Šįmet laukti kosminės katastrofos neverta, praneša NASA atstovas, sklaidydamas nuogąstavimus dėl galimų pasaulio pabaigos 2012 metais scenarijų.

Nors internete be galo daug pranašysčių apie tai, kas 2012 -ųjų gruodžio 21 dieną, pasaulio pabaigos nei tą, nei kokią kitą dieną NASA mokslininkai nenumato, praneša „Space.com“. Vienintelis dėmesio vertas dalykas – tą dieną įvyksianti žiemos saulėgrįža, jokių kitų įdomių reiškinių nesitikima, sakoma pranešime.

„Gruodžio 21-ąją miegokite ramiai“, – pataria astronomas Donas Yeomansas, NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje Netoli Žemės skriejančių objektų programos vadovas, komentuodamas gandus apie neva 2012 metais gresiančią Apokalipsę.

Pasak astronomo, daugelis šią dieną sieja su senovės majų kalendoriaus pabaiga. Senovės majai, kaip ir mes, metus buvo padaliję į 365 dienas. Tačiau jie turėjo ne tik metinius kalendorius, bet ir ilgesnius, skirtus dar didesniems ar trumpesniems laiko tarpams matuoti. Vadinamasis trumpasis kalendorius apėmė 52 metus, o ilgasis – net 5125. Būtent ilgasis majų kalendorius pasibaigs 2012 m. gruodžio 21 d., aiškina astronomas, tačiau tai nereiškia, kad laikas pasibaigs. Nuo gruodžio 22 d. prasidės naujas kalendorius, ir tiek: majai niekuomet nepranašavo, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga, sakė D. Yeomansas.

Jis nusistebėjo, kad tiek daug žmonių 2012 12 21 datą sieja arba su pasaulinio masto katastrofa, arba naujo Šviesos amžiaus pradžia. „Aš „Google“ paieškoje surinkau „2012 katastrofos“, ir gavau 35 milijonus rezultatų. Daugybė žmonių susirūpinę dėl šios datos“, – sakė astronomas.

Tarp populiariausių galimos katastrofos scenarijų minimas hipotetinės planetos Nibiru, dar vadinamos planeta X, priartėjimas prie Žemės, neva sukelsiantis globalią katastrofą. Tačiau D. Yeomansas pabrėžia, kad nėra nė vieno tokios planetos egzistavimo įrodymo, o prielaida, kad ji neva gali tykoti už Saulės ir dėl to yra nematoma, yra atmestina, nes tokia planeta negalėtų amžinai lindėti už Saulės ir vis tiek būtų pastebėta gerokai anksčiau.

Mokslininkas atmeta ir sąmokslo teorijos kūrėjų argumentą, neva astronomai yra susitarę apie gresiantį pavojų nekalbėti, kad pasaulyje būtų išvengta panikos. „Niekaip neįmanoma priversti viso pasaulio astronomų ką nors nuslėpti, mūsų pasaulyje nėra tokios jėgos“, – pabrėžė jis.

Tarp kitų populiarių Apokalipsės scenarijų minimas Saulės sistemos planetų išsirikiavimas viena linija 2012 metais. Esą tokio reiškinio gravitacinis efektas gali padaryti poveikį Žemei. Tačiau D. Yeomansas pastebi, kad 2012 m. gruodžio 21 d. jokio planetų „parado“ nebus, o netgi jei ir būtų, Žemei tai neturėtų įtakos. Vieninteliai dangaus kūnai, kurių trauka pasireiškia Žemėje matomais fiziniais reiškiniais, yra Saulė ir Mėnulis. Jie sukelia potvynius ir atoslūgius. Kitų planetų gravitacinis poveikis yra labai menkas, ir jį Žemė „neskausmingai“ jaučia milijonus metų, tad baimintis nėra ko, sako mokslininkas.

Dar kiti baiminasi 2012 metais pavojingai padidėsiančio Saulės aktyvumo. Nors stiprios magnetinės audros Saulėje gali Žemėje sukelti ryškias pašvaistes ir sugadinti palydovų bei elektros tinklų įrangą, tokia žala nebūtų visuotinė ir neturėtų pernelyg rimtų pasekmių, sako D. Yeomansas. Pasak jo, neįmanoma prognozuoti Saulės aktyvumo gruodžio 21 dieną, tačiau netgi itin galinga magnetinė audra nesukeltų pasaulyje Apokalipsės.
Astronomas sklaido nuogąstavimus ir dėl galimo Žemės magnetinio lauko ašigalių padėties pasikeitimo. Ji tikrai keičiasi, bet šis procesas trunka maždaug 500 000 metų, ir neįvyksta per vieną dieną ar naktį. Tačiau net jei taip ir nutiktų, didžiausia problema, su kuria susidurtume – reikėtų pakeisti kompasų žymėjimą, nes rodyklė rodytų į pietus, o ne į šiaurę.

Aut. teises: balsas.lt

Švedija gali susidurti su rimtais sunkumais, norėdama padėti Baltijos šalims ir siekdama užtikrinti savo pačios saugumą tuo atveju, jei iš Rusijos pusės būtų pademonstruota agresija. Tai pareiškė buvęs Švedijos nacionalinio karo koledžo lektorius bei Švedijos ginkluotųjų pajėgų generolas majoras Karlis Neretniekas.

Savo tyrime jis akcentuoja būtinybę sustiprinti strategiškai svarbios Gotlando salos saugumą bei priešraketinę gynybą – taip būtų suteikta parama NATO vykdomai Baltijos šalių gynybos misijai.

Specialistas analizuoja Švedijos Ginkluotųjų pajėgų strategiją po 2014 metų, įvertindamas tris galimus įvykių scenarijus, sietinus su Rusijos grėsme Baltijos šalių adresu.

Šios analizės strategija įtraukta į knygą „Till bröders hjälp“ (Broliška pagalba), kurią išleido Švedijos Karališkoji karo mokslų akademija.

Pirmasis scenarijus

Pirmajame scenarijuje aprašoma nekarinė krizė, primenanti situaciją su bronziniu kariu Taline, kuri tapo rimtos krizės tarp Rusijos ir Estijos pradžia. Dokumente teigiama, kad tokioje situacijoje gali atsidurti tiek Estija, tiek Latvija. K. Neretniekas mano, kad tokiu atveju karinio konflikto grėsmė buvo menka, tačiau Rusija elgėsi labai agresyviai ir NATO reikėjo parodyti savo solidarumą su Baltijos šalimis.

Pagal šį scenarijų NATO turi sustiprinti oro erdvės virš Baltijos šalių patruliavimą bei sutelkti savo pajėgas Baltijos jūroje, galimai pravesdama plataus masto karinius mokymus. Anot eksperto, iš Švedijos tokioje situacijoje reikėtų bendradarbiavimo bei galimybės naudoti Švedijos uostus ir oro bazes, kas Stokholmui nesukeltų jokių sunkumų.

Antrasis scenarijus

Antrajame scenarijuje analizuojama situacija, pagal kurią Rusijos veiksmai prieš Baltijos šalis vertinami kaip karinė grėsmė, o NATO mėgina veikti dar prieš prasidedant realiems kariniams veiksmams.

Tokiu atveju NATO tikslas – pademonstruoti Aljanso pasirengimą ir solidarumą su Baltijos šalimis, kad būtų užkirstas kelias Rusijos ketinimams parodyti savo karinę galią.

Pagal NATO veiksmų planą turi būti numatytas neatidėliotinas karinių pajėgų sutelkimas Baltijos šalyse, įtraukiant Švediją ir Suomiją. Numatoma, kad JAV ir Vokietijos karines pajėgas į konkrečią vietą galima būtų pristatyti oro transportu, o lenkų karius – sausuma.

Kiekvienoje Baltijos šalyje turi būti po vieną amerikiečių brigadą. Iš Švedijos ir Suomijos prireiks po vieną batalioną, kurie bus įtraukti į JAV ir Vokietijos brigadas. NATO planas taip pat numato lėktuvų dislokavimą Šiaurės Europoje.

K. Neretniekas spėja, kad tarptautinių karinių pajėgų dislokavimui Baltijos šalyse bei Švedijoje ir Suomijoje gali prireikti maždaug mėnesio.

Ekspertas nurodo, kad didžiausia grėsmė NATO karinėms operacijoms kyla iš Kaliningrado pusės ir su Baltijos šalimis besiribojančių rajonų, kur dislokuotos Rusijos priešraketinės gynybos sistemos.

Specialistas pabrėžia, kad pagal šį scenarijų Švedija gali susidurti su daugybe problemų. Pagal Švedijos gynybos strategiją valstybinės karinės pajėgos traktuojamos kaip bendra visuma, todėl gali kilti keblumų išskiriant vieną batalioną, kuris turėtų būti išsiųstas į Baltijos šalis. Dar viena problema – riboti Švedijos resursai priešraketinės gynybos sferoje ir problemos su strategine Gotlando salos gynyba.

K. Neretniekas tokiu atveju siūlo Švedijai, esant būtinybei, būti pasirengusiai siųsti karinį batalioną į Baltijos šalis, taip pat atlikti karinius mokymus kartu su NATO priklausančiomis šalimis.

Trečiasis scenarijus

Trečiasis galimų įvykių variantas – vadinamasis „gruziniškas scenarijus“, kai NATO turi reaguoti jau į įvykusį Rusijos įsiveržimą į Baltijos šalis.

„Jeigu visa Baltijos šalių teritorija bus okupuota, egzistuoja rizika
, kad Rusija gali panaudoti branduolinio puolimo grėsmę, kad atlaikytų puolimus prieš „teisėtą Rusijos saugumo zoną“, – rašoma tyrime.

Ekspertas nurodė, kad jeigu Rusijos įsiveržimas įvyks iki tol, kol NATO galės įvesti papildomas pajėgas į Baltijos šalis, Rusija visiškai okupuos Latviją, Lietuvą ir Estiją per kelias dienas.

Rusijos įsiveržimo į Baltijos šalis atveju NATO turi neatidėliotinai pradėti karines oro operacijas prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas, įsiveržusias į svetimą teritoriją, bei prieš Rusijos priešraketinės gynybos sistemas šiame regione.

Tikimasi, kad NATO ir JAV iškart praneš Švedijai apie neatidėliotiną jos oro erdvės panaudojimą karinėms operacijoms Baltijos šalyse, tuo pačiu metu paprašydamos galimybės naudotis Švedijos karinėmis oro bazėmis ir priešraketinės gynybos sistemomis.

Jeigu susiklostytų toks įvykių scenarijus, Gotlando salai tektų strateginis vaidmuo, nes mažai tikėtina, kad pati Rusija iki šiol neatkreipė dėmesio į strateginę šios salos padėtį.

Vis dėlto pagal šį scenarijų Švedijai vėl tektų susidurti su problemomis, nes šiuo metu Gotlando gynyba nėra pakankama. Pagal NATO planą švedų kariai gali būti dislokuoti dviejuose regionuose: Kuržemėje ir Estijai priklausančiose Saremos ir Hyjumos salose.

K. Neretnieko manymu Estijos salose būtina greitai išdėstyti švedų ir suomių karinius junginius. Būtina operatyviai dislokuoti ginkluotąsias pajėgas, kad būtų užtikrinta Gotlando salos gynyba nuo puolimo iš jūros ir sausumos.

„Mažai tikėtina, kad tokiu atveju pakaks Švedijos oro resursų, ypač jeigu tai susiję su mūšiais sausumoje ir oro erdvės gynyba Gotlando saloje ir kitose teritorijose. Tam prireiks glaudaus JAV, Švedijos ir Suomijos karinių oro pajėgų bendradarbiavimo“, – nurodė specialistas.

Savo tyrimo išvadose K. Neretniekas teigė, jog visuose aprašytuose scenarijuose jis daro prielaidą, kad Švedija kokiu nors būdu sutiks dalyvauti užtikrinant Baltijos šalių apsaugą tuo pačiu metu mėgindama išvengti tiesioginio Švedijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo kariniuose veiksmuose.

Šaltinis: www.Delfi.lt

Ko siekė komunistinė Šiaurės Korėja, eskaluodama konfliktą ir apšaudydama Pietų Korėjai priklausančią salą? Ar šis konfliktas gali peraugti į plataus masto karą? Politologai ir karybos ekspertai kol kas sunkiai randa atsakymus į šiuos klausimus. Prognozuoti Šiaurės Korėjos elgesį yra be galo sunku.

Salą apšaudė artilerija

Antradienį nedidelę Jonpjongo salą sudrebino sprogimai. Šiaurės Korėjos artilerija paleido keliasdešimt sviedinių į Pietų Korėjai priklausančią salą. Per apšaudymą žuvo keturi žmonės, dar 18 buvo sužeisti, užsiliepsnojo kai kurie namai ir miškai. Pchenjanas pareiškė, esą šis išpuolis buvo atsakas į ankstesnius Pietų Korėjos karinius manevrus. Tai tapo rimčiausiu kariniu incidentu po 1950–1953 metais vykusio Korėjos karo. Atsakydamos Pietų Korėjos pajėgos iš savaeigių haubicų iššovė 80 sviedinių į Šiaurės Korėjos teritoriją. Tačiau daugeliui Pietų Korėjos politikų šis atsakas pasirodė nepakankamai adekvatus. Pietų Korėjos parlamento nariai teigė, kad kariškių atsakas turėjo būti griežtesnis, pavyzdžiui, aviacija galėjo atakuoti Šiaurės Korėjos kranto artilerijos baterijas. Šalies gynybos ministras Kim Tae-Youngas teisinosi, kad pasiuntus aviaciją galėjo kilti „didelio masto karas“. Visgi tai neįtikino parlamentarų ir ministras buvo priverstas atsistatydinti.

Ko siekia komunistai?

Šiaurės Korėjos režimas atvirai provokuoja karinius veiksmus. Komunistinė žiniasklaida kupina kovingų pranešimų, esą šalis pasirengusi „atremti agresiją ir suduoti galingą smūgį priešams“. Kodėl Pchenjanas taip elgiasi? Priežasčių reikia ieškoti vidinėse Šiaurės Korėjos problemose. Šalis yra beviltiškai atsilikusi ekonomiškai, gyventojai skursta, o neretai ir badauja. Daug ką pasako faktas, kad Šiaurės Korėja iš „nekenčiamo priešo“ – Pietų Korėjos – mielai priiminėjo humanitarinę pagalbą. Po incidento jos tiekimą Seulas nutraukė. Komunistinis Šiaurės Korėjos režimas nesugeba vystyti šalies. Kol kas šiaurės korėjiečiai, dešimtmečius gyvenantys izoliacijoje ir nuolat veikiami valdančiosios partijos skleidžiamos propagandos, veikiausiai dar tiki savo vadovais. Tačiau vis didėjantis šalies atsilikimas, negebėjimas užtikrinti elementariausių gyventojų poreikių patenkinimo (maisto, vaistų stygius ir pan.) vieną dieną gali sukelti socialinį sprogimą. Todėl visiškai natūralu, kad Kim Čen Iro režimas ieško būdų, kaip visuomenės dėmesį nuo vidinių problemų nukreipti į išorines, ir karo su priešais eskalavimas tam visiškai tinka.

Pavojinga valstybė

Šiaurės Korėja yra nenuspėjama ir pavojinga valstybė. Ji iki šiol neatsisakė branduolinio ginklo kūrimo ir turi gana įspūdingą branduolines galvutes galinčių nešti raketų arsenalą. Per 23 milijonus gyventojų turinti šalis išlaiko milžinišką kariuomenę, kurioje tarnauja daugiau nei milijonas karių. Šiaurės Korėjos kariuomenė yra ketvirta pagal dydį pasaulyje. Privalomoji karo tarnyba skirtingose Šiaurės Korėjos kariuomenės rūšyse trunka nuo 3 iki 12 metų. Į sukarintas struktūras įtraukti beveik visi suaugę šalies gyventojai, taip pat paaugliai. Greta didžiulės reguliariosios kariuomenės, Šiaurės Korėjoje gyvuoja sukarinta Valstiečių ir darbininkų raudonoji gvardija (iki 3,8 mln. žmonių) ir Raudonoji jaunimo gvardija (1 mln. žmonių). Pietų Korėjos kariuomenė ne tokia gausi (672 tūkst. žmonių), bet aprūpinta kur kas modernesniais ginklais ir technika. Pietų Korėjoje šauktiniai tarnauja kur kas trumpiau, nei Šiaurės Korėjos jaunuoliai – iki 2,5 metų. Nepaisant ypatingos gausos, Šiaurės Korėjos kariuomenė yra beviltiškai atsilikusi techniniu požiūriu. Jos ginkluotės pagrindą sudaro 20– 30 metų senumo ginklai, technikai trūksta atsarginių detalių, degalų.

Pasiųstas JAV lėktuvnešis

Pagalbą galimos šiauriečių agresijos akivaizdoje Pietų Korėjai suteikė ištikimiausia sąjungininkė – JAV. Prie Korėjos pusiasalio krantų buvo pasiųstas lėktuvnešis „USS George Washington“. JAV ir Pietų Korėja planuoja nuo sekmadienio pradėti bendras karo laivyno pratybas, kurios truks keturias dienas. Pasak Vašingtono, šie manevrai buvo suplanuoti dar prieš antradienį įvykusį incidentą, tačiau jais taip pat siekiama pabrėžti JAV ir Pietų Korėjos vienybę. Penktadienį Šiaurės Korėja per savo valstybinę žiniasklaidą perspėjo, kad Vašingtono ir Seulo planuojamos bendros jūrų pajėgų pratybos atves Korėjos pusiasalį „arčiau prie karo slenksčio“. Kaip praneša naujienų agentūra BNS, Pchenjano valstybinė Korėjos centrinė naujienų agentūra penktadienį paskelbtame straipsnyje užsipuolė „JAV imperialistus ir Pietų Korėjos karingas marionetines jėgas“ dėl karinių manevrų, kurie buvo pavadinti „ginklų žvanginimu“.

Tolesnės prognozės

Ar įtampa Korėjos pusiasalyje gali peraugti į tikrą karinį konfliktą? Daugelis apžvalgininkų skelbia atsargias prognozes. Viliamasi, kad Šiaurės Korėjos režimas supranta padėties rimtumą. Tačiau labai tikėtina, kad prasidėjus bendroms JAV ir Pietų Korėjos karinėms pratyboms šiauriečių nervai gali neatlaikyti. Jie kurį nors pratybų epizodą gali palaikyti arba propagandiniais tikslais įvardyti kaip „priešų puolimo pradžią“ ir bandyti suduoti „atsakomąjį smūgį“. Ar šiauriečiai galėtų panaudoti branduolinį ginklą? Sunku pasakyti. Veikiausiai techniškai atsilikusi šalis nėra pajėgi to padaryti. Ji turi tam tikrą kiekį branduolinį ginklą galinčių nešti raketų, tačiau neaišku, ar branduolinės galvutės pagamintos ir paruoštos naudoti. Šiauriečiai neabejotinai yra pajėgus surengti galingą artilerinį Pietų Korėjos apšaudymą, disponuoja gausiomis sausumos pajėgomis. Tačiau Šiaurės Korėjos aviacija ir laivynas karo atveju turėtų tapti lengvu taikiniu techniškai išvystytoms JAV ir Pietų Korėjos pajėgoms. Bet kokiu atveju naujas karas Korėjos pusiasalyje būtu itin kruvinas, nes Šiaurės Korėjos visuomenė ir kariuomenė yra itin paveiktos valdžios skleidžiamos propagandos ir nuoširdžiai tiki, kad būtent tautiečiai pietuose ir jų sąjungininkai kėsinasi sugriauti šiauriečių „revoliucinius laimėjimus“ ir užkariauti jų šalį. Amerikiečių ir pietų korėjiečių bendros pratybos, be abejo, tam tikra prasme provokuoja šiaurės korėjiečius, tačiau jos yra būtinos. Antraip komunistai gali pasijusti nebaudžiami, toliau eskaluoti įtampą. Ateina diena, kai Gordijo mazgu tapęs konfliktas Korėjos pusiasalyje turi būti perkirstas. Vienintelė jėga, turinti rimtą įtaką Šiaurės Korėjos vadovams ir galinti atvėsinti jų karingą įkarštį, yra kaimyninė Kinija. Belieka viltis, kad jai pavyks užgesinti beįsiplieskiančią karo ugnį.

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis
Autoriai: Manvydas VITKŪNAS
Parengė: Rasa Valentinavičienė

Grenlandijos ir Vakarų Antarktidos ledo skydai iš tikrųjų tirpsta beveik perpus lėčiau, nei manė mokslininkai, todėl teks peržiūrėti ir jūros lygio kilimo prognozes.

JAV ir Nyderlandų mokslininkai iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje ir Delfto technikos universiteto ledynų masės pokyčius Grenlandijoje ir Vakarų Antarktidoje tyrė pasitelkę du NASA palydovus, matuojančius Žemės masės, įskaitant vandenį ir ledynus, pasiskirstymą. Mokslininkai planetos ledynų masę tyrė analizuodami Žemės gravitacinio lauko pokyčius, praneša britų dienraštis „Daily Mail“.

Kai ledas ištirpsta ir patenka į jūrą, NASA palydovai užregistruoja labai silpną, bet aiškų Žemės gravitacinio lauko pasikeitimą, teigiama pranešime.

Jungtinė amerikiečių ir olandų tyrėjų grupė taip pat nustatė, kad vidutinis jūros lygio kilimas dėl tirpstančių Grenlandijos ir Antarktidos „ledo kepurių“ taip pat iš tikrųjų yra mažesnis, nei buvo prognozuojama.

Ankstesniais mokslininkų vertinimais, Grenlandijos ledo danga mažėja maždaug po 230 gigatonų per metus. Tai reiškia, kad vien dėl Grenlandijos ledynų tirpimo jūros lygis pasaulyje kasmet turėtų didėti po 0,75 milimetro.

Taip pat buvo prognozuojama, kad dėl pasaulinio atšilimo Vakarų Antarktidos ledo danga mažės po 132 gigatonų per metus. Tačiau naujausio tyrimo rezultatai liudija, kad, atliekant šiuos skaičiavimus, nebuvo deramai atsižvelgta į izostatinį Žemės plutos kilimą.

Tirpstant ledynams, mažėja jų svoris, todėl pradeda kilti ledo skydų prislėgta Žemės pluta. Pasak tyrėjų, į prognozių skaičiavimus turėjo būti įtrauktas ir Žemės plutos judėjimas, nes šie vertikalūs jos padėties pokyčiai keičia planetos masės pasiskirstymą ir taip pat įtakoja Žemės gravitacinį lauką.

JAV ir Nyderlandų mokslininkų teigimu, dabar jiems pavyko kur kas tiksliau apskaičiuoti Grenlandijos ir Vakarų Antarktidos ledo skydų tirpimo greitį. Jie pasitelkė GRACE palydovus, GPS įrangą ledynų paviršiuje ir jūros dugną veikiančio slėgio matavimus.

Daktaro Berto Vernmeerseno iš Delfto technikos universiteto teigimu, Žemės plutos deformacijos korekcijos žymiu mastu įtakoja kasmet ištirpstančio ledo kiekio skaičiavimus.

„Mes priėjome išvadą, kad Grenlandijos ir Vakarų Antarktidos ledo skydai tirpsta maždaug perpus lėčiau, nei buvo prognozuota iš pradžių“, – pareiškė jis.

Naujausio ledynų tirpimo tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Geoscience“

Aut. teisės: www.Balsas.lt

Neatpažintas skraidantis objektas  sutrikdė oro eismą virš Kinijos Džedziango provincijos sostinės Hangdžou. Apie tai vakar informavo Džedziango municipalinė vyriausybė. Oficialiame pranešime teigiama, kad Xiaoshano oro uostas buvo uždarytas po to, kai apie 9 valandą vakaro danguje virš miesto buvo pastebėtas NSO.

Oro uosto atstovų teigimu, dėl šio įvykio lėktuvų skrydžiai buvo nukreipti į kaimyninius Ningbo ir Wuxi miestus. Xiaoshano oro uostas jau atidarytas, jis dirba normaliu režimu. Daugiau įvykių aplinkybių bus atskleista atlikus oficialų tyrimą, teigiama pranešime. Įvykio liudininkų padarytose nuotraukose matyti danguje kybantis ir stiprią šviesą skleidžiantis stačiakampis objektas. Per visą jo ilgį matyti šviečiantys taškai, primenantys iliuminatorius.

Pirmasis NSO danguje pastebėjo oro uosto dispečeris, stebėjęs besileidžiantį lėktuvą. Apie tai jis pranešė pamainos viršininkui, o šis savo ruožtu priėmė sprendimą uždaryti oro uostą. Ekspertai ragina palaukti oficialaus tyrimo išvadų ir pernelyg nepasikliauti internete pasirodžiusiomis šio įvykio liudininkų nuotraukomis. Xiaoshano oro uosto atstovai patvirtino, kad NSO galėjo matyti ir kai kurių lėktuvų keleiviai bei apylinkėse gyvenantys žmonės. Kai kurie šaltiniai jau dabar teigia, jog danguje pastebėtas neatpažintas skraidantis objektas susijęs su Kinijos karinėmis pajėgomis, tačiau šalies pareigūnai to dar nepripažino oficialia. Daugiau apie incidentą žiūrėkite tolesniame video.

Šaltinis: balsas.lt

Birželio 22-oji – ilgiausia metų diena, ankstų jos rytą fašistinė Vokietija įsiveržė į sovietų okupuotas SSRS vakarines žemes, ir prasidėjo vadinamasis Didysis Tėvynės karas, nors tada buvo neįmanoma suvokti, kur tos tariamos ir sovietų Tėvynės ribos. Tas saulėgrįžos virsmas, kai nakties tamsos telikę vos keletas valandų, buvo pragaištingas persilaužimo metas – nuo vienos okupacijos prie kitos.

Dar sunkesnis ir dabar jau beprasmis ginčas: kas būtų buvę Lietuvai geriau – nacių ar sovietų okupacija? Abu režimai buvo nusikalstami, abu diktatoriai, ir Adolfas Hitleris, ir Josifas Stalinas, griebėsi genocido Europos tautų atžvilgiu, abu jie siekė tų pačių tikslų – viešpatauti svetimose žemėse. Abu jie vykdė ir aneksiją, ir okupaciją, ir genocidą.

Mes tik iš 69-erių metų nuotolio galime svarstyti, kuri iš tųdviejų okupacijų būtų atnešusi mažiau žalos, tačiau apie sovietinę neturime teisės kalbėti tariamąja nuosaka, nes lietuvių tauta, kaip ir daugybė kitų tautų, ją iškentėjo. Netgi per pirmosios sovietinės okupacijos metus (1940 06 15–1941 06 22) Lietuva patyrė vieną skaudžiausių tragedijų: vien per paskutinę jos savaitę į SSRS platybes ištremta 23 tūkst. žmonių…

Toks baisus patyrimas daug kam leidžia teigti, kad naciai išvadavo Lietuvą, kaip ir kitus SSRS užimtus pakraščius – nuo Suomijos iki Kaukazo, iš bolševikų teroro. Daug kas jų laukė išskėstomis rankomis, nes manė, kad vokiečiai humaniškesni, kultūringesni, atneš demokratijos vėjų, o netrukus leis atkurti savarankišką valstybę.

Ypač daug tokių vilčių puoselėjo nuo sovietinės okupacijos į Vakarus pasitraukę Lietuvos veikėjai. Jie naiviai manė, kad, pasinaudojusi naujųjų okupantų jėga, Lietuva tuojau pat sukurs savo demokratinį valdžios aparatą bei institucijas ir ims tvarkytis pagal vokišką principą „Ordnung ist Ordnung“ („tvarka yra tvarka“).

Tokius planus puoselėjo ir 1940-ųjų lapkričio 17 d. Berlyne įsteigtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ši idėja kilo iškart Lietuvą okupavus sovietams. 1940 m. rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, vienijusi įvairias išeivijos organizacijas, o Romoje vykusioje konferencijoje sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lietuvos atstovas emigracijoje Kazys Škirpa vadovavo LAF‘o steigiamajam susirinkimui, kurio protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys. Tų metų gruodį pogrindinė LAF‘o grupė atsirado ir Kaune. Vieno advokato bute 1941-ųjų vasarį buvo įkurtas LAF‘o štabas, o pagrindinė jo būstinė buvo senelių prieglaudoje.

Iš pradžių buvo planuojama, kad sukilimas prieš bolševikus Lietuvoje įvyks dar prieš numatomo karo pradžią, tačiau A. Hitleris ją atidėjo – iš gegužės vidurio į birželio mėnesį. Sukilimas turėjo reikšti, kad vokiečiai užimtų jau ne SSRS teritorijos dalį, o nepriklausomą Lietuvą. Tačiau nežinodami tikslios vokiečių puolimo datos ir nerizikuodami akis į akį susidurti su Lietuvoje dislokuotais sovietiniais okupaciniais daliniais Lietuvoje, LAF‘ininkai orientavosi į tai, kad pasinaudos nacių karine mašina ir padės jai triuškinti okupacinę kariuomenę.

Birželio sukilimas buvo numatytas gana tiksliai – birželio 22 d. 10 val., nes tuo metu jau šešias valandas pasienyje griaudėjo karo kanonada, ir vokiečiai sparčiai veržėsi į SSRS gilumą. Pagal sukilimo planą vakare buvo užimtas radiofonas, radijo stotis, ryšių centrai, svarbesni Kauno objektai, tačiau tiesioginių susirėmimų su Raudonąja armija buvo stengiamasi išvengti. Kitą dieną buvo parengta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, pagrindinis jos tekstas dingo, todėl teko kurti naują. Ji buvo perskaityta per radiją.

Penki vokiečių žvalgybos kariai Kaune pasirodė tik birželio 24-ąją, kai iš esmės miestą jau kontroliavo sukilėliai. Čia veikė 36 jų grupės, o liepos pradžioje užregistruota apie 6 tūkst. žmonių. Vilniuje sukilimas prasidėjo birželio 24-ąją, nors jau 23-iosios popietę ant Gedimino pilies bokšto suplevėsavo trispalvė, bolševikai ją bemat nuplėšė, tačiau ji vėl pasirodė.

Istorikai LAF‘o ir Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklos nepervertina. Nors ir tikėdamos nepriklausoma Lietuva, šios struktūros negalėjo veikti savarankiškai. Jau šios organizacijos užuomazgose galima buvo justi Vokietijos nacionalsocialistų įtaką. Kaip rašo istorikas Kasparas Pocius, netgi LAF‘o parengtas valstybės valdymo modelis buvo panašus į nacistų veiklos modelius. Karo pradžioje Lietuvoje siautėję aktyvistai su baltais raiščiais ant rankovių (todėl jie buvo vadinami baltaraiščiais) prisidėjo persekiojant ir naikinant sovietų kolaborantus, ypač žydus (pogromas „Lietūkio“ garaže). Tas Naujosios Lietuvos modelis buvo pasiskolintas iš Trečiojo Reicho – viena tauta, viena partija, vienas vadas.

Tiesa, utopiniuose LAF‘o dokumentuose pabrėžiama, kad „aktyvistų Sąjūdis nėra joks nei fašizmo, nei nacionalsocializmo kopijavimas, o tai tik skaudus praeities patyrimo išugdytas mūsų tautos politinio gyvenimo reiškinys“. K. Škirpos prisiminimuose dėstoma kitaip. Juose nurodoma, kad aktyvistai pritarė nacių sumanymui Baltijos šalis paversti Vokietijos aruodu (dabar tai būtų vadinama abipusiai naudingu prekybiniu bendradarbiavimu), o kartu ir pagrindė „vergo ir pono“ santykius, kai didelė tauta „turi teisę“ reikalauti sau daugiau gamtos turtų nei maža.

Štai kodėl iš pradžių vokiečių okupantai nekliudė LAF‘ui ir laikinajai vyriausybei veikti. Bet netrukus už lojalumą naujieji šeimininkai „atsidėkojo“: LAF‘o sudaryta laikinoji Lietuvos tautinė vyriausybė teišsilaikė vos 43 dienas ir buvo likviduota, sudarius vokiečių civilinę valdžią. Jau rugpjūčio 5 d. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas pareiškė, kad, įvedus civilinę vokiečių administraciją, vyriausybės darbas „turi būti laikomas baigtas“. Su vokiečių priežiūra sukurtos lietuviškos institucijos buvo smulkmeniškai kontroliuojamos. Po tokio „atsiskaitymo“ vyriausybės vadovas literatas ir visuomenės veikėjas Juozas Ambrazevičius sudarė antinacistinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių frontas“, vėliau vadovavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto politiniam padaliniui, tačiau idealistinė visų trijų frontų idėja sukurti nepriklausomą valstybę ištirpo karo gaisrų ugnyje ir gyvavo tik emigracijoje. Kitaip sakant, ji negalėjo būti realizuota, kol bent vienas okupantas mindė Lietuvos žemę.
LAF‘o susikūrimas ir jo surengtas Birželio sukilimas parodė, kad Lietuva buvo pajėgi skelbti valstybingumo deklaraciją ir pademonstruoti pasauliui savo nepriklausomybės siekį. Tai, kad jis nebuvo išplėtotas, o pasibaigus karui ilgiems dešimtmečiams persikėlė į gilų antisovietinį pogrindį, jau yra globalinės istorijos poveikis. Šiuo neilgu laikotarpiu lietuviai parodė, kad tautos gelmėse neužgeso nepriklausomybės žaizdras, kad jo liepsna vis tiek kada nors išsiverš iš po storo okupacijos kiauto. Štai kodėl primityvus svarstymas, koks turėjo būti mūsų pasirinkimas tarp dviejų blogybių, yra beprasmis. Lietuva pasirinko trečiąjį – Nepriklausomybės kelią, kuris, nors ilgiausias ir sunkiausias, yra pats tauriausias.

Aut. teisės: Geopolitika
Autoriai: Česlovas Iškauskas

Žmonių vis daugėjant, dirbtinės mėsos auginimas gali būti neišvengiama būtinybė siekiant išmaitinti visus ir visiškai nenualinti Žemės.

Įvairių sričių skirtingų šalių mokslininkai parengė išsamią ataskaitą, kurioje teigiama, kad jei prognozės išsipildys ir 2050 m. Žemėje gyvens 9 mlrd. žmonių, dirbtinės mėsos auginimas kubiluose gali tapti neišvengiama būtinybė siekiant išmaitinti visus žmones ir negrįžt amai nenualinti Žemės bei neišeikvoti visų jos turtų. Tokią išvadą savo ataskaitoje paskelbė Britų mokslininko Johno Beddingtono vadovaujama tyrėjų iš viso pasaulio komanda.

Tokių kol kas neįprastų ir dar nelabai išplėtotų priemonių gali tekti imtis, norint patenkinti nuolat didėjantį maisto poreikį pasaulyje. Tyrimas atskleidė, kad nors jau dabar vienas iš 7 žmonių pasaulyje kasdien kenčia nuo maisto nepritekliaus, maisto poreikis pasaulyje per ateinančius 40 metų neišvengiamai išaugs maždaug 70 proc., o Žemėje teritorijų, skirtų maisto produkcijos gamybai, nuolat mažėja.

Mokslininkų manymu, net ir naujosios technologijos, tokios kaip genų modifikavimas ir nanotechnlogijos, gali nepadėti išgelbėti milijonų žmonių nuo bado grėsmės, nes klimato kaita, vandens išteklių mažėjimas ir augantis maisto produktų suvartojimas progresuoja itin greitai, o technologijų plėtros tempai vis dar gana stipriai atsilieka.

Kita vertus, mokslininkai nusiteikę ir gana optimistiškai. Pasak jų, technologijas tobulinant ir į jų plėtrą investuojant pakankamai lėšų galima pasiekti tikrai gerų rezultatų. Dr. Keitho Jaggardo ir kolegų rengtoje ataskaitoje teigiama, kad CO2 kiekio didėjimas atmosferoje ne tik skatina klimato atšilimą, bet paradoksaliai gali padėti padidinti kai kurių kultūrų derlingumą. „Yra didžiulis skirtumas tarp derliaus, kurį užauginame, ir to, kurį potencialiai galėtume užauginti turimuose žemės plotuose. Jei šį skirtumą pavyktų sumažinti, o derlingumą padidinti maždaug 50 proc., dėl artimiausios ateities galėtume būti ramūs“, – teigiama ataskaitoje.

Ne mažiau svarbi problema, su kuria nuolat susiduria pasaulis, – vandens stoka. Ataskaitoje konstatuojama, kad jei prognozės dėl gyventojų skaičiaus didėjimo pasitvirtintų, tai vien tiesioginis vandens suvartojimas išaugtų dvigubai. O tai savo ruožtu labai sumažintų vandens, reikalingo augalininkystei bei gyvulininkystei, prieinamumą. Tokios tendencijos didžiausia grėsme virstų Šiaurės Afrikos šalims, Indijai, Kinijai, kai kuriems Europos regionams.

Priešingai nei kalbant apie maisto trūkumą, išsaugoti vandens išteklius, pasak mokslininkų, kur kas labiau padės ne novatoriški sprendimai ir technologinės naujovės, bet elementarus kasdienis vandens taupymas. Apskaičiuota, kad jei besivystančios šalys investuotų į geresnį vandens išteklių saugojimą, o turtingųjų pasaulio regionų gyventojai protingai apribotų vandens vartojimą ir pirktų tik tiek vandens, kiek iš tiesų jo reikia, sutaupytas vanduo puikiausiai galėtų būti panaudojamas žemės ūkio sektoriuje.

Tačiau didžiausias viltis mokslininkai sieja su įvairiomis naujovėmis bei techniniais patobulinimais, skirtais maisto pramonei ir žemės ūkiui. „Būtina skubiai imtis veiksmų ir negailėti investicijų į naujas technologijas, kad neišvengiami ateinančių dešimtmečių iššūkiai maisto pramonei netaptų sunkia politine ir socialine problema“, – rašoma ataskaitoje.

Štai tradicinis gyvulių šėrimas, pasak mokslininkų, neišvengiamai susidurs su ypač greitai augančia pieno ir mėsos produktų paklausa Azijoje ir kai kuriuose Afrikos regionuose. Būtent todėl vis garsiau prabylama ne tik apie galimybę, bet ir apie būtinybę gaminti dirbtinę mėsą bei maisto pramonei pritaikyti nanotechnologijas.

Kita dalis mokslininkų savo ruožtu siūlo radikaliai permąstyti visą šiuolaikinę globalią maisto pramonės rinką ir jos principus bei siekti, kad ji kuo mažiau remtųsi naftos ištekliais, mat dabar net 70 proc. energijos, reikalingos maisto produktams užauginti, pagaminti ir tiekti, yra būtent nafta ir jos produktai.

Ši pateikta ataskaita – tai dalis platesnės ataskaitos, skirtos pasaulinei maisto pramonei ir jos laukiantiems iššūkiams apžvelgti. Dar platesnė ir galutinė ataskaita, kaip teigiama, turėtų būti publikuota šių metų pabaigoje prieš Kankune, Meksikoje, vyksiančią JT klimato kaitos konferenciją.

Pagal The Guardian.co.uk parengė Lina Valantiejūtė.

Dar prieš trejetą dešimtmečių, pamačius žmogų su tatuiruotėmis, būdavo beveik neabejojama, kad tai už grotų pabuvęs kriminalinio pasaulio atstovas. Vis dėlto jau sovietmečiu tatuiruotės buvo populiarios ne tik tarp kalinių. Jomis „dabindavosi“ ir Sovietų Sąjungos užkampiuose privalomąja karine tarnyba atliekantys vaikinai, ir užsienio uostuose apsilankantys jūreiviai. Kai kurie romantikai rankas ar krūtines pasiženklindavo išbadytu mylimosios vardu ar strėle perverta širdimi, o vėliau, pasikeitus garbinimo objektui, nesėkmingai mėgindavo tatuiruotes panaikinti.

Patyręs tatuiruočių meistras Andrius Lobovas tikina, kad anuomet buvo ir nemažai mūsų tautiečių, kuriems slapta išsibadyti Gedimino stulpai ar Vyčio ženklas buvo protestas prieš sovietinę santvarką. Meistrui ne karta teko perdarinėti kokiais 1980–1985 metais primityvia adata išbadytus ir tušu paryškintus piešinėlius, kurių sąvininkai tuo esa mesdavę iššūkį okupantams. Leninas ir gyvatė. Visai kita reikšmę tūrėdavo anuometinėse pataisos darbų kolonijose pasidarytos tatuiruotės. Rusijos kolonijose buvo griežtai laikomasi kalinių „įstatymo“, kas kokiais ženklais gali žymėtis. Pasidaręs savo padėties neatitinkančia tatuiruotę kalinys galėjo būti sužalojamas ar net nužudomas. Tai buvo savotiška piešinių ant kūno kalba, kurią suprantant buvo galima nesunkiai nustatyti, kokiai kastai priklauso nuteistasis, kokius nusikaltimus jis darė laisvėje ir kaip ketina elgtis. Pažemintiems, homoseksualiems, prasižengusiems ar kortomis prasilošusiems ir skolų neatiduodantiems nuteistiesiems jų „kolegos“ kai kuriuos ženklus išbadydavo prievarta ir drausdavo naikinti visą gyvenimą. Kadaise ant kalinių krutinių ištatuiruotas Lenino profilis reikšdavo anaiptol ne meilę didžiąjam „Spalio revoliucijos vadui“. Ši simbolį kaip atpažinimo ženklą buvo pasirinkę vagys, mat pirmosios Lenino titulą sudarančių rusišku žodžių raidės ir sudaro žodį „vagis“ rusų kalba. Kaukolės ar karūnos tatuiruotę ant nusikaltėlio krūtinės simbolizavo norą tapti vadeiva, tačiau karuna ant nugaros jau rodė priklausymą prie pažemintūjų ar polinkį į homoseksualumą. Tik kaliniu hierarchijos viršunės atstovai turėjo teisę pasidabinti gyvatės ženklu. „Raudonojoje zonoje“ gaidys – vis vien gaidys. Savaime suprantama, jog tatuiruotis laisvės atemimo vietose buvo ir tebėra draudžiama, tačiau kone kiekvienuose pataisos namuose iki šiol tebėra tokias paslaugas noriai atliekančių „specialistų“. Dažniausiai tai „vietos dailininkai“ iš nuteistuju, kuriems prieinami tušas ar šiam tikslui būtini įrankiai. Anksčiau tušas tatuiruotėms buvo daromas taip: sudeginami kerzinių batų padai, o ju pelenai sumaišomi su vandeniu ar šlapimu. Pagal „zonos“ tradiciją klientas prieš darba virdavo „cefyru“ vadinama arbatos koncentratą – jį su meistru gurkšnodavo viso seanso metu. Už tatuiruotės buvo atsilyginamą cigaretėmis, arbatžolėmis ar pinigais. Nuteistieji turėdavo daug laiko, tad kai kurie piešiniai per visą nugarą buvo kuriami visus metus ar net keletą metų. Jei tatuiruojant pastebėdavo prižiūrėtojai, tai į drausmės izoliatorių keliaudavo ir meistras, ir klientas. A. Lobovas tikina, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose tatuiruočių reikšmėms niekuomet nebuvo skiriamas toks dėmesys, kaip Rusijoje. Visų pirma, jau nuo seno mūsų pataisos darbų kolonijos buvo laikomos „raudonosiomis zonomis“, kur beveik nebūdavo aukšto rango kriminalinių autoritetų. Čia dažniausiai bausmes atlikdavo iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių atvežti nusikaltėliai, kuriuos persekiojo saviškiai. Savaime suprantama, jog tokie asmenys nesiveržė į lyderius, o tuo labiau nesigyrė tatuiruotėse įamžintais savo „nuopelnais“. Tad vietiniai kaliniai galėjo nesivaržydami tatuiruotis beveik ką tik nori, nebijodami, kad už tai kada nors reikės atsakyti. Tiesa, gaidžio atvaizdo ant peties nepageidavo ir vis dar nepageidauja niekas. Nors štai Kinijoje gaidys yra kovos simbolis ir įprasmina didvyriškumą. Pastaruoju metu Lietuvos įkalinimo įstaigose itin populiarios drakonus, tigrus, erelius ir kitus plėšrūnus vaizduojančios tatuiruotės, mėgstami kryžiai, kaukolės, kita su smurtu ir mistika susijusi tematika. Nors pastaruoju metu į zonas nelegaliai atnešami aukštos kokybės tatuiravimo įrankiai bei importiniai spalvoti tušai, A. Lobovui teko perdaryti ne vieną atmestinai sukurtą tatuiruotą. Bandymai pačiam panaikinti tatuiruotes būna nesėkmingi. Net plastikos chirurgai panaikinto piešinio vietoje palieka randelius, kuriuos užmaskuoti galima tik kita tatuiruote. Degtuku dežutės ir cigarečių pakeliai. Geri meistrai ir laisvėje skaičiuojami ant pirštu, todėl jų darbas vertinamas nepigiai. Įdomu, kad net oficialiai veikiančiuose salonuose tatuiruočių plotai tebematuojami iš įkalinimo įstaigų atkeliavusiais „matais“: degtuku dežutėmis ir cigarečių pakeliais. Už degtukų dėžutės dydžio tatuiruotę, priklausomai nuo piešinio konfigūracijos ir sudėtingumo, prašoma nuo 50 iki 200 litų, o cigarečių pakelio dydžio papuošimas atsieis nuo 180 iki 300 litų ar net daugiau.

Autorines teises: Remigijus Rainys

NASA klimatologai ir D. Britanijos Meteorologijos tarnybos specialistai perspėja, kad 2010-ieji gali tapti karšciausiais metais visoje meteorologinių stebėjimų istorijoje. Didžiausio pasaulyje Žemės klimato stebėjimo centro – NASA Goddardo kosmoso tyrimu instituto (JAV) – direktorius Jamesas Hansenas Paryžiuje surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad ši vasara Europoje gali būti pati karšciausia per visą meteorologinių stebėjimų istoriją.

„Per pastaruosius 12 mėnesių Žemės atmosferos vidutinė paros temperatūra buvo didžiausia per 130 praėjusių metų, – sakė profesorius J. Hansenas. – O 2010 metų sausio – balandžio mėnesiais vidutinė temperatura pasaulyje priartėjo prie absoliutaus rekordo ribos. Matematiniai modeliai liudija, kad temperatūra kils ir artimiausiais mėnesiais, todėl visiems mums, gyvenantiems Šiaurės pusrutulyje, teks išgyventi pačią karšciausią vasarą per visą meteorologinių stebėjimų istoriją“. Nepriklausomai klimato pokyčius tiriančios NASA ir D. Britanijos Meteorologijos tarnybos mokslininkų grupės netrukus paskelbs savo tyrimų rezultatus, praneša britų dienraštis „Times“. Jie patvirtina prognozuojamą tendenciją, kad šių metų pradžioje užfiksuota vidutinė temperaturos didėjimo tendencija tesis ir antrąjį 2010-ūjų pusmetį. D. Britanijos Meteorologijos tarnybos klimato kaitos prognozavimo programos vadovė Vicky Pope dienraščiui sakė, kad nors ši žiema Europoje buvo labai šalta, tačiau viso pasaulio mastų 2010-ūjų pradžia (sausis – kovas) buvo septintoji pagal šiltumą visoje meteorologinių stebėjimu istorijoje. „Egzistuoja didesnė nei 50 proc. tikimybė, kad šie metai pasieks temperaturos rekordą“, – pareiškė ji. Vidutinė planetos paviršiaus temperatūra apskaičiuojama remiantis tūkstančiu visame pasaulyje veikiančių meteorologinių stočių ir Žemės palydovų matavimų duomenimis. Šie duomenys yra nepriklausomai renkami ir analizuojami JAV Nacionalinio klimato duomenu centro ir D. Britanijos Meteorologijos tarnybos specialistų. Naujausi mokslininkų tyrimai leidžia manyti, kad šiuo metu stebimas pasaulinis atšilimas yra stipriai susijęs su laikinais Ramiojo vandenyno srovių pokyčiais, tai yra, vadinamuoju El Nino reiškiniu, dėl kurio vandenynas išskiria į atmosferą didelį šilumos kiekį, rašo „Times“. Neseniai JAV nacionalinė Vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) informavo, kad 2010 m. balandžio mėnuo buvo pats šilciausias meteorologinių matavimų istorijoje. Vidutinė oro temperatura planetoje balandžio mėnesį buvo 14,5 laipsnių pagal Celsijų. Tai visų laikų temperaturos rekordas balandžio mėnesį, teigia JAV mokslininkai. Be to, NOAA nacionalinio Klimato duomenų centro atstovų teigimu, 2010 m. sausio – balandžio mėnesių vidutinė temperatūra pasaulyje taip pat pasiekė rekordą: šiuo laikotarpiu buvo užfiksuota 13,3 laipsnių šiluma. Nurodytu laikotarpiu šilčiau nei įprastai buvo Kanadoje, Aliaskoje, rytinėje JAV dalyje, Australijoje, Pietu Azijoje, šiaurės Afrikoje ir Rusijos šiaurinėje dalyje. Šalčiau nei paprastai buvo Mongolijoje, Argentinoje, Rusijos Tolimuosiuose rytuose, vakarinėje JAV dalyje ir daugumoje Kinijos provincijų.

Šaltinis: balsas.lt

Mocarto kūrinių klausymas negerina žmogaus protinių gebėjimų, skelbia Austrijos mokslininkai, kurie paneigė 1993 m. atlikto tyrimo išvadas. Tuomet mokslininkai teigė, kad egzistuoja taip vadinamas „Mocarto efektas“, o klausantis kompozitoriaus muzikos žmonės gali geriau atlikti užduotis, tačiau eksperimentinio patikrinimo metu teorija nepasitvirtino. Naujajį tyrimą atliko Vienos universiteto psichologijos fakulteto komanda, kuri nerado jokių fenomeno egzistavimo įrodymų, rašo AFP. 1993 m. atlikto tyrimo autoriai teigė irodę, kad paaugliai geriau atliko protinius testus patalpoje, kurioje skambejo Mocarto sukurta muzika negu tie, kurie sėdėjo tyloje. Naują tyrimą atlikę tyrėjai išnagrinėjo 3 tūkst. individualių atvejų, surinktų iš 40 tyrimų, atliktų visame pasaulyje. Jų teigimu, „Mocarto efekto“ jokie tyrimai nepatvirtina. Esą 1993 m. buvo ištirta tik 36 studentai.

„Tie, kurie atlikdami testus klausėsi Mocarto ar Bacho, pasiekė geresnių rezultatų negu tie, kurie užduotis atliko tyloje, bet mes seniai žinojome, kad žmonės geriau dirba stimuliuojami“, – sakė tyrėjas Jakobas Pietschingas. Pasak jo, 1993 m. atliktas tyrimas – tipiškas šališko darbo pavyzdys. Kai tyrimas apie „Mocarto efekta“ buvo paskelbtas, vaikams JAV buvo pradėta dažniau leisti Mocarto kurinius, o naujagimių tėvams dalinti nemokami kompaktiniai diskai su kompozitoriaus kūriniais. „Aš visiems rekomenduoju klausytis Mocarto, bet vis dėlto tai nepagerins jūsų gebėjimų, nors dalis žmoniu taip ir norėtų teigti“, – sakė J. Pietschingas. „Mocarto efektas“ buvo įvardintas 6 numeriu ir garsioje JAV psichologo E. Lilienfeldo knygoje „50 didžių populiariosios psichologijos mitų“.

Šaltinis: lrt.lt