Pietų Kinijoje rasti palaikai gali priklausyti iki šiol nežinomai žmonių rūšiai, teigia juos tyrę mokslininkai. Kaulų, priklausančių mažiausiai penkiems individams, amžius siekia nuo 11,5 iki 14,5 tūkst. metų. Tačiau mokslininkai juos vadina Tauriojo elnio urvo žmonėmis, pagal vienos vietovės, kur fosilijos rastos, pavadinimą, praneša BBC.

Anot tyrėjų, dar reikia atlikti detalesnę analizę, kad būtų galima juos priskirti naujai žmonių linijai.

„Šiuo metu bandome būti labai atsargūs aiškiai juos klasifikuodami“, – teigė vienas tyrimo vadovų Darrenas Curnoe iš Naujojo Pietų Velso universiteto Australijoje.

„Viena to priežasčių yra tai, kad žmonių evoliucijos arba paleoantropologijos moksle mes neturime visuotinai priimtino, biologinio mūsų pačių rūšies (Homo sapiens) apibrėžimo. Taigi tai ginčytina sritis“, – „BBC News“ aiškino jis.

Didžioji dalis medžiagos jau kurį laiką buvo Kinijos kolekcijose, tačiau tik dabar ją imta detaliai tyrinėti. Kai kurių individų palaikai atkeliavo iš Maludongo arba Tauriojo elnio urvo, esančio netoli Mengzi miesto Junanio provincijoje. Dar vieni griaučiai atrasi Longline, kaimyninėje Guangsi provincijoje.

Dviejose vietovėse rastos kaukolės ir dantys – labai panašūs, o tai leidžia manyti, kad abu individai priklausė vienai populiacijai. Tačiau jų bruožai gana smarkiai skiriasi nuo to, ką būtų galima pavadinti visiškai šiuolaikiniu žmogumi, teigia mokslininkai. Vietoj to, Tauriojo elnio urvo žmonės turi ir archaiškų, ir šiuolaikinių savybių.

Individai turi apvalias kaukoles su iškilia kakta. Jų kaukolės kaulai gana stori. Jų veidai gana trumpi ir plokšti, nosys – plačios. Jų žandikauliai atsikišę, tačiau jie neturi šiuolaikinių žmonių smakro. Smegenų ertmės kompiuterinės tomografijos nuotraukos parodė, kad jų kaktinė smegenų sritis atrodo šiuolaikiškai, tačiau parietalinė sritis – archaiškai. Šie žmonės taip pat turėjo didelius krūminius dantis.

D. Curnoe ir jo kolegos pateikė du galimus Tauriojo elnio urvo populiacijos kilmės scenarijus. Vienas jų teigia, kad jie reprezentuoja labai ankstyvą primityviai atrodančių Homo sapiens, kurie prieš išmirdami gyveno Azijoje atskirai nuo kitų formų, migraciją. Tačiau taip pat įmanoma, kad jie iš tiesų yra išnykę Homo sapiens, kurie evoliucionavo Azijoje ir iki visai neseniai gyveno greta mūsų rūšies. Trečiąjį scenarijų siūlo su šiuo tyrimų nesusiję mokslininkai. Anot jų, Tauriojo elnio urvo žmonės gali būti hibridai.

„Tikėtina, kad tai buvo šiuolaikiniai žmonės, kurie susimaišė ar dauginosi su senovės žmonėmis, kurie gyveno tuo pat metu“, – aiškino Isabelle de Groote, Londono gamtos istorijos muziejaus paleoantropologė.

„Kita galimybė – jų primityvesni bruožai išsivystė atskirai dėl genetinio nukrypimo arba izoliacijos, arba tai buvo atsakas į aplinkos spaudimą, pavyzdžiui, klimatą“, – teigė ji.

D. Curnoe sutiko, kad tai iš tiesų įmanoma.

Dabar bandoma iš palaikų išskirti DNR. Tai galėtų pateikti informacijos apie kryžminimąsi. Kad ir kur bebūtų jų vieta Homo šeimos medyje, Tauriojo elnio žmonės yra svarbus radinys vien dėl tinkamai datuotų, gerai aprašytų pavyzdžių iš tos pasaulio dalies trūkumo. O jų atradimas dar labiau praturtina ir taip stebinančią bei vis sudėtingesnę istoriją apie žmonių migraciją ir vystymąsi.

„Tauriojo elnio urvo žmonės gyveno Kinijoje labai įdomiu laiku, kurį mes vadiname epipaleolitu arba akmens amžiaus pabaiga“, – teigia D. Curnoe.

„Netoli Longlino yra gana gerai žinomos archeologinės vietovės, kur rasta vienų ankstyviausių epipaleolito radinių Rytų Azijoje. Šiose vietovėse gyveno labai šiuolaikiškai atrodantys žmonės, kurie pradėjo gaminti keramiką maistui laikyti. Jie jau rinko laukinius ryžius. Vyko ekonominis perėjimas nuo maisto ieškojimo ir rinkimo prie žemės ūkio“, – kalbėjo mokslininkas.
Kaip į šį paveikslą įsipaišo Tauriojo elnio urvo žmonės, kol kas neaišku.

Aut. teises: lrt.lt

Tyrinėdami I a. krikščionių kapavietę Jeruzalėje, archeologai aptiko akmeninį karsto dangtį su senoviniais įrašais, kurie, anot tyrimo autorių, gali įrodyti, jog ši kapavietė – išganytojo Jėzaus Kristaus amžino atilsio vieta. Naudodamiesi prie robotizuotos rankos pritvirtinta nuotolinio valdymo vaizdo kamera, tyrėjai sugebėjo išzonduoti vieną uždarą ertmę, kurioje aptiko ištisą I a. akmeninių karstų „arsenalą“. Ant vienos iš kalkakmenio karstų, kurie vadinami „dėžėmis su kaulais“ (angl. – „ossuary“), rastas užrašas graikų rašmenimis, kurį galima išversti „Dieve Jehova, prisikelk, prisikelk“.

Ant kito akmeninio karsto rastas žuvies su žmogystos figūra nasruose piešinys – manoma, jog jis gali būti susijęs su viena pirmųjų krikščioniškųjų istorijų apie Joną ir jį prarijusį banginį.

Kapavietė rasta vos už 60 metrų nuo anksčiau atrasto vadinamojo Jėzaus šeimos kapo, kurio atradimas devintajame dešimtmetyje sukėlė prieštaringų reakcijų bangą. Archeologai tuomet paskelbė, jog toje kapavietėje būta navų su kaulais, pažymėtų su Jėzaus šeima siejamų žmonių vardais.

Ankstesnysis atradimas sukėlė fantastiškiausių hipotezių protrūkį – vienoje iš jų buvo spekuliuojama, jog tame kape, šalia Marijos Magdalietės, palaidotas ir pats Jėzus, kuris buvo neva ją vedęs ir sukūręs su ja šeimą, skelbia dailymail.co.uk. Tačiau daugelis teologijos ir archeologijos ekspertų tada laiminti tokių sensacingų pareiškimų neskubėjo ir įvardijo juos kaip absoliučiai neturinčius pagrindo.

Vadinamasis Jėzaus šeimos kapas buvo tyrinėtas vos sykį, dar prieš amžino atilsio vietos ramybės drumstimu susirūpinusių žydų ortodoksų protestus. Šiems prasidėjus, kapavietės kasinėjimai buvo nutraukti, pati kapavietė – užantspauduota, o virš jos pastatyti namai.

Vis dėlto Biblijos tyrinėtojas iš Šiaurės Karolinos universiteto Šarlotėje (JAV) Džeimsas Taboras (James Tabor) kartu su dokumentinių filmų autoriumi Simča Jakoboviči (Simcha Jacobovichi) buvo užsibrėžę tikslą tęsti tyrinėjimus.

Tyrėjai 2010 m. gavo Izraelio vyriausybės leidimą aplinkinės teritorijos tyrimuose naudoti robotizuotą ranką ir gręžti skyles. Būtent šiomis priemonėmis Dž. Taboras ir S. Jakoboviči aptiko kitą – atskirą – kapavietę, kurią pavadino „Vidinio kiemelio kapu“ (angl. – „Patio Tomb“), nes jis yra tiesiai po vieno pastato vidiniu kiemeliu.

Būtent šioje kapavietėje ir buvo aptikti minėti kontroversiški įrašai graikų kalba. Atradimo autorių teigimu, minėti įrašai kape smarkiai padidina tikimybę, jog ši kapavietė, kartu su ankstesniu vadinamuoju Jėzaus šeimos kapu, yra Jėzaus Kristaus amžino atilsio vieta. Anot jų, abi kapavietės yra dalys to paties laidojimo komplekso, priklausiusio Juozapui iš Arimatėjos, kuris, kaip bylojama evangelijose, palaidojo Jėzų.

Ant vieno iš karsto akmenų rastas įrašas su prašymu Dievui „prisikelti“ arba kažką „prikelti“.

„Šis įrašas susijęs su mirusiojo prisikėlimu“, – tvirtina Dž. Taboras. – Prisikėlimą gali simbolizuoti ir piešinys su pranašo Jonos motyvu.“

Ankstyviausiuose evangelijų tekstuose „Jonos ženklas“, apie kurį yra kalbėjęs ir Jėzus, interpretuojamas kaip prisikėlimo simbolis. Jonos atvaizdai vėlesniuose „ankstyvosios“ krikščionybės vaizduojamojo meno darbuose (kurių rasta Romos katakombose) yra vienas iš dažniausių motyvų, aptinkamų krikščioniškose kapavietėse. Jis traktuojamas kaip krikščioniškojo prisikėlimo simbolis.

Rastasis kapas datuojamas anksčiau nei 70-ieji mūsų eros metai, kuriais romėnai sugriovė Jeruzalę, o nuo to laiko į kapą niekas nebebuvo laidojamas. Tai gali būti vieni iš ankstyviausių kada nors rastų archeologinių įrašų apie krikščionis. Labiausiai tikėtina, jog įrašus akmenyje paliko ankstyviausieji Jėzaus pasekėjai, po šio mirties praėjus keletui dešimtmečių. Šie įrašai yra gerokai senesni už pirmąsias rašytines evangelijas.

„Jei kas nors iki mūsų atradimo būtų pareiškęs, jog to laikmečio žydų kapavietėse surado kokią nors relikviją su prisikėlimo ar Jonos istorijos motyvu, būčiau sakęs, jog tai – neįmanoma, – tvirtina Dž. Taboras. – Mūsų komanda sunkiai galėjo patikėti, ką atrado. Tačiau įrodymai buvo tiesiai priešais mūsų akis. Jie perrašė visas anksčiau suformuluotas prielaidas.“

Dailymail.co.uk informuoja, jog dokumentinis filmas apie atradimą bus parodytas „Discovery Channel“ kanalu 2012-ųjų pavasarį.

Atradimas, ko gero, bus vertinamas itin kontroversiškai – dauguma mokslininkų galimybę rasti tokio ankstyvo laikotarpio krikščionybės radinių vertina labai skeptiškai. Ne mažiau kontroversiškas iš faktas, jog naujasis kapas rastas labai netoli anksčiau rasto Jėzaus šeimos kapo.

„Kontekstas archeologijoje yra nepaprastai svarbus, – pažymi Dž. Taboras. – Abu šie kapai, kuriuos skiria mažiau negu 60 metrų, buvo vieno laidojimo komplekso, kaip galima numanyti, priklausiusio turtingai to meto šeimai, dalys. Šį kapą tyrinėti pasirinkome todėl, kad jis buvo taip arti vadinamojo „Jėzaus kapo“. Mes nesitikėjome, jog čia rasime kažką neįprasto.“

Tokių akmeninių kapų iki šiol yra rasta apie 2 tūkst. Iš jų tik 650 pažymėti tam tikrais rašmenimis. Tiesa, nė vieni iš tų rašmenų nebuvo panašūs į tuos, kuriuos atrado Dž. Taboras. Keletas iš minėtų kapų pažymėti epitafijomis, tačiau, anot Dž. Taboro, šios akmenyje iškaltos žinutės dažniausiai būdavo įspėjimai laikytis atokiau ir nedrumsti palaidotųjų ramybės.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Tarptautinė astronomų grupė pranešė už Saulės sistemos ribų aptikusi ketvirtą potencialiai gyventi tinkamą planetą. Pasaulis, kuriame galėtų būti vandens ir egzistuoti gyvybė, yra už maždaug 22 šviesmečių nuo Žemės, praneša naujienų agentūra AFP.

Mokslininkai analizavo Europos Pietų observatorijos duomenis apie žvaigždę GJ 667C – M klasės nykštukę, skleidžiančią daug mažiau šilumos nei Saulė. Tačiau arti žvaigždės skrieja mažiausiai trys planetos, o viena jų, atrodo, yra pakankamai arti, tad sugeria maždaug tiek pat šviesos ir energijos, kaip ir Žemė, turi panašią paviršiaus temperatūrą, o galbūt ir vandens.

Naujoji kietoji planeta GJ 667Cc aplink žvaigždę apskrieja per 28,15 dienų, o tai reiškia, kad jos metai apytikriai prilygsta vienam Žemės mėnesiui. Jos masė mažiausiai 4,5 karto didesnė nei mūsų planetos, teigiama leidinyje „Astrophysical Journal Letters“ paskelbtame tyrime.

„Ši planeta yra naujoji iš geriausiųjų kandidačių, kuriose galėtų egzistuoti skystas vanduo ir mums įprasta gyvybė“, – teigė Guillemas Anglada-Escude, kuris tyrimą atliko dirbdamas Carnegie mokslo institute, o po to perėjo į Gottingeno universitetą Vokietijoje.

Tačiau teorijos apie vandenį negalima patvirtinti tol, kol astronomai daugiau nesužinos apie planetos atmosferą.

Tarp kitų planetų, skriejančių aplink tą pačią žvaigždę, kuri pati yra trijų žvaigždžių sistemos dalis, gali būti dujinė milžinė ir dar viena superžemė, kurios orbitinis periodas – 75 dienos. Tačiau norint tai patvirtinti, dar reikia papildomų stebėjimų.

Kai kurie ekspertai abejoja, kad M klasės žvaigždės nykštukės galėtų turėti gyvybei tinkamų planetų, nes jos yra per blankios. Be to, jose būna daug žybsnių, galinčių planetoms pasiųsti mirtiną spinduliuotės dozę.

Ir nors šioje žvaigždėje, GJ 667C, daug mažiau elementų, sunkesnių už helį (tokių, kaip geležis, anglis ir silicis) nei Saulėje, galimybės žadina astronomų entuziazmą.

„Tikėtasi, kad ši žvaigždė bus mažai tikėtina kandidatė planetoms turėti. Tačiau jos yra ir skrieja aplink labai netolimą, nedaug metalų turintį labiausiai galaktikoje paplitusio žvaigždžių tipo pavyzdį“, – teigė tyrimo bendraautorius Stevenas Vogtas, Kalifornijos universiteto Santa Kruze astronomijos ir astrofizikos profesorius.

„Šios planetos atradimas leidžia manyti, kad mūsų galaktikoje turėtų knibždėte knibždėti milijardai potencialiai gyvybei tinkamų kietų planetų“, – pridūrė jis.

Prancūzijos astronomai praėjusių metų gegužę pranešė apie pirmąją egzoplanetą, Gliese 581d, turinčią gyvybei reikiamas sąlygas. Ją nuo Žemės skiria apie 20 šviesmečių.

Rugpjūtį šveicarų astronomai pranešė apie kitą, už 36 šviesmečių esančią planetą, HD 85512 b, kuri, kaip manoma, yra gyvybei tinkamoje zonoje.

JAV kosmoso agentūra NASA paskelbė apie pirmąją savo rastą planetą, Kepler 22b, esančią už 600 šviesmečių.
Nors praktinių atradimų nėra, tačiau ne sykį atlikus labai kruopščius kompiuterinius modeliavimus, mokslininkai yra priėję išvadą, jog Žemės tipo planetų turi būti ir artimiausios Saulei žvaigždės Kentauro alfos sistemoje.

Aut. teises: lrt.lt
Parengė: Saulius Žukauskas

Tyrimas rodo, kad šuo buvo žmogaus draugas jau daugiau kaip prieš 30 tūkst. metų. Sprendžiant iš Sibire ir Belgijoje rastų dviejų 33 tūkst. senumo šuns kaukolių, šunis prijaukino kur kas anksčiau už avis, karves, ožkas ir kitus gyvūnus.

Sprendžiant iš kaukolių, nosis buvo trumpesnė, o žandikauliai platesni už žvėrių (pvz., vilkų), kuriems ilga nosis reikalinga medžioklei. Šunys palaikydavo draugiją ir saugodavo namus. Pasitelkę radiometrinį datavimą, mokslininkai nustatė kaukolių amžių, paskui ištyrė kaulų sandarą.

„Sprendžiant iš morfologinių požymių, tiek Sibire, tiek Belgijoje rastos kaukolės – prijaukintų šunų“, – teigė Arizonos universiteto tyrėjas Gregas Hodginsas.
„Vilkų nosys buvo ilgesnės, o dantys ne taip tankiai suaugę. Prijaukinus sutrumpėjo šunų nosys, paplatėjo žandikauliai ir tankiau suaugo dantys. Įdomu tai, kad prijaukinimas mums asocijuojasi su karvių, avių ir ožkų prijaukinimu, iš šių gyvūnų gaunamas pienas, sūrus, vilna, valgoma jų mėsa. Su šunimis žmonių santykis buvo kitoks. Šunys neduoda jokių produktų, mėsos. Jie saugo, sudaro draugiją arba padeda medžioti. Labai įdomu, kad iš visų gyvūnų žmogus pirmiausiai prijaukino šunį“, – aiškino tyrėjas.

Aut. teises: delfi.lt

Antarktidoje dirbantys mokslininkai mano radę titanozauro, priklaususio gigantiškų žolėdžių dinozaurų šeimai, uodegikaulio fosiliją, rašo telegraph.co.uk.

Titanozaurai buvo zauropodai – keturkojai žolėdžiai dinozaurai su ilgais kaklais ir ilgomis uodegomis. Jų liekanų randama visame pasaulyje, tačiau tai yra pirmas įrodymas, kad šie sutvėrimai galėjo klajoti ir Antarktidoje.

Uodegikaulio liekanas Jameso Rosso saloje aptiko argentiniečio dr. Ignacio Alejandro Cerda vadovaujama archeologų grupė. Mokslininkai mano kad radinys kadaise buvo litostrotinei atšakai priklausęs titanozauras, gyvenęs vėlyvajame kreidos periode, maždaug prieš 70 mln. metų.

Radinys – maždaug 20 cm ilgio slankstelių rinkinys iš, kaip manoma, vidurinio dinozauro uodegos trečdalio.

Dr. I. A. Cerda iš Conicet tyrimų instituto (Argentina) su kolegomis vokiškame žurnale „Naturwissenschaften“ rašo: „Mūsų atradimas rodo, kad išsivystę titanozaurai buvo paplitę visame pasaulyje, bent jau vėlyvojo kreidos laikotarpio metu“.

Titanozaurams priskiriamas ir galingasis argentinozauras, kurio aukštis galėjo siekti 30 metrų.

Aut. teises: delfi.lt

Amerikiečių astronomai nustatė, kokios tiksliai spalvos yra mūsų gimtoji Paukščių Tako galaktika, praneša BBC.

Palyginus žvaigždžių tipus kitose galaktikose, gautas tikriausiai nestebinantis rezultatas: mūsų galaktika yra balta. Tačiau ne bet kokia balta, o primenanti pavasarinį sniegą praėjus valandai po saulėtekio arba valanda prieš saulėlydį. Tokie duomenys paskelbti 219-ajame Amerikos astronomų draugijos suvažiavime.

„Astronomams vienas svarbiausių parametrų yra tikroji galaktikos spalva“, – „BBC News“ teigė Jeffrey Newmanas iš Pitsburgo universiteto.

„Tai mums iš esmės pasako, koks galaktikoje esančių žvaigždžių amžius, kaip seniai joje pradėjo formuotis žvaigždės – ar jos formuojasi dabar, ar tai žvaigždės, gimusios prieš milijardų milijardus metų“, – pridūrė jis. Žinoma, sudėtinga pažvelgti į Paukščių Taką iš šono, kai esame jo viduje.

„Tačiau viskas dar sudėtingiau. Mes į Paukščių Taką ne tik žvelgiame iš vidaus, tačiau vaizdą mums užstoja dulkės. Bet kuria kryptimi galime matyti tik maždaug vieno ar dviejų tūkstančių šviesmečių atstumu“, – kalbėjo J. Newmanas.

Taigi J. Newmanas kartu su studentu Timu Licquia nusprendė Paukščių Taką palyginti su kitomis galaktikomis, kurias galime matyti.

Jie naudojo duomenis iš Slouano skaitmeninės dangaus apžvalgos projekto (angl. Sloan Digital Sky Survey), surinkusio informaciją apie maždaug milijoną galaktikų. Šiuos duomenis mokslininkai palygino su tuo, ką jie žino apie bendrą Paukščių Tako masę, žvaigždžių formavimosi dažnį, tarp kitų galaktikų ieškodami geriausių atitikmenų. Atrinkę į mūsų gimtąją panašiausias galaktikas, tyrėjai išvedė vidurkį ir gavo tikslų jos spalvos matą.

„Geriausias apibūdinimas, kurį galiu pateikti, būtų siūlymas pažiūrėti į šviežią pavasarinį sniegą likus maždaug valandai iki saulėlydžio arba valanda po aušros. Tuomet pamatysite tokį patį šviesos spektrą, kokį astronomai iš kitų galaktikų matytų žvelgdami į Paukščių Taką“, – kalbėjo J. Newmanas.

O ką spalva pasako apie Paukščių Tako vystymąsi? Ar tai kosminė naujokė, ar jau patį žydėjimą išgyvenusi galaktika?

„Atrodo, kad Paukščių Takas yra kažkur tarp šių dviejų stadijų. Remiantis nustatyta spalva, žvaigždžių formavimosi dažnis bėgant laikui mažėja. Paukščių Takas dabar išgyvena labai įdomią evoliucijos stadiją“, – teigė J. Newmanas.

Šaltinis: www.lrt.lt

Panašu, jog plačiai paplitęs įsitikinimas, neva neandartaliečai gyveno urvuose, gali būti nevisai teisingas. Prie Molodovos miesto (Rytų Ukraina) mokslininkai aptiko 44 tūkst. metų senumo neandartaliečių būstą, pastatytą iš mamutų kaulų, kurie buvo subtiliai išpuošti raižiniais ir išmarginti ochra. Iki šiol buvo manoma, jog maždaug prieš 30 tūkst. metų išnykę neandartaliečiai buvo primityvūs klajokliai, kurie glausdavosi urvuose. Panašu, jog jų gyvenimo būdas buvo kur kas sėslesnis ir kūrybingesnis.

Anot Paryžiaus Nacionalinio gamtos muziejaus tyrėjų, šis atradimas leidžia manyti, jog vieni iš mūsų protėvių tam tikrose teritorijose kurdavosi ilgesniam laikui ir ten statydindavosi būstą. Tyrimui vadovavusi archeologė Leticija Dymei (Laëtitia Demay) žiniasklaidai pareiškė, jog atrastoji iš mamutų kaulų pastatyta struktūra gali būti apibrėžiama kaip pamatai mediniam karkasui.

„Kaulo kaip statybinės medžiagos naudojimą galima vertinti kaip tam tikrus klimatinių sąlygų pokyčių lūkesčius, – tvirtina L. Dymei. – Prasidėję šalti orai ir medienos stoka toli nuo miškų, atviroje erdvėje gyvenusius žmones skatino užuovėjas statyti iš kaulų. Panašu, jog neandartaliečiai buvo seniausiai gyvenę žmonės, kurie iš mamutų kaulų rentė tam tikras struktūras.“

Apskritas maždaug 8 metrų skersmens namas pastatytas iš 116 didelių kaulų, tarp kurių rasta ir mamutų kaukolių, žandikaulių, stuburo ir kojų kaulų – juos neandartaliečiai atrinkinėdavo labai kruopščiai. Būsto viduje archeologai aptiko mažiausiai 25 ugniavietes, kuriose buvo rasta pelenų likučių. Manoma, jog neandartaliečiai medžiojo mamutus pirmiausiai dėl jų mėsos, o apie kaulų panaudojimą susimąstė kiek vėliau. Neandartaliečiai taip pat rinko natūraliai žuvusių gyvūnų kaulus.

„Nauja detalė komplikuotoje neandartaliečio dėlionėje byloja, jog šie žmonių giminaičiai toli gražu nebuvo buki urviniai, kaip kad populiaru manyti, – pastebi neandartaliečius tyrinėjantis Oksfordo Brukso universiteto (Oxford Brookes University) biologinės antropologijos ekspertas Saimonas Anderdaunas (Simon Underdown). – Šis atradimas beveik vienareikšmiškai patvirtina, jog neandartaliečiai buvo anaiptol ne primityvių žmonių rūšis.“

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Amazonės gentis Amondawa neturi jokių kalbinių struktūrų išreikšti laikui ir erdvei. Pavyzdžiui jie negalėtų suprasti ar pasakyti teiginio „dirbau visą naktį“, praneša BBC.

Tyrimai rodo, kad Amondawa žmonės supranta apie tam tikru metu įvykusį dalyką, bet neturi atskirų žodinių struktūrų tam pasakyti. Nors tai ir ginčytinas klausimas, tolimesi tyrimai parodys, kad tai būdinga ne tik šiai bet ir kitoms Amazonės gentims.

Pirmą kartą su išoriniu pasauliu Amondawa susidūrė 1986 metais. Portsmouth ir Federal universitetai Brazilijoje pradėjo analizuoti laiko sąvoką Amondawa kalboje. „Nesakome, kad šie žmonės yra „be laiko“ ar „iškritę iš laiko“, – sako Portsmouth universiteto psichologijos profesorius ChrisSinha, – „jie gali šnekėti apie įvykius ar įvykių sekas“.

Jų kalboje pasigendama laiko supratimo kaip atskiro reiškinio, laiką jie sieja tik su vienu ar kitu įvykiu. Šie žmonės neskaičiuoja metų, tačiau kiekvienais metais žmogui duodamas vis naujas vardą ar kitas statusas gentyje, kuris ir žymi jo amžių. Bet keisčiausia, kad gentis nepripažįsta jokio santykio tarp laiko ir erdvės.

Toks supratimas kaip „buvo vakar“ ar „bus ateityje“ Amondawa gentyje neegzistuoja. Vis dėlto, kai Amondawa žmogus mokosi kalbėti portugališkai jis neturi problemų pasakyti ir suprasti laiko esmę. Taip yra todėl, kad gentis neturi jokių „laiko technologijų“ tokių kaip kalendorius ar laikrodis, taip pat jų skaičių sistema yra ribota.

Absoliutūs terminai

Šie teiginiai neįtikina Prancūzijos Nacionalinio centro kalbininko Pierre Pica, kuris tyrinėja amazonišką kalbą, dar vadinamą Mundurucu. „Skaičių, laiką, nuosaką ir erdvę sujungti į vieną santykį yra beviltiška“, – sako jis BBC žinioms, – „tačiau su erdvės ir laiko santykio nesuvokimu – nesutinku“.
Tokios mažos gentys kaip Amondawa laikui ar erdvei apibūdinti vartoja absoliučius terminus. Amondawa nenori savęs apriboti tam tikrame laike ar erdvėje. Tokie išsireiškimai kaip „vandenyje“, „pasroviui“, „prieš srovę“ yra tinkami tam tikram apibūdinimui. Tokiu būdu Amondawa supranta, kad laikas bėga, o erdvė keičiasi.

Šaltinis: www.balsas.lt

Neseniai archeologai, kasinėdami Tikal miesto griuvėsius, rado keistų mineralų liekanų – smektito, kuris susidaro tik irstant ugnikalnių pelenams. Manoma, kad ugnikalnių pelenai padėjo majams išgyventi skurdžioje dirvoje.

Pelenų lietūs iš ugnikalnių maitino majų dirvožemį. Vėjai atnešdavo pelenus net ir į tuos miestus, kurie buvo sąlyginai toli nuo ugnikalnių.

Majų civilizacija klestėjo 250–900 m. dabartinėse pietų Meksikos, Gvatemalos, šiaurinio Belizo teritorijose. Civilizacija neaiškiomis aplinkybėmis sunyko, bet ir jos klestėjimas vis dar paslaptingas. Daugiausia klausimų mokslininkams kėlė tai, kad buvo neaišku kaip tokiose nederlingose žemėse majai sugebėjo išmaitinti savo visuomenę. Be geros maisto gavybos būdo nėra klestėjusi jokia pasaulio civilizacija.

Archeologai, kasinėdami Tikal miesto griuvėsius, rado keistų mineralų liekanų – smektito. Pasinaudojant chemine analize, pavyko įrodyti, kad pelenai čia atsirado ne vėjui juos pernešant pažeme – jie tiesiog nukrito iš dangaus. Tikal miestas, kuriame rasta pelenų, yra už kelių šimtų kilometrų nuo artimiausio ugnikalnio. Centrinė Amerika yra tarp didžiulių Atlanto ir Ramiojo vandenynų, iš abiejų pusių šis regionas veikiamas stiprių vėjų. Meteorologai tvirtina, kad dulkės nuo vieno kranto gali atsidurti kitame be didesnio vargo.

Rasti pelenai atsirado dirvožemyje tarp 340 m. pr. Kr. iki 990 m. po Kr. Deja, nėra jokių galimybių pasakyti kiek įvyko išsiveržimų per tą laiką ar iš kurio ugnikalnio yra pelenai, tačiau vulkanologai įsitikinę, kad bent kartą gyvenime kiekvienas majas turėjo susidurti su įsiveržimu.

Superdirvožemis išgelbėjo Majų miestus?

Naujasis atradimas yra „neįsivaizduojamo svarbumo!“ – teigia Kolorado universiteto (JAV) antropologas Paysonas Sheetsas. „Visos knygos teigė, kad žemės apie daugelį miestų yra labai skurdžios, bet gali būti, kad anuomet jos buvo gana derlingos. Dabartiniai atradimai leidžia manyti, kad anuomet 2,6 kvadratinio kilometro žemės galėjo išauginti pakankamai maisto 160–230 žmonių.“ „Tai kelis kartus didesni skaičiai nei buvo manoma iki šiol“, – toliau stebėjosi antropologas.

Ugnikalnių pelenai labai praturtina dirvožemį, būtent dėl to aplink ugnikalnius visados klestėdavo gyvenvietės, o šiems įsiveržus, gyventojai greitai grįždavo į apylinkes. Net keli milimetrai pelenų gali pagerinti dirvožemį porai dešimtmečių. Nors iš kitos pusės ugnikalnių pelenai gali sąlygoti rūgščių lietų susidarymą, kurie naikina derlių ir dirvožemį.

Aišku tik viena – majų gyvenimas buvo smarkiai susijęs su ugnikalniais. Kai kurios majų šventyklos tiesiogiai vaizduoja šventuosius ugnikalnius. Pagal majų pasaulėžiūrą gyvenimas gali būti tiek kenksmingas, tiek ir naudingas. Žmogus gali statyti miestus ir juos griauti. Ar ne ta patį daro ir ugnikalniai?

Šaltinis: www.Balsas.lt

Šių metų rugsėjo 19 d. sukaks lygiai 20 metų, kai Austrijos Alpėse keliavusi vokiečių alpinistų pora Helmutas ir Erika Zimonai (Helmut and Erika Simon) netyčia aptiko kraupų radinį – į ledą įšalusį, ant pilvo gulintį kūną, kurį dengė į pergamentą panaši oda. Paaiškėjo, jog tai – mumifikavęsis prieš tūkstančius metų gyvenusio žmogaus kūnas. Dvidešimt metų šiemet bus praėję ir nuo to momento, kai mirė pirmoji su mumijos atradimu siejama auka. Šia mirtimi prasidėjo mistiška tragiškų įvykių grandinė, nusinešusi septynias gyvybes. Kas tai? Ledynų mumijos prakeiksmas ar dar vienas mistikai neabejingų žmonių aistros objektas?

1991 m. rugsėjo 19 d. Otztalerio Alpių Hauslabjocho viršūnėje vokiečių alpininstų E. ir H. Zimonų laukė iš ledo kyšantis, ant pilvo gulintis sudžiuvęs žmogaus kūnas, kurį dengė į pergamentą panaši oda. Ploname lede buvo įstrigusi jo koja, apvyniota šiaudais ir odos juostelėmis. Tarp jų buvo varinis kirvukas ir medžioklei skirti įrankiai. Po kelių dienų kūnas buvo iškeltas ir sraigtasparniu nuskraidintas į Insbruką (Austrija).

Mumija, kuri buvo pavadinta Eciu (Oetzi arba Ötzi) datuojama 3300 metų pr. Kr. (Vėlyvasis Neolitas Europoje). Puikiai išsilaikęs kūnas ir su juo rasti daiktai buvo neįkainojamas atradimas antropologams ir priešistorės tyrinėtojams. Ecis buvo 160 cm ūgio, mirė 40-53 metų amžiaus. Greičiausiai – svarbus savo bendruomenės asmuo.

Tačiau mumiją atradęs H. Zimonas mistiškomis aplinkybėmis žuvo. Tai nutiko po 13 metų – 2004 m. spalio 23 d., maždaug toje pačioje vietoje, kur jis su žmona buvo aptikęs Ecio mumiją. Ton vieton 67 m. vyras dar sykį leidosi tikėdamasis aptikti Ecio gentainių palaikų. Ir pradingo. Paaiškėjo, kad jis keliaudamas įkrito į plyšį. Suledėjusį H. Zimono kūną surado po dviejų savaičių. Teigiama, kad jis gulėjo tokia pat poza, kokia buvo rasta mumija.

Po šio įvykio buvo prisimintos kitos su Alpių ledynų mumija susijusių žmonių mirtys ir prabilta apie mistišką „senovės alpinisto“ prakeiksmą. H. Zimonas tapo penktąja Ecio auka iš septynių.

Ecio aukos

Mįslingų mirčių grandinė prasidėjo Ecio atradimo metais, beveik iškart po to, kai mumija buvo nuskraidinta į Insbruko tyrimų laboratoriją. Ten Ecio palaikų autopsiją atliko teisės medicinos ekspertas Raineris Henas. Netrukus jis žuvo autoįvykio metu – keliaudamas į mokslinę konferenciją, kurioje ruošėsi skaityti pranešimą apie „ledo žmogaus“ skrodimo rezultatus.

Po kelių dienų sniego lavina kalnuose pasiglemžė Kurto Frico gyvybę – jis žuvo vienintelis iš visos slėnyje buvusios alpinistų grupės. K. Fricas buvo mokslininkas, kuris Ecio mumiją evakavo ir sraigtasparniu atgabeno į Insbruką.

2004-ųjų vasarą, nors ir pačiame jėgų žydėjime, tačiau dėl smegenyse sparčiai susiformavusio auglio mirė filmą apie Ecį ir jo atradėją H. Zimaną kūręs režisierius Raineris Holcas. Tada H. Zimanas ne juokais ėmė baimintis ir po savo bičiulio laidotuvių nesiliovė kartojęs „Ecio siela sekančiu pasirinko mane“. Po kelių mėnesių taip ir atsitiko…

H. Zimono laidotuvėse dalyvavęs Insbruko universiteto mokslininkų grupės, tyrusios Ecį, vadovas, profesorius Konradas Špindleris (Konrad Spindler) po kurio laiko žurnalistams kalbėjo: „Aš – mokslo žmogus ir netikiu prietarais. Tačiau nevalingai pagaunu save mąstantį „O kas gi sekantis?“ Profesorius tada juokavo. Tačiau kita Ecio auka tapo būtent jis. K. Špindleris nuo insulto mirė 2005 m.

Ecio prakeiksmo auka laikomas ir Diteris Vernikė – Ecio palaikus evakuavusios ekspedicijos narys, nuo širdies smūgio miręs beveik išsyk po K. Špindlerio laidotuvių.

2005-ųjų lapkričio pradžioje mįslingomis aplinkybėmis mirė ir daktaras Tomas Lojus – žymus Kvinslendo universiteto (Australija) archeologas ir biologas, tyrinėjęs Ecio daiktus ir DNR. Mokslininko kūnas be smurto žymių buvo aptiktas bute, kuriame jis gyveno. Mirties priežasties nustatyti taip ir nepavyko.

Savotiško „įspėjimo“ nuo „senovės alpinisto“ sulaukė dar vienas Insbruko universiteto profesorius – Ecio mumijos organus tyrinėjęs Valteris Leiteris. Lydintį amerikiečius kolegas į vietą, kur buvo aptikti Ecio palaikai, V. Leiterį užklupo sniego audra. Profesorius smarkiai sušalo ir tik per stebuklą liko gyvas.

Po tokių įvykių buvo prisimintas Tutanchamono mumijos prakeiksmu vadintas atvejis, kai prieš 80 metų ėmė mirti žmonės, sudrumstę Tutanchamono kapo ramybę.

„Burtininkas Ecis keliavo laiku“ ir kitos sąmokslo teorijos

Prakeiksmu tikintys mistikai, žinoma, netruko priskaldyti mistinių hipotezių. Pirmoji – Ecis buvo burtininkas. Apie tai neva liudija keistos jo kūno tatuiruotės iš suodžių (įtrintų į negilias įpjovas), kurių suskaičiuota net 57. Daugelio tatuiruočių pavidalas primena horizontalias juosteles. Jos neva padarytos akupunktūros taškuose ir mįslingai primena senovės kinų „Permainų Knygos“ heksagramas – iš jų ligi šiol buriama.

Žinios apie biologiškai aktyvius (akupunktūrinius) taškus, kaip ir apie heksagramas, atsirado Kinijoje po Ecio mirties Alpėse praėjus maždaug tūkstančiui metų. Jei tikėtume kai kuriais tyrėjais, skirtingiems laikmečiams priklauso ir su Ecio palaikais rasti reikmenys: strėlėms – neva 7 tūkst. metų, kirviui – 2 tūkst. metų, o oda, į kurią buvo įsisupusi mumija, buvo nudirta prieš 5 tūkst. metų – nuo ožkos, kuri gyveno… Kinijoje.

Pats Ecis į kiną nepanašus. Tačiau jo DNR analizė liudija, jog jis nėra europiečių palikuonis. Tad iš kurgi kilęs šis „senovės alpinistas“? Klausimas kol kas lieka neatsakytas. Viena iš sveikam protui daugiau mažiau priimtinų hipotezių – tatuiruotėmis Ecio kūną išmargino senovės žyniai, kurie akupunktūros taškus puošė specialiai, gydymo sumetimais. Tačiau patikėti, jog prieš 5,3 tūkst. metų Alpėse gyvenę žmonės turėjo tokių medicininių žinių, gana sudėtinga (ką ir bekalbėti apie fantastiškiausias pseudoteorijas, bylojančias, jog Ecis, pavyzdžiui, turėjo antgamtiškų galių keliauti laiku, susijusių su prakeiksmu, kuris kris ant jo kūno ramybę ateityje sudrumsiančių asmenų pečių).

Mirė ne visi

Jau šešti metai, kai Ecio „dalgis“ nustojo retinti mumiją tyrinėjusiųjų gretas. Gal jokio prakeiksmo ir nebuvo? Juk gyva ir Ecio atradėjo žmona, atradimo „bendraautorė“ Erika Zimon. Jai – jau 84-eri. Neseniai sulaukė Austrijos vyriausybės jai įteiktos maždaug 150 tūkst. eurų premijos.

Gyvas ir sveikas yra ir Geretas Lojus – paskutinės aukos Tomo Lojaus brolis ir kolega. Jis ir toliau Australijoje tyrinėja Ecio DNR. Į aną pasaulį neskuba ir Ecio tatuiruotes tyrinėjusi Graco medicinos universiteto mokslininkė Marija Ana Pabst. Jokios baimės nejaučia ir 2011 m. vasarį mumijos kompiuterinę tomografiją atlikę broliai Alfonsas ir Adri Kenisai.

Parengė: www.Technologijos.lt