didžiule nanotechnologijų kontrolės grėsme.

Akis į akį su pasaulio sunaikinimu žmonija susidūrė susprogdinusi pirmąją atominę bombą. Tuomet buvo spekuliuojama mintimi, kad branduolinis sprogimas sukels grandininę reakciją ir sudegins visą planetos atmosferą. Žinoma, po bandymo paaiškėjo, kad tokia įvykių eiga yra neįmanoma, nepaisant to, žmonija pirmą kartą patyrė egzistencinės rizikos baimę.

Tobulėjant technologijoms daugėjo ir žmonijos egzistencijai pavojų keliančių grėsmių. Šiandien kompiuteriniai tinklai apraizgę visą žemės rutulį, mes tapome visiškai priklausomi nuo kompiuterizuotų sistemų, jų griūtis reikštų visišką modernios visuomenės žlugimą.

Įdomu, ką apie pasaulio pabaigą galvojo praeities mokslininkai? Isaacas Newtonas tikėjo, kad pasaulio pabaiga į žemę ateis XXI a., šį skaičių jis sugebėjo išskaityti Biblijoje. Kiti manė, kad žmonijos išnykimą lems milžiniškas karas, po kurio civilizacija nebesugebės atsitiesti, arba „Dievo pirštas“. Tačiau nė vienas iš tų šviesių protų nė nenumanė apie branduolinį ginklą, juodąsias skyles, ar kylantį jūros lygį.

Tik visiškai neseniai žmonija pradėjo gilintis į kvantinę fiziką ir suprato, kad vieną dieną tokie reiškiniai kaip laikas, judėjimas ir kryptis gali paprasčiausiai išnykti.

Kada nors Žemę neišvengiamai sudegins Saulė. Procesas prasidės po milijardų metų, kuomet Saulė evoliucionuos į raudonąją milžinę ir Žemę sudegins 1000ºC laipsnių kaitra. Žinoma, jeigu iki to laiko sugebėsime kolonizuoti kitas planetas, laiko turėsime dar labai daug. Savaime suprantama, per tiek turėtume išmokti gyventi ir be žvaigždžių, bet, matyt, visata paruoš dar ne vieną staigmeną.

Galbūt žmonių palikuonys ir sugebės gyventi amžinai, ar bent tol, kol egzistuos mūsų visata, tačiau kol kas statistika yra ne mūsų pusėje. Homo sapiens gyvena šioje žemėje dar tik 200 tūkst. metų, artimiausias mūsų giminaitis Homo erectus sugebėjo išsilaikyti 1,8 mln. metų, tuo tarpu atskiros žinduolių rūšys vidutiniškai egzistuoja 2,2 mln. metų.

Keisčiausi pasaulio pabaigos scenarijai

Mirtis dėl euforijos perdozavimo

Daugelis mūsų kasdien vartojame tokias psichotropines medžiagas kaip kofeinas ar nikotinas. Yra sukurta narkotikų, kurie pakelia nuotaiką ir padeda išlikti žvaliems net keletą dienų. Kuo toliau, tuo daugiau žmonija turi psichotropinių priklausomybių. Galbūt vieną dieną visi mirsime ne skausmuose, o apimti psichotropinio svaigulio?

Laiko pabaiga

Kas nutiks, jeigu laikas nustos egzistuoti? Fizikai teigia, kad tokia tikimybė yra visai galima. 2007 metais ispanų mokslininkai pasiūlė alternatyvią teoriją, paaiškinančią tamsiosios energijos poveikį. Pastaroji medžiaga sudaro 75 proc. visos mūsų visatos ir verčia galaktikas tolti vienas nuo kitų. Šių mokslininkų teigimu laikas nuolatos lėtėja, nes nuolatos išteka lauk iš mūsų visatos. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, galbūt vieną dieną laiko paprasčiausiai nebeliks.

Milžiniškas cunamis

Geologams nerimą kelia Kanarų salose esantis ugnikalnis, kurio išsiveržimas sukeltų vieno kilometro aukščio cunamio bangą ir nušluotų Atlanto vandenyno pakrantes.

Geomagnetiniai pokyčiai

Mūsų planetos magnetinis laukas apsaugo mus nuo pavojingos kosminės radiacijos. Retkarčiais žemės šiaurinis ir pietinis poliai susikeičia vietomis, vykstant šiam procesui magnetinis laukas susilpnėja arba visiškai išnyksta. Paskutinį kartą toks pokytis įvyko prieš 780 tūkst. metų.

Kosminė gama spinduliuotė

Paskutinėmis savo gyvavimo akimirkomis žvaigždės išsviedžia į kosminę erdvę koncentruotą gama spinduliuotės žybsnį. Jeigu toks pliūpsnis kada nors pataikytų į Žemę, būtų sunaikintas ne tik ozono sluoksnis, bet ir visa atmosfera.

Juodoji skylė

Juodosios skylės pasižymi stipriausia gravitacijos galia visoje visatoje. Žemė pakliuvusi į vieną tokių darinių būtų sudraskyta į atskirus atomus. Net ir labai toli esanti juodoji skylė galėtų išplėšti Žemę iš jos orbitos ir palikti vienišam klaidžiojimui kosminėje erdvėje.

Invazinės rūšys

Invazinės rūšys – tai augalai ir gyvūnai iš kitų kraštų, kurie pažeidžia vietos ekologinę pusiausvyrą, nes naujoji aplinka neturi priemonių apsiginti nuo atėjūnų. Ši bėda jau tapo aktualia problema pasauliniu mastu.

Robotai

Niekas nežino, kokia linkme pakryps biologijos ir technologijų sintezė, tačiau gali ateiti diena, kai žmogus išnyks, o skirtis tarp roboto, dirbtinio intelekto ir žmogaus nebeatrodys tokia paprasta. Gal būt kada nors mirs tik biologinis žmogaus kūnas, o jo protas ir toliau gyvens elektroninėje erdvėje.

Šaltinis: www.Ekonomika.lt

Savaime suprantama, tiksli Afrikos skilimo perpus data nėra aiški, tačiau mokslininkai neatmeta galimybės, jog taip nutikti gali jau po kelių šimtmečių. O skilimo proceso ženklų pirmąsyk pastebėta prieš šešetą metų. 2005 m. Etiopijoje įvyko galingas ugnikalnio Dabahu (Dabbahu) išsiveržimas, kurį lydėjo serija žemės drebėjimų. Tos pačios valstybės teritorijoje plytinti Afaro dykuma po šių seisminių seansų pasidabino pirmuoju stambiu plyšiu. Žemės paviršiuje atsivėrusio plyšio plotis siekė 8 metrus, o ilgis – daugiau kaip 60 km.

Tokio plyšio atsiradimas gal nebūtų kėlęs nerimo, jei ne viena aplinkybė: plyšys susiformavo tiksliai virš dviejų tektoninių plokščių sandūros. Mokslininkų skaičiavimu, į ribinį ruožą tarp plokščių išsiveržė daugiau kaip du kubiniai kilometrai magmos. Todėl plyšys „pasilypėjo“ aukštyn ir atsivėrė žemės paviršiuje.

Mokslininku teigimu, plyšys giliai po žeme pradėjo formuotis daugiau kaip prieš du milijonus metų, susiformavus Rytų-Afrikos plokščių sandūrų zonai, kuri vadinama Didžiuoju Lūžių slėniu. Didysis Lūžių slėnis – ilgiausias planetoje (įvairiais vertinimais, nuo 6400 iki 8700 km ilgio) riftinis slėnis, besidriekiantis nuo Sirijos Artimuosiuose Rytuose iki Mozambiko Rytų Afrikoje. Slėnio plotis svyruoja nuo 30 iki 100 km, gylis – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių metrų (žemiausia vieta – apie -410-417 m (Negyvosios jūros dugnas), aukščiausias taškas ~1830 m. (Kenijoje). Žemės drebėjimai plyšį kilstelėjo aukštyn, ir 2005 m. pasirodė pirmosios hipotezės apie galimą Afrikos kontinento skilimą, kurias rimtai vertino nedaugelis.

Praėjus penkeriems metams, hipotezę apie Afrikos dalijimąsi detaliomis mokslinių tyrimų ataskaitomis patvirtino britų specialistai iš Lidso universiteto, vadovaujami Timo Vlefto (Tim Wleft). Jų vertinimu, Afrikos skilimas įvyks po 10 mln. metų. Tačiau yra manančių ir tvirtinančių, jog pasidalijimas gali įvykti kur kas anksčiau – vos po 3-4 šimtmečių.
Kaip ten bebūtų, panašu, jog Afrikos plokštės skilimo procesas prasidėjęs. Maža to, jis – nesustabdomas. Esmine pokyčių priežastimi įvardijamas padidėjęs seisminis ir vulkaninis aktyvumas regione. Kompiuterinių modeliavimų rezultatai rodo, jog atskilti ruošiasi gana nedidelė Afrikos dalis – atskiru kontinentu ateityje gali tapti teritorija, kurion patenka Etiopija, Uganda, Tanzanija, Kenija, Eritrėja, Džibutis, Mozambikas ir Somalis. Laikui bėgant naujasis kontinentas judės Indijos pusiasalio link, o dalis Indijos vandenyno gali virsti penktuoju okeanu Žemės planetoje.

Parengė: Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com