Antarktidoje dirbantys mokslininkai mano radę titanozauro, priklaususio gigantiškų žolėdžių dinozaurų šeimai, uodegikaulio fosiliją, rašo telegraph.co.uk.

Titanozaurai buvo zauropodai – keturkojai žolėdžiai dinozaurai su ilgais kaklais ir ilgomis uodegomis. Jų liekanų randama visame pasaulyje, tačiau tai yra pirmas įrodymas, kad šie sutvėrimai galėjo klajoti ir Antarktidoje.

Uodegikaulio liekanas Jameso Rosso saloje aptiko argentiniečio dr. Ignacio Alejandro Cerda vadovaujama archeologų grupė. Mokslininkai mano kad radinys kadaise buvo litostrotinei atšakai priklausęs titanozauras, gyvenęs vėlyvajame kreidos periode, maždaug prieš 70 mln. metų.

Radinys – maždaug 20 cm ilgio slankstelių rinkinys iš, kaip manoma, vidurinio dinozauro uodegos trečdalio.

Dr. I. A. Cerda iš Conicet tyrimų instituto (Argentina) su kolegomis vokiškame žurnale „Naturwissenschaften“ rašo: „Mūsų atradimas rodo, kad išsivystę titanozaurai buvo paplitę visame pasaulyje, bent jau vėlyvojo kreidos laikotarpio metu“.

Titanozaurams priskiriamas ir galingasis argentinozauras, kurio aukštis galėjo siekti 30 metrų.

Aut. teises: delfi.lt

Amerikiečių astronomai nustatė, kokios tiksliai spalvos yra mūsų gimtoji Paukščių Tako galaktika, praneša BBC.

Palyginus žvaigždžių tipus kitose galaktikose, gautas tikriausiai nestebinantis rezultatas: mūsų galaktika yra balta. Tačiau ne bet kokia balta, o primenanti pavasarinį sniegą praėjus valandai po saulėtekio arba valanda prieš saulėlydį. Tokie duomenys paskelbti 219-ajame Amerikos astronomų draugijos suvažiavime.

„Astronomams vienas svarbiausių parametrų yra tikroji galaktikos spalva“, – „BBC News“ teigė Jeffrey Newmanas iš Pitsburgo universiteto.

„Tai mums iš esmės pasako, koks galaktikoje esančių žvaigždžių amžius, kaip seniai joje pradėjo formuotis žvaigždės – ar jos formuojasi dabar, ar tai žvaigždės, gimusios prieš milijardų milijardus metų“, – pridūrė jis. Žinoma, sudėtinga pažvelgti į Paukščių Taką iš šono, kai esame jo viduje.

„Tačiau viskas dar sudėtingiau. Mes į Paukščių Taką ne tik žvelgiame iš vidaus, tačiau vaizdą mums užstoja dulkės. Bet kuria kryptimi galime matyti tik maždaug vieno ar dviejų tūkstančių šviesmečių atstumu“, – kalbėjo J. Newmanas.

Taigi J. Newmanas kartu su studentu Timu Licquia nusprendė Paukščių Taką palyginti su kitomis galaktikomis, kurias galime matyti.

Jie naudojo duomenis iš Slouano skaitmeninės dangaus apžvalgos projekto (angl. Sloan Digital Sky Survey), surinkusio informaciją apie maždaug milijoną galaktikų. Šiuos duomenis mokslininkai palygino su tuo, ką jie žino apie bendrą Paukščių Tako masę, žvaigždžių formavimosi dažnį, tarp kitų galaktikų ieškodami geriausių atitikmenų. Atrinkę į mūsų gimtąją panašiausias galaktikas, tyrėjai išvedė vidurkį ir gavo tikslų jos spalvos matą.

„Geriausias apibūdinimas, kurį galiu pateikti, būtų siūlymas pažiūrėti į šviežią pavasarinį sniegą likus maždaug valandai iki saulėlydžio arba valanda po aušros. Tuomet pamatysite tokį patį šviesos spektrą, kokį astronomai iš kitų galaktikų matytų žvelgdami į Paukščių Taką“, – kalbėjo J. Newmanas.

O ką spalva pasako apie Paukščių Tako vystymąsi? Ar tai kosminė naujokė, ar jau patį žydėjimą išgyvenusi galaktika?

„Atrodo, kad Paukščių Takas yra kažkur tarp šių dviejų stadijų. Remiantis nustatyta spalva, žvaigždžių formavimosi dažnis bėgant laikui mažėja. Paukščių Takas dabar išgyvena labai įdomią evoliucijos stadiją“, – teigė J. Newmanas.

Šaltinis: www.lrt.lt

Panašu, jog plačiai paplitęs įsitikinimas, neva neandartaliečai gyveno urvuose, gali būti nevisai teisingas. Prie Molodovos miesto (Rytų Ukraina) mokslininkai aptiko 44 tūkst. metų senumo neandartaliečių būstą, pastatytą iš mamutų kaulų, kurie buvo subtiliai išpuošti raižiniais ir išmarginti ochra. Iki šiol buvo manoma, jog maždaug prieš 30 tūkst. metų išnykę neandartaliečiai buvo primityvūs klajokliai, kurie glausdavosi urvuose. Panašu, jog jų gyvenimo būdas buvo kur kas sėslesnis ir kūrybingesnis.

Anot Paryžiaus Nacionalinio gamtos muziejaus tyrėjų, šis atradimas leidžia manyti, jog vieni iš mūsų protėvių tam tikrose teritorijose kurdavosi ilgesniam laikui ir ten statydindavosi būstą. Tyrimui vadovavusi archeologė Leticija Dymei (Laëtitia Demay) žiniasklaidai pareiškė, jog atrastoji iš mamutų kaulų pastatyta struktūra gali būti apibrėžiama kaip pamatai mediniam karkasui.

„Kaulo kaip statybinės medžiagos naudojimą galima vertinti kaip tam tikrus klimatinių sąlygų pokyčių lūkesčius, – tvirtina L. Dymei. – Prasidėję šalti orai ir medienos stoka toli nuo miškų, atviroje erdvėje gyvenusius žmones skatino užuovėjas statyti iš kaulų. Panašu, jog neandartaliečiai buvo seniausiai gyvenę žmonės, kurie iš mamutų kaulų rentė tam tikras struktūras.“

Apskritas maždaug 8 metrų skersmens namas pastatytas iš 116 didelių kaulų, tarp kurių rasta ir mamutų kaukolių, žandikaulių, stuburo ir kojų kaulų – juos neandartaliečiai atrinkinėdavo labai kruopščiai. Būsto viduje archeologai aptiko mažiausiai 25 ugniavietes, kuriose buvo rasta pelenų likučių. Manoma, jog neandartaliečiai medžiojo mamutus pirmiausiai dėl jų mėsos, o apie kaulų panaudojimą susimąstė kiek vėliau. Neandartaliečiai taip pat rinko natūraliai žuvusių gyvūnų kaulus.

„Nauja detalė komplikuotoje neandartaliečio dėlionėje byloja, jog šie žmonių giminaičiai toli gražu nebuvo buki urviniai, kaip kad populiaru manyti, – pastebi neandartaliečius tyrinėjantis Oksfordo Brukso universiteto (Oxford Brookes University) biologinės antropologijos ekspertas Saimonas Anderdaunas (Simon Underdown). – Šis atradimas beveik vienareikšmiškai patvirtina, jog neandartaliečiai buvo anaiptol ne primityvių žmonių rūšis.“

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Amazonės gentis Amondawa neturi jokių kalbinių struktūrų išreikšti laikui ir erdvei. Pavyzdžiui jie negalėtų suprasti ar pasakyti teiginio „dirbau visą naktį“, praneša BBC.

Tyrimai rodo, kad Amondawa žmonės supranta apie tam tikru metu įvykusį dalyką, bet neturi atskirų žodinių struktūrų tam pasakyti. Nors tai ir ginčytinas klausimas, tolimesi tyrimai parodys, kad tai būdinga ne tik šiai bet ir kitoms Amazonės gentims.

Pirmą kartą su išoriniu pasauliu Amondawa susidūrė 1986 metais. Portsmouth ir Federal universitetai Brazilijoje pradėjo analizuoti laiko sąvoką Amondawa kalboje. „Nesakome, kad šie žmonės yra „be laiko“ ar „iškritę iš laiko“, – sako Portsmouth universiteto psichologijos profesorius ChrisSinha, – „jie gali šnekėti apie įvykius ar įvykių sekas“.

Jų kalboje pasigendama laiko supratimo kaip atskiro reiškinio, laiką jie sieja tik su vienu ar kitu įvykiu. Šie žmonės neskaičiuoja metų, tačiau kiekvienais metais žmogui duodamas vis naujas vardą ar kitas statusas gentyje, kuris ir žymi jo amžių. Bet keisčiausia, kad gentis nepripažįsta jokio santykio tarp laiko ir erdvės.

Toks supratimas kaip „buvo vakar“ ar „bus ateityje“ Amondawa gentyje neegzistuoja. Vis dėlto, kai Amondawa žmogus mokosi kalbėti portugališkai jis neturi problemų pasakyti ir suprasti laiko esmę. Taip yra todėl, kad gentis neturi jokių „laiko technologijų“ tokių kaip kalendorius ar laikrodis, taip pat jų skaičių sistema yra ribota.

Absoliutūs terminai

Šie teiginiai neįtikina Prancūzijos Nacionalinio centro kalbininko Pierre Pica, kuris tyrinėja amazonišką kalbą, dar vadinamą Mundurucu. „Skaičių, laiką, nuosaką ir erdvę sujungti į vieną santykį yra beviltiška“, – sako jis BBC žinioms, – „tačiau su erdvės ir laiko santykio nesuvokimu – nesutinku“.
Tokios mažos gentys kaip Amondawa laikui ar erdvei apibūdinti vartoja absoliučius terminus. Amondawa nenori savęs apriboti tam tikrame laike ar erdvėje. Tokie išsireiškimai kaip „vandenyje“, „pasroviui“, „prieš srovę“ yra tinkami tam tikram apibūdinimui. Tokiu būdu Amondawa supranta, kad laikas bėga, o erdvė keičiasi.

Šaltinis: www.balsas.lt

Neseniai archeologai, kasinėdami Tikal miesto griuvėsius, rado keistų mineralų liekanų – smektito, kuris susidaro tik irstant ugnikalnių pelenams. Manoma, kad ugnikalnių pelenai padėjo majams išgyventi skurdžioje dirvoje.

Pelenų lietūs iš ugnikalnių maitino majų dirvožemį. Vėjai atnešdavo pelenus net ir į tuos miestus, kurie buvo sąlyginai toli nuo ugnikalnių.

Majų civilizacija klestėjo 250–900 m. dabartinėse pietų Meksikos, Gvatemalos, šiaurinio Belizo teritorijose. Civilizacija neaiškiomis aplinkybėmis sunyko, bet ir jos klestėjimas vis dar paslaptingas. Daugiausia klausimų mokslininkams kėlė tai, kad buvo neaišku kaip tokiose nederlingose žemėse majai sugebėjo išmaitinti savo visuomenę. Be geros maisto gavybos būdo nėra klestėjusi jokia pasaulio civilizacija.

Archeologai, kasinėdami Tikal miesto griuvėsius, rado keistų mineralų liekanų – smektito. Pasinaudojant chemine analize, pavyko įrodyti, kad pelenai čia atsirado ne vėjui juos pernešant pažeme – jie tiesiog nukrito iš dangaus. Tikal miestas, kuriame rasta pelenų, yra už kelių šimtų kilometrų nuo artimiausio ugnikalnio. Centrinė Amerika yra tarp didžiulių Atlanto ir Ramiojo vandenynų, iš abiejų pusių šis regionas veikiamas stiprių vėjų. Meteorologai tvirtina, kad dulkės nuo vieno kranto gali atsidurti kitame be didesnio vargo.

Rasti pelenai atsirado dirvožemyje tarp 340 m. pr. Kr. iki 990 m. po Kr. Deja, nėra jokių galimybių pasakyti kiek įvyko išsiveržimų per tą laiką ar iš kurio ugnikalnio yra pelenai, tačiau vulkanologai įsitikinę, kad bent kartą gyvenime kiekvienas majas turėjo susidurti su įsiveržimu.

Superdirvožemis išgelbėjo Majų miestus?

Naujasis atradimas yra „neįsivaizduojamo svarbumo!“ – teigia Kolorado universiteto (JAV) antropologas Paysonas Sheetsas. „Visos knygos teigė, kad žemės apie daugelį miestų yra labai skurdžios, bet gali būti, kad anuomet jos buvo gana derlingos. Dabartiniai atradimai leidžia manyti, kad anuomet 2,6 kvadratinio kilometro žemės galėjo išauginti pakankamai maisto 160–230 žmonių.“ „Tai kelis kartus didesni skaičiai nei buvo manoma iki šiol“, – toliau stebėjosi antropologas.

Ugnikalnių pelenai labai praturtina dirvožemį, būtent dėl to aplink ugnikalnius visados klestėdavo gyvenvietės, o šiems įsiveržus, gyventojai greitai grįždavo į apylinkes. Net keli milimetrai pelenų gali pagerinti dirvožemį porai dešimtmečių. Nors iš kitos pusės ugnikalnių pelenai gali sąlygoti rūgščių lietų susidarymą, kurie naikina derlių ir dirvožemį.

Aišku tik viena – majų gyvenimas buvo smarkiai susijęs su ugnikalniais. Kai kurios majų šventyklos tiesiogiai vaizduoja šventuosius ugnikalnius. Pagal majų pasaulėžiūrą gyvenimas gali būti tiek kenksmingas, tiek ir naudingas. Žmogus gali statyti miestus ir juos griauti. Ar ne ta patį daro ir ugnikalniai?

Šaltinis: www.Balsas.lt

Šių metų rugsėjo 19 d. sukaks lygiai 20 metų, kai Austrijos Alpėse keliavusi vokiečių alpinistų pora Helmutas ir Erika Zimonai (Helmut and Erika Simon) netyčia aptiko kraupų radinį – į ledą įšalusį, ant pilvo gulintį kūną, kurį dengė į pergamentą panaši oda. Paaiškėjo, jog tai – mumifikavęsis prieš tūkstančius metų gyvenusio žmogaus kūnas. Dvidešimt metų šiemet bus praėję ir nuo to momento, kai mirė pirmoji su mumijos atradimu siejama auka. Šia mirtimi prasidėjo mistiška tragiškų įvykių grandinė, nusinešusi septynias gyvybes. Kas tai? Ledynų mumijos prakeiksmas ar dar vienas mistikai neabejingų žmonių aistros objektas?

1991 m. rugsėjo 19 d. Otztalerio Alpių Hauslabjocho viršūnėje vokiečių alpininstų E. ir H. Zimonų laukė iš ledo kyšantis, ant pilvo gulintis sudžiuvęs žmogaus kūnas, kurį dengė į pergamentą panaši oda. Ploname lede buvo įstrigusi jo koja, apvyniota šiaudais ir odos juostelėmis. Tarp jų buvo varinis kirvukas ir medžioklei skirti įrankiai. Po kelių dienų kūnas buvo iškeltas ir sraigtasparniu nuskraidintas į Insbruką (Austrija).

Mumija, kuri buvo pavadinta Eciu (Oetzi arba Ötzi) datuojama 3300 metų pr. Kr. (Vėlyvasis Neolitas Europoje). Puikiai išsilaikęs kūnas ir su juo rasti daiktai buvo neįkainojamas atradimas antropologams ir priešistorės tyrinėtojams. Ecis buvo 160 cm ūgio, mirė 40-53 metų amžiaus. Greičiausiai – svarbus savo bendruomenės asmuo.

Tačiau mumiją atradęs H. Zimonas mistiškomis aplinkybėmis žuvo. Tai nutiko po 13 metų – 2004 m. spalio 23 d., maždaug toje pačioje vietoje, kur jis su žmona buvo aptikęs Ecio mumiją. Ton vieton 67 m. vyras dar sykį leidosi tikėdamasis aptikti Ecio gentainių palaikų. Ir pradingo. Paaiškėjo, kad jis keliaudamas įkrito į plyšį. Suledėjusį H. Zimono kūną surado po dviejų savaičių. Teigiama, kad jis gulėjo tokia pat poza, kokia buvo rasta mumija.

Po šio įvykio buvo prisimintos kitos su Alpių ledynų mumija susijusių žmonių mirtys ir prabilta apie mistišką „senovės alpinisto“ prakeiksmą. H. Zimonas tapo penktąja Ecio auka iš septynių.

Ecio aukos

Mįslingų mirčių grandinė prasidėjo Ecio atradimo metais, beveik iškart po to, kai mumija buvo nuskraidinta į Insbruko tyrimų laboratoriją. Ten Ecio palaikų autopsiją atliko teisės medicinos ekspertas Raineris Henas. Netrukus jis žuvo autoįvykio metu – keliaudamas į mokslinę konferenciją, kurioje ruošėsi skaityti pranešimą apie „ledo žmogaus“ skrodimo rezultatus.

Po kelių dienų sniego lavina kalnuose pasiglemžė Kurto Frico gyvybę – jis žuvo vienintelis iš visos slėnyje buvusios alpinistų grupės. K. Fricas buvo mokslininkas, kuris Ecio mumiją evakavo ir sraigtasparniu atgabeno į Insbruką.

2004-ųjų vasarą, nors ir pačiame jėgų žydėjime, tačiau dėl smegenyse sparčiai susiformavusio auglio mirė filmą apie Ecį ir jo atradėją H. Zimaną kūręs režisierius Raineris Holcas. Tada H. Zimanas ne juokais ėmė baimintis ir po savo bičiulio laidotuvių nesiliovė kartojęs „Ecio siela sekančiu pasirinko mane“. Po kelių mėnesių taip ir atsitiko…

H. Zimono laidotuvėse dalyvavęs Insbruko universiteto mokslininkų grupės, tyrusios Ecį, vadovas, profesorius Konradas Špindleris (Konrad Spindler) po kurio laiko žurnalistams kalbėjo: „Aš – mokslo žmogus ir netikiu prietarais. Tačiau nevalingai pagaunu save mąstantį „O kas gi sekantis?“ Profesorius tada juokavo. Tačiau kita Ecio auka tapo būtent jis. K. Špindleris nuo insulto mirė 2005 m.

Ecio prakeiksmo auka laikomas ir Diteris Vernikė – Ecio palaikus evakuavusios ekspedicijos narys, nuo širdies smūgio miręs beveik išsyk po K. Špindlerio laidotuvių.

2005-ųjų lapkričio pradžioje mįslingomis aplinkybėmis mirė ir daktaras Tomas Lojus – žymus Kvinslendo universiteto (Australija) archeologas ir biologas, tyrinėjęs Ecio daiktus ir DNR. Mokslininko kūnas be smurto žymių buvo aptiktas bute, kuriame jis gyveno. Mirties priežasties nustatyti taip ir nepavyko.

Savotiško „įspėjimo“ nuo „senovės alpinisto“ sulaukė dar vienas Insbruko universiteto profesorius – Ecio mumijos organus tyrinėjęs Valteris Leiteris. Lydintį amerikiečius kolegas į vietą, kur buvo aptikti Ecio palaikai, V. Leiterį užklupo sniego audra. Profesorius smarkiai sušalo ir tik per stebuklą liko gyvas.

Po tokių įvykių buvo prisimintas Tutanchamono mumijos prakeiksmu vadintas atvejis, kai prieš 80 metų ėmė mirti žmonės, sudrumstę Tutanchamono kapo ramybę.

„Burtininkas Ecis keliavo laiku“ ir kitos sąmokslo teorijos

Prakeiksmu tikintys mistikai, žinoma, netruko priskaldyti mistinių hipotezių. Pirmoji – Ecis buvo burtininkas. Apie tai neva liudija keistos jo kūno tatuiruotės iš suodžių (įtrintų į negilias įpjovas), kurių suskaičiuota net 57. Daugelio tatuiruočių pavidalas primena horizontalias juosteles. Jos neva padarytos akupunktūros taškuose ir mįslingai primena senovės kinų „Permainų Knygos“ heksagramas – iš jų ligi šiol buriama.

Žinios apie biologiškai aktyvius (akupunktūrinius) taškus, kaip ir apie heksagramas, atsirado Kinijoje po Ecio mirties Alpėse praėjus maždaug tūkstančiui metų. Jei tikėtume kai kuriais tyrėjais, skirtingiems laikmečiams priklauso ir su Ecio palaikais rasti reikmenys: strėlėms – neva 7 tūkst. metų, kirviui – 2 tūkst. metų, o oda, į kurią buvo įsisupusi mumija, buvo nudirta prieš 5 tūkst. metų – nuo ožkos, kuri gyveno… Kinijoje.

Pats Ecis į kiną nepanašus. Tačiau jo DNR analizė liudija, jog jis nėra europiečių palikuonis. Tad iš kurgi kilęs šis „senovės alpinistas“? Klausimas kol kas lieka neatsakytas. Viena iš sveikam protui daugiau mažiau priimtinų hipotezių – tatuiruotėmis Ecio kūną išmargino senovės žyniai, kurie akupunktūros taškus puošė specialiai, gydymo sumetimais. Tačiau patikėti, jog prieš 5,3 tūkst. metų Alpėse gyvenę žmonės turėjo tokių medicininių žinių, gana sudėtinga (ką ir bekalbėti apie fantastiškiausias pseudoteorijas, bylojančias, jog Ecis, pavyzdžiui, turėjo antgamtiškų galių keliauti laiku, susijusių su prakeiksmu, kuris kris ant jo kūno ramybę ateityje sudrumsiančių asmenų pečių).

Mirė ne visi

Jau šešti metai, kai Ecio „dalgis“ nustojo retinti mumiją tyrinėjusiųjų gretas. Gal jokio prakeiksmo ir nebuvo? Juk gyva ir Ecio atradėjo žmona, atradimo „bendraautorė“ Erika Zimon. Jai – jau 84-eri. Neseniai sulaukė Austrijos vyriausybės jai įteiktos maždaug 150 tūkst. eurų premijos.

Gyvas ir sveikas yra ir Geretas Lojus – paskutinės aukos Tomo Lojaus brolis ir kolega. Jis ir toliau Australijoje tyrinėja Ecio DNR. Į aną pasaulį neskuba ir Ecio tatuiruotes tyrinėjusi Graco medicinos universiteto mokslininkė Marija Ana Pabst. Jokios baimės nejaučia ir 2011 m. vasarį mumijos kompiuterinę tomografiją atlikę broliai Alfonsas ir Adri Kenisai.

Parengė: www.Technologijos.lt

NASA astrobiologas daktaras Richardas Hooveris pranešė reto tipo meteorite aptikęs suakmenėjusios bakterijos, labai panašios į Žemėje gyvenančios Titanospirillum velox, liekanas. Pasak mokslininko, tai reiškia, kad gyvybė kosmose yra kur kas labiau paplitusi, nei buvo manoma iki šiol.

NASA astrobiologas daktaras Richardas Hooveris pranešė reto tipo meteorite aptikęs suakmenėjusios bakterijos, labai panašios į Žemėje gyvenančios Titanospirillum velox, liekanas. Pasak mokslininko, tai reiškia, kad gyvybė kosmose yra kur kas labiau palitusi, nei buvo manoma iki šiol.

NASA Marshallo kosminių skrydžių centro astrobiologas dr. R. Hooveris tyrė Antarktidoje, Sibire ir Aliaskoje rastus itin reto meteoritų tipo –CI1 anglingų chondritų – pavyzdžius. Iš viso Žemėje yra aptikti tik 9 šio tipo meteoritai. Juose yra labai daug anglies, gyvybei būtino elemento, ir itin mažai azoto.

Mokslininko teigimu, tiriant skenuojančiu elektroniniu mikroskopu šių meteoritų mėginiuose buvo aptiktos įvairių tipų bakterijų fosilijos. Kai kurios iš šių suakmenėjusių liekanų buvo panašios į Žemėje gyvenančias bakterijas, tačiau tarp jų yra ir labai egzotiškų, neaptinkamų mūsų planetoje. „Jos atrodo labai keistai, nesu matęs nieko panašaus, kas galėtų padėti jas identifikuoti„ – sakė jis. Pasak R. Hooverio, tai gali reikšti, jog gyvybę Žemėje galėjo „pasėti“ į ją nukritę meteoritai arba kometos, skelbia „Telegraph.co.uk“.

Pranešama, kad vienu atveju R. Hooveris tirtoje chondrinio meteorito CI1 medžiagoje rado mikroorganizmo, dydžiu, forma ir struktūra labai panašaus į milžinišką Žemėje gyvenančią bakteriją Titanospirillum velox, fosiliją. Šis atradimas paskelbtas mokslo žurnale „The Journal of Cosmology”.

Žurnalo redakcija tyrimo rezultatus palydėjo savo komentaru, kuriame pabrėžiama, jog, nepaisant to, kad straipsnio autorius laikomas puikios reputacijos mokslininku ir pripažintu astrobiologu, tyrimo rezultatai dėl galimos reikšmės mokslui laikytini kontroversiškais. Todėl redakcija kreipėsi į daugiau nei 100 ekspertų ir paragino daugiau nei 5000 įvairių sričių mokslininkų peržiūrėti publikaciją ir pateikti savo vertinimą, ar meteorituose rastų bakterijų fosilijų kilmė iš tiesų nėra žemiška, sakoma pranešime.

Šaltinis: www.Balsas.lt

Kalnuotose Peru džiunglėse senovinius kapus atradę archeologai teigia, kad jie savo svarba prilygsta prarastojo miesto Maču Pikču atradimui.
Kapai, priklausantys Vari kultūrai, rasti džiunglėmis apaugusiame rytiniame Andų kalnų šlaite, Kusko regione, seniai apleistame mieste, kuris, kaip manoma, buvo paskutinioji ispanų kolonijiniam valdymui besipriešinusių inkų tvirtovė. Vari kultūra, gyvavusi dar prieš inkų civilizaciją, 600–1200 metais padarė didžiulę kultūrinę įtaką Andų regionui. Inkų imperija (apie 1400–1532 metus) buvo didžiausia, klestėjusi Amerikų žemynuose ikikolumbiniais laikais.

„Šis įspūdingas Vari radinys Kusko džiunglėse atverčia naują archeologinių tyrimų puslapį ir verčia mus perrašyti istoriją“, – teigė Kusko regiono kultūros direktorius Juanas Garcia, paskelbęs apie atradimą. „Šis atradimas – vienas svarbiausių, prilygstantis Maču Pikču ir Sipano valdovui“, – teigė J. Garcia, užsimindamas apie 1987 metais atrastą senovinės Močės kultūros valdovo kapavietę.

Svarbaus asmens, praminto Vario valdovu, kape archeologai aptiko „y“ formos sidabrinę skrynios graviūrą, sidabrinę kaukę, dvi auksines apyrankes su kačių figūrėlėmis ir dvi medines lazdas, padengtas sidabru.

Kapavietės yra Espiritu Pampa archeologinėje vietovėje, Vilkabambos srityje, už maždaug 1,1 tūkst. kilometrų nuo sostinės Limos. Vilkabamba buvo paskutiniu inkų prieglobsčio ir pasipriešinimo centru po to, kai 1532 metais ispanų konkistadorai sugavo ir nužudė inkų imperatorių. Paskutinį pasipriešinimo vadą Tupac Amaru I, ispanai sučiupo ir nužudė 1572 metais.

„Tai nuostabus, tikrai stebinantis atradimas. Tai privers mus peržiūrėti dalį inkų istorijos“, – kalbėjo buvęs Nacionalinio kultūros instituto vadovas, archeologas Luisas Lumbrerasas. Tai pirmasis aptiktas Vari kultūros egzistavimo įrodymas, rodantis, kad variai šioje vietovėje įsikūrė gerokai anksčiau nei inkai, aiškino archeologas.

Pirmą kartą laidojimo kompleksą archeologai aptiko 2010 metų liepą ir pusę metų jį tyrinėjo. Anot L. Lumbreraso, nestebintų, jei archeologai dabar toje vietovėje aptiktų Vari miestą, „kuris gali būti susijęs su legendomis apie Paititi“. Šimtmečius tyrinėtojai veltui ieškojo Paititi, legendinio dingusio miesto Amazonės džiunglėse, kuris, kaip pasakojama, pripildytas aukso ir brangenybių.
Ikikolubiniais laikais Amerikose egzistavusios civilizacijos nepaliko jokių savo istorijos rašytinių šaltinių, taigi ją atskleisti tenka archeologams. Peru senovinės vietovės žemyninėje dalyje ir Anduose dėl sauso oro gerai išsilaikė, tačiau kaulus ir tekstilės dirbinius sunaikina džiunglių drėgmė.

Šaltinis: www.lrt.lt

Remdamasis 3D kompiuterinio modeliavimo rezultatais ir kai kurių egiptologų tyrimų duomenimis, prancūzų architektas Jeanas – Pierre’as Houdinas tvirtina, kad Didžiojoje Gizos piramidėje, dar vadinamoje Cheopso piramide, yra du dar neatrasti slapti kambariai.

J. – P. Houdinas prieš trejus metus kreipėsi į Egipto Relikvijų tarybą prašydamas leisti atlikti Cheopso piramidės vidinės sandaros tyrimą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Apie tai jis informavo savo surengtoje spaudos konferencijoje. Pasak architekto, iš turimų duomenų galima daryti prielaidą, kad dviejose neatrastose patalpose Didžiosios piramidės viduje turėtų būti baldų, kuriais pomirtiniame gyvenime būtų galėjęs naudotis faraonas Khufu (graik. k. – Cheopsas).

„Esu tikras, kad šioje piramidėje tie kambariai yra, ir noriu juos surasti”, – žurnalistams sakė architektas.

2007-ųjų kovą J. – P. Houdinas pristatė savo teoriją, teigiančią, kad Didžioji piramidė buvo statoma naudojant ne išorinę, o vidinę spiralinės formos rampą. Iki šiol manoma, kad ji buvo pastatyta smiltainio luitus velkant didžiule išorine rampa.

Prancūzų architektas pasiūlė Egipto Relikvijų tarybai surengti bendrą jos ekspertų ir Prancūzijos inžinierių tyrimą naudojant infraraudonųjų spindulių, radarų ir kitas neinvazines technologijas šiai hipotezei patikrinti.

Tačiau Egipto atstovai tokį pasiūlymą atmetė. Šiemet J. – P. Houdino teoriją bandys patikrinti Kanados Lavalio universiteto mokslininkų grupė. Ji siekia gauti Egipto Relikvijų tarybos leidimą atlikti išorinį Didžiosios piramidės šiluminių atvaizdų tyrimą ir patvirtinti arba atmesti prielaidą dėl slaptų kambarių egzistavimo.
J. – P. Houdinas teigia, kad mintį apie neatrastus kambarius Cheopso piramidėje pasufleravo tokie pat kambariai, aptikti Cheopso tėvo faraono Snefru laiptuotoje piramidėje. Esą gali būti, kad toks pat vidinis planavimas buvo panaudotas statant ir Cheopso piramidę.

Aut. teisės: www.Balsas.lt

Jau visai netrukus danguje virš Žemės gali sušvisti antroji saulė. To priežastis – vienos ryškiausių žvaigždžių sprogimas ir virtimas supernova.

Pranešama, kad vieną labiausiai pribloškiančių šviesos reginių planetos istorijoje gali tekti stebėti dar šiemet, informuoja britų „Daily Mail“. Neabejojama, kad kai mirštanti raudonoji supermilžinė Betelgeizės žvaigždė susprogs, mūsų planeta bus pirmojoje šio reiškinio stebėtojų eilėje.

Nors žvaigždė yra Oriono žvaigždyne už 640 šviesmečių, sprogimas bus toks ryškus, jog naktis pavirs diena, o keletą savaičių danguje bus dvi saulės. Vienintelis ginčytinas dalykas – kada tiksliai tai nutiks.

Kalbant žvaigždžių terminais, prognozuojama, jog Betelgeizė susprogs labai netolimoje ateityje. Tačiau tai dar nereiškia, kad jau reikia skubėti pirkti akinių nuo saulės.

Fizikos dėstytojas Bradas Carteris iš Pietryčių Kvinslendo universiteto Australijoje tvirtina, kad galaktinis sprogimas gali įvykti iki 2012 metų – ar bet kada per artimiausią milijoną metų.
„Ši sena žvaigždė baiginėja savo kuro atsargas. Dėl šio kuro Betelgeizė šviečia ir gyvuoja. Kai kuras baigsis, žvaigždė tiesiogine to žodžio prasme suirs ir tai įvyks labai staigiai“, – Australijos naujienų portalui news.com.au sakė jis.

„Tai paskutinis žvaigždės „Valio!“. Ji pokštels, susprogs ir nušvis – trumpą kelių savaičių laikotarpį bus nepaprastai šviesu, keletą mėnesių šviesa pamažu blanks, kol galiausiai bus labai sunku ją pamatyti“, – pridūrė jis.

Internete kilo tikras sujudimas dėl pasaulio pabaigos teorijų, siejant supernovą su majų kalendoriaus 2012 metais pranašaujamu Armagedonu.

Tačiau ekspertai tvirtina, kad net jei didysis sprogimas ir įvyks, jis bus per toli Žemės, kad padarytų kokios nors žalos.

„Kai žvaigždė sprogs, pirmiausiai pastebėsime mažyčių dalelių, vadinamų neutrinais, lietų. Jos užtvindys Žemę. Tačiau nors supernova, kurią galėsime matyti, nušvies nakties dangų, 99 proc. supernovos energijos išskiriama per šias daleles, kurios pereis per mūsų kūnus ir Žemę, nepadarydamos jokios žalos“, – aiškino B. Carteris.

Kai tai nutiks, Betelgeizės supernova bus neabejotinai pats įspūdingiausias reginys. Ši žvaigždė – devinta pagal ryškumą nakties danguje ir antra ryškiausia Oriono žvaigždyne. Dėl raudonai oranžinės spalvos ją danguje lengva atskirti nuo kitų žvaigždžių.

Jei ji būtų mūsų Saulės sistemos centre, jos paviršius nusidriektų už asteroidų žiedo, visiškai apimdamas Merkurijų, Venerą, Marsą ir Žemę.

Šaltinis: www.lrt.lt