Antarktidoje dirbantys mokslininkai mano radę titanozauro, priklaususio gigantiškų žolėdžių dinozaurų šeimai, uodegikaulio fosiliją, rašo telegraph.co.uk.

Titanozaurai buvo zauropodai – keturkojai žolėdžiai dinozaurai su ilgais kaklais ir ilgomis uodegomis. Jų liekanų randama visame pasaulyje, tačiau tai yra pirmas įrodymas, kad šie sutvėrimai galėjo klajoti ir Antarktidoje.

Uodegikaulio liekanas Jameso Rosso saloje aptiko argentiniečio dr. Ignacio Alejandro Cerda vadovaujama archeologų grupė. Mokslininkai mano kad radinys kadaise buvo litostrotinei atšakai priklausęs titanozauras, gyvenęs vėlyvajame kreidos periode, maždaug prieš 70 mln. metų.

Radinys – maždaug 20 cm ilgio slankstelių rinkinys iš, kaip manoma, vidurinio dinozauro uodegos trečdalio.

Dr. I. A. Cerda iš Conicet tyrimų instituto (Argentina) su kolegomis vokiškame žurnale „Naturwissenschaften“ rašo: „Mūsų atradimas rodo, kad išsivystę titanozaurai buvo paplitę visame pasaulyje, bent jau vėlyvojo kreidos laikotarpio metu“.

Titanozaurams priskiriamas ir galingasis argentinozauras, kurio aukštis galėjo siekti 30 metrų.

Aut. teises: delfi.lt

Švedija gali susidurti su rimtais sunkumais, norėdama padėti Baltijos šalims ir siekdama užtikrinti savo pačios saugumą tuo atveju, jei iš Rusijos pusės būtų pademonstruota agresija. Tai pareiškė buvęs Švedijos nacionalinio karo koledžo lektorius bei Švedijos ginkluotųjų pajėgų generolas majoras Karlis Neretniekas.

Savo tyrime jis akcentuoja būtinybę sustiprinti strategiškai svarbios Gotlando salos saugumą bei priešraketinę gynybą – taip būtų suteikta parama NATO vykdomai Baltijos šalių gynybos misijai.

Specialistas analizuoja Švedijos Ginkluotųjų pajėgų strategiją po 2014 metų, įvertindamas tris galimus įvykių scenarijus, sietinus su Rusijos grėsme Baltijos šalių adresu.

Šios analizės strategija įtraukta į knygą „Till bröders hjälp“ (Broliška pagalba), kurią išleido Švedijos Karališkoji karo mokslų akademija.

Pirmasis scenarijus

Pirmajame scenarijuje aprašoma nekarinė krizė, primenanti situaciją su bronziniu kariu Taline, kuri tapo rimtos krizės tarp Rusijos ir Estijos pradžia. Dokumente teigiama, kad tokioje situacijoje gali atsidurti tiek Estija, tiek Latvija. K. Neretniekas mano, kad tokiu atveju karinio konflikto grėsmė buvo menka, tačiau Rusija elgėsi labai agresyviai ir NATO reikėjo parodyti savo solidarumą su Baltijos šalimis.

Pagal šį scenarijų NATO turi sustiprinti oro erdvės virš Baltijos šalių patruliavimą bei sutelkti savo pajėgas Baltijos jūroje, galimai pravesdama plataus masto karinius mokymus. Anot eksperto, iš Švedijos tokioje situacijoje reikėtų bendradarbiavimo bei galimybės naudoti Švedijos uostus ir oro bazes, kas Stokholmui nesukeltų jokių sunkumų.

Antrasis scenarijus

Antrajame scenarijuje analizuojama situacija, pagal kurią Rusijos veiksmai prieš Baltijos šalis vertinami kaip karinė grėsmė, o NATO mėgina veikti dar prieš prasidedant realiems kariniams veiksmams.

Tokiu atveju NATO tikslas – pademonstruoti Aljanso pasirengimą ir solidarumą su Baltijos šalimis, kad būtų užkirstas kelias Rusijos ketinimams parodyti savo karinę galią.

Pagal NATO veiksmų planą turi būti numatytas neatidėliotinas karinių pajėgų sutelkimas Baltijos šalyse, įtraukiant Švediją ir Suomiją. Numatoma, kad JAV ir Vokietijos karines pajėgas į konkrečią vietą galima būtų pristatyti oro transportu, o lenkų karius – sausuma.

Kiekvienoje Baltijos šalyje turi būti po vieną amerikiečių brigadą. Iš Švedijos ir Suomijos prireiks po vieną batalioną, kurie bus įtraukti į JAV ir Vokietijos brigadas. NATO planas taip pat numato lėktuvų dislokavimą Šiaurės Europoje.

K. Neretniekas spėja, kad tarptautinių karinių pajėgų dislokavimui Baltijos šalyse bei Švedijoje ir Suomijoje gali prireikti maždaug mėnesio.

Ekspertas nurodo, kad didžiausia grėsmė NATO karinėms operacijoms kyla iš Kaliningrado pusės ir su Baltijos šalimis besiribojančių rajonų, kur dislokuotos Rusijos priešraketinės gynybos sistemos.

Specialistas pabrėžia, kad pagal šį scenarijų Švedija gali susidurti su daugybe problemų. Pagal Švedijos gynybos strategiją valstybinės karinės pajėgos traktuojamos kaip bendra visuma, todėl gali kilti keblumų išskiriant vieną batalioną, kuris turėtų būti išsiųstas į Baltijos šalis. Dar viena problema – riboti Švedijos resursai priešraketinės gynybos sferoje ir problemos su strategine Gotlando salos gynyba.

K. Neretniekas tokiu atveju siūlo Švedijai, esant būtinybei, būti pasirengusiai siųsti karinį batalioną į Baltijos šalis, taip pat atlikti karinius mokymus kartu su NATO priklausančiomis šalimis.

Trečiasis scenarijus

Trečiasis galimų įvykių variantas – vadinamasis „gruziniškas scenarijus“, kai NATO turi reaguoti jau į įvykusį Rusijos įsiveržimą į Baltijos šalis.

„Jeigu visa Baltijos šalių teritorija bus okupuota, egzistuoja rizika
, kad Rusija gali panaudoti branduolinio puolimo grėsmę, kad atlaikytų puolimus prieš „teisėtą Rusijos saugumo zoną“, – rašoma tyrime.

Ekspertas nurodė, kad jeigu Rusijos įsiveržimas įvyks iki tol, kol NATO galės įvesti papildomas pajėgas į Baltijos šalis, Rusija visiškai okupuos Latviją, Lietuvą ir Estiją per kelias dienas.

Rusijos įsiveržimo į Baltijos šalis atveju NATO turi neatidėliotinai pradėti karines oro operacijas prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas, įsiveržusias į svetimą teritoriją, bei prieš Rusijos priešraketinės gynybos sistemas šiame regione.

Tikimasi, kad NATO ir JAV iškart praneš Švedijai apie neatidėliotiną jos oro erdvės panaudojimą karinėms operacijoms Baltijos šalyse, tuo pačiu metu paprašydamos galimybės naudotis Švedijos karinėmis oro bazėmis ir priešraketinės gynybos sistemomis.

Jeigu susiklostytų toks įvykių scenarijus, Gotlando salai tektų strateginis vaidmuo, nes mažai tikėtina, kad pati Rusija iki šiol neatkreipė dėmesio į strateginę šios salos padėtį.

Vis dėlto pagal šį scenarijų Švedijai vėl tektų susidurti su problemomis, nes šiuo metu Gotlando gynyba nėra pakankama. Pagal NATO planą švedų kariai gali būti dislokuoti dviejuose regionuose: Kuržemėje ir Estijai priklausančiose Saremos ir Hyjumos salose.

K. Neretnieko manymu Estijos salose būtina greitai išdėstyti švedų ir suomių karinius junginius. Būtina operatyviai dislokuoti ginkluotąsias pajėgas, kad būtų užtikrinta Gotlando salos gynyba nuo puolimo iš jūros ir sausumos.

„Mažai tikėtina, kad tokiu atveju pakaks Švedijos oro resursų, ypač jeigu tai susiję su mūšiais sausumoje ir oro erdvės gynyba Gotlando saloje ir kitose teritorijose. Tam prireiks glaudaus JAV, Švedijos ir Suomijos karinių oro pajėgų bendradarbiavimo“, – nurodė specialistas.

Savo tyrimo išvadose K. Neretniekas teigė, jog visuose aprašytuose scenarijuose jis daro prielaidą, kad Švedija kokiu nors būdu sutiks dalyvauti užtikrinant Baltijos šalių apsaugą tuo pačiu metu mėgindama išvengti tiesioginio Švedijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo kariniuose veiksmuose.

Šaltinis: www.Delfi.lt

Klausimas, ar pasaulio pabaiga yra tikėtina, domina tikriausiai ne vieną, rašo „The Guardian“. Augant žmonijos moksliniam išprusimui, atsakymas į šį klausimą ilgainiui tampa ne toks jau ir mistinis. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusius įvairių rūšių katastrofų filmus, nesunkiai galima numanyti, kad žmoniją pasaulio pabaigos tikimybė savotiškai žavi.

Realybėje neturime galimybės numatyti, kada ir kaip žmoniją ištiks pražūtis. Gyvybė, nuo pat atsiradimo prieš 3,5 mlrd. metų, nuolatos gyveno grėsmės šešėlyje. Įvairių gyvybės formų išnykimas Žemės planetoje yra taisyklė, o ne išimtis. Iš 4 mlrd. visų kada nors gyvavusių rūšių 99 proc. jau yra išnykę. Per pastaruosius 500 mln. metų žemėje įvyko 5 kataklizmai, kurie kaskart sunaikindavo virš 75 proc. visų gyvybės formų.

Vieną, o galbūt ir daugiau katastrofų sukėlė Holivudo scenarijaus vertas asteroido ir Žemės susidūrimas. Atsitrenkus pakankamo dydžio asteroidui, Žemės rutulį apskrietų milžiniškas cunamis ir žemės drebėjimų banga, o dulkės net keletą metų neleistu saulės šviesai prasiskverbti iki žemės. Kažkas panašaus nutiko prieš 65 mln. metų, kuomet 10 km. skersmens asteroidas nukrito prie dabartinės Meksikos ir išnaikino, kaip dabar manoma, planetos gyvybės likučius, išlikusius po milžiniško superugnikalnio išsiveržimo dabartinės Indijos teritorijoje.

Net nebejojama, kad panašus įvykis pasikartos, tačiau lieka neaišku, kada tai nutiks. Dauguma meteoritų suyra net nepasiekę žemės paviršiaus, tačiau kas kelis šimtus tūkstančių metų su mūsų planeta susiduria didesnis nei 1 km skersmens asteroidas, o kartą per 100 mln. metų Žemei tenka ištverti didesnio nei 6 km skersmens milžino smūgį.

Gyvybei grėsmę kelia taip pat ir staigūs klimato pokyčiai bei milžiniškų vulkanų išsiveržimai. Apie kai kuriuos pavojus žmonija sužinojo visiškai neseniai: Paukščių tako ir Andromedos galaktikų susidūrimas, juodosios skylės. Visoms šioms katastrofoms būdingas bendras bruožas – žmonija negali užkirsti joms kelio.

Vis dėlto labiausiai tikėtinas grėsmes žmonija sukuria pati. Mes – galbūt vieninteliai padarai Žemės istorijoje, kurie patys sugebame keisti planetą ir netgi kelti jai pavojų. Klimato kaita, užterštumas, išteklių naikinimas ir branduoliniai ginklai kelia pavojų mūsų pačių ir visos planetos egzistencijai. Beveik visi žmonijos išradimai gali teikti neišmatuojamą naudą ir tuo pat metu kelti pavojų gyvybei.

Buvęs Britanijos Karališkosios draugijos prezidentas Martinas Reesas teigia, kad žmonija turi tik 50 proc. tikimybę išgyventi iki XXII a. pradžios. Anot jo, didelį pavojų kelia galimybė itin lengvai naudotis moderniomis technologijomis, kurios tampa mirtinos blogų kėslų turinčių žmonių rankose. Ateityje žmonija susidurs su didžiule nanotechnologijų kontrolės grėsme.

Akis į akį su pasaulio sunaikinimu žmonija susidūrė susprogdinusi pirmąją atominę bombą. Tuomet buvo spekuliuojama mintimi, kad branduolinis sprogimas sukels grandininę reakciją ir sudegins visą planetos atmosferą. Žinoma, po bandymo paaiškėjo, kad tokia įvykių eiga yra neįmanoma, nepaisant to, žmonija pirmą kartą patyrė egzistencinės rizikos baimę.

Tobulėjant technologijoms daugėjo ir žmonijos egzistencijai pavojų keliančių grėsmių. Šiandien kompiuteriniai tinklai apraizgę visą žemės rutulį, mes tapome visiškai priklausomi nuo kompiuterizuotų sistemų, jų griūtis reikštų visišką modernios visuomenės žlugimą.

Įdomu, ką apie pasaulio pabaigą galvojo praeities mokslininkai? Isaacas Newtonas tikėjo, kad pasaulio pabaiga į žemę ateis XXI a., šį skaičių jis sugebėjo išskaityti Biblijoje. Kiti manė, kad žmonijos išnykimą lems milžiniškas karas, po kurio civilizacija nebesugebės atsitiesti, arba „Dievo pirštas“. Tačiau nė vienas iš tų šviesių protų nė nenumanė apie branduolinį ginklą, juodąsias skyles, ar kylantį jūros lygį.

Tik visiškai neseniai žmonija pradėjo gilintis į kvantinę fiziką ir suprato, kad vieną dieną tokie reiškiniai kaip laikas, judėjimas ir kryptis gali paprasčiausiai išnykti.

Kada nors Žemę neišvengiamai sudegins Saulė. Procesas prasidės po milijardų metų, kuomet Saulė evoliucionuos į raudonąją milžinę ir Žemę sudegins 1000ºC laipsnių kaitra. Žinoma, jeigu iki to laiko sugebėsime kolonizuoti kitas planetas, laiko turėsime dar labai daug. Savaime suprantama, per tiek turėtume išmokti gyventi ir be žvaigždžių, bet, matyt, visata paruoš dar ne vieną staigmeną.

Galbūt žmonių palikuonys ir sugebės gyventi amžinai, ar bent tol, kol egzistuos mūsų visata, tačiau kol kas statistika yra ne mūsų pusėje. Homo sapiens gyvena šioje žemėje dar tik 200 tūkst. metų, artimiausias mūsų giminaitis Homo erectus sugebėjo išsilaikyti 1,8 mln. metų, tuo tarpu atskiros žinduolių rūšys vidutiniškai egzistuoja 2,2 mln. metų.

Keisčiausi pasaulio pabaigos scenarijai

Mirtis dėl euforijos perdozavimo

Daugelis mūsų kasdien vartojame tokias psichotropines medžiagas kaip kofeinas ar nikotinas. Yra sukurta narkotikų, kurie pakelia nuotaiką ir padeda išlikti žvaliems net keletą dienų. Kuo toliau, tuo daugiau žmonija turi psichotropinių priklausomybių. Galbūt vieną dieną visi mirsime ne skausmuose, o apimti psichotropinio svaigulio?

Laiko pabaiga

Kas nutiks, jeigu laikas nustos egzistuoti? Fizikai teigia, kad tokia tikimybė yra visai galima. 2007 metais ispanų mokslininkai pasiūlė alternatyvią teoriją, paaiškinančią tamsiosios energijos poveikį. Pastaroji medžiaga sudaro 75 proc. visos mūsų visatos ir verčia galaktikas tolti vienas nuo kitų. Šių mokslininkų teigimu laikas nuolatos lėtėja, nes nuolatos išteka lauk iš mūsų visatos. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, galbūt vieną dieną laiko paprasčiausiai nebeliks.

Milžiniškas cunamis

Geologams nerimą kelia Kanarų salose esantis ugnikalnis, kurio išsiveržimas sukeltų vieno kilometro aukščio cunamio bangą ir nušluotų Atlanto vandenyno pakrantes.

Geomagnetiniai pokyčiai

Mūsų planetos magnetinis laukas apsaugo mus nuo pavojingos kosminės radiacijos. Retkarčiais žemės šiaurinis ir pietinis poliai susikeičia vietomis, vykstant šiam procesui magnetinis laukas susilpnėja arba visiškai išnyksta. Paskutinį kartą toks pokytis įvyko prieš 780 tūkst. metų.

Kosminė gama spinduliuotė

Paskutinėmis savo gyvavimo akimirkomis žvaigždės išsviedžia į kosminę erdvę koncentruotą gama spinduliuotės žybsnį. Jeigu toks pliūpsnis kada nors pataikytų į Žemę, būtų sunaikintas ne tik ozono sluoksnis, bet ir visa atmosfera.

Juodoji skylė

Juodosios skylės pasižymi stipriausia gravitacijos galia visoje visatoje. Žemė pakliuvusi į vieną tokių darinių būtų sudraskyta į atskirus atomus. Net ir labai toli esanti juodoji skylė galėtų išplėšti Žemę iš jos orbitos ir palikti vienišam klaidžiojimui kosminėje erdvėje.

Invazinės rūšys

Invazinės rūšys – tai augalai ir gyvūnai iš kitų kraštų, kurie pažeidžia vietos ekologinę pusiausvyrą, nes naujoji aplinka neturi priemonių apsiginti nuo atėjūnų. Ši bėda jau tapo aktualia problema pasauliniu mastu.

Robotai

Niekas nežino, kokia linkme pakryps biologijos ir technologijų sintezė, tačiau gali ateiti diena, kai žmogus išnyks, o skirtis tarp roboto, dirbtinio intelekto ir žmogaus nebeatrodys tokia paprasta. Gal būt kada nors mirs tik biologinis žmogaus kūnas, o jo protas ir toliau gyvens elektroninėje erdvėje.

Šaltinis: www.Ekonomika.lt

Savaime suprantama, tiksli Afrikos skilimo perpus data nėra aiški, tačiau mokslininkai neatmeta galimybės, jog taip nutikti gali jau po kelių šimtmečių. O skilimo proceso ženklų pirmąsyk pastebėta prieš šešetą metų. 2005 m. Etiopijoje įvyko galingas ugnikalnio Dabahu (Dabbahu) išsiveržimas, kurį lydėjo serija žemės drebėjimų. Tos pačios valstybės teritorijoje plytinti Afaro dykuma po šių seisminių seansų pasidabino pirmuoju stambiu plyšiu. Žemės paviršiuje atsivėrusio plyšio plotis siekė 8 metrus, o ilgis – daugiau kaip 60 km.

Tokio plyšio atsiradimas gal nebūtų kėlęs nerimo, jei ne viena aplinkybė: plyšys susiformavo tiksliai virš dviejų tektoninių plokščių sandūros. Mokslininkų skaičiavimu, į ribinį ruožą tarp plokščių išsiveržė daugiau kaip du kubiniai kilometrai magmos. Todėl plyšys „pasilypėjo“ aukštyn ir atsivėrė žemės paviršiuje.

Mokslininku teigimu, plyšys giliai po žeme pradėjo formuotis daugiau kaip prieš du milijonus metų, susiformavus Rytų-Afrikos plokščių sandūrų zonai, kuri vadinama Didžiuoju Lūžių slėniu. Didysis Lūžių slėnis – ilgiausias planetoje (įvairiais vertinimais, nuo 6400 iki 8700 km ilgio) riftinis slėnis, besidriekiantis nuo Sirijos Artimuosiuose Rytuose iki Mozambiko Rytų Afrikoje. Slėnio plotis svyruoja nuo 30 iki 100 km, gylis – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių metrų (žemiausia vieta – apie -410-417 m (Negyvosios jūros dugnas), aukščiausias taškas ~1830 m. (Kenijoje). Žemės drebėjimai plyšį kilstelėjo aukštyn, ir 2005 m. pasirodė pirmosios hipotezės apie galimą Afrikos kontinento skilimą, kurias rimtai vertino nedaugelis.

Praėjus penkeriems metams, hipotezę apie Afrikos dalijimąsi detaliomis mokslinių tyrimų ataskaitomis patvirtino britų specialistai iš Lidso universiteto, vadovaujami Timo Vlefto (Tim Wleft). Jų vertinimu, Afrikos skilimas įvyks po 10 mln. metų. Tačiau yra manančių ir tvirtinančių, jog pasidalijimas gali įvykti kur kas anksčiau – vos po 3-4 šimtmečių.
Kaip ten bebūtų, panašu, jog Afrikos plokštės skilimo procesas prasidėjęs. Maža to, jis – nesustabdomas. Esmine pokyčių priežastimi įvardijamas padidėjęs seisminis ir vulkaninis aktyvumas regione. Kompiuterinių modeliavimų rezultatai rodo, jog atskilti ruošiasi gana nedidelė Afrikos dalis – atskiru kontinentu ateityje gali tapti teritorija, kurion patenka Etiopija, Uganda, Tanzanija, Kenija, Eritrėja, Džibutis, Mozambikas ir Somalis. Laikui bėgant naujasis kontinentas judės Indijos pusiasalio link, o dalis Indijos vandenyno gali virsti penktuoju okeanu Žemės planetoje.

Parengė: Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

JAV mokslininkai iš NASA Reaktyvinio judėjimo geofizinės laboratorijos žurnale „Geophysical Research Letters“ savo publikacijoje pasauliui pasiuntė tokią žinutę: paskutiniais duomenimis, Žemės skersmens svyravimas per metus neviršija 0,1 mm (tokio storio yra žmogaus plaukas). Toks planetos skersmens pokytis nėra reikšmingas, ir mūsų gimtoji planetos skersmuo išlieka stabilus. Tačiau taip neatrodė XIX a. mokslininkams. Jie buvo įsitikinę priešingai: niekas negali būti tikras, jog pilnėjanti mūsų planetos „talija“ laikui bėgant nesukels planetos sprogimo.

Būtent taip samprotavo mokslininkai XIX a. pradžioje. Tuomet hipotezę apie Žemės pūtimąsi buvo iškėlę geologai. Jie netgi buvo nustatę eksponensinį Žemės skersmens dėsnį. Remiantis jų hipoteze, Žemės skersmuo kasmet padidėja 2 cm. Hipotezės šalininkai argumentavo tuo, jog žemynai pasižymi savybe judėti, o tai vyksta neva dėl Žemės plutos plėtimosi, kurį, savo ruožtu, sukelia Žemės branduolio plėtimasis.

Žemės pūtimosi teorijoje buvo kalbama ne apie šiaip pulsavimą, o apie reikšmingą Žemės išmatavimų didėjimą ir galimus didelio masto pokyčius Žemės paviršiuje. Plėtimosi teorijos šalininkai buvo linkę manyti, jog patys žemynai iš tikrųjų nejuda – tai Žemė „pučiasi“ nelyginant balionas. Dėl to kadaise egzistavęs superžemynas suskilo į smulkesnius žemynus, o šie tolsta vieni nuo kitų.

Pirmiesiems šios teorijos kritikams pavyko įrodyti štai ką: esminiai teorijos trūkumai yra, pirmiausia – visiškas galimų plėtimosi mechanizmo ir jo priežasčių nesuvokimas, antra – net ir nedidelio masto Žemės susitraukimas (15-20 proc.) iššauktų žymų planetos tankio padidėjimą, kas, savo ruožtu, sukeltų milžinišką slėgį Žemės rutulio centrinėse srityse.

Žemės plėtimosi hipotezę savo darbe „Ar Žemei gresia Fajetono lemtis?“ savitai nagrinėja šios teorijos entuziastas Andrejus Skliarovas. Remdamasis duomenimis, kurių požymių aptinkama ir įvairių tautų mitologijoje (pavyzdžiui, Afganistano gyventojų protėvių padavimuose bylojama, jog pirmasis žmogus Ijma tris kartus su 300 žiemų pertraukomis didino Žemę pasitelkęs kažkokią mistinę galią; Indijos ir Tibeto išminčių knygose sakoma, jog „po didžių darbų, Žemė nusimetė Tris Senuosius Luobus ir pasidengė septyniais naujais), A. Skliarovas nustatė tikslius Žemės plėtimosi parametrus (1,53 karto), taip pat aprašė, kokiu būdu visi moksliniai (geologiniai, klimatiniai, paleomagnetiniai) duomenys įsikomponuoja į Žemės plėtimosi teorijos teiginius ir įrodo, jog toks geologinės Žemės raidos scenarijus galėtų būti įmanomas.

Kita vertus, iš kur mūsų protėviai galėjo žinoti, kad Žemė plečiasi (juk to pamatyti akimis neįmanoma)? Laimei, šiandien Žemės plėtimosi teorija moksline nebelaikoma.

Orbitinių palydovų GRACE sukaupti naujausi tyrimų duomenys leido tiksliai įvertinti Žemės plutos judėjimo greitį ir Žemės gravitaciją. Žemės išmatavimams buvo panaudoti lazeriniai įrenginiai: orbitinis palydovas į Žemės paviršių siųsdavo lazerio spindulį, kurį atspindėdavo ant Žemės paviršiaus sumontuotas specialus imtuvas. Pagal gautus duomenis mokslininkai apskaičiavo tikslius atstumus, o vėliau – ir Žemės skersmens pokyčių dinamiką.

„Šiuo metu Žemė tikrai nesiplečia, – nuramino NASA geofizikai. – Tiesa, yra tam tikrų įtarimų, jog gali būti teisinga Žemės susitraukimo teorija. Tačiau tam reikia papildomų duomenų.“

Parengė Saulius Žukauskas
sauliuszukauskas01@gmail.com

Mūsų galaktikoje – Paukščių Take – yra mažiausiai 50 milijardų egzoplanetų, ir bent 500 milijonų iš jų veikiausiai patenka į vadinamąją gyvybės zoną, kurioje egzistuoja sąlygos skystam vandeniui, o kartu ir gyvybei egzistuoti, pranešė NASA kosminio Keplerio teleskopo programos atstovas.

Planetų sistemos kosmose yra kur kas labiau paplitusios, nei buvo manoma iki šiol, o mokslininkams reikės iš naujo įvertinti gyvybei tinkamų sąlygų aplink kitas žvaigždes skriejančiose planetose tikimybę. Vašingtone (JAV) praėjusią savaitę vykusioje metinėje Amerikos mokslo pažangos asociacijos (AAAS) konferencijoje NASA Keplerio teleskopo mokslinės programos vadovas Williamas Boruckis pareiškė, kad, remiantis Keplerio teleskopo stebėjimų rezultatais, galima teigti, jog Paukščių Take egzistuoja bent 50 milijardų egzoplanetų.

Pasak mokslininko, Keplerio teleskopas iki šiol aptiko 1235 kandidates į egzoplanetas, o 53 iš jų skrieja vadinamojoje gyvybės zonoje apie savo žvaigždes. Tai reiškia, kad šios planetos nėra nei per arti, nei per toli nuo savo žvaigždės, todėl jose gali egzistuoti gyvybei vystytis tinkamos fizinės sąlygos.

Teiginys apie 50 milijardų egzoplanetų, tariamai esančių mūsų galaktikoje, kurioje, manoma, yra maždaug 300 milijardų žvaigždžių, remiasi Keplerio teleskopo stebėjimų rezultatų ekstrapoliacija, sakoma pranešime. Nors jam pavyko užfiksuoti tik 1235 tariamas egzoplanetas, teleskopu buvo žvalgoma vos 1/400 dangaus skliauto dalis. Be to, Keplerio teleskopas tariamas egzoplanetas gali užfiksuoti tik jų tranzito – atsidūrimo savo žvaigždės disko fone – metu. O egzoplanetų tranzitui stebėti Keplerio teleskopu būtinos specifinės sąlygos. Atsižvelgiant į tai, NASA mokslininkai padarė prielaidą, jog Paukščių Take gali būti mažiausiai 50 milijardų egzoplanetų.

Jei vien mūsų galaktikoje egzistuoja 50 milijardų pasaulių, iš kurių bent 500 milijonų gali būti palankios sąlygos gyvybės raidai, kiek technologiškai pažangių civilizacijų galėjo išsivystyti jose? Po šio klausimo neišvengiamai seka ir kitas: kodėl jos iki šiol mūsų neaplankė? – klausia „Discovery News”. Williamas Boruckis į šį klausimą atsakė vienu žodžiu: „Nežinau“.

Šaltinis: www.Balsas.lt

Remdamasis 3D kompiuterinio modeliavimo rezultatais ir kai kurių egiptologų tyrimų duomenimis, prancūzų architektas Jeanas – Pierre’as Houdinas tvirtina, kad Didžiojoje Gizos piramidėje, dar vadinamoje Cheopso piramide, yra du dar neatrasti slapti kambariai.

J. – P. Houdinas prieš trejus metus kreipėsi į Egipto Relikvijų tarybą prašydamas leisti atlikti Cheopso piramidės vidinės sandaros tyrimą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Apie tai jis informavo savo surengtoje spaudos konferencijoje. Pasak architekto, iš turimų duomenų galima daryti prielaidą, kad dviejose neatrastose patalpose Didžiosios piramidės viduje turėtų būti baldų, kuriais pomirtiniame gyvenime būtų galėjęs naudotis faraonas Khufu (graik. k. – Cheopsas).

„Esu tikras, kad šioje piramidėje tie kambariai yra, ir noriu juos surasti”, – žurnalistams sakė architektas.

2007-ųjų kovą J. – P. Houdinas pristatė savo teoriją, teigiančią, kad Didžioji piramidė buvo statoma naudojant ne išorinę, o vidinę spiralinės formos rampą. Iki šiol manoma, kad ji buvo pastatyta smiltainio luitus velkant didžiule išorine rampa.

Prancūzų architektas pasiūlė Egipto Relikvijų tarybai surengti bendrą jos ekspertų ir Prancūzijos inžinierių tyrimą naudojant infraraudonųjų spindulių, radarų ir kitas neinvazines technologijas šiai hipotezei patikrinti.

Tačiau Egipto atstovai tokį pasiūlymą atmetė. Šiemet J. – P. Houdino teoriją bandys patikrinti Kanados Lavalio universiteto mokslininkų grupė. Ji siekia gauti Egipto Relikvijų tarybos leidimą atlikti išorinį Didžiosios piramidės šiluminių atvaizdų tyrimą ir patvirtinti arba atmesti prielaidą dėl slaptų kambarių egzistavimo.
J. – P. Houdinas teigia, kad mintį apie neatrastus kambarius Cheopso piramidėje pasufleravo tokie pat kambariai, aptikti Cheopso tėvo faraono Snefru laiptuotoje piramidėje. Esą gali būti, kad toks pat vidinis planavimas buvo panaudotas statant ir Cheopso piramidę.

Aut. teisės: www.Balsas.lt

Jau visai netrukus danguje virš Žemės gali sušvisti antroji saulė. To priežastis – vienos ryškiausių žvaigždžių sprogimas ir virtimas supernova.

Pranešama, kad vieną labiausiai pribloškiančių šviesos reginių planetos istorijoje gali tekti stebėti dar šiemet, informuoja britų „Daily Mail“. Neabejojama, kad kai mirštanti raudonoji supermilžinė Betelgeizės žvaigždė susprogs, mūsų planeta bus pirmojoje šio reiškinio stebėtojų eilėje.

Nors žvaigždė yra Oriono žvaigždyne už 640 šviesmečių, sprogimas bus toks ryškus, jog naktis pavirs diena, o keletą savaičių danguje bus dvi saulės. Vienintelis ginčytinas dalykas – kada tiksliai tai nutiks.

Kalbant žvaigždžių terminais, prognozuojama, jog Betelgeizė susprogs labai netolimoje ateityje. Tačiau tai dar nereiškia, kad jau reikia skubėti pirkti akinių nuo saulės.

Fizikos dėstytojas Bradas Carteris iš Pietryčių Kvinslendo universiteto Australijoje tvirtina, kad galaktinis sprogimas gali įvykti iki 2012 metų – ar bet kada per artimiausią milijoną metų.
„Ši sena žvaigždė baiginėja savo kuro atsargas. Dėl šio kuro Betelgeizė šviečia ir gyvuoja. Kai kuras baigsis, žvaigždė tiesiogine to žodžio prasme suirs ir tai įvyks labai staigiai“, – Australijos naujienų portalui news.com.au sakė jis.

„Tai paskutinis žvaigždės „Valio!“. Ji pokštels, susprogs ir nušvis – trumpą kelių savaičių laikotarpį bus nepaprastai šviesu, keletą mėnesių šviesa pamažu blanks, kol galiausiai bus labai sunku ją pamatyti“, – pridūrė jis.

Internete kilo tikras sujudimas dėl pasaulio pabaigos teorijų, siejant supernovą su majų kalendoriaus 2012 metais pranašaujamu Armagedonu.

Tačiau ekspertai tvirtina, kad net jei didysis sprogimas ir įvyks, jis bus per toli Žemės, kad padarytų kokios nors žalos.

„Kai žvaigždė sprogs, pirmiausiai pastebėsime mažyčių dalelių, vadinamų neutrinais, lietų. Jos užtvindys Žemę. Tačiau nors supernova, kurią galėsime matyti, nušvies nakties dangų, 99 proc. supernovos energijos išskiriama per šias daleles, kurios pereis per mūsų kūnus ir Žemę, nepadarydamos jokios žalos“, – aiškino B. Carteris.

Kai tai nutiks, Betelgeizės supernova bus neabejotinai pats įspūdingiausias reginys. Ši žvaigždė – devinta pagal ryškumą nakties danguje ir antra ryškiausia Oriono žvaigždyne. Dėl raudonai oranžinės spalvos ją danguje lengva atskirti nuo kitų žvaigždžių.

Jei ji būtų mūsų Saulės sistemos centre, jos paviršius nusidriektų už asteroidų žiedo, visiškai apimdamas Merkurijų, Venerą, Marsą ir Žemę.

Šaltinis: www.lrt.lt

Mokslininkai pareiškė, kad per pastarąją dekadą sulėtėjo visuotinės temperatūros kilimas. Didžiosios Britanijos meteorologijos tarnybos ataskaitoje teigiama, kad klimato atšilimas sulėtėjo dėl natūralių oro ir taršos kombinacijų pokyčių.

Mokslininkai pabrėžia, kad vienas iš pagrindinių faktorių yra sunkiosios pramonės atliekų ir teršiančių „aerozolių“ daugėjimas, ypač Azijoje. Tokių pramoninių teršalų kaip siera kiekio didėjimas, kai teršalai patenka į atmosferą ir atspindi saulės šviesą, gali paskatinti vėsimo efektą. Ataskaitoje teigiama, kad ne mažiau svarbus faktorius gali būti ir vandens garų kiekio pokyčiai stratosferoje.

Klimato kaita abejojantys skeptikai griebiasi šio fakto kaip argumento, kad žmogaus poveikis klimato kaitai yra pervertintas. Nuo 1970-ųjų ilgalaikė visuotinio atšilimo norma buvo apie 0,16ºC per dekadą, tačiau per pastaruosius dešimt metų ji sumažėjo iki 0,05ºC – 0,13ºC, priklausomai nuo to, kokiu iš trijų pagrindinių temperatūrų matavimo metodu buvo naudojamasi.

Klimato mokslo konsultantė Vicky Pope sakė: „Atšilimo procesas sulėtėjo. Atšilimo tendencijos vis dar vyrauja, tačiau klimatas šyla ne taip sparčiai, kaip anksčiau. Klausimas, kodėl taip nutiko. Ir to dažnai klausia skeptikai.“

Didžiosios Britanijos Meteorologijos tarnybos tyrėjai sako, kad per pastaruosius dešimt metų vis dar egzistuoja atšilimo tendencija ir kad ši dekada yra užfiksuota kaip pati karščiausia.

Jie taip pat teigia, kad duomenų iš Arkties trūkumas, kur atšilimas buvo ypač juntamas per pastaruosius 10 metų, ir jūrų paviršiaus temperatūrų matavimo pasikeitimai paskatino nepakankamą temperatūros normos didėjimo įvertinimą.
Ir nors Jungtinė Karalystė šiuo metu patiria staigų oro atšalimą, o praėjusių metų žiema buvo atšiauriausia per 30 metų, mokslininkai sakė, kad per pastaruosius metus padaugėjo įrodymų, kad dėl visuotinio atšilimo kalti patys žmonės.

Šaltinis: www.Delfi.lt

Archeologai aptiko įrodymų, jog ankstyvieji žmonės metė iššūkį šaltam klimatui ir ieškodami maisto atsikraustė į Papua Naujosios Gvinėjos aukštikalnes jau prieš 50000 metų. Tikėtina, jog panašiu metu į aukščiau jūros lygio esančias vietoves žmonės migravo ir kitose pasaulio dalyse.

Darbuodamiesi penkiose kasinėjimo vietose apie 2000 m virš jūros lygio mokslininkai iš Papua Naujosios Gvinėjos, Australijos ir Naujosios Zelandijos rado apdegusių pandano medžio riešutų kevalų ir akmeninių įrankių. Šie radiniai radioaktyviosios anglies metodu datuojami iki 50000 metų.

„Tai pirmas įrodymas apie tokiame aukštyje gyvenusius žmones anksčiausiais laikais, – teigė antropologijos profesorius Glennas Summerhayesas iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje. Pandano medžio lapus ir į ananasą panašius vaisius išties galėjo naudoti žmonės. Mokslininkai taip pat rado iš batatų gaminto krakmolo gabalėlių. Jų įsitikinimu, tai tikriausiai buvo iš žemiau buvusių šiltesnio klimato vietų atsinešti maisto produktai.

Ankstyvieji naujakuriai išvalydavo žemę aukštikalnėse, kad galėtų kultivuoti šiuos augalus, įsitikinęs G. Summerhayesas. Rasti akmens kirviai tikriausiai buvo naudojami augmenijai iškirsti bei miškams valyti, kad pasodintiems augalams pakaktų saulės šviesos. Tokiame aukštyje temperatūra karščiausią dieną pakildavo iki dvidešimties laipsnių Celsijaus, o naktį nukrisdavau žemiau nulio. „Jie tikriausiai turėjo kažkokius drabužius. Jeigu tokiame aukštyje neturėtum aprangos, mirtum sušalęs”, – pastebėjo mokslininkas.

Ankstyvieji kolonistai į Papua Naująją Gvinėją tikriausiai atkeliavo kirsdami vandens telkinius iš Pietryčių Azijos. Manoma, kad jie vyko į Sahulą, kuris tuo metu buvo vientisa žemės masė, sudaryta iš nūdienos Australijos, Papua Naujosios Gvinėjos ir Tasmanijos, prieš šioms suskylant į atskirus fragmentus prieš maždaug 10000 metų.

Šaltinis: www.Delfi.lt