Prieš pat Naujuosius metus Saulėje prasidėjo milžiniškos audros. Kilo negirdėto dydžio žemės drebėjimai Amerikoje. Jų sukelta cunamio banga nuo Amerikos krantų Atlanto vandenyne eina į rytus. Banga daugiau negu 200 metrų aukšcio ir keliasdešimties kilometrų pločio. Ji neša fantastiškai didelį kiekį vandens, ir jo jėga pasireikš pasiekus britų salas, Norvegija ir didijį piltuvą į Baltiją – Skergerako, Kategato ir Zundo sąsiaurius, pro kuriuos sunkiai praeis ir nežinia ką padarys su visiškai plokšcia Danija, iškilusia nuo juros paviršiaus vos kelis metrus. Baltijos lygis pakils tiek, kad Klaipėda, Nemuno žemumos ir Žemaitija iki pirmūjų aukštumų bus užpilta jūros vandeniu. Tai dalis amerikiečių superfilmo, kuris vadinasi “2012″.

Jis rodomas ir pas mus. Filmas remiasi senovės majų kalendoriumi, kuris baigiasi 2012 gruodžio 21-ają. Ir ne vien šis filmas teigia, kad tada bus pasaulio pabaiga. Taip mano daug kas. Kuo arčiau ta diena, tuo daugiau internete ir žiniasklaidoje įvairių sensacijų apie artejančią mūsų civilizacijos pabaigą. Nereikia stebėtis. Niūri žiema. Infekcijos, sunkmetis. Mažėja uždarbis ir net pensijos. Darbų netenka jauni ir seni. Prognozuojama, kad bus dar blogiau. Turi būti granitinis optimistas, kad nepradėtų atrodyti, jog viskas baigiasi. Tokioms nuotaikoms sunku pasipriešinti ir todėl, kad kolektyvinėje visu mūsų atmintyje įrašyti atsiminimai apie tikrai ivykusias nelaimes – tvanus, vulkanų išsiveržimus, meteoritų lietų. Apie tai pasakojama visose kultūrose ir religijose. Gasdinimų buvo visuose pagonių tikejimuose. O kaip kitaip žmogus taves klausys ir kaip atimsi iš jo paskutinį duonos gabalą? Daug išgalvoti nereikėjo. Žemė, ant kurios gyvename, yra karštas suspausto skysčio rutulys. Jo paviršiūje esantys kalnai ir vandenynai – tai tik plonas, trapus lukštas, daugelyje vietų suskilęs. Tačiau žmogaus gyvenimas trumpas, net nesiekia šimto metų. Geologiniai arba kosminiai reiškiniai, matuojant juos žmogaus amžiūmi, vyksta neišpasakytai retai. Ne tik dauguma žmonių nugyvena savo amžių su jais nesusidūrę, bet ir ištisos tautos susiformuoja, tūkstančius metų gyvena, keičiasi, kovoja, išnyksta arba susilieja su kitomis, ir per tą laiką – žmonėms ilgą, o žemės rutuliui trunkanti tik akimirką – nepatiria jokiu žymesnių sukrėtimų. Žinoma, dar priklauso kurioje žemės rutulio dalyje gyveni. Bet pasakojimai apie nelaimes eina ne tik iš kartos į kartą ir iš vienos tautos į kitą – pakeliui jie dar neišvengiamai pagražinami ir padidinami. Asteroidai – chuliganai. Bet kokia nauda iš ryšiu, jeigu į mus trenksis milžiniškas asteroidas? Taip jau buvo. Į 160 kilometru storio asteroida Baptistina, skriejantį asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, rėžesi kitas, bevardis asteroidas ir jį suskaldė. Nuolaužų spiečius ir toliau skrieja, bet viena dalis (apie 10 kilometrų storio) nulėkė į šoną, pateko į Žemės traukos zoną, sukosi keliolika metų aplink ją ir galų gale trenkėsi prie Jukatano, dabartinės Meksikos, padarydama 180 kilometrų daubą, maždaug kaip nuo Vilniaus iki Raseinių. Tai išsviede į stratosfera tiek žemės, uolienų, vandens, kad jų sluoksnis sukosi apgaubęs žemę apie 200 metę. Viskas atšalo (kitu nuomone, – ikaito), beveik visa gyvybė, iskaitant dinozaurų kiaušinius, žuvo ir suakmenejo. Paskui gyvybė kūrėsi iš naujo, kitokia. Yra ir kitu mokslinių teorijų, bet niekas nesiginčija, kad toks smūgis buvo. Tik nei žmogaus, nei jo pirmtakų tada dar nebuvo. Visa tai vyko prieš 65 mln. metų. Nė nesistenkite tokį laiko tarpą įsivaizduoti. Nei mūsų smegenys, nei vaizduotė tam neparuošta. O jei vėl taip atsitiks? Jeigu kas 65 mln. metų, man nerupi. Bet žmonės gadina sau nervus žvalgydamiesi po žvaigždetą dangų, nes filme katastrofa pavaizduota taip įtikinamai, kad net labai pakanti amerikiečių spauda pasipiktino – negalima kalti pinigus naudojantis žmoniu neišprusimu. O filmo kūrėjai Amerikoje net paskelbė loteriją. Traukiami burtai – kas pateks į būrį, kurio nariai bus gelbėjami. Tai kiaulystė. Kitaip nepavadinsi. Lietuvoje čigonės už mažesnes mistifikacijas sodina. Bet kuo čia dėtas majų-actekų kalendorius? Reklaminis triukas. Majai ir actekai gyveno (ir iki šiol gyvena) Centrinėje Amerikoje. Labai senais laikais jie sukurė universalų kalendorių, kuriuo kaimuose naudojasi iki šiol. Jis baigiasi 2012 metų gruodžio 21-ają arba 23-ają. Majai žino, kad paskui turės sudaryti naują kalendorių. Jie nekalba apie jokią pasaulio pabaigą. Jų akmenyje iškalti rašmenys byloja apie labai tolimą ateitį – net ketvirtąjį tūkstantmetį. Bet kaip čia nepasikutenti nervų? Majai ir actekai statė piramides, buvo išradę raštą, aritmetikos pradus, bet nemokėjo pagaminti rato, todėl netūrėjo vežimų ir nekeliaudavo toli. Jie nemokėjo lydyti geležies, dievams aukojo gyvus žmones. Daugeliu atžvilgiu jų klestėjimo epocha buvo juodesnė už Europos ar islamo šalių viduramžius. Ju žyniai domėjosi žvaigždėtu dangum, bet niekada netūrėjo teleskopo. Net nežinojo, kad Žemė – rutulys. Tai kodėl susidomėta jų kalendoriumi? Medžiojant pinigus tinka viskas. Saulės sistemos planetos skrieja beveik vienoje plokštumoje. Retsykiais supuola, kad planetos, Žemę ir Saulę porai dienų išsirikiuoja į vieną liniją. Toks planetu paradas ivyks 2012 gruodžio pabaigoje. O jeigu tą liniją mintyse pratestume toliau, ji atsiremtų į supermasyvią “juodają skylę” mūsų galaktikos centre. Kažkas nutarė, kad tuomet susidarys galinga traukos jėga, kuri pakeis Žemės polių padėtį, todėl išsiverš ugnikalniai ir viska užlies tvanas. Iš karto atsirado minios panikuotojų. Nuo tokiu pranašysčių, knygu, filmu dabar net akyse mirga. Net pasaulinės televizijos kanalai: “History”, “Discovery” rodo šiurpinančius, neva mokslinius reportažus. Kodėl? Ogi todėl, kad žmones žiūri. Kai apie tai kalbejausi su Vilniaus universiteto astronomais, jie kvatojo. Sako, Saulės sistemos planetų paradas vyksta dažnai, paskutinis buvo 1998 metais, ir gravitacijai tai jokios reikšmės neturi. Labai linksmas jiems pasirode teiginys, kad mintyse pratęsta rikiuotes linija atsirems i “juodają skylę”. Ta “skylė” yra už 30 tūkst. šviesmečių nuo musu. Tiek laiko eina iki Žemes jos vaizdas. Kitaip sakant, tą skylę matome ne tokią, kokia ji yra dabar, o kokia buvo prieš 30 tūkst. metų. Ji Žemei turi tiek reikšmės, kiek vilniečiui, einančiam Gedimino prospektu, gegutės kukavimas Labanoro girioje. Bet gal yra kitų būdų pribaigti žmoniją? Tvos koks pasiklydęs asteroidas ir viskas. Taip mastydami užmirštame, kad visatoje niekas neskrieja tiesia linija, todėl niekas negali tiesiai prasiveržti pro atmosferą ir “tvoti”. Visi dangaus kūnai skrieja ratais, elipsėmis, kaip pririštas virvute ir įsuktas akmuo, yra gravitacijos, traukos prilaikomi. Mūsų Žemė negali pabėgti nuo Saulės, o Mėnulis – nuo Žemės. Jeigu atsirastų mums pavojingas dangaus kunas, jis skrietų lanku. Mes taip pat skriejame. Todėl iki susidūrimo praeitu labai daug laiko, ir tą chuliganą astronomai pamatytu iš anksto. Visata stebima labai akylai. Tiesa, yra vienas įtartinas asteroidas. Jis gali praskrieti nelabai toli Žemės orbitos, ir net pakliūti į Žemės traukos zoną maždaug po 40 metų. Reikia tikėtis, žmonija ras būdą jį suskaldyti dar tose tolybese, o gal pastums laipsniu ar dviem į šoną, kad toliau keliautų. Asteroidas jau įžiūrimas labai galingais teleskopais. Jo tirti tuoj iškeliaus kosminiai zondai. Pasaulio galas pranašautas jau kelis tūkstančius kartų. Tai darė Sabos karalienė Mikalda, Nostradamusas ir rimtesni žmonės. Popiežius Inokentijus III pranešė pasauliui, kad pabaiga ateis 1284 metais, Martinas Lutheris sakė, kad 1600-aisiais. Kelias datas buvo numatę ir Jehovos liudytojai, o prieš 2000 metus apie tai pasirodė beveik šimtas knygų. O žmonės gyvena toliau.